Uzgaveniu metas

Referatas apie uzgavenes
Matas matt@xxx.lt

Referatas
Užgavėnės

Rašė Matas Rinkevičius 8h

Papročiai – tai įprasti poelgiai, kurie ilgainiui tampa žmonių gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir beveik niekad jų nepakeičia. Papročiai, kurie perduodami amžius į amžių, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir keičiasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Į tradicijas įeina tam tikros apeigos, atliekamomis įvairių švenčių proga.
Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai. Per amžius kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta ikki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės.

UŽGAVĖNĖS
Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, ,,kad užtektų per visą Gavėne”.

PRIETARAI

Per Užgavėnes nepatariama sėdėti namie. Reikia kuo toliau išvykti nuo jų irr savo rūpesčių . Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Šeimininkas įsidėdavo į roges visus savo bičių avilius ir pavažinėdavo, kad bitės vasarą netingėtų, toli skraidytų ir daug medaus prineštų. Pasivaikščiojimas ar pasivažinėjimas Užgavėnėse naudingas ne tik gy

yvuliams ir augalams, bet ir žmonėms. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Seniau pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieno vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną – vos vieną kartą iki soties. Dar Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemės ūkiu. Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ūkininkai ir jų šeimų nariai. Dabar sustosime prie Užgavėnių kaukių, persirengėlių – prie linksmojo Užgavėnių karnavalo.
Tie persirengėliai yra visa Užgavėnių linksmybių esmė. Užgavėnių karnavalai žinomi ir kitose tautose. Užgavėnės – pavasario pradžia. Ne to pavasario, kuris pasireiškia (ypač Lietuvoje) pirmuoju žalumu, bet pavasario, nugalinčio žiema, prailginančio dieną; žadančio naujo derliaus auginimo laiką.

KAUKĖS
Lietuviškas karnavalo kaaukes pasidarydavo patys žmonės. Jose labai daug išradingumo, nors kaukės padaromos iš paprastų, visur randamų medžiagų: medžio, kailio, linų, lentelių, pakulų ir pan. Buvo mėgstama persirengti elgetomis, čigonais, žydais.
Stambūs, aukšti vyrai dažnai persirengdavo moterimis, o moterys – vyrais. Pačios įdomiausios kaukės vaizdavo gyvulius. Jas pasidaryti yra sunkiausia, kadangi reikia atvaizduoti gyvulį panašiai, kaip jis atrodo, be to reikia daug medžiagų. Dažnai keli persirengėliai su savo kaukem atlieka tam tikrus vaidinimus. Kartais vaidinimuose giltinė susikauna su velniu dėl kurio kito veikėjo.

ŠVENTIMAS
Persirengėliai ei

ina iš vienų namų į kitus, pakeliui yra vaišinami Užgavėnių valgiais ir gėrimais, o Užgavėnių valgiai dažniausiai būna blynai, saldainiai ar riestainiai. Jų eisena labai triukšminga, lydima juokų ir dainų. Pagaliau visi susirenka į vienus namus, kur karnavalas užbaigiamas vaišėmis (žinoma, tik iki vidurnakčio). Karnavalo eisenoje vežama parėdyta figūra, įvairiose Lietuvos vietose skirtingai vadinama: Kotre, More, Čiučela ir dar kitaip. Kaune ir jos apylinkėse dažniausiai man teko susidurti su vardu Ciucela, tai aš ją taip ir vadinsiu. Kadangi Čiučela buvo tokia netvarkinga, išsipešusi, susitaršiusi, tai ir dabar sakoma apie netvarkingai apsirengusią moterį ar merginą: ,,Atrodo, kaip tikra Čiučela!”
Eisena pasibaigia kurioje nors sutartoje vietoje, kur jau iš anksto sukrautas didelis laužas. Čiučela užverčiama ant laužo ir sudeginama. Taip simboliškai išreiškiama linksmojo po kalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Čiučela sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą, nors dabar jo prasmė iki sių dienų pasikeitė nedaug.

AMŽINA KOVA
Persirengėliams besivaišinant kurioje troboje, visai prieš vaišių pabaigą pro duris įvirsta besipešdami du pagrindiniai Užgavėnių veikėjai: Lašininis ir Kanapinis. Lašininis tai riebus, dešromis apsikarstęs, taukais nusiblizginęs vyriškis. Jis simbolizuoja linksmą ,,riebų” po kalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu. Iki šiol jis karaliavo žemėje, bet štai Kanapinis – liesas, išdžiūvęs, sunykęs, virve susijuosęs žmogeliukas- iššaukia, storulį į dvikovą. Kanapinio papuošalai: si

ilkių galvos, aliejaus butelis, duonos plutelės. Jis yra Gavėnios pasninko atstovas. Kiekvienais metais šie du ,,sutvėrimai” kovoja Užgavėnių vakare, kiekvienais metais Lašininis pralaimi kovą, išvejamas pro duris, o ,,velnias” su džiaugsmu nuseka paskui, pasimojęs giltinei: gal šį kartą pavyks nugalėtąjį sugauti. Likęs troboje, Kanapinis pagriebia storą virvę, nuvytą iš kanapių, ir pradeda ja mosikuoti po trobą, vaikyti pramogautojus, žarstyti nuo stalo vaišes. Laikas baigti Užgavėnių linksmybes ir susikaupti Gavėniai. Buvo valgoma bent 9 kartus (kai kur 12 kartų) su mėsa, riebiai. Prieš 12 val. nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas. Kad nebūtų užtęstos vaišės, kai kuriose Lietuvos vietose apie vienuoliktą valandą nakties skambindavo bažnyčios varpai: visi tuomet žinojo, kad laikas baigti užsigavėjimą ir skirstytis namo.

VALGIAI
Pagrindinis Užgavėnių valgis yra blynai ,arba dar vadinami sklindžiais, dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Kai kur buvo verdamos spurgos, bet jas taip pat reikėdavo suvalgyti prieš gavėnios pradžią, nes spurgos verdamos kiauliniuose taukuose. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu (šis valgis gerai žinomas ir Mažojoje Lietuvoje). Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų su įvairiais prieskoniais. Kartu verdama kiaulės uodega, kurią įsmeigia į šiupinio dubens vidurį (šiupinys yra kaip tiršta košė) Ir taip paduoda į stalą. Kai kur kiaulės uoodega būdavo paslepiama šiupinio dubenyje: kam, šiupinį semiant, į lėkštę įdėdavo tą uodegą, tas bus labai laimingas visus likusius
Metus .Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs neriebūs valgiai. Užgeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.
Užgavėnių papročiai iki šiol neužmirštami. Daugumoje Lietuvos vietų jos švenčiamos pagal senolių tradicijas.
Apibendrinus Užgavėnės yra puiki šventė, kurioje dalyvauja visi: maži, jauni ir seni. Yra galybė Užgavėnių papročių, kurie vis dar egzistuoja mūsų laikais, kurių niekas neišsižadėjo per šimtmečius. Per šią šventę vaikai dedasi savo padarytas kaukes ant veidų ir eina prašinėdami suaugusiųjų vaišių, saldainių, o kartais ir pinigų. Bet linksminasi ne vien vaikai, bet ir senesni; jie buriasi, pranašauja ar stengiasi pagerinti ateinančius metus įvairiomis apeigomis

Naudota literatūra:

1. Autoriaus išmonė
2. Danutė Brazytė Bindokienė “Lietuvių papročiai ir tradicijos”
3. Evalda Jakaitienė “Lietuviškai apie Lietuvą”
4. Įvairūs interneto šaltiniai
5. M. Katkus “Balandos gadynė”