Stogastulpiai rikiuojasi prie senųjų memorialinių ir sakralinių stulpų. Tačiau manoma, kad ne visada taip buvo. Kai kurie lietuvių liaudies architektūros tyrinėtojai (K. Čerbulėnas, F. Bielinskis, K. Šešelgis) jų kilmę siejo su neaukštais stulpiniais krikštais. Ilgainiui jų aukštis ir ypač stogelių formos labai pakito. Iš kitų sakralinių paminklų jie ėmė ryškiai išsiskirti ir savo stulpų aukštumu, profiliavimu, ir ypač originaliomis stogelių formomis: vienos jų – apskritos, į viršų smailėjančios (konusinės), kitos (jų daugiausia) – keturšlaitės, trečios – daugiašlaitės. Paprastai tuos stogelius tarsi remia profiliuotos ir ornamentuotos atramėlės, dar kitais atvejais tos atramėlės (kolonėlės) sudaro taip pat profiliuotas ir dažniausiai augaliniais ir geometriniais ornamentais padabintas koplytėles. Žemaitijoje daugiausia buvo statomi vienaaukščiai, o Aukštaitijoje ir daugiaaukščiai (kelių pakopų) stogastulpiai.
Aukštus medinius stogastulpius labai dažnai vainikuoja kalvių nukalti geležiniai kryželiai. Jie lengvai, ažūriškai užbaigia visą paminklo sandarą ir grakščiai kyla į neaprėpiamą dangaus erdvę. Apskritai tų paminklų aukštumas, jų lieknumas ir originalumas ypač išryškėja, kai jie stovi netoli trobesių ar net greta medžių. Matyt, dėl šių išskirtinių savybių jie ir atkreipė B. Buračo dėmesį. Daugelyje jo nuotraukų stogastulpiai ir stovi prie namų ir medžių. Tai buvo jau nykstantys paminklai, todėl B. Buračas jų nufotografavo tik gal kokį pusšimtį. Dar 1970 m., leidžiant prestižinį lietuvių liaudies meno (Mažoji architektūra, I) buvo panaudota apie 30 B. Buračo nufotografuotų stogastulpių, o šiame albume – jų daugiau kaip 40.
Senasis liaudies menas glaudžiai susijęs su valstiečių žemdirbių ir kaimo amatininkų krikščioniškąja pasaulėjauta, dvasinėmis ir moralinėmis tautos vertybėmis. Iš tautodailės palikimo ypač brangintina mažoji architektūra – nykstantys nuo laiko sodybų, pakelių ir laukų kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Kazys Šimonis (1887–1978), keliaudamas per Lietuvą, daug jų nupiešė, fiksuodamas formų įvairovę. Žemaitijoje labiau buvo mėgstama statyti koplytstulpius ir koplytėles, Aukštaitijoje – aukštus stogastulpius. XIX a. II pusėje milžiniškus ąžuolinius kryžius drožė Vincas Svirskis (1835–1916).
Statymo vietosApibendrinus Lietuvos mažosios architektūros tyrinėtojų medžiagą galima teigti, kad iki1940 metų paminklai buvo statomi:1. Sodybose;2. Pakelėse;3. Kelių sankryžose;4. Prie upelių;5. Kapinėse;6. Bažnyčių šventoriuose;7. Miestelių ir kaimų gatvėse bei aikštėse. Dabar minėtą sąrašą jau galime gerokai papildyti:1. Draustiniuose ir regioniniuose parkuose;2. Įstaigų kiemuose bei pastatų eksterjeruose;3. Buvusių sodybų vietose;4. Sudegintų, sunaikintų ir ištremtų kaimų vietose;5. Rezistentų išniekinimo bei kovų vietose.Analizuojant mažosios architektūros raidą Raseinių, Tauragės, Šilalės ir Jurbarko rajonuose, atskirai reikėtų išskirti sovietinį laikotarpį, kai medžio drožėjai gaudavo nurodymus sukurti darbus, kuriais būtų “šlovinama taika, darbas, soc. laimėjimai ir kt. Šie kūriniai ???papuošdavo” miestų parkus, skverus. Jie stebėtinai greitai buvo paskelbiami saugomais paminklais (Tauragės raj. Jūros krantinės ansamblis). Taip būdavo stengiamasi tautodailininkus atitraukti nuo tikrųjų jų meno ištakų, liaudies tradicijų.Šiandien susiduriame ir su netradiciniu požiūriu į liaudies skulptūrų statymo vietos parinkimą. Taip atsitiko ir su kryžiumi, pastatytu Kryžkalnyje. Pagal statybos fundatoriaus V. Laurinavičiaus sumanymą šis 14 metrų aukščio kryžius turėjo stovėti pajūryje, Palangos miesto teritorijoje – jis buvo skirtas iš jūros nesugrįžusiems atminti. Tačiau leidimo statyti pajūryje nebuvo gauta. Nesutikčiau, kad dėl to kalta buvo Palangos savivaldybė. Žinomas tas faktas, kad kryžius buvo pradėtas kurti iš anksto neparinkus jam stovėjimo vietos.Po to, kai palangiškiai nepatenkino prašymo, Kauno apskrities viršininko administracija sutiko, kad kryžius būtų statomas buvusio Kryžkalnio monumento vietoje. Pastatė, tačiau… Visur aplinkui čia dar matosi buvusio monumento pėdsakai… Gal iš pradžių šią teritoriją reikėjo apvalyti nuo buvusio monumento ansamblio liekanų…Statymo progos ir priežastys
