Turinys
Įvadas………………………………………………………………………..3-4
Šeimos dainos 1………………………………………………………….5-7
Šeimos dainos 2………………………………………………………..8-13
Išvados………………………………………………………………………..14
Literatūra……………………………………………………………………..15
Įvadas
Šeimos – kaip ir meilės, jaunimo, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos – dainos yra tematikos pagrindu išskirtas liaudies dainų klodas. Jam priskirtos dainos apie smagumą tėvų namuose, apie rūpesčius kuriant šeimą, apie gerą ar blogą vyrą, žmoną, apie sunkią marčios dalią, apie gentis, našlystę, vaikų mirtį, graudų našlaičių likimą. Tai gana ženkli lietuvių liaudies dainų kūrybos sritis, iš kurios atsiskleidžia įvairių šeimos gyvenimo reiškinių vertinimas, išryškėja troškimai, idealai ir rupi, negailestinga tikrovė, dažnai sukelianti skaudžius išgyvenimus tradicinių patriarchinių santykių ir normų saistomoje šeimoje.Šeimos dainos savo kilme ir menine išraiška – margoka kūryba. Vienos dainos, ypač šiame tome skelbiamos, labai artimai siejasi piršlybų bei kitomis vestuvinėmis dainomis. Ir ten, ir čia dainuojama, ką reikia rinktis sudarant šeimą. Ir ten, ir čia gyvenimas tėvų namuose piešiamas šviesiausiomis spalvomis. Retkarčiais aptinkama nurodymų, kad vadinamosios šeimos dainos buvo dainuojamos per vestuves. Jas sieja su apeigomis ir aukštinimo tendencija, ryški ir kai kuriuose senesnių dainų tipuose. Pasitaiko, kad atskiri tekstai dainuojami ta pačia melodija kaip ir vestuvinės dainos. Dėl viso to kartais sunku nubrėžti griežtą ribą tarp vestuvinių ir šeimos dainų.Šeimos dainos artimos ir kitoks dainoms. Kaip nurodo V. Misevičienė, jos siejasi su darbo, meilės, moralistinėmis dainomis. Našlaičių tema aptinkama ir ganymo dainose, marčios dalia apdainuojama ir per rugiapjūtę. Yra ir žmonių pastabų, kad kai kurios šeimos dainos dainuotos darbus dirbant. Meilės, kaip ir šeimos, dainose išaukštinama vargo mergelė. Naujesnių laikų moralizuojančios dainos panašios į šeimos dainas, vaizduojančias vyro – šeimos galvos girtuokliavimą, našlaičių nedalią.
Aptariamos kūrybos nevienalytiškumas yra dvejopos prigimties – nulemtas kilmės ir laiko. Galima manyti, kad dalis dainų atitrūko nuo kitų žanrų, įsiliejo į „bet kada“ dainuojamų šeimos dainų repertuarą, atsinešdamos iš ten prasmės ir savitų vaizdų, estetinių tendencijų, melodikos atgarsių. Kiti turinio, nuotaikos, stiliaus skirtumai nelemti chronologinio jų įvairumo. Greta tradicinių, klasikinių dainų čia aptiksime ir naujesnių, atsiradusių imituojant individualią poeziją.Reikia pasakyti, kad išskirtos šeimos dainos, ir nors ir sudaro nemažą masyvą, neaprėpia visos lietuvių liaudies kūrybos šia tematika. Norint susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir šeimos gyvenimas atsispindi lietuvių liaudies dainose, verta peržvelgti ir funkciniu bei žanriniu pagrindu išskirtus dainuojamosios tautosakos skyrius, t.y. darbo, kalendorines, vestuvines, vaišiu, vaikų