Untitled
VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
STATYBOS FAKULTETAS
ARCHITEKTŪROS INŽINERIJOS KATEDRA
Architektūros istorijos referatas
Tikrino: doc. dr. Aistė Andriušytė
Vilnius, 2011
Turinys
Vilniausgynybinė siena
1503 m. rugsėjo 6d. privilegija didysis kunigaikštis Aleksandras, patenkindamas miestiečių prašymą, leido aptverti miestą mūrine gynybine siena. Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai pavesta nužymėti miesto sienos ribas. Namus, kliudančius rengti gynybinius įtvirtinimus, įsakyta nugriauti. Įtvirtinimus turėjo statyti patys sostinės gyventojai. Kiekvienam paskirta sumūrytinam tikrą sienos dalį. Tiems, kurie nepajėgė iš karto sumūryti jiems skirtos dalies, buvo leista laikinai ją užtverti aštriakuolių tvora. Sienos mūrijimo darbai intensyviausiai vyko 1506-1509 m., statyba buvo užbaigta 1522 m.
Gynybinė siena sudarė vientisą kompleksą su pilimis ir jų įtvirtinimais. Į gynybos sistemą įjungtos ir gamtinės kliūtys: iš šiaurės rytų miestą saugojo stačios kalvos ir Vilnia, pietvakarių pusėje iškastas perkasas. Jo dugnu tekėjo upelis.
Gynybinė siena buvo maždaug 3 km. ilgio ir supo netaisyklingą daugiakampį plotą, apjuosdamas centrinę miesto dalį. Siena šiaurės vakaruose jungėsi su pilimi, toliau ėjo dabartinė L. Stuokos- Gucevičiaus gatvės pietryčių puse, kirto Liejyklos gatvę, ėjo S. Žuko gatvės rytine puse, Vilniaus gatve, rytiniu Komjaunimo gatvės pakraščiu, suko į V. Jacevičiaus ir Birštono gatves, kirto A. Strazdelio – Subačiaus – Bokšto gatvių sankryžą, ėjo Bokšto gatvės rytiniu šonu ir Vilnios slėniu iki bernardinų bažnyčios. Kol kas neišaiškinta, kaip siena šioje pusėje jungėsi su pilimi. Sienos atkarposnebuvo tiesios, bet pagal reljefą buvo lenktos arba laužtos.
Siena labai praturtino miesto tūrinę ir erdvinę kompoziciją: vartai ir bokštai dominavo miesto siluete ir panoramose.
Sienos vidutiniškas aukštis buvo apie 6,5 m. Panašaus aukščio buvo ir kitų Europos miestų, pavyzdžiui Talino, sienos. Vilniaus siena buvo palyginti plona: ties pamatais 0,9 – 1,4 m. storio, o viršuje dar plonesnė. Kitų šalių miestų XII- XV a. gynybinės sienos buvo gerokai stipresnės: Talino – 2,3 m. Lenkijos miestų – nuo 1 iki 2,5 m. Toks Vilniaus sienos storis buvo racionalus ir logiškai pagrįstas: antžeminio mūro storis XVI a. jau menkai saugojo nuo artilerijos sviedinių. Vilnius buvo apjuostas mūrais pirmiausia dėl totorių antpuolių, kurie artilerijos neturėjo. Taigi siena, pritaikyta gintis paraku šaunamais ginklais, patikimai saugojo nuo plėšikaujančių totorių antpuolių.Kita vertus, statant sieną dar neužmiršta viduramžių tradicijų: jos atkarpa tarp Medininkų ir Subačiaus vartų pritaikyta artimai gynybai ir turėjo mašikulas. Šios sienos dalies architektūros formos buvo labai raiškios. Sienos viršuje buvo angų ir mašikulų eilės. Mašikulų arkutės rėmėsi į laiptuotus kronšteinus, o gilios nišos sudarė įspūdingą šešėlių kontrastą su lygia siena. Nežinia, ar buvo mašikulų kitose sienos atkarpose, nes jų pėdsakų neaptikta nei piešiniuose, nei natūroje. Sienoje nebuvo dekoro elementų. Netinkuotame mūre žiojėjo vien įvairaus didumo šaudymo angos.
Vilniaus gynybinės sienos atkarpų yra išlikę keletoje vietų: dabartinėje Komjaunimo gatvėje (apie 40 m. ilgio), prie A. Strazdelio ir Subačiaus gatvių sankryžos (apie 30 m.), Bokšto gatvėje (150 m.), prie Birštono ir V. Jacenevičiaus gatvių (215 m.), mažas fragmentas Trakų gatvėje. Visos išlikusios sienos dalys šiek tiek skiriasi mūro technika, šaudymo angų forma ir jų išdėstymu.
Sienos atkarpa Komjaunimo gatvėje turėjo šaudymo angas, medinę šaulių galeriją, dengtą nuolaidžiu į miesto pusę stogu. Tuoj už sienos buvo perkasas ir pylimas. Sienos pamatai ir apačia 1,4 m. storio, sumūryta iš lauko akmenų ir plytų; viršuje siena perpus plonesnė, vien iš brauktinių 30 – 32×15 – 16×9 – 10 cm. plytų, surištų gotikiniu būdu. Šaudymo angos išdėstytos viršutinėje sienos dalyje 3,7 m. atstumu viena nuo kitos. Ties kiekviena anga buvo siaurėjanti į mūro gilumą šaulio niša, perdengta segmentine sąrama. Išnišos atsivėrė trys šaudymo ir stabėjimo angos: centrinė statmena (22×42 cm.) ir dvi šoninės (20×25 cm.), įstrižai flanguojančios į kairę ir dešinę. Apačioje šaudymo angos buvo lentelė parakiniam ginklui atremti.
