JOHANAS VOLFGANGAS GĖTĖ

JOHANAS VOLFGANGAS GĖTĖ
(1749—1832)

Gėtės kūryba labai įvairi žanrų bei temų atžvilgiu ir be galo gausi. Tai ištisa vokiečių literatūros epocha. Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu Gėtė buvo susijęs su „Audros ir veržimosi” literatūriniu sąjūdžiu.

„Audros ir veržimosi” literatūra. Tuo metu, kai anglų ir prancūzų literatūroje įsigalėjo sentimentalizmo srovė, Vokietijoje iškilo „Audros ir veržimosi” (vok. Strum und Drang) sąjūdis. Šiam sąjūdžiui, kaip ir sentimentalizmui, buvo būdingas jausmo, paprastumo išaukštinimas, kvietimas grįžti „į gamtą”. Tačiau dėl kitokių sąlygų „Audros ir veržimosi” literatūra Vokietijoje įgavo savitų, skirtingų nuuo sentimentalizmo, bruožų.
Vokietija XVIII a. politiniu ir ekonominiu atžvilgiu buvo atsilikusi valstybė, kurią sudarė daugybė kunigaikštysčių, karalysčių, hercogysčių. Kiekvienos tokios srities valdytojas stengėsi būti neaprėžtu valdovu ir visiškai nesiskaitė su savo pavaldinių interesais. Dvarui išlaikyti jam reikėjo daug lėšų, kurias gaudavo, negailestingai engdamas ir išnaudodamas liaudį, kartais net pardavinėdamas savo krašto piliečius kitoms valstybėms kaip kareivius. Feodalizmo priespauda Vokietijoje buvo dar didesnė, negu kitose feodalinėse valstybėse. Audrininkai ir paskelbė protestą prieš despotišką to meto Vokietijos tikrovę, ir jų protestas buvo sttiprus ir nesitaikstantis. „In tyrannos”—„Prieš tironus”. Šie žodžiai, įrašyti F. Šilerio dramos „Plėšikai” pradžioje, išreiškė ne tik šio kūrinio pagrindinį motyvą, bet didele dalimi ir visos „Audros ir veržimosi” literatūros vieną būdingiausių bruožų.
Tačiau audrininkai, kovodami prieš viešpataujančią neteisybę, neturėjo aiškių po

olitinių idealų. Jie daug kalbėjo apie laisvę, tačiau, kaip ją pasiekti, jie ir patys neįsivaizdavo. Štai kodėl jų audringas maištas dažniausiai baigdavosi tuo, kad jie atsisakydavo kovos ir susitaikydavo su tikrove. Kai kurie audrininkai, matydami, kokie neįgyvendinami jų siekimai, nugrimzdo į visišką nusivylimą ir baigė savo dienas tragiškai.
Audrininkų idealas — nerimstantis, maištingas „genijus”. Tokią asmenybę, ryškiai išsiskiriančią iš aplinkos, jie stengėsi pavaizduoti ir savo kūryboje. „Audros ir veržimosi” literatūros herojus — veikli, drąsi, ieškanti, bet kartu ir vieniša, nuo liaudies atitrūkusi asmenybė. Tokio herojaus audrininkai ieškojo antikoje (Prometėjas), viduramžių epochoje (Faustas), o kartais jį rasdavo ir savo meto aplinkoje (Šilerio Karlas Moras, Gėtės Verteris ir kt.).
„Audros ir veržimosi” rašytojai griežtai atmetė klasicizmo taisykles ir pripažino rašytojo kūrybinę laisvę. Jiems pavyzdžiu buvo Šekspyro kūryba — plati, laisva, vaizduojanti stiprias žmogiškas asmenybes. Audrininkai domėjosi ir liaudies kūryba; sėmėsi iš jos nemaža motyvų bet siužetų, panaudojo liaudies šnekamosios kalbos turtus.
Žymesnieji šio sąjūdžio dalyviai buvo Herderis, Lencas, Klingeris ir kiti, taip pat Šileris ir Gėtė ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu.

