Baltų ir romėnų prekybos ryšiaiTadas Locaitis
Visais laikais gintaras buvo patrauklus papuošalų meistrams ir prekeiviams. Lietuvos gyventojai bent jau nuo ankstyvojo neolito gamino gintarinius dirbinius ir papuošalus. Jais prekiavo su šiauriniais ir pietiniais kaimynais. Baltijos gintaro dirbinių iš neolito laikotarpio randama Estijoje, Novgorodo ir Tverės srityse, Suomijoje ir Švedijoje. Daug gintaro lobių randama Lenkijos laidojimo paminkluose.
Bronzos amžiuje gintaras tapo svarbiausiu baltų mainų į vario lydinius objektu. Dideli jo kiekiai randami Vidurio ir Pietryčių Europos vario kasyklose. Proistorės tyrinėtojai, pabrėždami prekybos gintaru svarbą, sukūrė specialų terminą – „gintaro kelias“. Jis jau bronzos amžiuje buvo šakotas. Pagrindinis gintaro prekybos kelias tais laikais prasidėjo Baltijos pajūryje ir vedė į žemutinę Vyslą. Vartos ir aukštutinio Oderio upėmis ar jų pakraščiais per Bohemiją, Moraviją siekė Dunojų. Nuo čia gintaro kelias šakojosi: vienas ėjo į Graikiją, Peloponesą ir Kretą (gintariniai karoliai randami Mikėnų kultūros kapuose – 600–1500 m. pr. Kr.), o antrasis – per Alpių perėjas į šiaurinę Italiją. Kitas gintaro kelias iš Baltijos pajūrio ėjo sausuma iki Dniepro, toliau pro Dono žiotis siekė į Kaukazą, rytines Juodosios jūros ir pietvakarines Kaspijos sritis. Gintaro dirbinių randama Osetijoje, viduriniame Kaukaze. Prekybiniai keliai siekė ir Mažąją Aziją. Šernų (Klaipėdos raj.) kapinyne rasta 1500–1000 m. pr. Kr. datuojama bronzinė žmogaus statulėlė, vaizduojanti Kaananito Dievą iš Sirijos ar Palestinos.
Senos prekybos gintaru tradicijos ir estetinė gintaro reikšmė atsispindi antikos rašytojų ir mokslininkų darbuose. Gintarą minį Homeras „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ bei Herodotas. Ypač plačiai gintaras aprašytas po Pytėjo iš Masilijos kelionės į Baltijos ir Šiaurės jūros pakraščius apie 325 m. pr. Kr.
Neregėtą reikšmę gintaras įgavo romėnų imperijos laikais. Dėl gintaro baltai (aisčiai) pateko į romėnų rašytojų ir istorikų akiratį: imta aprašinėti jų gyvenamąją vietą, aplinką, verslus ir papročius. Plinijus Vyresnysis (23–79 m.) „Gamtos istorijoje“ rašo, kad imperatoriaus Nerono laikais (37–68 m.) į šiaurinius kraštus buvo nusiųstas raitelis Julijonas, kad pargabentų gintaro gladiatorių kautynėms išpuošti. Pasak jo, gintaro centras buvęs net už 600 romėniškųjų mylių nuo Karnuntumo (Carnuntum netoli Vienos, ant dešiniojo Dunojaus kranto). Jis parvežė tiek gintaro, kad kautynių dienomis visas amfiteatras, gladiatoriai ir tarnai būdavę išpuošti gintaru. Didžiausias gintaro gabalas svėręs net 13 svarų (4,2 kg). Tas pats Plinijus Vyresnysis aiškina ir žavėjimosi gintaru esmę. Italijos Po upės apylinkių kaimietės, kaip rašo Plinijus, ir šiandien vietoj antkaklių nešiojančios gintarus ne tik gydymo (tikima, kad gintaras gelbėja nuo kaklo migdolų ir gerklės ligų), bet ir grožio sumetimais. Dar aiškiau pasisakė P. K. Tacitas: „Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą.“.
Apie I–III amžių „gintaro kelio“ šakas, gintarą ir romėnų bei barbarų pasaulio prekybos reikšmę baltų, germanų ir slavų visuomenei rašė ir rašo įvairiausių kraštų tyrinėtojai. K. Majevskis, B. Bilinskis nubrėžė esmines „gintaro kelio“ atšakas – Klodzko ir Moravos. Pirmoji atšaka buvo gyviausia I amžiuje, ypač valdant Flavijams ir pirmiesiems Antoninams (Nervai ir Trajanui). Panonijoje kelias iš metropolijos sukdavo prie Dunojaus buvusio Vindabono miesto link. Iš čia per Klodzko perėją keliaudavo į dabartinio Vroclavo apylinkes. Šioje vietoje sukdavo į šiaurės rytus – į Kališą prie Prosnos upės. Nuo čia kelias krypdavo į šiaurę, Vyslos alkūnės link (Osielsko apylinkės). Vysla pasiekdavo Baltijos jūrą, o keliaudami jos pakrantėmis – ir gintaro kraštą Sambijos pusiasalyje. Antoninų dinastijos laikas, II amžiuje, stiprėjant karams su markomanais, Klodzko atšaka tapo nesaugi (ji vedė per markomanų žemes). Tad imta naudotis nauja – Moravos – atšaka. Šis kelias iš metropolijos prasidėjo kitame Panonijos mieste prie Dunojaus – Karnuntume (Carnuntum). Jis vedė Dunojaus intaku Morava į Oderio aukštupį. Juo buvo keliaujama iki Opolės apylinkių, o iš čia sukdavo šiaurėn Kališo link. Nuo Kališo – senuoju Klodzko atšakos keliu iki Sembos.
I–III amžiuose „gintaro kelias“ buvo savotiška industrija. Didžiuliai baltiško gintaro žaliavos lobiai rasti palei gintaro kelią Vroclave–Partynice, prie Oderio, Žemutinėje Silezijoje. Manoma, kad tuo pačiu keliu į romėnus gabentos ir kitos baltų prekės: žvėrių kailiai, oda, medus, vaškas. Mainais iš Romos imperijos provincijų įveždavo bronzines, sidabrines ir auksines monetas, žalvarinius ir stiklinius indus, keramiką, stiklo ir emalio karolius, įvairias žalvarines ir emaliu puoštas seges ir, svarbiausia, spalvotuosius metalus – varį, cinką, alavą, sidabrą ir auksą. Kaip žinia, pagrindinį metalą – geležį – baltų gentys jau nuo 10–40 m. mokėjo išgauti iš vietinės balų rūdos.
Pastaruoju metu atsirado naujų darbų apie gintarą ir prekybą su romėnais. Ne per seniausiai pasirodė M. Michelberto veikalas apie romėniškus radinius Lietuvoje. Prie jo pridėtas „gintaro keliu“ į Lietuvą patekusių romėniškų dirbinių radimviečių žemėlapis. Iš jo matyti, kad senojo geležies amžiaus prekeiviai upėmis pasiekdavo ir atkampiausias Lietuvos vietas. Didžiausiąją romėniškų prekių dalį sudarė emalio ir stiklo vėriniai bei romėniškos monetos. Kitų dirbinių– segių, varpelių, stiklo taurių ar žalvarinių indų – buvo importuojama daug mažiau.