Sienos atkarpa prie dabartinių A. Strazdelio ir Subačiaus gatvių sankryžos sumūryta XVI a., bet XVII a. pirmoje pusėje rekonstruota. Žemutinėje, XV a. statyboje dalyje išliko Keturios šaudymo angų grupės, išdėstytos kas 5,5 m. ir įrengtos panašiai, kaip Komjaunimo gatvės sienoje. Viršutinėje dalyje, sumūrytoje vėliau (XVII a.), yra dešimt šaudymo angų. Atgręžtos į išorę jų ambrazūros visos vienodos (32×75 cm.), o šaulių nišos dvejopos, išdėstytos pakaitomis: vienos siauresnės (32 cm.), su sąramomis iš dviejų pasvirai suremtų plytų; kitos platesnės (59 cm.), piltuvo formos, su segmentinėmissąramomis.
Kita sienos atkarpa tęsiasi rytiniu Bokšto gatvės pakraščiu. XVII a. statant bastėją, dalis sienos išgriauta, pastatyta nauja, o likusioji dalis paaukštinta ir įrengta viršutinė šaudymo angų eilė. Žemutinių XVI a. šaudymo angų išdėstymas ir sienos konstrukcija panaši, kaip atkarpoje prie A. Strazdelio ir Subačiaus gatvių sankryžos.
Gynybinės sienos fragmente dabartinėse Birštono ir V. Jacenevičiaus gatvėse išliko XVII – XVIII a. pradžioje įrengtų, bet vėliau užmūrytų šaudymo angų (16×85 cm.) ir šaulių nišų (1,3×1,7 m.), išdėstytų per 2,5 m. viena nuo kitos.
Sienos fragmentas Trakų g. 2 įsijungia į gyvenamąjį namą ir matomas tik iš kiemo. Apačioje siena yra apie 1,3 m. storio. Virš žemės išliko tik jos šerdis su užmūrytomis šaulių nišomis, kurių plotis buvo 0,8, aukštis – 0,9 m.
Gynybinėje sienoje ryšiui su priemiesčiais ir kitais miestais buvo pastatyti vartai. XVI a. pradžioje buvo leista įrengti tik penkerius vartus. Praėjus šimtmečiui jų skaičius padvigubėjo. Sienoje buvo Pilies, Marijos Magdalenos, Totorių, Vilijos (Vilniaus), Trakų, Rūdninkų, Medininkų (Aušros), Subačiaus, Išganytojo („Spaso“) ir Bernardinų vartai. Be to, buvo įjungti du cilindriniai bokštai – Apskritasis ir Išganytojo („Spaso“), pritaikyti flanginei gynybai. Dauguma vartų taip pat buvo su bokštais, nors kai kurie vartai jų neturėjo (Marijos Magdalenos) arba bokštai buvo labai menki (Bernardinų). Dauguma vartų bokštų buvo stačiakampiai, nepasižymėjopuošniu fasadų dekoru, bet buvo dvigubai aukštesni už sieną, todėl ryškiai skyrėsi iš jos vertikaliais tūriais.
Subačiaus vartų bokštas buvo triaukštis stačiakampis (16 m. ilgio ir 14,5 m. pločio) su dviem kampiniais cilindriniais (5m. išorinio skersmens) bokštais, kurių sienos buvo apie 1,5 m. storio. Pastatą dengė dvišlaitis stogas, o bokštus – kūginiai stogai. Viršutinį aukštą supo ne tik paprastos šaudymo angos, bet ir mašikulos, pro kurias buvo galima šaudyti žemyn į vartų papėdę. Architektūros išraiška ir gynybiniais įrenginiais Subačiaus vartų bokštas buvo vienas originaliausių Vilniaus sienoje.
Totorių vartų bokštas stovėjo dabartinių S. Žuko ir Totorių gatvių sankryžos rytinėje dalyje, įvažiavimo ašimi orientuotas iš pietryčių į šiaurės vakarus.Istoriografijoje yra nuomonė, kad šių vartų sargybą ėję totorių kariai, dėl to ir atsiradęs toks jų pavadinimas. Pirmą kartą dokumentuose jie minimi 1588 m. Bokštas buvo stačiakampis (24 m. ilgio ir 12 m. pločio) su 2 m. pločio įvažiavimu. Durpingas gruntas po juo buvo sustiprintas nedidelių (5 – 7 cm. skersmens) akmenų grindiniu, o virš jo suklotos penkios pusiau skeltų 20 – 24 cm. skersmens rąstų eilės su žemės, žvyro ir mažų akmenų tarpsluoksniais. Po bokšto ir sienos pamatais buvo sukloti rąstai. Bokšto pamatai sukrauti iš stambių lauko akmenų, tarp kurių mūrytos trumpinių plytų eilės. Vartų angą puošė dvi įžambiai sumūrytų plytų ornamentinės juostos, atskirtos trumpinių plytų eile. 1672 m. stiprinant gynybinę sieną, Totorių vartai, kaip nepakankamai stiprūs gynybiniu atžvilgiu, buvo užversti rąstais ir užpilti žemėmis.