dainas, balades. Be to, liaudies dainos dažnai nėra monoteminės. Lietuvių šeimos dainose paliečiamos darbo, karo, meilės, ir kitos temos. Tai dar glaudžiau susieja jas su kitų skyrių dainomis.Atsižvelgiant į visa tai, šeimos dainas vadinti atskiru dainų žanru galima tik sąlygiškai. Nepasižymi jos nei išskirtine funkcija, nei savitomis meninės išraiškos priemonėmis. Šeimos dainų atskyrimas nesiremia liaudies tradicija: tokios dainų rūšies nežino nei dainininkai, nei klausytojai. Tai dainų sistemintojų pastangomis išryškinta liaudies dainų dalis, pasižyminti šeimos gyvenimo tematika, siekiant padėti susivokti ir geriau pažinti dainų lobius.Savo ruožtu atskiri šeimos dainų tematiniai poskyriai, į kuriuos jos grupuojamos, leidžia sutelkti idėjinių bei tematinių motyvų, vaizdų artimumu pasižyminčias grupes. Todėl šeimos dainas ir tikslinga skirstyti ir respublikuoti atsižvelgiant į jas.Septintuoju „Lietuvių liaudies dainyno“ tomu pradedamos skelbti šeimos dainos. Iš viso jų yra nemažai – 395 dainų tipai, turintys 18 035 variantus, todėl numatoma šeimos dainoms skirti tris tomus.Šeimos dainos
1Tradicinė pasaulėjauta šviesiomis spalvomis nudažo gyvenimo namuose vaizdinį. Tėvai, kiti šeimos nariai, tėviškė suvokiama lyg mikropasaulis, kur telkiasi visa, kas nusipelno pagarbos ir meilės. Tai lemia ir bendražmogiškas kraujo ryšiais susietų asmenų visokeriopo artumo suvokimas, ir tai tūkstantmečių moralės diegiama humaniška nuostaba tėvų ir kitų šeimos narių atžvilgiu, sėslaus gyvenimo būdo padiktuotas žmogaus prisirišimas prie gimtinės, natūralus gerėjimasis čia prabėgusia jaunyste ir jos apgailėjimas, vis stiprėjantis žmogui bręstant ir suvokiant savo egzistencijos trumpumą. Savitą tėvų namų idealizaciją nulemia ir patriarchinės šeimos normos, ryški takoskyra tarp gyvenimo gimtuosiuose namuose ir vyro tėviškėje. Beveik prievarta atplėšta nuo artimųjų, ištekėjusi moteris patirdavo daug nuoskaudų, vargo ir išnaudojimo vyro namuose, todėl ankstesnis laikas imdavo šviesti tarsi idealaus gyvenimo tarpsnis. Tendencija idealizuoti tėviškės, tėvų, brolių ir seserų paveikslus tapo tradicinės poezijos estetine norma, nesvarbu, kuriame žanre ji pasireikštų.
Vienas ryškiausių šitokios adoracijos įsikūnijimų yra daina „Vai, niekur nėra tokio dvarelio“. Atvira savo tėviškės, šeimos idealizacija įtvirtinta jau pirmuoju posmu, kategorišku išskirtinumo teigimu: „Vai, niekur nėra Tokio dvarelio Kaip mano tėvo dvaras!“ 6itam energingam džiūgavimui, pasikartojančiam dainoje daug kartų, atitaria posmai, piešiantys atskirus objektus, kurie sukelia šitokį pasigerėjimą. Džaugaimasi namais, sodyba, tėvais, broliais, seserimis, kartais – mergele ir berneliu. Dažnai mėgstama pasakiškai išaukštinti aplinką. Pavyzdžiui, augalai pasirodo besą iš tauriųjų medžiagų ar dangaus šviesulių:Sidabro lapeliai,Aukselio žiedeliai,Deimanto obuolėliai.
