Vanduo

Įvadas: 3
Dėstymas: 4
Vanduo iš cheminės pusės: 4
Vandens sudėtis: 5
Vanduo Žemės rutulyje: 5
Vanduo ir žmogus: 6
Panaudojimas: 7
Vandens tarša: 7
Literatūra: 9Įvadas:
Nuo senų senovės žmogaus likimas yra susietas su vandenių. Visais istorijos tarpsniais žmonija stengėsi pažinti šią įstabią medžiagą, normaliomis sąlygomis gebančia būti ir sustingusių ledu, ir skysčiu, ir garų pavidalu. Anot šumerų (tautą, gyvenusi 4-2 tūkstantyje pr.m.e. dabartinėje Irako teritorijoje), dar nebuvo viršuje dangaus, apačioje Žemės, jau viešpatavo okeano (Apsu) ir jūros (Tramata) dievai. Žmogus dievino vandenį, suteikė jam stebuklingą galią, apdovanojo didingiausias epitetais, sukūrė aibę legendų, sudėjo gražiausius posmus. Vanduo vienas išš pirmųjų junginių patraukusių mokslininkų dėmesį. Prieš 2,5 tūkstančio metų vandens fenomeną bandė aiškinti garsusis graikų filosofas ir gamtininkas Talis. Jis teigė, jog vanduo yra vientisa medžiaga, gamtoje esanti trijose agregatinėse būsenose, jis yra viso ko pradžia. Ir išties, jai panagrinėtume tokia pasaulio atsiradimo gipotėzę kaip – evoliuciją, tai sužinotume jog mokslininkai tvirtina, kad pirmoji gyvybė atsirado būtent vandenyje ir niekur kitur.
Stebėtina jog praėjus 2,5 tūkstančio metų nuo tu Talio laikų, žmonija neįstengė pažinti visų vandens savybių. Ne viena vandens tyrėjų karta stengėsi attskleisti jo paslaptis, ne vieną šimtmetį atsakymas į klausimą, kas yra vanduo, liko mįsle.
Šiuo metu apie vandenį žinoma daug daugiau nei tais laikais. Vanduo įeina į visų gyvųjų organizmų sudėtį. Jo yra visose ląstelėse, bet kai kuriuose audiniuose bei organuose jo kiekiai sk

kirtingi. Žmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas de Sent-Egziuperi apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu pats esi gyvybė”.
Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt parų, o negerdamas vandens, – vos keletą dienų. Vanduo palaiko normalią kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis. Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme mažėja vandens.
Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų.Dėstymas:
H2O Vanduo iš cheminės pusės:
Atradus radioaktyvumą pasirodė jog galima sudaryti neet 48 vandenilio ir deguonies junginius, kiekvienas iš kurių vadinamas vandeniu, tačiau turinčiu tik jam priskiriamas savybes. Štai keli jų: Vanduo Žemės rutulyje:

Vanduo ir žmogus:
Vanduo – tai terpė, kurioje vyksta visi medžiagų apykaitos procesai ląstelėse, organuose ir audiniuose. Žmogui kasdien reikia išgerti 2–3 litrus vandens. Kasdien žmogaus organizmui jo reikia 10 litrų. (Jį pasigamina pats, endogeniniu būdu: su seilėmis – 1,5 litro, 1,5 litro pagamina skrandžio sultys, 0,7 litro – kasa, 3 litrus – žarnynas, 0,5 – tulžis). Nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 parų, o be vandens numirs auštant.

Vanduo sudaro 60-70% kūno masės. Vyrų organizme va
andens daugiau negu moterų, o vaikų daugiau negu suaugusiųjų, Senstant vandens organizme mažėja. Vandens yra ląstelėse, kraujyje, tarpląsteliniame skystyje. Vandens pasiskirstymas procentais pavaizduotas lentelėje.

Ląstelinis vanduo
(40 % kūno masės) Neląstelinis vanduo (20 % kūno masės )
25 L 16 % jung. audinyje 4% plazmoje

11 L 3L Panaudojimas:

Vandens tarša:
Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.
Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra nepaprastai svarbi.

Vandens užterštumas vertinamas pagal:

gamtinius parametrus:
• fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;
• mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;
• cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);

teršalų kilmę:
• urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos, buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;
• pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninės atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);
• teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);

teršalų pasiskirstymą laike:
• nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;
• atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų išsiliejimai ir kt.;
• sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų

ų naudojimo laikotarpiu, medžiagos, apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;

teršalų pasiskirstymą erdvėje:
• difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;
• lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;
• linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.