Medininkų vartai vieninteliai išlikę Vilniaus gynybinėje sienoje. Jais užtverta viena svarbiausių to meto miesto gatvių (Pilies, arba Didžioji). Vartų bokštas išsiskiria iš aplinkinių pastatų architektūros formomis, grakščiu vertikaliu tūriu. Bokšto planas yra beveik kvadratinis (11,2 m. ilgio ir 10,8m. pločio). Jo sienos iki viršutinių šaudymo angų sumūrytos gotikiniu būdu, storesnės kaip 2 m. Gynybinė siena glaudėsi prie bokšto kampų. Įvažiavimą saugojo dveji dvivėriai vartai ir pakeliamos grotos, dengė cilindrinis skliautas, o bokšto abu aukštus – medinės perdangos. Bokšto antrame ir trečiame aukštuose simetriškai išdėstytos šaudymo angos: išorėje jų skersmuo yra maždaug 0,4 m., viduje išplatėjaį šaulių nišas (0,9×0,7 m.).
XVII a. pradžioje perstatytas bokšto viršus: sumūryta siena aukščiau šaudymo angų ir renesansinis atikas, įrengtas dvišlaitis stogas, kurio šlaitai ne kyla į viršų, bet žemėja į centrą. Vandeniui nutekėti sienoje buvo padaryta specialiai anga. Atiką nuo trečiojo aukšto skiria ryškus karnizas. Atikas – puošniausia bokšto dalis, dekoruota apkaustus imituojančiais elementais (arkomis, voliutomis). Panašių elementų pasitaiko ir kitų kraštų, pirmiausia Lenkijos, vėlyvojo renesanso paminkluose (Gdansko aukštutiniai vartai). Atiko centre – dviejų grifonų laikomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas. Bokšto pietiniame fasade, po karnizu, skiriančiu atiką nuo sienos, – nedidelė skulptūrinė antikinio pirklių globėjo Hermio galva. Antrojo aukšto nišoje XVI a. nutapytafreska „Pasaulio išganytojas“.
Vilniaus bastėja. Gynybinė siena XVII a. pirmoje pusėje buvo rekonstruota. Netoli Subačiaus vartų buvo pastatyta bastėja, kuri sujungė čia buvusius įtvirtinimus. Bastėja – tai artilerijai pritaikytas įtvirtinimas, kurio dalis paslėpta po žeme, o planas dažniausiai yra pusapskritis arba puslankis.
Vilniaus baltėjos kompleksą sudaro trys dalys: bokštas, požeminė patrankų patalpa ir koridorius – tunelis.
Bokšto planas yra stačiakampis. Bokšto ir tunelio arkiniai pamatai remiasi į masyvius stulpus. Sienos mūrytos iš plytų. Į bokštą patenkama pro plačias duris iš Bokšto gatvės, o į tunelį – pro rytinės sienos pirmame aukšte įrengtas duris.
Tunelis (48 m. ilgio, 2,8 m. pločio ir 3,5 m. aukščio), perdengtas storu cilindriniu skliautu, dviem pandusais leidžiasi apie 8 m. žemyn ir jungiasi su patrankų patalpa ties jos viduriu. Skliaute išliko autentiška apskrita (1,2 m. skersmens) vėdinimo anga.
Pagrindinė komplekso dalis – tai pasagos formos patrankų patalpa su dviem prie galų priglaustomis stačiakampėmis flanginėmis pašalpėlėmis. Mūrinė pasaga juose 3 – 4 m. aukščio natūralią kalvą, ant kurios supiltas 4 – 5 m. smėlio sluoksnis. Šiaurinėje pusėje pasaga rėmėsi į statų šlaitą, rytinėje pusėje ją juosė 3 – 4 m. pločio gynybinis perkasas. Išorinė patrankų patalpos siena nuožulni, o prie kalno priglausta antroji išilginė siena vertikali. Paslėptas kalno grunte išorinis sienos paviršius ir cilindrinių skliautų viršus apsaugoti nuo drėgmės hidroizoliaciniu suplūkto molio sluoksniu.Patalpa yra 110 m. ilgio, 4 m. pločio ir 5 m. aukščio. Prie frontaliosios sienos iš vidaus patrankoms išdėstyti įrengta vienuolika nišų su šaudymo angomis ir dūmtraukiais virš jų bei švieslangiais, pro kuriuos patalpa buvo vėdinama. Flanginėse pašalpėlėse buvo po vieną analogišką patrankų nišą ir švieslangį.
Vilniaus bastėjos plano ir erdvės struktūra, bokšto ir patrankų patalpos jungtis, visa fortifikacinio įrenginio išraiška yra originalus Lietuvos renesanso gynybinės architektūros pavyzdys, nors jis nėra vienintelis. XVII a. baltėjos tipo gynybiniu įrenginiu greičiausiai buvo sustiprinti ir Vilniaus sienos Medininkų vartai: F. Getkanto plane atvaizduotas apskritas statinys į pietus nuo vartų, sujungtas su jais mūrine siena.
Vilniaus gynybinė siena ir bastėja užima išimtinę vietą Lietuvos architektūroje.Tai buvo geriausiai įrengti miesto gynybiniai įtvirtinimai. Kitų Lietuvos miestų renesansiniai gynybiniai įrenginiai buvo paprastesni, įrengti XVII a., taigi vėliau negu Vilniuje.
Štai taip atrodo Vilniaus gynybinė siena dabar:
Pirmoje nuotraukoje – Vilniaus gynybinė siena ir bastėja (Bokšto g. (2011.03.06));
Antroje nuotraukoje – Vilniaus gynybinė siena (Bokšto g. (2011.03.06));
Trečioje nuotraukoje – Vilniaus gynybinė siena ir Aušros vartai (Aušros Vartų g. (2011.03.06)).
