Baltų laidojimo papročiai

Turinys

Tikslas 3
Analizė 3
Įvadas 3
Baltų kilmė 5
Lietuvių kiltys 5
Aisčių kaimynai 5
Aisčių santykiai su kitomis tautomis 5
Aisčių verslai 5
Religija 6
Požiūris į mirtį 7
Laidojimo papročiai 8
Išvados 11
Naudota literatūra 12Tikslas
Mano tikslas supažindint mokinius su baltų laidojimo tradicijomis, papročiais, kuo tiksliau ir įdomiau juos pateikti.Analizė
Šiame referate visų pirma as aprašiau pačius baltus ir jų atsiradimo laikotarpį bei surašiau svarbiausius baltų laidojimo papročius. Jau nuo gilios senovės žmonės tikėjo, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia. Vėlė gyvena naują gyvenimą. Buvo manoma, kad miręs žmogus išlieka tokio pat amžiaus. Baltai taip pat skyrė geras ir blogas dvasias- gerų žmonių dvasių pavidalai yra baalti, o blogų- juodi. Baltai tikėjo, kad vėlės įsikūnija į medžius, paukščius, gyvūnus.
Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viiskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio.
Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, do

ovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus.
Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi.Įvadas
Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.
Kai po ledyno klimatas atšilo, iš pietų pradėjo slinkti vis didesni žmmonių būriai, jie kūrėsi prie upių, miškų ir ežerų. Suklestėjo medžioklė ir žvejyba.
2000 m. pr. Kr. Pabaltijyje paplito žemdirbiai ir gyvulių augintojai (indoeuropiečiai). Pirmas prijaukintas gyvulys – šuo.
Vėliau žmonės būrėsi į kaimus, augino gyvulius, dirbo žemę, užsiiminėjo medžiokle, žvejyba, bitininkyste. Pastaroji sukūrė žmonių santykių formą – bičiulystę. Vaškas – viena iš seniausių Lietuvos eksporto prekių, kaip ir kailiai (Lietuvoje būta brangiakailių žvėrelių).
Iš amatų ryškiausias buvo kalvio amatas. Aukšta buvo ir papuošalų apdirbimo technika. Kryžiuočių kronikoje rašoma, kad ginklai buvę sidabro spalvos, žibėję kaip veidrodis; žemaičių ša
arvai spindėję sidabru.
Romėnų istorikas Tacitas (52-117 m. po Kr.) mini vardą – “Aestii”. Tacitas rašė, kad “Aestii”(aisčiai) javus ir kitus žemės vaisius augina rūpestingiau negu germanai; jūros krante renką gintarą. Mokslininkai įrodinėja, kad aisčius galima tapatinti su baltais. Tacitas galėjo minėti vieną iš baltų genčių – prūsus.
Apie aisčių žemę išlikęs ir vieno anglosaksų jūrininko pasakojimas (870-890 m.). Jis tvirtina, kad tai didelė žemė, čia daug medaus ir žuvies. Šioje žemėje daug pilių, kurių kiekvienoje yra kunigas (kunigaikštis).
Šioje ugnies garbintojų tautoje buvo ryškūs ne tik patriarchatinės, bet ir matriarchatinės kultūros elementai. Matriarchatinę kultūrą reikia sieti su užuomazgomis žemdirbystės, kurią moteris pradėjo ir išplėtojo.
Šios kultūros žmonės nemėgsta kitų puldinėti ir yra lengvai užkariaunami, tačiau jie yra neišnaikinami dėl didelio prisirišimo prie savo žemės ir savų papročių.
Maždaug 5-6 amžiuje jau buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys: kuršiai, prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, žemaičiai, latgaliai, lietuviai, sėliai.
Baltai gyveno atskiromis šeimomis ar gentimis. Žemę arė arkliais, naudodami žagrę, o vėliau ir geležinį noragą. Pačių nukaltais dalgiais ir pjautuvais kirto javus, pjovė šieną, grūdus maldavo naminėmis girnomis. Namie verpdavo, ausdavo, droždavo medines klumpes, vijo virves, o iš virvių pindavo vyžas. Miške jie medžiojo, uogavo, grybavo, rinko riešutus.
Pamažu tarp gyventojų atsirado nelygybė. Iš turtingesnių ir galingesnių šeimų iškildavo vadų, vyresniųjų. Juos vadino kunigais, ri
ikiais, kunigaikščiais. Greta jų susidarė paprasta liaudis. Gynybai nuo priešų lietuviai statė pilis. Jas statė aukštumose, ant kalnelių, dviejų upių santakoje ar prie pelkių. Kariai turėjo kardus, šalmus, šarvus ir ietis.
Pinigų tuomet mūsų krašte žmonės dar nežinojo. Kai konors prireikdavo, išsimainydavo. Pirkliai daugiausia atvykdavo upėmis. Jie atveždavo druskos, geležies, stiklo, ginklų. Visa tai išmainydavo į brangius kailius, vašką, dervą, gintarą. Mūsų gintaras pasiekdavo ne tik kaimynus, bet ir Kaukazą, Mažąją Aziją, Graikiją, Dunojumi – Romą, o Reinu – net Angliją. Tai liudija archeologiniai radiniai.
Šeimos tada buvo patriarchalinės. Į tėvą paprastai žiūrėjo kaip į šeimos galvą, kaip į rūstų teisėją, kuris gali smarkiai bausti. Motiną vaikai mylėjo kaip šeimos gerovės, laimės ir ramybės saugotoją. Suaugę vaikai pasistatydavo savo namus ir pradėdavo savo atskirą ūkį, bet kaip ir visi giminės laikydavosi drauge, vieni kitiems padėdavo, kartu į karą eidavo ir nuo priešų gindavosi.Baltų kilmė
Baltai (kitaip- aisčiai ),- indoeuropiečių kilmės tautų bei genčių grupė, kalbėjusi giminingomis kalbomis bei tarmėmis( lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai) .
III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje į Pabaltijį atsikėlusios indoeuropiečių giminės, asimiliavusios senuosius vietos gyventojus ir sukūrusios pamario archeologinę kultūrą, kuri jau laikoma baltiška. Baltų vardą 1845m pasiūlė vokiečių kalbininkas G. NESELMANAS( 1811- 1881) knygoje< Senųjų prūsų kalba>Lietuvių kiltys
Lietuvių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, gyveno į šiaurę ir į
rytus nuo prūsų- maždaug iki dabartinės latvių sienos. Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai. Toliau nuo jų, į pietus, kairiajam Nemuno krante, t. y. pietinėje mažosios Lietuvos dalyje, dabartiniam Suvalkų krašte,- maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko, Slanimo ir Brastos- gyveno sūduviai, arba jotvingiai. Į pietus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingių gyveno aukštaičiai, kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. Rytinės jų sienos nėra aiškios; jie užėmė visą Neries aukštupį, artėjo prie Berezinos aukštypio ir prie Dysnos.

Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte, paliai Baltijos jūrą.Aisčių kaimynai
Senieji aisčių kaimynai buvo lenkams artimi pamarėnai, pietuose buvo mozūrai. Jotvingiai ribojosi su lenkais ir Volninės rusais. Aukštaičiai susisiekė su gudais. Su gudais taip pat ribojosi latgaliai. Prie latgalių gyveno estai. Nuo jūros latvius skyrė lybai. Kitas sienas sudarė jūra.Aisčių santykiai su kitomis tautomis
Aisčių santykiai su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Jūrininkyste aisčiai nesivertė. Aisčiai galėjo turėti tik retų, atsitiktinų santykių su graikais ar romėnais parduodami savo grąžųjį gintarą.Aisčių verslai
Aisčiams pragyvenimo šaltinį nulėmė gamta. Aisčių kraštas buvo miškuotas ir pelkėtas. Jie augino javų, sorų, kanapių, linų. Daržovių greičiausiai neaugino.
Aisčiai vertėsi ir gyvulininkyste. Jie augino arklius. Galbūt aisčiai gėrė kumelių pieną. Be arklų aisčiai dar laikė karvių, ožkų, avių, kiaulių, vištų, ančių, žąsų ir t. t.Religija
Baltų mitologija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bendrų bruožų , būdingų pirmykštės bendruomenės santvarkos pasaulėžiūrai. Buta daug moteriškų dievybių, ypač daug deivių turėjo latviai, garbino gamtos objektus ir reiškinius, įasmeninančias dvasias ir dievybes. Religines apeigas atlikdavo giraitėse prie aukurų( alkavietėse).
Pirmuosius misionierius pagonys sutiko labai priešiškai, juos nužudydavo. Aprašant misionieriaus Brunono Bonifacijaus( Brunonas Bonifaco) mirtį 1009m Kvedlingo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Senoji religija oficialiai gyvavo tarp latvių ir prūsų iki 13a. Lietuvoje iki14a. pab. 15a. pr.
Daug mitologijos elementų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje.