Mėnulio lapai,Saulatės žiedai,Tai gražiai pražydėjo…
Apdainuojant tėviškę, pabrėžiamas jos sodo, svirno, stonios, darželio grožis ir jų priklausomybė atskiriems šeimos nariams. Gėrimasi tėvo sodeliu, močiutės svirneliu, brolio stonele, seselės (ar mergelės) darželiu. Kiekvieną asmenį apibūdina jo įprastinės darbo priemonės, įrankiai ir kitos realijos. Antai močiutę išaukština „šilkų kuodelis“, „aukso verpstelė“, „plonos drobelės“, tėvelį – „palši jauteliai“, brolį „juodbėriai žirgeliai“. Džiaugiamasi dainoje mergelės gražumu:
Plaukai geltoni,Vaidai raudoni,Patogus liemenėlis…
Panašus grožio etalonas taikomas ir bernui: „plaukai geltani, Žundai raudani – Tai mana braliukėlis“.Šios dainos visi posmai – tai vientisas himnas savajam kampui, numylėtiems namiškiams, ir jokia kita gaida nedrumsčia pakilios nuotaikos. Viskas kanoniškai pagal tradicinį etiketą ir hierarchiją išaukština. Mums gali atrodyti keista, kodėl čia neapdainuotas senelis ir senelė, neapdainuoti ir patys mažieji – anūkai. Matyt, šis kanonas susidarė archaiškesnės kultūros pagrindu. Įtakos galėjo turėti ir bendrieji klasikinių dainų estetikos principai: suaugusių dainų dėmesio centre – tas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kai jis žydi, klesti, pilnas jėgų. Silpno, paliegusio tradicinė daina nepastebi.
O tėvelis – kaip dangaus mėnesėlis!Šios grupės dainos šiandien galėtų atrodyti kiek egocentriškos. Girti ir girtis savo tėvais, namiškiais, gimtinės pastatais lyg ir nekuklu. Tačiau šita idealizacija nesiriboja vien šeimos prestižo kėlimu. Joje esama ir bendresnio reikšmingumo. Ji ir slėpė savyje darnumo šeimos gyvenime teigimą, ir šiaip žadino žmogaus orumą, kėlė savo vertės pajautimą. Feodalinėje visuomenėje, kur klestėjo prievarta ir smurtas, tas lietuvis baudžiauninkas buvo izoliuotas nuo platesnės visuomeninės veiklos, kur oficialiai buvo adoruojama tik Dievas ir aukštuomenė, ponai, toks kiekvieno paprasto žmogaus, šeimos nario pagerbimas stiprino jo savigarbą, padėjo jam, nuolat lenkiamam, išsitiesti, niekinamam – pasididžiuoti visu kuo, kas jam artima tome skelbiamose dainose nelydima apeiginio priešiškumo kitos šeimos atžvilgiu (idealizuojamas savas „dvaras“, nejuodinant kitų).Poetizuojamų taurių šeimos santykių fone (o jie suponavo jaunųju pagarbą vyresniesiems) kaip valiūkiškas išdykavimas skamba daina „Augin tėvelis“, teigianti ar bent įsivaizduojanti atvirkščios pagarbos galimybę. Dainoje pavaizduota situacija, kai iš ryto gaidžiams giedant sūnūs, ir tėvo pakelti, dar nesikelia, branginasi:
Girdėt girdėjam, bet nesuspėjam:No tetušėlia šlovės norėjam…
Šitoks vaikų atsakymas dainoje nesupeikiamas. Galim numanyti, kad trokštama tėvo pagarba sūnui būdavo pelnyta, morališkai pagrįsta.Viena kita daina pabrėžia, kad abipusei pagarbai, sutarimui, vaikų rūpinimuisi tėvais laiko ir galimybių dažnai maža, artėja neišvengiamas išsiskyrimas. Antai dainoje „Tėvužėlis sūnelį augindamas“, netiesiogiai išsakyta, kad vaikai gimdytojų negalės laikyti „už tėvelį“, „už motinėlę“…Tas pat su dukrele – ji negalės močiutės žiūrėti: nespėjo lelija pražysti, ji jau svieto martelė.
