šeimos dainos

3152 0

Turinys

Įvadas.............................3-4

Šeimos dainos 1.......................5-7

Šeimos dainos 2.......................8-13

Išvados.............................14

Literatūra............................15

Įvadas

Šeimos – kaip ir meilės, jaunimo, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos – dainos yra tematikos pagrindu išskirtas liaudies dainų klodas. Jam priskirtos dainos apie smagumą tėvų namuose, apie rūpesčius kuriant šeimą, apie gerą ar blogą vyrą, žmoną, apie sunkią marčios dalią, apie gentis, našlystę, vaikų mirtį, graudų našlaičių likimą. Tai gana ženkli lietuvių liaudies dainų kūrybos sritis, iš kurios atsiskleidžia įvairių šeimos gyvenimo reiškinių vertinimas, išryškėja troškimai, idealai ir rupi, negailestinga tikrovė, dažnai sukelianti skaudžius išgyvenimus tradicinių paatriarchinių santykių ir normų saistomoje šeimoje.

Šeimos dainos savo kilme ir menine išraiška – margoka kūryba. Vienos dainos, ypač šiame tome skelbiamos, labai artimai siejasi piršlybų bei kitomis vestuvinėmis dainomis. Ir ten, ir čia dainuojama, ką reikia rinktis sudarant šeimą. Ir ten, ir čia gyvenimas tėvų namuose piešiamas šviesiausiomis spalvomis. Retkarčiais aptinkama nurodymų, kad vadinamosios šeimos dainos buvo dainuojamos per vestuves. Jas sieja su apeigomis ir aukštinimo tendencija, ryški ir kai kuriuose senesnių dainų tipuose. Pasitaiko, kad atskiri tekstai dainuojami ta pačia meelodija kaip ir vestuvinės dainos. Dėl viso to kartais sunku nubrėžti griežtą ribą tarp vestuvinių ir šeimos dainų.

Šeimos dainos artimos ir kitoks dainoms. Kaip nurodo V. Misevičienė, jos siejasi su darbo, meilės, moralistinėmis dainomis. Našlaičių tema aptinkama ir ganymo dainose, ma

arčios dalia apdainuojama ir per rugiapjūtę. Yra ir žmonių pastabų, kad kai kurios šeimos dainos dainuotos darbus dirbant. Meilės, kaip ir šeimos, dainose išaukštinama vargo mergelė. Naujesnių laikų moralizuojančios dainos panašios į šeimos dainas, vaizduojančias vyro – šeimos galvos girtuokliavimą, našlaičių nedalią.

Aptariamos kūrybos nevienalytiškumas yra dvejopos prigimties – nulemtas kilmės ir laiko. Galima manyti, kad dalis dainų atitrūko nuo kitų žanrų, įsiliejo į „bet kada“ dainuojamų šeimos dainų repertuarą, atsinešdamos iš ten prasmės ir savitų vaizdų, estetinių tendencijų, melodikos atgarsių. Kiti turinio, nuotaikos, stiliaus skirtumai nelemti chronologinio jų įvairumo. Greta tradicinių, klasikinių dainų čia aptiksime ir naujesnių, atsiradusių imituojant individualią poeziją.

Reikia pasakyti, kad išskirtos šeimos dainos, ir nors ir sudaro nemažą masyvą, neaprėpia visos lietuvių liaudies kūrybos šia tematika. Norint susidaryti išsamų vaizdą, kaaip ir šeimos gyvenimas atsispindi lietuvių liaudies dainose, verta peržvelgti ir funkciniu bei žanriniu pagrindu išskirtus dainuojamosios tautosakos skyrius, t.y. darbo, kalendorines, vestuvines, vaišiu, vaikų dainas, balades. Be to, liaudies dainos dažnai nėra monoteminės. Lietuvių šeimos dainose paliečiamos darbo, karo, meilės, ir kitos temos. Tai dar glaudžiau susieja jas su kitų skyrių dainomis.

Atsižvelgiant į visa tai, šeimos dainas vadinti atskiru dainų žanru galima tik sąlygiškai. Nepasižymi jos nei išskirtine funkcija, nei savitomis meninės išraiškos priemonėmis. Šeimos dainų atskyrimas nesiremia liaudies tradicija: to
okios dainų rūšies nežino nei dainininkai, nei klausytojai. Tai dainų sistemintojų pastangomis išryškinta liaudies dainų dalis, pasižyminti šeimos gyvenimo tematika, siekiant padėti susivokti ir geriau pažinti dainų lobius.