Gėtės vaikystės ir jaunystės metai. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino pasiturinčio miestiečio, imperatoriaus valdininko šeimoje. Tėvas buvo išsilavinęs, daug keliavęs žmogus, domėjosi menu. Jaunasis Volfgangas buvo mokomas namie. Jis gerai išmoko antikines ir naująsias kalbas, studijavo gamtos mokslus ir matematiką, mo

okėsi piešti. Būsimasis rašytojas buvo nepaprastai gabus, turėjo nuostabią atmintį ir troško kuo daugiau sužinoti. Be to, jis labai atkakliai dirbo, nuolat ugdė savo valią. Vaikystėje Gete labai mėgo klausytis pasakų ir dainų, kurių be galo daug mokėjo jo motina.
Šešiolikos metų Gėtė išvažiuoja studijuoti į Leipcigą, svarbų tuometinį prekybos, kultūros ir literatūros centrą. Tėvo pageidavimu jis studijuoja teisę, tačiau lanko ir kitų profesorių paskaitas, domisi literatūriniu gyvenimu, bet literatūrinė Leipcigo aplinka, kur dar tebevyravo klasicizmo skonis, nepatenkina Gėtės. Nepadeda jam ugdyti savo sugebėjimų ir universiteto dėstytojai, todėl busimasis rašytojas, kaip jis vėliau sakė, turi „visko ieškoti pats savyje”.
Maždaug trejetą metų išbuvęs Leipcige, Gėtė suserga ir sugrįžta į savo gimtąjį miestą, o po dvejų metų išvažiuoja toliau mokytis į Strasburgą, kur patenka į visiškai kitokią aplinką. Čia jis parašė žymiausius savo jaunystės kūrinius.

Ankstyvoji Gėtės lyrika.

Strasburge Gėtė susipažįsta su Herderiu ir kitais „Audros ir veržimosi” srovės rašytojais. Herderis sužadina Gėtės domėjimąsi liaudies poezija, Homeru, Šekspyru. Ir jaunasis poetas, nusikratęs saloninės poezijos įtakos, kuri dar buvo jaučiama pirmuosiuose jo lyriniuose bandymuose, prabyla raiškiu, temperamentingu balsu. Gėtės audrininko lyrika gaivi ir paprasta. Poetas apdainuoja žmogaus jausmus ir gamtos grožį, subtiliai atskleidžia žmogaus nuotaikas ir jo siekimus. Gamta poetui — neišsenkamas įkvėpimo šaltinis. Ji — gyvybingumo, džiaugsmo, kūrybinės jėgos išraiška. Eilėraštyje „G

Gegužės daina”, apdainuojančiame meilę, jaunystę, gyvenimo džiaugsmą, poetui gamta spindi visomis savo spalvomis. Jam „šypsosi pieva”, „iš kiekvienos šakelės skleidžiasi pumpuras”, „gojely nesiliauja skambėjusios paukščių giesmės”. Poetas džiaugiasi, regėdamas tokį gamtos atbudimą, juo labiau kad ir jo paties širdyje pabunda tyras meilės jausmas. Meilės tema susilieja su gamtos tema į vieną bendrą džiaugsmo himną.
Poetas randa gamtoje atgarsį ir į kitus žmogaus pergyvenimus bei nuotaikas. „Vakarinėje keleivio dainoje” užsnūstančios gamtos paveikslas rašytojui primena, kad ir jam netrukus reikės užmigti amžinu miegu:

Nakties tamsumoje
Užsnūdo kalnai;
Paskendo migloje
2alieji kloniai;
Sumigo lapeliai
Ant medžių šakų.
Palauk valandėlę
Užmigsi ir tu.