Humaniški šeimos santykiai atsiskleidžia dainose išplėtojant tėvų užvadavimo motyvą. Su didele šiluma skamba vaikų siekimas tėvams, padėti, už juos padirbėti. Subtiliu kiekvieno šeimos nario atjautimu padvelkia daina „Mano tėvelis, senas būdamas“. Apdainuojant net tokią elementarią situaciją (miegelio nori), jaučiamas lipšnumas, švelnumas. Ši stereotipinės sandaros daina žavi ir poilsio vietos būdingu pasirinkimu: ji kiekvienam asmeniui vis kita. Tėveliui – „Vėjelis pūtė, Vyšnelės ūžė, O obuolėliai Gražiai siūbavo“, močiutei – „Vėjelis pūtė, Batviniai ūžė, O kopūstėliai Gražiai lingavo“, seselei – „Vėjelis pūtė, Rūtelės ūžė, O lelijėles Gražiai lingavo“, broleliui – „Vėlejis pūtė, Staselė ūžė, O žirgužėliai Gražiai trinkėjo“.Idiliškos nuotaikos posmai kupini trapaus gerumo, šeimos darnos. Ir toks didelis būna šeimos židinio pasiilgimas, kai ištekėjus nuo jo atsiskiriama. Svajonėse belaukiant susitikimo su tėvais, žadama taip išpuošti kelią, kaip pritinka tik brangiausiam svečiui: „nuo kelelio akmenėlius nurinksiu, Laukelį nušluosiu, Meironėliais barstysiu“. Čia jau suskamba vos ne raudos žodžiai, liudijantys apie prasiveržusio jausmo gilumą. Tokie jausmų antplūdžiai patvirtina, kokie stiprūs šeimos ryšiai siejo jos narius ir kiek daug juose aukščiausios prabos humaniškumo.2Kitokia emocinė atmosfera gaubia dainas, apdainuojančias šeimos sukūrimą. Jose daugiau neslepiamo dramatizmo, socialinių kontrastų sukelto priešiškumo, veržlumo ir ryžto siekti savo laimės.Šeimos sukūrimo dainose perteikiami išgyvenimai ir konfliktai, kylantys pradėjus ruoštis vesti ir tekėti. Baudžiavinėje ir pobaudžiavinėje Lietuvoje vedybų reikalus dažnai spręsdavo tėvai, todėl natūralu, kad tarp jų ir jaunųjų kildavo įvairūs susidūrimai, – jie ir atsispindėjo ne vienoje dainoje. Štai daina „Oi, tėvuli mano“ vaizduoja jau norinčio vesti sūnaus nedalią: tėvas aiškiai priešiškas šiam sumanymui. Į sūnaus nusiskundimą (ateina naktelė – nėr su kuo gulėti, žodelio kalbėti ) atsakoma šiurkštoku pasiūlymu:
Eik pas naktį stotelėnPas bėrą žirgelį,Kalbėki žodelįSu bėru žirgeliu…
Nėra ir ką bepasakyti apie tokį „pasišnekėjimą“. Graudžiai komiška tegali būti šios „niekų kalbos“ tolesne tąsa:
Nekalba žirgelis Meiliųjų žodelių,Nekloja žirgelisMinkštų paralėlių…
Minėtos dainos savo užuojautą jauniesiems išreiškia netiesiogiai. Kitose – pats sūnus ryškiau pasipriešina tėvų valiai: „Kai jūs manįs neženysit, Aš aršensiu būsiu. Kai jūs mani apženysit, Aš geresniu būsiu“. Dainose tėvo grasinimai už nepaklusnumą iš namų išvaryti, į vaiską užrašyti (skaudžios bausmės gyvavo papročių teisėje) nepalaužia sūnaus troškimo: „Ir vis tiek apsiženysiu“. Tokios dainos pakurstydavo jaunuosius priešintis tėvų valiai, akino, sudarant šeimą, būti savarankiškesniems.