Šv. Bernardino Sieniečio (Bernardinų) bažnyčia
Bernardinų bažnyčia ir šiandien yra vienas stambiausių Vilniaus senamiesčio pastatų. Jos monumentalus gotikinis halinis tūris su aukštu dvišlaičiu stogu dominuoja aplinkoje.
Bažnyčios planas išliko nepakitęs nuo XVI a. Stačiakampės navų ilgis (41,3 m.) apie du kartus didesnis už jos plotį (20,6 m.). Ši plano proporcija viduramžių architektūroje gana dažna. Artimiausias pavyzdys – Šv. Onos Bažnyčia. Bernardinų bažnyčios pagrindinis tūris keturiomis poromis stulpų sudalintas į tris navas. Vidurinė nava beveik dvigubai platesnė už šonines. Jos tęsinį sudaro 21 m. ilgio žemesnė presbiterija, užbaigta trisiene apside. Prie navų dalies pietrytinio kampo glaudžiasi aštuonkampis su kvadratiniu pagrindu varpinės bokštas. Vakarinio fasado kampuose kyla nedideli aštuonkampiai bokšteliai, o fasado viduryje išsikišą neaukštas prieangis. Prie bažnyčios pietinės sienos šliejasi trys nevienodo dydžio koplyčios; prie šiaurinės – vienuolynas.Panašaus plano ir tūrio Bernardinų bažnyčių XV a. antrojoje – XVI a. pirmojoje pusėje Jungtinėje Respublikoje pastatyta gana daug; pirmiausia – tai Kauno Bernardinų bažnyčia (XVI a. pradžia). Dažnai pasitaiko ir bažnyčių, kurių šoniniame fasade, kaip Vilniuje, kyla bokštas. Tai Varšuvos (XV a. antroji pusė – 1533 m.), Pševorsko (XV a. ketvirtas ketv. – XVI a. pirmoji pusė), Radomo (1468 m. – XVI a. pradžia), Lovičo (1582 m.), Bidgoščiaus (1545 – 1552 m.) ir kt. Bernardinų bažnyčios.
Vilniaus Bernardinų bažnyčios išorė rami ir monumentali. Fasadai darnių proporcijų. Saikingoje jų kompozicijoje dominuoja vertikalus smailiaarkių langų ir lieknų kontraforsų ritmas. Pagrindiniame – vakariniame fasade ypač pabrėžta centrinė dalis. Ją akcentuoja didelis, platus langas ir plytų ornamentu papuoštos smailiaarkės nišos, kurias vainikuoja reljefiški susikertančiųpleištinių arkų ornamentai. Jų piešinys asocijuojasi su karūnų fragmentais, o karūna viduramžiais simbolizavo šventumą, iškilmingumą, išskirtinę padėtį. Panašūs karūnų motyvai aptinkami Krokuvos, Prahos gotikiniuose pastatuose, juos kiek primena ir Kauno Perkūno namo frontono piešinys. Bene svarbiausias Bernardinų bažnyčios fasado akcentas buvo puošnus portalas, kurį užstojo vėliau pristatytas prieangis. Tai plati smailėjanti arka su perspektyviniu sudėtingo profilio apvadu. Ją gaubia stačiakampis profiliuotas rėmas. Tarp arkos ir rėmo esančioje plokštumoje išvingiuotas grakščios aštuonių arkų arkados kontūrinis piešinys.
Fasado centrinę dalį riboja kontraforsai. Jais pabrėžti ir bažnyčios kampai. Už kontraforsų, neišlįsdami iš pagrindinio fasado plokštumos, išsikišę į šonus, stiebiasi aštuonkampiai bokšteliai. Toks bokštelių pavidalas pasirinktas ne atsitiktinai. Aštuonkampis (oktogonas) atspindi tobulumą, simbolizuoja bažnyčios glėbį ir Kristaus prisikėlimą. Tai nuo ankstyvosios krikščionybės laikų priimta krikštyklos (baptisterijos) forma.
Bernardinų bažnyčios kampinių bokštelių išorė nevienoda: pietvakarinio, iš aikštės gerai matomo, sienas skaido siauros nišos, tankiai išdėstytos sulig kylančiais laiptais. Virš jų – gyvas, šešėliuotas, profilinių plytų tinku papuoštas tarpsnis. Bokštelio viršūnė lygi, rami, užbaigta piramidiniu stogeliu. Antrojo – šiaurės vakarų bokštelio, kuri iš dalies užstoja Šv. Onosbažnyčia, apatinė dalis visai lygi. Tik viršuje sienas pagyvina smailiaarkės nišos ir siaurų angelių eilė. Bažnyčios pagrindinį fasadą vainikuoja iš nedidelių kvadratėlių sudaryta frizo juosta, papuošta profilinių plytų mezginiais. Ji skiria apatinę gotikinę fasado dalį nuo renesansinio frontono. Pirmykštis gotikinis frontonas greičiausiai buvo laiptuoto kontūro, su bokšteliu viršūnėje – toks jis pavaizduotas XVII a. pradžios T. Makovskio graviūroje ir XVI a. freskoje, nutapytoje bažnyčios viduje. Radomo, Vartos, Pševorsko, Pšasnyšo Bernardinų bažnyčios taip pat turėjo laiptuotus frontonus.