Nors autorius kalba apie mirtį, tačiau eilėraštyje nėra pesimizmo. Mirtis poetui, kaip ir naktis gamtai, neša ramybę ir poilsį, reikalingą įtemptai dirbusiam žmogui. Trumpame, tarsi vienu atsikvėpimu parašytame eilėraštyje poetas pasako gilią mintį.
Poetinio žodžio glaustumas būdingas visai Gėtės lyrikai. Nedaugeliu žodžių, tačiau sodriu poetiniu vaizdu rašytojas sugeba daug pasakyti. Štai viename gražiausių savo eilėraščių „Šilo rožytė trijuose posmuose poetas papasakoja ištisą meilės tragediją. Jaunuolis pamato laukinę rožę ir nori ją nuskinti Tačiau rožė sako: „Aš tau įdursiu”. Jaunuolis nuskina rožę, ši jam iduria, ir dabar jis turi kentėti.
Savo tyrumu, žmogiškumu ir muzikalumu Gėtės poezija labai artima liaudies dainoms. Ne veltui daugeliui jo eilėraščių buvo parašyta muzika (Bethoveno, Čaikovskio ir

r kitų kompozitorių) ir šios dainos labai plačiai prigijo.

„Jaunojo Verterio kančios.” Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Gėtė rašė ne tik lyrinius eilėraščius, bet sukūrė ir du stambius kurmius: dramą „Gečas fon Berlichingenas” ir romaną „Jaunojo Verterio kančios”. Juose ryškiai atsispindi „Audros ir veržimosi” literatūros bruožai.
Ypač populiarus buvo romanas „Jaunojo Verterio kančios” (1774), parašytas laiškų forma. Šio kūrinio herojus taip įtikinamai atskleidė vokiečių jaunuolio likimą atsilikusioje susiskaldžiusioje to meto Vokietijoje, kad veikalas daugeliui skaitytojų tapo tiesiog kasdienine knyga. Jaunuoliai netgi rengdavosi, pamėgdžiodami Verterį—mėlynu fraku ir geltona liemene.
Gėtės romane atsispindi jo asmeniniai išgyvenimai — meilė jo draugo sužadėtinei, o vėliau žmonai Šarlotai Buf. Tai nelaimingos meilės istorija, kuri baigiasi herojaus savižudybe.
Tačiau „Jaunojo Verterio kančios” anaiptol nėra vien tiktai lyrinė autoriaus jaunystės pergyvenimų išraiška ar nelaimingos meilės istorija. Ši knyga — didelės reikšmės realistinis kūrinys, kuriame parodytas aštrus asmenybės konfliktas su to meto tikrove. Gėtės laikų Vokietijos socialinio gyvenimo paveikslas romane atskleistas per vieno herojaus pergyvenimų prizmę, tačiau dėl to jis netampa vienapusiškas arba siauras. Priešingai, nuspalvintas Verterio emocijomis, kurias sukelia jo patirtos nuoskaudos ir gilūs pergyvenimai, tos tikrovės vaizdas tampa itin ryškus ir spalvingas.
Gėtė vaizduoja Verterį kaip gabų, dorą jaunuolį, kuris, vos tik pradėdamas žengti pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius, jaučiasi „ne savo vietoje”. Viskas jam atrodo per daug sustabarėję, visur viešpatauja egoizmas ir bejausmė rutina. Romano herojus neatsitiktinai vaizduojamas be galo jautrus ir net sentimentalus. Gėtei audrininkui, kaip ir sentimentalistams, jautrumas buvo tikro žmogiškumo požymis. Tyros širdies žmogų autorius priešpastatą tiems, „kurių visas gyvenimas remiasi etiketu” ir svarbiausias tikslas užimti visuomenėje „pirmąją vietą”. Vien tik jausmais vadovaudamiesi, žmonės gali vienas kitą suprasti ir vienas kitam padėti: „Juk meilės, džiaugsmo, šilumos ir smagumo, prie kurių aš pats neprisidedu, kitas man neduos, ir visa mano laimės kupina širdis nepadarys kito laimingu, jeigu jis stovės šalia manęs šaltas ir bejėgis”. Tačiau tikri žmogiški jausmai negali klestėti dvaro ar miesto aplinkoje. Ir todėl Verteris vyksta į kaimą. Ten, su paprastais žmonėmis, jam daug smagiau, nes čia jis randa daug „tykaus, nemeluoto jausmo”. Susitikimas su Lota Verteriui įgyja ypatingą reikšmę. Ji — tikras gamtos kūdikis. Meilė Lotai užpildo visą jo gyvenimą: ,,Aš tiek daug turiu, o jausmas jai viską praryja; aš tiek daug turiu, o be jos viskas virsta nieku”.
Neatskiriamas Verterio pergyvenimų palydovas — gamta. Gamtoje jis randa nusiraminimą, bet ji kartais sukelia jam ir skaudžių prisiminimų, kankinančių minčių. Gamta jam ir laimės, ir kančios šaltinis: „Gilus karštas jausmas gyvajai gamtai, kuris užliedavo mane kaip didžiausia palaima, visą pasaulį paversdavo rojum, dabar man kelia vien aštrų skausmą, it piktas demonas persekioja mane visuose keliuose”. Toks glaudus ir gilus ryšys tarp žmogaus ir gamtos labai būdingas „Audros ir veržimosi” literatūrai.
Verteris, kaip ir kiti „Audros ir veržimosi” laikotarpio herojai,— maištininkas. Be to, jis — vieniša, kenčianti asmenybė, ir todėl jo protestas prieš tikrovę siaurokas ir bejėgis. Herojus neranda kitos išeities, kaip baigti gyvenimą savižudybe. Verterio tragedija ta, kad, norėdamas padėti „visiems bedaliams”, jis per daug užsidaro savyje ir nežino, kaip išspręsti aštrius tikrovės klausimus. Visą pasaulį jam sudaro Šarlota, ir dėl jos jis pasiryžęs paaukoti savo gyvybę. Verterio bejėgiškumas sako, kokia bejėgė ir atsilikusi buvo tuometinė vokiečių biurgerija.
Tačiau Gėtė romaną baigia labai reikšmingais, gilios socialinės prasmės žodžiais: „Karstą nešė amatininkai. Joks dvasininkas jo nelydėjo”. Šiais žodžiais Gėtė parodo, koks pavojingas feodalinei visuomenei ir dvasininkijai buvo net ir toks pasyvus maištininkas, kaip Verteris, ir koks artimas jis buvo paprastiems žmonėms.