Šeimos sudarymo dainų grupėje susidūrimas su tėvų valia dažnai esti tik viena iš temų. Daugiausia jose dainuojama apie būsimo vyro ar žmonos pasirinkimą. Savo idėjiniais bei tematiniais motyvais jos artimos piršlybų dainoms. Jose ryškiai akcentuojami pagrindiniai socialiniai etiniai vedybų idealo bruožai. Kaip niekur kitur čia iškelta vargo žmogaus vertė: tik jis tinkamiausias draugas visam gyvenimui. Šis socialinis kryptingumas atsiskleidžia iš daugelio aptariamojo poskyrio dainų.Dainos visokiais būdais teigia demokratinę humanistinę nuostatą rinktis gyvenimo draugą iš neturtingųjų. Rasime čia apdainuotą pasirinkimą, nulemtą natūralaus susižavėjimo:
Kad vargo bernelisMuni patikoIr muna širdelaKaip linkte linko…
Rasime ir kitokį metaforišką draugiškų ir priešiškų emocijų įkūnijimą, be motyvavimo, daugiau širdžiai negu protui atvertą:
Vargdienis bernelisŠalia stovėjo,Man jojo veideliaiŽėrėt žėrėjo…
Turtuolis bernelisŠalia stovėjo,Man jojo veideliaiDagiu dygėjo…
Vargo žmogaus vertė ryškiausiai parodomą antiteziniu būdu. Iš vienos pusės, vaizduojamas gerai gyvenančio žmogaus išgverimas, menkumas, iš kitos – vargų ir skriaudų prislėgto žmogaus grožis. Antitezinės eilutės buvo pamėgtos, pereidavo iš vienos dainos į kitą, dėl to daugelis jų supanašėdavo, ir kartais sunku nuspręsti, ar tai vienas tipas, ar tipų lizdas, turintis bendrą motyvą. Ypač dažnai dainose priešinamas turtuolio turtingumas, patižimas ir vargdienio darbštumas, ištvermė.
Kai kuriose dainose ypač skaudžiai išgyvenama socialinė nelygybė: turtingųjų – lengvas gyvenimas, vargingųjų – vien bėdos:Turtuolis (-ė): Vargdienis (-ė):
Valelėj augo – varge augo…Ilgai gulėjo – nepailsėjo…Galvą šukavo – sunkiai dūsavo…Baltai vaikščiojo – purvą braidžiojo…Šilkų kuskelėm – storom drobelėm…Po jomarkėlius – po baudžiavėles…Lovelėj buvo – apkalboj buvo…Didi turteliai – didi vargeliai…
Tokia buvo tikrovė. Socialinė, turtinė nelygybė labai žeidė širdį, liaudies dainininkas jos nenutyli. Bet jis stengėsi teigti, kad idealiosios žmogaus savybės randamos varguolių tarpe. Daina keldamas varguolio vertę, jis pabrėžia ne tik darbštumą, stiprybę, dorą, bet ir grožį. Ypač ryškiai tai suskamba dainoje „Už jūrų, už marių, už mėlynųjų“:Nebuvo gražesnėsTame kaimelyj,Nebuvo puikesnėsTam jaunimėlyj:
Geltonų plaukeliųKai valaknėlių,Mėlynų akelių Kai žibuoklėlių…Šiame variante piešiamas idealus vargo mergelės portretas. Kitame variante jos grožio poetizacija metaforiškai išreikšta:
Kai vargo mergelėKeleliu ėjo,Tai viešas kelelisRožėm žydėjo.
Kai vargo mergelėŽodį kalbėjo,Tai savo žodeliaisKai lapais klojo…