Dabartinis bažnyčios frontonas – lankstyto kontūro. Jo plokštumą skaido horizontalios traukos, tarp kurių eilėmis išdėstytos tapyba puoštos nišos. Visos frontono nišos vienodos formos, tačiau skirtingo dydžio. Frontono centras akcentuotasstambia arkine niša, kurioje apie 1846 m. greičiausiai dailininko Kanuto Rusecko nutapyta Nukryžiuotojo freska. Nors bažnyčios fasadas nevienalaikis, sukurtas skirtingų stilių epochose, tai neardo jo harmoningos kompozicijos. Gotika ir renesansas čia sudaro darnią visumą.
Bažnyčios šoniniai fasadai paprastesni už pagrindinį. Pietinis fasadas, kurio apačią užstoja XVII a. pristatytos koplyčios, nevienalytis: senesne presbiterija savo mūro faktūra ir formomis skiriasi nuo naujesnės navų dalies. Presbiterijoje langų sąramos pusapskritės, kontraforsai laiptuoti, su stačiakampio skerspjūvio pakopomis. Kiekviename iš septynių kontraforsų yra iš perdegtų klinkerinių plytų sumūryti, Kristaus kančios kelio stacijas simbolizuojantys kryžiai. Kiekvienas jų šiek tiek skirtingas.
Vilniaus bažnyčios pietinio ir rytinio fasadų dominantė, jo silueto akcentas, išsiskiriąs originalia, turtinga puošyba, yra varpinės bokštas. Jis trijų tarpsnių. Apatinis tarpsnis kvadratinis, viršutiniai – aštuonkampiai. Bokšto apačią užstoja renesansinė koplyčia. Matyt, ši bokšto dalis nebuvo sudėtingų formų. Kylant į viršų, kompozicija vis turtingesnė, elementai įvairesni, stiprėja šviesos ir šešėlių kontrastai. Perėjimą iš kvadratinės apačios į aštuonkampį planą švelnina kampuose kylantys laibi kontraforsai. Viršuje jie net nesiekia bokšto sienos – atskirti nuo jos siauromis arkelėmis. Tarp kontraforsų išdėstytos nišos, papuoštos persipinančiomis kreivėmis. Aukštame viršutiniame tarpsnyje gausu įvairiausių elementų: čia ir velenėliaissuskilčiuotos stačiakampės nišos, ir sudėtingais perspektyviniais apvadais aprėmintos arkinės angos, ir net dvi frizinės juostos. Viena jų, apatinė, susideda iš žemių arkinių nišelių ir apskritų angelių; kita – iš terakotos ornamentais užpildytų kvadratėlių. Bokšto puošybai panaudota 10 rūšių profiliuotų plytų. Sprendžiant iš T. Makovskio Vilniaus panoramos, XVII a. pradžioje bokšto viršūnę užbaigė varpo formos šalmas. Dabar jį dengia mažas piramidinis stogelis.
Puošnus ir grakštus, su velenėliais pabrėžtomis vertikaliomis briaunomis, su lengvu, beveik ažūriniu viršutiniuoju tarpsniu, gotikinių formų, bet jau renesansu dvelkiantis bokštas itin išryškėja lygiame, asketiškame bažnyčios pietiniame fasade.
Mažiausiai matomas šiaurinis bažnyčios fasadas, prie kurio glaudžiasi dviaukštėvienuolyno galerija. Šis fasadas visai lygus, apjuostas karnizu, jame retai išdėstyti langai, o viršuje žiojėja 19 nedidelių angų.
Taigi Vilniaus Bernardinų bažnyčios fasadų kompozicija skirtinga: apžiūrimose vietose ji dekoratyvi, paslėptose nuo stebėtojų žvilgsnių – visai paprasta.
Ne mažiau už fasadus įdomus ir vertingas bažnyčios interjeras. Išlakią, aukštą (19 m. aukščio) vidaus erdvę skaido aštuonkampiai stulpai su velenėliais pabrėžtomis briaunomis. Šoninėse navose išliko dalis gotikinių skliautų. Po dvi trachėjas čia dengia krištoliniai ir vieną – tinkliniai su žvaigždučių motyvais skliautai. Skirtingos rūšies skliautai vienoje navoje – tai originalus, kituose gotikiniuose sakraliniuose pastatuose beveik neaptinkamas pavyzdys. Krištoliniai skliautai išliko ir bažnyčios prieangyje, zakristijoje bei tarp Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių esančioje jungiamojoje dalyje. Likusieji skliautai – vėlyvesni, kryžminiai.
Ypač gražus navų ir jungiamosios dalies krištolinių skliautų piešinys. Jų centrinis elementas – aštuonkampė žvaigždė. Šis motyvas kartojasi ir kitų Lietuvos gotikinių pastatų skliautuose; jis paplitęs taip pat Prūsijoje, Mazovijoje, bet artimiausi Vilniaus Bernardinų skliautams yra Varšuvos Bernardinų vienuolyne. Beje, ir Vilniaus, ir Varšuvos krištoliniai skliautai, statyti XVI a> antrajame dešimtmetyje, gvardijonu esant Jonui iš Komorovo. Galbūt iš Vilniaus į Varšuvą perkeltas gvardijonas su savimi nusivežė ir meistrus.
Vilniaus Bernardinų bažnyčios prieangio skliautųpiešinys kitoks negu navose: čia matomos ir keturkampės žvaigždės.