Nuo seno buvo žinomos tokios mažosios architektūros statymo priežastys ir progos:1. Šeimoms ir kaimo bendruomenėms svarbūs įvykiai;2. Tautos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reikšmingų datų paminėjimai;3. 1863 metų sukilimo aukų atminimas;4. Lietuvos nepriklausomybės sukaktys;5. Vytauto Didžiojo metinės;6. Bažnyčiai svarbūs įvykiai.Šios tradicijos (gal reikėtų išskirti tik trečią poziciją) tęsiamos iki šiol. Istorinė tematika yra pplati.Neretai gyventojai, iliustruodami gatvės pavadinimą, pastato stogastulpį ir gatvės pradžioje(stogastulpis Vyteniui Raseinių miesto Vytenio gatvės pradžioje).Devintame dešimtmetyje kai kurios įstaigos ir įmonės jubiliejų proga pasipuošė savo globėjų šventųjų skulptūrėlėmis. Tauragės rajone ilgą laiką labai populiarus buvo šv. Florijonas.Švęsdami jubiliejus mažosios architektūros objektais pasipuošė ir kaimai bei gyvenvietės(Gaurė, Lauksargiai, Tauragės raj.)Stiebų formaPastebima koplytstulpių stiebų formos ir aukščio kaita. Vis dažniau jie tampa žemesni(Varnėnų km. Paliepių sen. Raseinių raj.; Mažonų seniūnijos (toliau – sen.), Tauragės raj.). Paprastėja jų forma (Skirsnemunės sen. Jurbarko raj.). Pasitaiko, kad pastatomas koplytstulpis ir visiškai neapdirbus medžio stiebo (Varnėnų km. Paliepių sen. Raseinių raj.) arba tik nežymiai jį nušlifavus (Lauksargiai, Tauragės sen.). Tai natūralus medžio kamienas su nupjautomis šakomis.A. Varnas 1926 metais užfiksavo tokio stiebo stogastulpį Maskvitų kaime (Betygalos sen.Raseinių rajonas), priskirdamas jį prie seniausių Lietuvoje. Beje pasitaiko ir kryžių, surestų iš neapdirbtų medžio kamienų (Laukuvos sen. Šilalės raj.)Kalbant apie naujos formos stiebus reikia paminėti koplytstulpį Mažonų seniūnijoje(Tauragės rajonas). Tai metalinėmis detalėmis papuoštas šešiakampės prizmės formos stiebas.Netoli Adakavo gyvenančio tautodailininko V. Lietuvninko koplytstulpių stiebai pasižymiturtinga faktūra. Jis naudoja horizontalias rėvas arba augalinio ornamento elementus.Dažnai iškalamas informacinis tekstas. V. Lietuvninko sukurtų koplytstulpių yra SkaudvilėsSeniūnijoje (Tauragės raj.) ir Nemakščių seniūnijoje (Raseinių raj.). Kryžių bareljefose augalinį ornamentą naudoja Nemakščių (Raseinių raj.) meistras Z. Liekis. Taip yra iškaldinami ir skersiniai, ir stiebai.Koplytėlės taip pat keičiasi. Vis dažniau jos įgauna stačiakampės prizmės formą.Didesni pasidarė langeliai.SkulptūrėlėsV. Tumėnas savo darbuose nurodo, kad senosios lietuvių liaudies skulptūros buvo dažytos irįvairiaspalvės. Be abejo, tam įtakos turėjo baroko stiliaus bažnytinė dailė, josspalvingumas, įvairių medžiagų – aukso, spalvoto marmuro, tinko, medžio derinimas.Sunykusias ir išvogtas skulptūrėles pakeitė ryškiai dažytos gipsinės. Dažniausiai tai buvoMarijos Maloningosios skulptūrėlės (Nolėčių km., Betygalos sen. Raseinių raj. koplytstulpis).Pakabinamų koplytėlių medinius Nukryžiuotuosius pakeitė blizgantys metaliniai (Kušeliškės km., Šiluvos sen. Raseinių raj.). Tai galima priskirti kičui.Skulptūrėles pagal tradiciją apkabinėdavo rožančiais, karoliais, kryžiukais. Į koplytėlę dėdavo įvairiaspalvių kaspinėlių, dirbtinių gėlių, mažų veidrodėlių ir kt. Dabar dar pasitaiko ir religinės tematikos paveikslų reprodukcijų. Kai kurių ???votumų” prasmė ir simbolika iki šiol nepaiškinama (Vytogalos km. Upynos sen. Šilalės raj.)MedžiagosKuriant tradicinę lietuvių mažąją architektūra kartu dirba medžio ir geležies apdirbimo meistrai. Turėdami puikią intuiciją jie atlieka ir kitas funkcijas. Šiandien susiduriame su labai netikėtais jų sprendimais. Štai karpant kryželius, saulutes bei pusmėnulius kalvį pakeičia skardininkas. Tokių pavyzdžių vis daugėja. Labai nesuprantamas medžiagų rinkinys panaudotas kuriant Kryžkalnio kryžių.