Varguolio idealizacija buvo savotiška dvasinė kompensacija už tikrovės patiriamas skriaudas. Taikliai šitai pastebėjo dainininkė A. Čepukienė: „Aš tik dainose buvau pasirėdžius gražiai kaip ir visos mergaitės ir kasas susipynus su kasnykėliais, ant rankelių žiedeliai žibėjo<…> kai dainavau, tada visko turėjau, vis save raminau, kad nieko man netrūksta“. Lygiai taip pat ji sako ir apie tarnaujančius vaikus: „Kuom aš galėjau juos paguosti ir jų pagailėt – tik žodžiais ir dainomis. Daina buvo mūs paguoda ir džiaugsmas“.Vargdienio motyvai savotiškai plėtojami ir dainose. Jose iš pradžių suskamba lyg nusiskundimas, kad berneliui teko vargdienėlė. Tai susikerta su bendra idėjine estetine tendencija idealizuoti šitokias vedybas, todėl kartais variantuose vargdienėlė pakeičiama ultoikėle(tingine), priešinamas tingintis žmogus darbščiam. Tačiau iš tikro šioje dainoje yra daugiau vargdienis nedalios nugailėjimo, o gale dažnai esti ir ryškus akcentas – tikrai humaniškas požiūris, nesiejantis žmogaus vertės su jo turtais:
Aš tų puikių bagotyrkų Nors tos puikios bagotyrkosKitam atiduosiu, Turteliai didesni,O tų vargo mergužėlį Bet tos vargo mergužėlėsPats sau pasiimsiu. Žodeliai meilesni…
Gerumas, darbštumas, gražumas, dorumas dainoje yra atsvara turtui:
Baltos rankelės, skaistus veidas – Tai jos pasogėlė,Žalių rūtelių vainikėlis – Tai jos yr kraitelis…
Patraukia dėmesį šios dainos pradžios varijavimai, liaudies dainininkų sugebėjimas elementariomis priemonėmis, tarsi žodžių formų žaidimu pasiekti grakščių prasmės niuansų. Kaip čia subjektyviai konfrontuojamos žodžio paprasta ir demunityvinė formos: „Kam vakaras, kam vakaras, O man vakarėlis“. Kituose variantuoseši formulė konkretizuojama dar kitais žodžiais: „Kam vakaras, kam vakarėlis, O man vakarykščia“. „Kam vakaras vakarėlis, O man jaunai išgrytelis“. „Kam rytelis, kam rytelis, A man vakarėlis“. Retkarčiais įžangoje nebelieka žaidimo laiko kontrastais, iškart pradedama nuo socialinės antitezės:
Kam žiponai, kam baronai,O man sermėgėlė…
Demokratinė humaniška pažiūra į vedybas – vargo žmogus, o ne turtuolis labiau nusipelno būti išrinktuoju ar išrinktąja – yra, sakytume, viešoji vargingųjų ir plačiųjų liaudies sluoksnių nuomonė, jų savimonė, savo lygiavertiškumo pabrėžimas meninėje kūryboje. Be to, dainose atsiveria ir individo psichologija, socialiniu atžvilgiu nuskriausto žmogaus išgyvenimai piršimosi situacijose, kai jį ypač stipriai įskaudindavo neįmanomos vedybos dėl egzistuojančios nelygybės. Tokiais išgyvenimais yra atausta dzūkų dainų. Jau nuo pirmų posmų trapus simbolinis motyvas padvelkia skausmo nuojauta, – jis vėliau išryškėja iš žmonių santykių. Besigretinančiam turtuolio sūneliui mergelė atsako, kad nebūsianti jo, nes neturinti „aukselio sidabrėlio“. Ir pats bernas skundžiasi tėvu, kuris „nevelija mergelę vargdienėlę“. Tuo būdu čia ryškus išgyvenimų dramatizmas susidūrus su tikrove, kurioje, didėjant valstiečių nelygybei, turtas yra vienas iš svarbių vedybų motyvų. Tik kai kuriuose variantuose kaip neįmanoma viltis suskamba iš berno laukiami padrąsinantys žodžiai: „Duos mums Dievulis Aukselio sidabrėlio“.