Įdomaus, turtingo praeityje būta bažnyčios interjero spalvinio sprendimo. Spalvingumo jam teikė iki 1710 m. buvę tapyti langų stiklai ir sienų freskos, aptiktos 1981 m., vadovaujant menotyrininkei e. Vaitulevičienei. Polichrominė tapyba puošia apie 300 
sienų. Rasti 4 ar 5 jos sluoksniai: gotikinis, vėlyvojo renesanso ar ankstyvojo baroko ir 2 – 3 barokiniai. Geriausiai išlikusi ir pati meniškiausia – gotikinė tapyba, sukurta XVI a. Jos ypač daug navos šiaurinėje sienoje, bet tapyti fragmentai atidengti ir vakarinėje sienoje (aplink centrinį langą), pietinės sienos mentėje, triumfo arkoje bes presbiteriuos šiaurinėje pusėje.
Šiaurinė siena mentėmis suskirstyta į 5 plotus. Trys vidurinieji – užpildyti gotikinetapyba. Čia atvaizduotos Jėzaus prikalimo prie kryžiaus, kryžiaus adoracijos scenos ir pranciškonų vienuoliai kankiniai. Plokščios figūros apvestos tamsios spalvos kontūrais. Ant centrinę šiaurinės sienos dalį rėminančių menčių ištapytos ornamentinės pynės: už jų šonuose sukomponuotos Senojo Testamento scenos. Visos scenos ir figūros turi simbolinę ir didaktinę prasmę. Spalvų gama svyruoja nuo labai sodrių iki švelnių, pastelinių.
Barokinė tapyba žymiai paprastesnė. Pagrindiniai jos motyvai – stilizuotos gėlės, draperijos (presbiterijoje), architektūros formos (navų dalies sienų apačioje).
Polichrominė tapyba puošė ne tik Vilniaus, bet ir daugelio kitų XVI a. statytų Bernardinų Bažnyčių sienas. Tapė dažniausiai vienuoliai, bet Vilniaus, Lvovo, Bidgoščiaus ir Lovičo dekoravo pasaulietis menininkas Silvestras.
Autentišką gotikinę tapybą padėjo atskleisti kruopštūs pastato sienų polichrominiai tyrimai. Deja, jokiais tyrimais negalima išsiaiškinti, kokie buvo pirmapradžiai gotikiniai altoriai. Vėlesnieji – renesansinis ir barokinis trumpai apibūdinti Kronikoje. Dabartinis, jau ketvirtas, didysis altorius pagamintas iš tamsaus medžio. Jis turtingų, plastiškų vėlyvojo baroko formų, pritaikytas laikyti mišias iš dviejų pusių: vienuolių choro ir navos.
Navose prie stulpų stovintys altoriai – taip pat puikūs baroko meno kūriniai, darniai įsijungiantys į gotikinę aplinką. Mediniai altoriai yra vienspalviai, tamsiai rudi, gausiai papuošti apvalių formų skulptūromis: putliais angeliukais, biblijos herojais, simboliniais atributais. Tarp jų įsiterpia augaliniaimotyvai ir spindulių vilyčiomis persmeigti debesų kamuoliai. Ąžuoliniai, sudėtingiausiai dekoruoti – arčiausiai presbiteriuos esantys altoriai, o tarp sakyklos ir vargonų choro – paprastesni, iš liepos medžio.
Visi altoriai sudaro vientisą ir darnų meninį ansamblį. Jį papildo šiaurinėje viduriniosios navos pusėje prie antrojo stulpo esanti 1690 m. padaryta barokinė taurės pavidalo sakykla. Sakyklą puošia Mozės ir 4 evangelistus simbolizuojančios išdrožtos skulptūros. Priešais ją, pietiniame viduriniosios navos šone kyšojo antroji, paprastesnių formų sakykla.
1764 – 1768 m. perdirbtas vargonų prospektas taip pat buvo barokinis, gausiai dekoruotas drožiniais ir skulptūromis. Virš viduriniosios prospekto dalies kilo karaliaus Dovydo su arfa, šonuose – angelų su trimitais statulos.
Bažnyčios šoninėse navose taip pat esama skulptūriniųakcentų. Tai antkapiniai paminklai. Du iš jų – P. Veselovskio ir S. Radvilos ypač įsidėmėtini. P. Veselovskio, žymaus XVI a. didiko, medžioklėje išgelbėjusio karalių Žygimantą Augustą nuo puolančio stumbro, antkapis pastatytas 1634 m. Spėjama, kad jo autorius – italų skulptorius, kūręs Katedros Šv. Kazimiero koplyčios dekorą. Tai pereinamo iš renesanso į baroką stiliaus kūrinys, atliktas iš graikiško ir juodojo marmuro bei smiltainio. Ant aukšto, tritarpsnio, įsprūdomis suskirstyto pjedestalo juodame fone stovi juodas sarkofagas. Ant jo guli balta šarvuoto didiko, viena ranka parėmusio galvą, laisvai sukryžiavusio kojas, figūra. Aukščiau simetriškai išskleista balta drapecija. Figūra ir drapecija – antkapio kompozicijos centras, įrėmintas ir pabrėžtas pora tamsaus marmuro jonėninių kolonų ir laužytu barokiniu frontonu. Antkapio siluetą šonuose suminkština nedidelės voliutos. Darnus, baroko antkapiams būdingas spalvų derinys, geros proporcijos ir griežtos, santūrios formos leidžia priskirti šį antkapį prie XVII a. pirmosios pusės Lietuvos memorialinių paminklų.