Žmonės nuo seno jautė apie save kažkokią stiprią jėgą, kuri valdo pasaulį, nuo kurios viskas priklauso. Jiems atrodė, kad viskas aplinkui gyva: ir saulė, ir mėnuo, ir žvaigždės, ir ugnis, ir žemė.
Nuo seno baltų protėviai garbino Žvėrių viešpatį ir Vandenų viešpatį, bet pamažu juos į mažiau garbingą vietą nustūmė Dangaus viešpats – Dievas. Senovėje žmonės manė, kad kiekvienas gyvas padaras, ypač naminiai gyvuliai, turi savo dvasią (ar dievą?) globėją. Žemės globėja buvo Žemyna, bites globojo Austėja, laukus saugojo Lauksargis, ugnies saugotoja buvo Gabija. Baltai garbino įvairias namų ir miškų dvasias – medeines, krūmines, ežerines. Jie tikėjo, kad šalia žmonių gyvena aitvarai ir kaukai, kurie žmonėms neša laimę ar nepasisekimą, laumės ir raganos, kurios visur žmogų sekioja, kartais padeda jam, o kartais kenkia. Jie garbino saulę, kuri duoda gyvybę ir šilumą, garbino mėnulį ir žvaigždes; kai kuriuos kalnus, upes ar akmenis laikė šventais. Šventi buvo ir kai kurie gyvuliai, pavyzdžiui, tauras, žaltys ir kiti. Žalčius net savo namuose laikydavo ir pienu girdydavo, nes tikėdavo, kad jie namams atneš laimę. Žmogus stengėsi neužrūstinti aplink jį gyvenančių dvasių, norėjo, kad šios jam būtų palankios. Tam jis atlikdavo įvairias apeigas: aukų kalnuose dėdavo aukas, skersdavo naminius gyvulius, kūrendavo šventąją ugnį. Vietos, skirtos dievams nuraminti, vadinosi alkais ar romuvomis. Šventose vietose baltai mėgo statyti dievų figūrėles – stabus, o kai kur ir nemažas medines šventyklas. Žmonės karštai trokšdavo įsigyti dievų palankumą, tik dažnai nežinodavo, kaip tai pasiekti. Pamažu ėmė rastis tokių žmonių, kurie pradėjo mokyti kitus, kaip reikia dievus garbinti. Atsirado burtininkų, kurie mokėjo pagydyti daugelį ligų ar nulemti ateitį, žynių, kurie teigė, kad gali susikalbėti su dievais, įvairių krivių, vaidilų, kurie saugojo senovės papročius ir apie protėvių žygius dainas dainavo, pasakas sekė.
Senieji Lietuvos gyventojai tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė lieka gyva, tik atsiskiria nuo kūno ir keliauja kažkur į kitą pasaulį (skrenda į dausas) arba pereina į žoles, medžius ar net gyvulius. Mirusiuosius jie laidodavo įvairiai: kartais pilkapiuose, t.y. atiduodavo žemei, bet labai dažnai degindavo. Kartu su žmogumi degindavo ir jo žirgus, ginklus, drabužius, valgį, tikėdami, kad tie daiktai bus mirusiam reikalingi aname pasaulyje. Ginklų, darbo įrankių ir papuošalų dėdavo ir į kapą. Žmonės tada tikėjo, kad nėra aiškios ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų, todėl visai nebijojo mirties.
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad antrajame amžiuje po Kristaus dabartinėje Lietuvos teritorijoje jau buvo susidariusi savita, turtinga, mažai svetimų įtakų paliesta kultūra, nė kiek ne primityvesnė už kitų to laiko Europos tautų kultūrą. Senovinės iškasenos, ypač aukso, sidabro, bronzos papuošalai, stebina savo grožiu ir skoningumu.Požiūris į mirtį
Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę.
Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.
Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša.
O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.Laidojimo papročiai
Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvuku). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t-metyje p. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis.
Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų.
Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami.
Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai.
Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime.
Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą.
Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį.
Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui.
Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį.
Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t..y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą.
Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka.
Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais – 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas.
Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą.
Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi.
Laidotuvių papročiuose yra d.augybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų:
– Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti.
– Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi.
– Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam.
– Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį.
– Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti.
Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.Išvados
 V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Baltų požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose.
 Tikėjimas,kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia yra labia senas.
 Labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi žalvario a.
 Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų.
 Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami.
 Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys.
 Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais.
 Baltai manė, kad kitame pasaulyje viskas yra atvirkščiai.
 Apie XI a. įsivyrauja kūnų deginimas.
 Kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo.
 Baltų ceremonijoje galima atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą.
 Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų.
 Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”.Naudota literatūra
1. http://day.lt/straipsniai/baltu_vienybes_diena
2. http://lt.wikipedia.org/wiki/Balt%C5%B3_religija
3. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/03/03mir.html
4. Tarybų Lietuvos enciklopedija, LIETUVOS ISTORIJA Red. A. Šapoka , Mokyklinis istorijos žodynas, Pasaulio ir Lietuvos istorija( vadovėlis 8 klasei)

Leave a Comment