Babilonijos imperija

Senovės Babilonijos karalystė buvo dabartinio Irako pietinėje dalyje.Babilonija pirmąsyk pasidarė galinga apie 1850 m. pr. Kr. Ir tokia išliko per kelių kartų gyvenimo laikotarpį, paskui ji vėl iškilo tik po 1200 metų, valdant Nabuchodonosarui, bet klestėjo taip pat trumpai. Nabuchodonosaro karalystės šlovė ir išgarsino Babiloniją pasaulio istorijoje. Civilizacija Babilonijoje susikūrė daug anksčiau nei iškilo pati valstybė.Vos žmonėms išmokus drėkinti žemę upių vandeniu, ten ėmė augti miestai.Valstybės įkūrėjai semitų kilmės amoritai prasiskverbė į Mesopotamiją XXI a. pabaigoje ir sukūrė keletą nedidelių valstybių.Amoritai asimiliavosi su viietiniais jiems giminingais akadais. Isino amoritų valtybei priklausias Babilonas 1894 metais pr. m. e. tapo nepriklausomu. Jo valdovai po kovų su Isino, Asirijos ir Elamo valstybėmis sukūrė senosios Babilonijos karalysyę (1984-1518 m. pr. Kr.).Valdant amoritų dinastijos atstovui Hamurapiui, Babilonija tapo galinga centralizuota verg. desponsija, apimančia beveik visą Mesopotamiją. Atsirado piniginiai prekybiniai santykiai, privati žemės nuosavybė, vergovė. Buvo įv. kategorijų laisvųjų.Žemės ūkyje buvo naudojamos drėkinimo sistemos. Patogi prekybai geografinė padėtis, sėkmingi karai, laisvųjų ir vergų darbo išnaudojimas turtino valstybę, bet didėjantys socealiniai prieštaravimai jąą silpnino.
1518 m. pr. Kr. Babiloniją užėmė kasitų gentys. Valdant kasitų dinastijai (1518-1204 m. pr. Kr.), po laikino nusilpimo vėl atsigavo šalies ūkis.Įsigalėjus verg. diduomenei ir žyniams dinastija žlugo. Prasidėjo Babilonijos nusilpimo laikotarpis (1204-626 m. pr. Kr.), kurį dar labiau komplikavo asirų, ch

haldėjų ir elamitų antpuoliai.
Asirijos karalius Tiglatpalasaras III (745-727 m. pr. Kr.) 725 m. pr. Kr. užemė Babiloną ir tapo Babilonijos valdovu. Asirijos karaliaus vietinikas chaldėjas Nabopalasaras (626-604 m. pr. Kr.) atsiskyrė nuo Asirijos (626 m. pr. Kr.) ir pasiskelbė babilonijos valdovu.
Prasidėjo naujosios Babilonijos karalystės laikotarpis (604-562 m. pr. Kr.). Su Medija ji sunaikino Asirija (605 m. pr. Kr.). Valstybė labai sustiprėjo valdant Nabuchodonosarui II (604-562 m. pr. Kr.). Po jo mirties pavergtųjų tautų sukilimai, rūmų perversmai, persų brovimasis susilpnino šalį. 539 m. pr. Kr. Babiloniją nukariavo Persijos karaliu Kyras II.
Babiloniečių-Asirų kalba vadinosi Akadų kalba. Čia taip pat išrastas seniausias raštas-Babilonijos dantiraštis, kurį sudaro 800 ar daugiau nesudėtingų piešinėlių, reiškiančius objektus arba idėjas. Tais piešinėliais netrukus ima žymėti ne be objektus, o skiemenis kreipiant dėmesį tik į garsinį jųų skambesį. Netrukus įvesta dar papildomų ženklų žymėti gramatinėms kategorijoms: subjektui, objektui ir t.t. Pačių seniausių molio lentelių perskaityti nepavyko.Bet velyvesnio laikotarpio-apie 3200 pr. Kr.-lentelės aiškiai parašytos vadinamąją šumerų kalba.
Jose užrašytos žodžių grupės, pirmieji menkučiai literatūros kūrineliai, taip pat sąskaitos bei prekybos sutartys.Ženklai iš lengvai atspėjamos prasmės piešinėlių greit virto brūkšnelių grupėmis, atsirado kita dantirasčio forma-kyliaraštis. Žemėje molio lentelės gerai išsilaikė. Iš jų apie Babiloniją sužinojome daugiau nei apie kurią kitą senovės šalį.