Antrasis, S. Radvilos antkapis yra puošnesnis, turtingesnis. Jis sukurtas 1618 – 1623 m. skulptoriaus V. Van Der Blocke dirbtuvėje. Antkapio centre – taip pat gulinti šarvuota mirusiojo figūra. Tik jos poza laisvesnė, neįtempta kaip Veselovskio, tarytum besiilsinti. Kojūgaly padėtas šalmas. Virš figūros – stambus Radvilų herbas, drauge su ja apgaubtas pusapskrite arka. Abipus stovi korintinės kolonėlės, laikančios antablementą. Vietoje frontono – kylančio silueto skulptūrų grupė. Antkapio šonus puošia reljefiškaisaugaliniais motyvais padabintos voliutos. Stambios, plačiai išsikišančios, jos teikia antkapio siluetui sodraus barokinio lankstumo. Paminklo spalvinė gama skurdesnė negu Veselovskio: čia panaudotas pilkas marmuras, smiltainis ir baltas alebastras, tik centrinės dalies fonas rusvas.
Bernardinų bažnyčios interjeras per keturis šimtmečius patyrė nemažai remontų ir rekonstrukcijų, tačiau erdvės proporcijos bei dauguma konstrukcijų išsilaikė pirmykštę gotikinę formą. Žymų pėdsaką interjero architektūroje paliko ir barokas. Barokiniai altoriai, sakykla, vargonų prospektas ir kiti elementai teikia bažnyčiai jaukumo ir gyvumo, lanksčiomis kreivėmis pagyvina griežtą gotikos linijų grafiką.
Bernardinų bažnyčia – vienas gražiausių Lietuvos viduramžių architektūros paminklų. Jis byloja apie aukštą statytojų meistriškumą, jautrų estetinį skonį, gilų ir kūrybiškąstiliaus suvokimą.
Štai taip atrodo Vilniaus Šv. Bernardinų Sieniečio bažnyčia dabar:
Laisvės statula
Jokia skulptūra taip stipriai neišreiškia simbolizmo, kaip milžiniška moters, laikančios aukštai iškeltą fakelą skulptūra Niujorke. Pirmiausia, ką išvysdavo 17 milijonų imigrantų iš Europos, pasiekę Amerikos krantus, buvo Laisvės statula, reiškusi jiems naują gyvenimą naujoje šalyje. Vienas imigrantas prisimena: „ Tą rugsėjį po varganos kelionės pamatyti ją buvo nuostabu. Jos aukštai iškelta ranka su kelią apšviečiančiu fakelu mums visiems sužadino daug vilčių“.
Kaip tik taip skulptorius Frederikas Ogiustas Bartoldis įsivaizdavo savo didžiąją damą: „ Didinga, kaip ir pati idėja, kurią ji įkūnija, šviečianti dviems pasauliams“. Pirmą kartą mintis sukurti tokią statulą buvo išsakyta 1865 m. per kviestinius pietus netoli Versalio. Ji kilo istorikui ir politikui Eduardui de Labulajė (Edouard de Laboulaye). Statula turėjo įkūnyti Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų draugystę Amerikos revoliucijos metais ir pažymėti šimtąsias JAV valstybės metines. Svečių tarpe buvo ir jaunas, bet jau pripažintas skulptorius Bartoldis, kuris parėmė tokią idėją. 1871 m. viešėdamas JAV, jis greitai surado tinkamą statulai vietą – nedidelę salelę Aukštutinėje Niujorko įlankoje, į pietvakariusnuo Manheteno. Grįžęs į Prancūziją, jis ėmė kurti nedidelius moters, laikančios fakelą, modelius.
Surinkti pinigus Laisvės statulai nebuvo lengva. Pinigus pačios statulos kūrimui finansuoti, rengdama loterijas ir kviestinius pietus, surinko Prancūzų-Amerikiečių sąjunga Prancūzijoje, o milžiniškam pjedestalui, ant kurio ji turėjo stovėti, – amerikiečiai, labai remiant Džozefui Puliceriui (Pulitzer) ir jo laikraščiui „The World“. Bartoldis nusprendė statulą daryti iš kaltos vario skardos lakštų, primontuotų prie geležinio karkaso. Bronza arba akmuo būtų pernelyg brangios medžiagos ir per sunkios transportuoti. Jis žinojo, kad parinktasis statulos gaminimo metodas yra tinkamas, nes Italijoje, prie Madžorės ežero, buvo matęs septynioliktojo amžiaus 76 pėdų aukščio Šv. Karolio Boromiejaus skulptūrą, sukurtą G. B. Krespio (Crespi). Bartoldis nusprendė sukurti dvigubaididesnę skulptūrą, didžiausią pasaulyje.
Projektuodamas atraminę konstrukciją, jis pirmiausia konsultavosi su didžiausiu gotikos atgimimo Prancūzijoje autoritetu Eugenijumi – Emanueliu Violė Diuku (Eugenie-Emmanuel Viollet-le-Duc). Tačiau 1879 m. jis mirė ir Bartoldžiui teko kreiptis į Giustavą Eifelį, drąsų inžinierių ir geležinių konstrukcijų specialistą. Eifelis pasiūlė statulą montuoti prie į pjedestalą įtvirtintos centrinės geležinės atramos. Atramą turėjo sudaryti geležinis statramstis su įstrižais sutvirtinimais. Prie šio tvirto karkaso turėjo būti prikabinta antrinė konstrukcija, artimesnė statulos formai, o jau prie šios konstrukcijos plokščiais elastingais geležies skersiniais tiesiogiai turėjo būti pritaisytas statulos apvalkalas.
