Aušra

Mažojoje Lietuvoje spausdinti lietuviškas knygas ir jas gabenti į Lietuvą pradėjo kunigija. Pasauliniai inteligentai, kurių daugiau atsirado tik panaikinus baudžiavą, kovą dėl lietuviškos spaudos pradėjo tiktai Rusijos ribose; už sienos jie persikėlė tik nuo 1883 m., įsteigę “Aušrą”.

Mažojoje Lietuvoje tuo metu jau ėjo lietuviškų laikraščių. Visi jie buvo vien informacinio pobūdžio, ir tautiškosios sąmonės ugdymu nesirūpino.

Laikraštis “Aušra” ėjo 1883 03- 1886 06 m. Lietuvoje (Ragainėje ir Tilžėje). Jos pasirodymą lėmė lietuvių tautinio atgimimo branda, nesėkmingi bandymai Rusijos imperijoje įsteigti legalų laikraštį. Iniciatoriai buvę Marijampolės gimnazijos mookiniai ir Maskvos bei Sankt Peterburgo universitetų studentai. Pirmojo numerio leidėju pasirašė Jonas Basanavičius. Pirmieji 5 numeriai išspausdinti Albano ir Kybelkos spaustuvėje, Ragainėje, kiti- Tilžėje. Tiražas 1000 egzempliorių (1886 m.). Iš pradžių “Aušra” buvo leidžiama iš paaukotų lėšų, vėliau iš prenumeratos. Daugiausia buvo platinama Lietuvoje ir tarp Rusijos imperijos gyvenviečių lietuvių inteligentų, tačiau pasiekdavo ir Vakarų Europą bei Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius. “Aušrą” platino ir inteligentai knygnešiai: P. Kriaučiūnas- Marijampolėje, J. Milauskas- Miglovara- Rygoje, pasaulietinė spaudos platintojų organizacija. Leidėjai siekė, kad “Aušra” kuo pllačiau plistų, nesėkmingai bandė ją legalizuoti. Dar prieš 1863 metų sukilimą buvo sumanyta leisti lietuvišką laikraštį. Bet tada dar nebuvo pakankamai jėgų, o, beto, valdžia nedavė leidimo. Dabar inteligentijos jau buvo daugiau, ir 1882 metais Jonas Basanavičius su Zauerveinu pradėjo tartis įkurti li

ietuvių mokslo draugiją, kuri leistų laikraštį, kaip savo organą. Tačiau tebuvo įsteigtas laikraštis “Aura”.

“Auros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi susikurti sau ateitį. Daug dėmėsio kreipiama į praeitį, “Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat ji kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet daug net kuo pranašesnė. Kalbėdama apie dabarties laikus, “Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, paliesdavo taip pat visuomeninius ir ekonominius lietuvių reikalus, įdėdavo liaudžiai skiriamų mokslo žinių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus ir taip toliau. Svarbiausias “Auros” uždavinys buvo telkti lietuvius, kelti tautinę savimonę. Daugiausia rūūpinosi lietuvių kalbos ugdymu ir jos prestižu, aukštino lietuvių kiaudies kultūrą, tautosaką. Skelbė originalius grožinės literatūros, dažniausiai poezijos, kūrinius, publikavo 19 amžiaus 1 pusės rašytojų: D. Poškos, S. Stanevičiaus kūrybą. Supažindino skaitytojus su gretimų kraštų ir pasauline literatūra. Gana daug rašė apie kitų tautas, ypač bulgarus. Austrijos imperijoje gyvenančių čekų tautinį atgimimą, kvietė sekti jų pavyzdžiu. Istoriją laikė tautinio pasididžiavimo ugdymo priemone: rašė apie baltų ir lietuvių kilmę, pilis ir karybą. “Auros” didelis tikslas buvo taip išauklėti lietuvius, kad jie visada ir vi
isur jaustųsi lietuviai, kad galėtų laisvai dirbti, gautų spaudos laisvę, kad lietuvių kalba būtų įsileista į mokyklas, į valdžios įstaigas ir, kad ji nebūtų išstumiama iš bažnyčios. Apskritai ji stengėsi nepulti labai nei rusų valdžios, nei kunigų nei dvarininkų, tikėdamasi, kad lengviaunpasieks saVo teisėtus reikalavimus, jei visųntų pajėgų nenustatys prieš save. Bet tuo būdu “Aura” nepalenkė į savo pusę nei vienų nei kitų: rusai tiek į ją, tiek į visą splaptąją spaudą žiūrėjo, kaip į vokiečių darbą prieš rusus, o sulenkėjusi bajorija, svajodama apie kultūrinę lenkų hegemoniją Lietuvoje, visą lietuvių sąjudį laikė nusikaltimu “broliku” tautų vienybei.

“Aura” buvo pasaulietinio turinio leidinys, kuriame bendradarbiavo ir katalikai, ir protestantai. Dėl šios priežasties ir dėl nutrauktų unijinės kultūros bei politikos tradicijų aukštesnieji ir aukštieji Lietuvos katalikų dvasininkai (A.Baranauskas ir kiti ). “Aušrą” sutiko nepalankiai, ją rėmė tik nedaugelis lietuvių kunigų.

“Aura” buvo naujo kovos su Rusijos priespauda etapo pradžia, padėjo pagrindus moderniajai lietuvių tautinei ideologijai ir kultūrai. Apie “Aušrą” būrėsi lietuvių inteligentai, vadinami aurininkais.

Kurdami lietuvišką laikraštį “Aura” bendradarbiavo apie 70 autorių (apie 20 slapyvardžių neiaiškinti). “Auros” redaktoriai buvo: J. Basanavičius (1883 m.), J. Šliūpas (1883- 1884 m.), J. Miksas (1883- 1886 m.), M. Jankus (1884-1885 m.), J. Andžiulaitis- Kalnėnas (1886 m.).

“Auros” bendradarbiai ir leidėjai buvo susispietę į būrelį, pasivadinusį “Lietuvos Mylėtojai”. Nuo trečio numerio ir laikraštis buvo leidžiamas jų vardu. Tame bū
ūrelyje buvo labai įvairių žmonių. “Auros” leidėjai ir redaktoriai buvo pasauliniai inteligentai, persiėmę tuo metu populiariais liberališkais šūkiais. Keldami garbingą lietuvių pagonišką praeitį, jie tuo būdu kartais įžeisdavo krikščionybę ir katalikų Bažnyčią. Tas nepatiko lietuviams kunigams. Ypač nepalankiai būdavo paliečiama krikščionybė, redaguojant “Aušrą” dideliam veikėjui ir karštam patriotui, bet aiškiam laisvamaniui dr. J. Šliūpui. Todėl katalikiškoji visuomenė nuo jos nusigręžė. Kaip tik tuo metu bankrotavo ir Mikšo spaustuvė, “Aušrai” atsirado materialinių sunkumų, ir 1886 m.ji liovėsi ėjusi. Bet lietuvių visuomenė jau buvo išjudinta ir nebegalėjo rimti be laikraščio. Todėl greit atsirado net keli lietuviški laikraščiai.

Leave a Comment