Klasiškasis Gėtės kūrybos laikotarpis. Romanas „Jaunojo Verterio kančios” užbaigia pirmąjį — audringąjį — Gėtės kūrybos laikotarpį. 1775 m. Veimaro hercogo Karolio Augusto kvietimu Gėtė atvyksta į Veimarą ir čia apsigyvena visam laikui, tik kartkartėmis išvykdamas į trumpesnes ar ilgesnes keliones. Veimare Gėtė gauna bajoro titulą, tampa hercogo slaptuoju patarėju ir pagaliau ministru pirmininku. Rašytojas pamažu ima taikytis su tikrove, atsisakyti audringųjų idealų. Tiesa, Gėtė niekada vergiškai nepataikavo aplinkinei tikrovei. Jis matė gyvenimo prieštaravimus, stengėsi ieškoti iš jų išeities. „Jame, — kaip rašė Engelsas,— vyksta nuolatinė kova tarp genialaus poeto, kuriam supančios jį aplinkos menkystė kėlė pasišlykštėjimą, ir apdairaus Frankfurto patricijaus sūnaus, gerbiamo Veimaro slaptojo patarėjo, kuris mato esąs priverstas susitaikyti su ta menkyste ir priprasti prie jos”. Rašytojas galvoja, kaip pataisyti savo aplinką, tačiau tai jau nebe kova ar maištas, o įvairios švietėjiškos reformos.

Leave a Comment