Statulos apvalkalas susideda iš 300 vario plokštelių, kurių forma buvo iškalta repousse technika. Iš pradžių Bartoldis, taisydamas ir tobulindamas statulos formą, gamino vis didesnių matmenų molinius modelius. Pagal Bartoldžio vieno trečdalio mastelio modelį Paryžiaus Gaget, Gauthier et Cie dirbtuvių meistrai pagamino natūralaus dydžio gipsines kopijas, kurios po to, apsupus jas mediniais griaučiais, buvo panaudotos šablonų gamybai. Variniams lakštams forma buvo suteikta, kalant juos pagal vidinę šablono pusę. Buvo naudojami vienas kitą perdengiantys ploni, tik 3/32 colio storio vario lakštai, kur jiems sujungti buvo pragręžtos skylės kniedėms. Tam, kad būtų įsitikinta statulos patvarumu, ji buvo laikinai sumontuota Gaget, Gauthier kieme. 1885 m., pavėlavus 9 metus į JAV šimtmečio šventę, statula pagaliau iškeliavo į Niujorką.
Pjedestalogamyba taip pat buvo užsitęsusi. Pakylą suprojektavo amerikiečių architektas Ričardas Morisas Hantas, beaux – arts stiliaus meistras. Neįprastos konstrukcijos pjedestalas yra 89 pėdų aukščio ir stovi ant 65 pėdų pagrindo. Hanto pasirinktas stilius artimas egiptietiškajam. Paprastas ir tvirtas pjedestalas tik paryškina ant jo užkeltą statulą. Pjedestalo statyba pradėta 1883 m. ir baigta 1886 m. Įpakuota dėžėse statula pralaukė 15 mėnesių. Ji buvo išpakuota ir sumontuota, pradedant nuo apačios į viršų ir be išorinių pastolių.
Iškėlus dalį karkaso, darbininkai persilenkę pritvirtindavo kniedėmis apvalkalą. 1886 m. spalį statula pagaliau buvo pašventinta.
Konstrukcija pasirodė esanti patikima, bet turėjo vieną rimtą trūkumą. Tarp geležinės armatūros strypų ir varinio apdangalo prasidėjo elektrolizės reakcija, sukeldama koroziją, kuri iki 1980 m. susilpninokonstrukciją. Strypai išsipūtė, kniedės lūžinėjo ir krito, į vidų skverbėsi lietaus vanduo, o tai problemą didino dar labiau. Siekiant išsaugoti nuo irimo, vidinis vario paviršius buvo dažomas daug kartų, bet nuo to tik kaupėsi vanduo ir atskirose vietose sutrūkinėjusias armatūros dalis laikė tik dažai. Ypač bloga buvo deglo ir konstrukcijos, laikančios iškeltą dešiniąją ranką, būklė.
Kad statula išliktų ir kitą šimtmetį, buvo parengtas didelių restauravimo darbų projektas. Visi konstrukcijoje esantys armatūros strypai po keletą vienu metu, kad nesuirtų konstrukcija, buvo pakeisti naujais nerūdijančio plieno strypais. Seni strypai buvo išimami ir jų vietoje įstatomi nauji, pagaminti iš nerūdijančio plieno tiksliai pagal senųjų pavyzdžius, o jiems tvirtinti buvo panaudotos senosios kniedžių skylės. 10000 pėdų ilgio armatūros strypams pakeisti prireikė vienerių metų.
Pati svarbiausia remonto dalis buvo pakeisti deglą. Bartoldis norėjo padaryti taip, kad liepsna spindėtų, apšviesta stipria šviesa nuo deglo platformos. Liepsna buvo paauksuota. Tačiau šis projektas paskutinę minutę žlugo, baiminantis, kad ryški šviesa gali apakinti laivų locmanus. Iliuminatoriai buvo panaikinti, o lempos buvo instaliuotos viduje ir skleidė silpną šviesą, kurią Bartoldis palygino su jonvabalio šviesele. 1916 m. amerikiečių skulptorius Gudzonas Borglamas, Rašmoro kalno kūrėjas, liepsną perdarė į žibintą, iškirsdamas joje angas, įstatydamas gintaro spalvos stiklą ir viduje įmontuodamas šviesą. Liepsna tapo nė kiek nebepanaši į tą, kurią sumanė Bartoldis, be to,į ją taip pat pradėjo sunktis vanduo, didindamas ją silpninančią koroziją.
Devintąjį dešimtmetį, vykdant restauravimo darbus, liepsnos būklė buvo tokia bloga, jog prireikė ją visai pakeisti. Buvo nuspręsta liepsną rekonstruoti, laikantis kiek įmanoma arčiau Bartoldžio originalo ir, nuėmus Borglamo žibintą, patalpinti jį statulos muziejuje. Konkursą šiam darbui atlikti laimėjo prancūzų firma Les Metalliers Champenois iš Reimso. Ji paauksuotą liepsną pagamino, kiek įmanoma prisilaikydama originalo. Buvo instaliuotas šiuolaikinis apšvietimas, kur kas intensyvesnis,nei buvo įmanoma pasiekti Bartoldžio laikais. Šiandien liepsna nakties metu švyti taip, kaip iš pradžių buvo tikėtasi.
Literatūros sąrašas
1. Minkevičius J., Lietuvos architektūros istorija, „Mokslas“, Vilnius, 1988, 211-218 psl.
2. Jankevičienė A., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2002, 51-61 psl.
3. Hawkes Nigel, Pralenkiant fantaziją, „Mūsų knyga“, 2000, 24-27 psl.
2