Jau seniai kelia susirūpinimą paviršinio vandens kokybė. Siekiant sumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti išleidžiamo vandens valymo įrenginiai. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba buvo sustabdyta. Nors šiuo metu nebaigtų valymo įrenginių skaičius sumažėjo (nuo 86 iki 28), tačiau padėtis tebėra nepatenkinama – didieji Lietuvos miestai vis dar neturi biologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo metu prioritetas suteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausia dėmesio skiriant didžiųjų miestų ir rajonų centrų nuotekų valymo įrenginių statybai (šiems darbams skiriama daugiausia lėšų). Literatūra:
1. PASAULIS CHEMIKO AKIMIS – D. Kimtienė (Vilnius „Mokslas“ 1988 m.)
2. Chemija 8 klasei – G.E. Rudzitis, F.G. Feldmanas (Maskva „Prosvešenije“ 1989 m.)
3. http://www.vilniausvsc.lt/aplinka/3_vanduo.htm
4. http://www.vv.lt/vv/History/Vanduo
5. Aplinkotyra – mokomoji knyga jaunimui. E.Šapokienė

Išvados:
Atradus radioaktyvumą, klasikinė vandens formulė H2O pasirodė esanti netiksli. 1931 metais buvo rastas deuteris – H2, 1932 metais – sunkusis vanduo D2O. Po to buvo žinomas pusiau sunkusis – HOD – vanduo. Atradus tritį – H3, 1951 metais buvo rasta dar viena vandens atmaina – supersunkusis vanduo T2O (H23O). Žinomi 8 deguonies izotopai (nuo O13 iki O20), todėl galima gauti 48 vandenilio ir deguonies izotopų darinius. Iš jų 39 – radioaktyvus, nestabilūs, o 9 laikomi stabiliais. Deguonies izotopai 13, 14, 15, 19, 20 gauti dirbtinai. Pagrindinė vandens masė – tai paprastasis vanduo H21O ( 99,73procentai) o 0,27 – izotopinės jo at

tmainos. Tad vanduo kaip cheminė medžiaga, yra iš esmės izotopinių vandens atmainų mišinys, iš jų sunkiausias yra T2O20. Manoma kad Pasaulyniame vandenyne yra apie 1015
Sunkiojo vandens. Izotopiniai vandenys yra visiškai ne tokie kaip mums įprastas vanduo, jiems budingos kitos savybės – jose blogai tirpsta druskos, nedygsta sėklos, jie pavojingi gyviesiems organizmams, todėl vadinami „mirties vandeniu“ . Mirties vandenys sėkmingai vartojami branduoliniuose reaktoriuose, biocheminiams tyrimams ir kitur.
Vandenį sudaro vandenilis ir deguonis. Vandenilio yra trys izotopai – lengvas, sunkus, supersunkus. Deguonį sudaro taip pat trys – vieno molekulinis svoris – 16, kito – 17, trečio – 18. Taigi vanduo yra keturiasdešimt dviejų medžiagų mišinys. Didžiausią dalį sudaro lengvasis vanduo.

Cheminės savybės:

Hidratacija – kai kurie nors junginiai prisijungia vandenį.

Hidrolizė – kai junginiai skyla veikiami vandens.

Dehidratacija – kai vanduo atskyla nuo tam tikrų junginių.

1. Vanduo reaguoja su aktyviais Me. Gauname tirpius hidroksidas (bazes) ir vandenilį.
2. Vanduo reaguoja su mažiau aktyviais Me. Reakcijos produktai – Me oksidai ir vandenilis.
3. Vanduo reaguoja su kai kuriais ne Me (reakcijos produktai įvairūs).
4. Vanduo reaguoja su aktyvių Me oksidais, gauname tirpūs hidroksidai (bazės).
5. Vanduo beveik su visais Me oksidais su rūgščių gavimu.
6. Vanduo veikiamas nuolatinės srovės arba 2000 C temperatūroje vanduo skyla.

Fizikinės savybės:

Vanduo tai bespalvis, beskonis, bekvapis skystis, užvyra 100 laipsniu C (kai spaudimas 10 penktuoju laipsniu) užšąla 0 laipsnių C, didžiausias tankis kai temperatūra 4 laipsniai C lygi 1 gramui iš kubinio centimetro. Ledas turi mažiasnį tankį negu skystas vanduo todėl kyla į paviršių. Įdomiausia tai jog vandens kaip ir kitų medžiagų šąlant tankis didėja bent jau iki 4 laipsnių C, o kai jau temperatūra mažesnė negu 4 laipsniai tankis pradeda mažėti. Dujiniame pavidale jo tankis yra mažiausias. Taigi vanduo gali būti kiek kietame pavidale, tiek skystame tiek ir dujų pavidalų.
Ištyrus galybe tirpiklių, matyt drąsiai galima teigti jog geriausias tirpiklis yra vanduo. Jis tirpina jei ne viską tai bent daug ką. Tai nulemia vandens molekulinės struktūros ypatybė – vandenilio atomų nesimetrinis išsidėstymas deguonies atomo atžvilgiu. Vandenilio atomai yra ne iš abiejų deguonies pusiū.

Leave a Comment