Savo ruožtu atskiri šeimos dainų tematiniai poskyriai, į kuriuos jos grupuojamos, leidžia sutelkti idėjinių bei tematinių motyvų, vaizdų artimumu pasižyminčias grupes. Todėl šeimos dainas ir tikslinga skirstyti ir respublikuoti atsižvelgiant į jas.

Septintuoju „Lietuvių liaudies dainyno“ tomu pradedamos skelbti šeimos dainos. Iš viso jų yra nemažai – 395 dainų tipai, turintys 18 035 variantus, todėl numatoma šeimos dainoms skirti tris tomus.

Šeimos dainos

1

Tradicinė pasaulėjauta šviesiomis spalvomis nudažo gyvenimo namuose vaizdinį. Tėvai, kiti šeimos nariai, tėviškė suvokiama lyg mikropasaulis, kur telkiasi visa, kas nusipelno pagarbos ir meilės. Tai lemia ir bendražmogiškas kraujo ryšiais susietų asmenų visokeriopo artumo suvokimas, ir tai tūkstantmečių moralės diegiama humaniška nuostaba tėvų ir kitų šeimos narių atžvilgiu, sėslaus gyvenimo būdo padiktuotas žmogaus prisirišimas prie gimtinės, natūralus gerėjimasis čia prabėgusia jaunyste ir jos apgailėjimas, vis stiprėjantis žmogui bręstant ir suvokiant savo egzistencijos trumpumą. Savitą tėvų namų idealizaciją nulemia ir patriarchinės šeimos normos, ryški takoskyra tarp gyvenimo gimtuosiuose namuose ir vyro tėviškėje. Beveik prievarta atplėšta nuo artimųjų, ištekėjusi moteris patirdavo daug nuoskaudų, vargo ir išnaudojimo vyro namuose, todėl ankstesnis laikas imdavo šviesti tarsi idealaus gyvenimo tarpsnis. Tendencija idealizuoti tėviškės, tė

ėvų, brolių ir seserų paveikslus tapo tradicinės poezijos estetine norma, nesvarbu, kuriame žanre ji pasireikštų.

Vienas ryškiausių šitokios adoracijos įsikūnijimų yra daina „Vai, niekur nėra tokio dvarelio“. Atvira savo tėviškės, šeimos idealizacija įtvirtinta jau pirmuoju posmu, kategorišku išskirtinumo teigimu: „Vai, niekur nėra Tokio dvarelio Kaip mano tėvo dvaras!“ 6itam energingam džiūgavimui, pasikartojančiam dainoje daug kartų, atitaria posmai, piešiantys atskirus objektus, kurie sukelia šitokį pasigerėjimą. Džaugaimasi namais, sodyba, tėvais, broliais, seserimis, kartais – mergele ir berneliu. Dažnai mėgstama pasakiškai išaukštinti aplinką. Pavyzdžiui, augalai pasirodo besą iš tauriųjų medžiagų ar dangaus šviesulių:

Sidabro lapeliai,

Aukselio žiedeliai,

Deimanto obuolėliai.

Mėnulio lapai,

Saulatės žiedai,

Tai gražiai pražydėjo.

Apdainuojant tėviškę, pabrėžiamas jos sodo, svirno, stonios, darželio grožis ir jų priklausomybė atskiriems šeimos nariams. Gėrimasi tėvo sodeliu, močiutės svirneliu, brolio stonele, seselės (ar mergelės) darželiu. Kiekvieną asmenį apibūdina jo įprastinės darbo priemonės, įrankiai ir kitos realijos. Antai močiutę išaukština „šilkų kuodelis“, „aukso verpstelė“, „plonos drobelės“, tėvelį – „palši jauteliai“, brolį „juodbėriai žirgeliai“. Džiaugiamasi dainoje mergelės gražumu:

Plaukai geltoni,

Vaidai raudoni,

Patogus liemenėlis.

Panašus grožio etalonas taikomas ir bernui: „plaukai geltani, Žundai raudani – Tai mana braliukėlis“.