Turtinės ir socialinės nelygybės prislėgto žmogaus nuoskauda prasiveržia ir daugumoje dainų, žinoma, jau nuo L. Rėzos rinkinio. Supratimas, kad turtas – kliūtis susituokti, ugdė priešiška nusistatymą, o kartu brendo savigarbos pajautimas. Vargdienis savigarba ypač pabrėžta dainoje „Oi, kas sodai do sodeliai“. Ši daina, ir taip gyvavusi plačioje teritorijoje, S. Šimkaus dėka paplito po visą Lietuvą. Kanonizuoto pavidalo versija, prasidėjusi apskritai meilės nepastovumo konstatavimu, baigiasi socialiniu situacijos sukonkretinimu. Dainoje jaučiamas ne tik aiškus turto reikšmės vedyboms suvokimas, bet ir neturtintos mergaitės savo vertės, pranašumo pabrėžimas:Tu bagotas, o aš biedna,Tai neimsi tu manį,Tu negražus, o aš graži –Nemylėsiu aš tavį…
Baudžiavos priespauda žlugdė ir šeimos gyvenimą. Kaip jau sakyta aptariant dainą „Kas nori valioj būti“, per baudžiavą būdavo pamirštami meilūs žodeliai. Bene todėl šeimos dainose tiek nedaug šviesių, skaidrių posmų apie vyro ir žmonos santykius, – vien skundai ir ašaros.Šeimos santykių dramatizmas, pagimdytas siekimo vedybomis praturtėti, jaučiamas iš dainos „Aš užaugau vien` sesutė tarp broliukų pulko“. Dainos pradžioje jaunikis giriasi turįs šešis dvarus, už tai mergelės tėvas ar brolis pažada šešis milijonus. Jau šis įvaizdis ir ryški rimavimo tendencija rodo, kad tai naujoviško stiliaus kūryba. Joje išblėsusi poetizavimo galia, subuitiškėjęs vaizdinis mąstymas. Dainos turinio branduolį sudaro moters nusivylimas, vietoj išsvajotų dvarų radus lauželį, ir draugaus trumpo sugrįžimo į tėviškę išgyvenimai, troškimas čia „ieškot raškažėlio“. Troškimas tuoj ir užgęsta, susidūręs su nusistovėjusia gyvenimo logika: nebegrįš ji, iš kur buvo imta. O ir niekas kitas dėl tos nelaimės nekaltas: ištekėjo „per savo sauvalę“. Pasiaiškinimas su broliais, tėvais, ko ji sugrįžo, variantuose įvairiai niuansuojamas, išryškėja juose ir kiti dalykai, kaip antai užuojautos iš namiškių laukimas, jaunystės nugailėjimas.
IšvadosApžvelgę svarbesnius skelbiamų dainų tipus, matome, kad šeimos dainų meninis pasaulis tuose rėmuose, kurie būdingi šiam tomui, nėra tematiniu atžvilgiu labai įvairūs ir visapusiškas. Priešingai, dainose susiduriame su keliolika labiau pamėgtų temų, motyvų, tai grožėjimasis tėviške, savos šeimos iškėlimas, meilės ir užuojautos jai išreiškimas. Tai ir susidūrimas su tėvų valia besirengiant vesti, dramatiški priešvedybiniai išgyvenimai, nulemti socialinės ir turtinės nelygybės, vargo žmogaus etinio ir estetinio pranašumo teigimas, vedybų su miestiete, našle, kareiviu, baudžiauninku ar girios sargu perspektyvos. Tai ir žmonos gyvenimo priklausymas nuo vyro nusivylimas netesėtais priešvestuviniais pažadais, darbo nemokėjimas ir tingumas šeimos gyvenime, bausmė už „uliojimus“ ir kt. Vienose dainose yra daugiau teigiamos pastovios, daug šimtmečių ugdytos šeimos gyvenimo vertybės. Tai pasakytina apie dainas, poetizuojančias šeimą, tėviškę. Kitos, vaizduojančios šeimos kūrimą, labiau atvėrė pastarųjų šimtmečių Lietuvos kaimą ardančių visuomeninių prieštaravimų sukeltą skausmą ir ryžtą apginti žmogaus orumą, išaukštinti socialiniu ir turtiniu atžvilgiu nuskriaustąjį. Iš dainų apžvalgos išryškėjo, kad dalis jų kreipia mūsų žvilgsnį ir į kitus individo išgyvenimus, patiriamus kuriant šeimą ar šeimos gyvenime. Jaunimo susidūrimuose su tėvų valia, vyro ar žmonos konfliktuose jaučiamas nevienodas santykis su tradicinėmis vertybėmis, kaip antai su nuolankumu, darbštumu, prasiveržia asmens orumo, šeimos meilės siekimo, prabėgusios jaunystės, neišsipildžiusių svajonių apgailėjimas. Pastebima ir tendencija greta ištekėjusios moters skundimosi savo vargu akcentuoti ir jos pačios atsakomybę už savo pasirinkimą.
Literatūra
1. Sauka L., Lietuvių liaudies dainynas. Šeimos dainos, 1994, psl. – 5-25.