Išliko daug pirmykštės bendruomenės pabaigoje gyvenusių tautų legendų apie grrėsmingas stichijas ir vandens dievybes, žmogaus bejėgiškumą prieš gamtos jėgas, dievus jų bijojimą. Pasaulis sukurtas arba dievo-motinos, arba vyriškosios dievybės. Pagal senosios Mesopotamijos tautų mitą plokščia žeme guli pasaulio vandenų paviršiuje. Šie vandenys nuo dangaus vandenų atskirti debesų užtvanka, kurioje yra keli tvirti dangaus skliautai-Saulės, Mėnulio, Planetų, nejudamų žvagždžių.Abieji vandenys artsiradę iš nugalėtos senųjų dievų vadovės Tiamatos kuno, kurį jaunųjų dievų vadas Mardukas perkirtęs į 2 dalis. Žemės viduje- niūrus mirusiųjų miestas. Populiarus buvo mitas apie tvaną ir vienintelį laivu išsigelbėjusį žmogų Ziusudrą. Žinomas mitas apie erelio ir gyvatės vaidus, didvyrio Etano mėginimą erelio nešamam nuskristi į dangų. Herojiniai mitai skirstomi ciklais pagal vietoves (įdomiausias Uruko miesto).

Kaip ir dauguma senovės tautų, babiloniečiai garbino didžiąsias Visatos jėgas, taip pat savo dievus ir deives. Jie turėjo paskojimų apie dievus didelėse šventyklose ir mažose maldyklose aukojo jiems aukas meldė juos padėti, tikėjo jų gerumu. Viskas buvo dievų valioje, ir niekad negalėjai įspėti jų ketinimų.

Vyriausias dievas buvo Anus, dangaus valdovas, bet didelės reikšmės neturėjo. Jo sūnus Enilis valdė žemės paviršių ir buvo laikomas dievų karaliumi. Enki arba Ea, globojo gėlą gyvybės vandenį. Kiekvienas dievas turėjo žmoną ir šeimą. Ištarė buvo Anaus žmona, garbinama kur kas labiau negu jos vyras. Ji buvo karo ir meilės deivė. Enki tuurėjo sūnų Marduką, kuris įgijo nepaprastą svarbą. Marduas buvo Babilonijos globėjas. Po kurio laiko jis pradėtas laikyti visų dievų karaliumi. Be minėtųjų, buvo ir daugiau dievų : saulė Šamašas-teisingumo dievas, mėnulis Sinas, labiausiai garbintas chaldėju mieste Ūre ir Harane; Adadas, lietaus ir audros dievas.

Šumerų, akadų, babiloniečių, asirų, chaldėų religijos ir kultai dažnai vadinami Babilonijos religija, kuri neturėjo darnios dogmų sistemos, keitėsi. Atsiradus astraliniams kultams, klestėjo astrologija, būrimas, pranašavimai. Vergvaldinės santvarkos metu įvestas puošnus kultas, pastatytos didingos šventyklos (Belo šventykla-vienas iš 7 pasaulio stebuklų).

Trečiojo tūkstanmečio pr. Kr. amatininkai mokėjo gaminti puikius papuošalus iš aukso, sidabro ir pusbrangių akmenų, kuriuos įsiveždavo iš rytų ir pietų. Kaviai iš vario ir bronzos liejo ginklus ir statulas. Akmenraižiai kūrė gražiausius Babilonijos meno kūrinius-nuo didžiulių paminklų iki mažyčių, 2-5 cm ilgio volelių (“cilindrinių antspaudų”), kuriais įspausdavo molyje juose išrayžytus piešinius. Nepaprasti meno pavyzdžiai yra Ūro karalių kapai. Ūro valdovai buvo laidomi su savo dvariškiais aprengti puošniais drabužiais, su karietomis ir vežimais.

Pasauliui Babilonija daugiausia davė maždaug 3000-1600 m. pr. Kr., kai babiloniečių raštą imta vartoti visuose Artimuosiuose Rytuose. Kartu su juo plito astrnomijos ir matematikos žinios (pavyzdžiui, apie apskritimo , valandos, dienos dalinimą), kurias perėmė graikai. Kitokią Babilonijos įtaką sunkoka atsekti, bet ji, be abejo, taip pat buvo nemenka.