Šios dainos visi posmai – tai vientisas himnas savajam kampui, numylėtiems namiškiams, ir jokia kita gaida nedrumsčia pakilios nuotaikos. Viskas kanoniškai pagal tradicinį etiketą ir hierarchiją išaukština. Mums gali atrodyti keista, kodėl čia neapdainuotas senelis ir senelė, ne

eapdainuoti ir patys mažieji – anūkai. Matyt, šis kanonas susidarė archaiškesnės kultūros pagrindu. Įtakos galėjo turėti ir bendrieji klasikinių dainų estetikos principai: suaugusių dainų dėmesio centre – tas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kai jis žydi, klesti, pilnas jėgų. Silpno, paliegusio tradicinė daina nepastebi.

O tėvelis – kaip dangaus mėnesėlis!

Šios grupės dainos šiandien galėtų atrodyti kiek egocentriškos. Girti ir girtis savo tėvais, namiškiais, gimtinės pastatais lyg ir nekuklu. Tačiau šita idealizacija nesiriboja vien šeimos prestižo kėlimu. Joje esama ir bendresnio reikšmingumo. Ji ir slėpė savyje darnumo šeimos gyvenime teigimą, ir šiaip žadino žmogaus orumą, kėlė savo vertės pajautimą. Feodalinėje visuomenėje, kur klestėjo prievarta ir smurtas, tas lietuvis baudžiauninkas buvo izoliuotas nuo platesnės visuomeninės veiklos, kur oficialiai buvo adoruojama tik Dievas ir aukštuomenė, ponai, toks kiekvieno paprasto žmogaus, šeimos nario pagerbimas stiprino jo savigarbą, padėjo jam, nuolat lenkiamam, išsitiesti, niekinamam – pasididžiuoti visu kuo, kas jam artima tome skelbiamose dainose nelydima apeiginio priešiškumo kitos šeimos atžvilgiu (idealizuojamas savas „dvaras“, nejuodinant kitų).

Poetizuojamų taurių šeimos santykių fone (o jie suponavo jaunųju pagarbą vyresniesiems) kaip valiūkiškas išdykavimas skamba daina „Augin tėvelis“, teigianti ar bent įsivaizduojanti atvirkščios pagarbos galimybę. Dainoje pavaizduota situacija, kai iš ryto gaidžiams giedant sūnūs, ir tėvo pakelti, dar nesikelia, branginasi:

Girdėt girdėjam, bet nesuspėjam:

No tetušėlia šlovės norėjam.

Šitoks vaikų atsakymas dainoje nesupeikiamas. Galim numanyti, kad trokštama tėvo pagarba sūnui būdavo pelnyta, morališkai pagrįsta.

Viena kita daina pabrėžia, kad abipusei pagarbai, sutarimui, vaikų rūpinimuisi tėvais laiko ir galimybių dažnai maža, artėja neišvengiamas išsiskyrimas. Antai dainoje „Tėvužėlis sūnelį augindamas“, netiesiogiai išsakyta, kad vaikai gimdytojų negalės laikyti „už tėvelį“, „už motinėlę“.Tas pat su dukrele – ji negalės močiutės žiūrėti: nespėjo lelija pražysti, ji jau svieto martelė.

Humaniški šeimos santykiai atsiskleidžia dainose išplėtojant tėvų užvadavimo motyvą. Su didele šiluma skamba vaikų siekimas tėvams, padėti, už juos padirbėti. Subtiliu kiekvieno šeimos nario atjautimu padvelkia daina „Mano tėvelis, senas būdamas“. Apdainuojant net tokią elementarią situaciją (miegelio nori), jaučiamas lipšnumas, švelnumas. Ši stereotipinės sandaros daina žavi ir poilsio vietos būdingu pasirinkimu: ji kiekvienam asmeniui vis kita. Tėveliui – „Vėjelis pūtė, Vyšnelės ūžė, O obuolėliai Gražiai siūbavo“, močiutei – „Vėjelis pūtė, Batviniai ūžė, O kopūstėliai Gražiai lingavo“, seselei – „Vėjelis pūtė, Rūtelės ūžė, O lelijėles Gražiai lingavo“, broleliui – „Vėlejis pūtė, Staselė ūžė, O žirgužėliai Gražiai trinkėjo“.

Idiliškos nuotaikos posmai kupini trapaus gerumo, šeimos darnos. Ir toks didelis būna šeimos židinio pasiilgimas, kai ištekėjus nuo jo atsiskiriama. Svajonėse belaukiant susitikimo su tėvais, žadama taip išpuošti kelią, kaip pritinka tik brangiausiam svečiui: „nuo kelelio akmenėlius nurinksiu, Laukelį nušluosiu, Meironėliais barstysiu“. Čia jau suskamba vos ne raudos žodžiai, liudijantys apie prasiveržusio jausmo gilumą. Tokie jausmų antplūdžiai patvirtina, kokie stiprūs šeimos ryšiai siejo jos narius ir kiek daug juose aukščiausios prabos humaniškumo.

2

Kitokia emocinė atmosfera gaubia dainas, apdainuojančias šeimos sukūrimą. Jose daugiau neslepiamo dramatizmo, socialinių kontrastų sukelto priešiškumo, veržlumo ir ryžto siekti savo laimės.

Šeimos sukūrimo dainose perteikiami išgyvenimai ir konfliktai, kylantys pradėjus ruoštis vesti ir tekėti. Baudžiavinėje ir pobaudžiavinėje Lietuvoje vedybų reikalus dažnai spręsdavo tėvai, todėl natūralu, kad tarp jų ir jaunųjų kildavo įvairūs susidūrimai, – jie ir atsispindėjo ne vienoje dainoje. Štai daina „Oi, tėvuli mano“ vaizduoja jau norinčio vesti sūnaus nedalią: tėvas aiškiai priešiškas šiam sumanymui. Į sūnaus nusiskundimą (ateina naktelė – nėr su kuo gulėti, žodelio kalbėti ) atsakoma šiurkštoku pasiūlymu:

Eik pas naktį stotelėn

Pas bėrą žirgelį,

Kalbėki žodelį

Su bėru žirgeliu.

Nėra ir ką bepasakyti apie tokį „pasišnekėjimą“. Graudžiai komiška tegali būti šios „niekų kalbos“ tolesne tąsa:

Nekalba žirgelis

Meiliųjų žodelių,

Nekloja žirgelis

Minkštų paralėlių.

Minėtos dainos savo užuojautą jauniesiems išreiškia netiesiogiai. Kitose – pats sūnus ryškiau pasipriešina tėvų valiai: „Kai jūs manįs neženysit, Aš aršensiu būsiu. Kai jūs mani apženysit, Aš geresniu būsiu“. Dainose tėvo grasinimai už nepaklusnumą iš namų išvaryti, į vaiską užrašyti (skaudžios bausmės gyvavo papročių teisėje) nepalaužia sūnaus troškimo:

„Ir vis tiek apsiženysiu“. Tokios dainos pakurstydavo jaunuosius priešintis tėvų valiai, akino, sudarant šeimą, būti savarankiškesniems.

Šeimos sudarymo dainų grupėje susidūrimas su tėvų valia dažnai esti tik viena iš temų. Daugiausia jose dainuojama apie būsimo vyro ar žmonos pasirinkimą. Savo idėjiniais bei tematiniais motyvais jos artimos piršlybų dainoms. Jose ryškiai akcentuojami pagrindiniai socialiniai etiniai vedybų idealo bruožai. Kaip niekur kitur čia iškelta vargo žmogaus vertė: tik jis tinkamiausias draugas visam gyvenimui. Šis socialinis kryptingumas atsiskleidžia iš daugelio aptariamojo poskyrio dainų.

Dainos visokiais būdais teigia demokratinę humanistinę nuostatą rinktis gyvenimo draugą iš neturtingųjų. Rasime čia apdainuotą pasirinkimą, nulemtą natūralaus susižavėjimo:

Kad vargo bernelis

Muni patiko

Ir muna širdela

Kaip linkte linko.

Rasime ir kitokį metaforišką draugiškų ir priešiškų emocijų įkūnijimą, be motyvavimo, daugiau širdžiai negu protui atvertą:

Vargdienis bernelis

Šalia stovėjo,

Man jojo veideliai

Žėrėt žėrėjo.

Turtuolis bernelis

Šalia stovėjo,

Man jojo veideliai

Dagiu dygėjo.

Vargo žmogaus vertė ryškiausiai parodomą antiteziniu būdu. Iš vienos pusės, vaizduojamas gerai gyvenančio žmogaus išgverimas, menkumas, iš kitos – vargų ir skriaudų prislėgto žmogaus grožis. Antitezinės eilutės buvo pamėgtos, pereidavo iš vienos dainos į kitą, dėl to daugelis jų supanašėdavo, ir kartais sunku nuspręsti, ar tai vienas tipas, ar tipų lizdas, turintis bendrą motyvą. Ypač dažnai dainose priešinamas turtuolio turtingumas, patižimas ir vargdienio darbštumas, ištvermė.

Kai kuriose dainose ypač s

. . .

Tu bagotas, o aš biedna,

Tai neimsi tu manį,

Tu negražus, o aš graži –

Nemylėsiu aš tavį.

Baudžiavos priespauda žlugdė ir šeimos gyvenimą. Kaip jau sakyta aptariant dainą „Kas nori valioj būti“, per baudžiavą būdavo pamirštami meilūs žodeliai. Bene todėl šeimos dainose tiek nedaug šviesių, skaidrių posmų apie vyro ir žmonos santykius, – vien skundai ir ašaros.

Šeimos santykių dramatizmas, pagimdytas siekimo vedybomis praturtėti, jaučiamas iš dainos „Aš užaugau vien` sesutė tarp broliukų pulko“. Dainos pradžioje jaunikis giriasi turįs šešis dvarus, už tai mergelės tėvas ar brolis pažada šešis milijonus. Jau šis įvaizdis ir ryški rimavimo tendencija rodo, kad tai naujoviško stiliaus kūryba. Joje išblėsusi poetizavimo galia, subuitiškėjęs vaizdinis mąstymas. Dainos turinio branduolį sudaro moters nusivylimas, vietoj išsvajotų dvarų radus lauželį, ir draugaus trumpo sugrįžimo į tėviškę išgyvenimai, troškimas čia „ieškot raškažėlio“. Troškimas tuoj ir užgęsta, susidūręs su nusistovėjusia gyvenimo logika: nebegrįš ji, iš kur buvo imta. O ir niekas kitas dėl tos nelaimės nekaltas: ištekėjo „per savo sauvalę“. Pasiaiškinimas su broliais, tėvais, ko ji sugrįžo, variantuose įvairiai niuansuojamas, išryškėja juose ir kiti dalykai, kaip antai užuojautos iš namiškių laukimas, jaunystės nugailėjimas.

Išvados

Apžvelgę svarbesnius skelbiamų dainų tipus, matome, kad šeimos dainų meninis pasaulis tuose rėmuose, kurie būdingi šiam tomui, nėra tematiniu atžvilgiu labai įvairūs ir visapusiškas. Priešingai, dainose susiduriame su keliolika labiau pamėgtų temų, motyvų, tai grožėjimasis tėviške, savos šeimos iškėlimas, meilės ir užuojautos jai išreiškimas. Tai ir susidūrimas su tėvų valia besirengiant vesti, dramatiški priešvedybiniai išgyvenimai, nulemti socialinės ir turtinės nelygybės, vargo žmogaus etinio ir estetinio pranašumo teigimas, vedybų su miestiete, našle, kareiviu, baudžiauninku ar girios sargu perspektyvos. Tai ir žmonos gyvenimo priklausymas nuo vyro nusivylimas netesėtais priešvestuviniais pažadais, darbo nemokėjimas ir tingumas šeimos gyvenime, bausmė už „uliojimus“ ir kt.

Vienose dainose yra daugiau teigiamos pastovios, daug šimtmečių ugdytos šeimos gyvenimo vertybės. Tai pasakytina apie dainas, poetizuojančias šeimą, tėviškę. Kitos, vaizduojančios šeimos kūrimą, labiau atvėrė pastarųjų šimtmečių Lietuvos kaimą ardančių visuomeninių prieštaravimų sukeltą skausmą ir ryžtą apginti žmogaus orumą, išaukštinti socialiniu ir turtiniu atžvilgiu nuskriaustąjį.

Iš dainų apžvalgos išryškėjo, kad dalis jų kreipia mūsų žvilgsnį ir į kitus individo išgyvenimus, patiriamus kuriant šeimą ar šeimos gyvenime. Jaunimo susidūrimuose su tėvų valia, vyro ar žmonos konfliktuose jaučiamas nevienodas santykis su tradicinėmis vertybėmis, kaip antai su nuolankumu, darbštumu, prasiveržia asmens orumo, šeimos meilės siekimo, prabėgusios jaunystės, neišsipildžiusių svajonių apgailėjimas. Pastebima ir tendencija greta ištekėjusios moters skundimosi savo vargu akcentuoti ir jos pačios atsakomybę už savo pasirinkimą.

Literatūra

1. Sauka L., Lietuvių liaudies dainynas. Šeimos dainos, 1994, psl. – 5-25.

Join the Conversation

×
×