Turinys
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………..3,2. Ėgliškių (Andulių) piliakalnis…………………………………………………………………….4,3. Įpilties piliakalnis ir pilis……………………………………………………………………………5,4. Senkų piliakalnis……………………………………………………………………………………….6,5. Gintarų piliakalnis……………………………………………………………………………………..7,6. Kartenos piliakalnis……………………………………………………………………………………8,7. Imbarės piliakalnis……………………………………………………………………………………..9,8. Alkos alkakalnis……………………………………………………………………………………….10,9. Literatūra…………………………………………………………………………………………………11,
2Įvadas
Kretingos rajone gausu paslaptingų kalvų, vadinamų Pilalėmis. Tai mūsų protėvių rankomis supilti piliakalniai, ant kurių gilioje senovėje stovėjo įtvirtintos Auksūdžio, Dauginčių, Ėgliškių, Gintarų, Imbarės, Joskaudų, Kačaičių, Kartenos, Kurmaičių, Laivių, Naugarbos, Nausodžio, Rūdaičių, Sauserių, Senkų, Senosios Įpilties, Velėnų ir Vėlaičių kaimuose. Archeologų tyrinėjimai liudija, kad pirmieji piliakalniai Kretingos krašte buvo įrengti I tūkst. prieš Kr. Antrojoje pusėje. Iš pradžių tai buvo įtvirtintos giminių bendruomenių gyvenvietės, apjuostos nesudėtingų užtvarų. Kuriantis teritorinėms bendruomenėms, I tūkst. po Kr. pradžioje įtvirtintos gyvenvietės buvo apleistos. Vietoje jų, ar patogesnėje naujojoje vietoje, kelios kaimyninės teritorinės bendruomenės apsiginti nuo priešų įsirengė medines pilis, kurias saugojo gynybiniai pylimai, grioviai ir galingos gynybinės sienos. Pilys ypač sutvirtėjo VII a., kai kraštą ėmė puldinėti karingieji vikingai. Manoma, kad nuo I tūkst. pabaigos pilyse nuolat gyveno kunigaikštukai su savo kariaunomis, o kiti teritorijos gyventojai į pilį rinkdavosi tik apsiginti nuo priešų. Nuolatiniai priešų puldinėjimai vertė žmones stiprinti pilių įtvirtinimus, pilti vis aukštesnius pylimus. Gynybai piliakalniai buvo naudojami iki XIII a. antros pusės. Kovų su kryžiuočiais metu ant jų stovėjusios pilys buvo sudegintos arba apleistos. Visi piliakalniai Kretingos krašte stūkso prie upių, į jų santaką ar slėnį įsiterpiančiuose aukštumų kyšuliuose. Kuo stambesnė upė, tuo prie jos esama daugiau piliakalnių. Daugiausia jų, net 9, išliko palei Akmeną (Danę) ir jos intaką Tenžę, o mažiausiai , tik 4, yra prie Šventosios ir jos intako Darbos upelio. Šalia piliakalnių, taip pat labiausiai apsaugotose jų aikštelių vietose, aptinkamos pagonių kulto šventvietės, dažniausiai vadinamos Alkomis, Alkos kalnais. Jų žinoma Alkos, Benaičių, Imbarės, Juoskaudų, Naujosios Įpilties, Rūdaičių ir Skaudalių kaimuose, Eršketyno vietovėje.
32. Ėgliškių (Andulių) piliakalnis
Įrengtas ties Danės ir Kapupio santaka. Vadinamas Perkūnkalniu – esą, čia buvusi dievo Perkūno šventovė, kurioje stovėjęs akmuo. Šalia stūkso priešpilis, vad. Švedkalniu, Švedų pylimu. Pasakojama, kad jį supylė švedai. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo istorinė Kretingos pilis, kurią nukariavo kryžiuočiai. 1253 m. pilis ir pusė jai priklausančių žemių buvo palikta feodalui Veltūnui ir jo broliams Reiginui, Saveidžiui ir Tvertikiniui, o kitą pusę pasidalino Kuršo vyskupas ir Livonijos ordino magistras. Po Durbės mūšio kuršiams sukilus, kretingiškiai 1263 m. pavasarį sutriuškino juos puolusius kryžiuočius, o žygiui vadovavusį Klaipėdos pilies komtūrą paėmė į nelaisvę ir paaukojo ant laužo dievams. Keršydami už tai kryžiuočiai pilį su jos gynėjais netrukus sudegino. Ėgliškių pilkapiai archeologams gerai žinomi. Iš nelabai gausios pilkapyje rasto įkapinio inventoriaus nustatyta, kad juose žmonės laidoti vario ir senajame geležies amžiuje. Kasinėjant daugiausia buvo tikimasi iš didžiojo pilkapio. Jau pirmajame sluoksnyje, apie 0,5 m žemės paviršiaus, atsidengė laidojimai. Ypač daug įkapių rasta moterų griautiniuose kapuose. Mirusiųjų galvos buvusios papuoštos 5 – 6 įvijų žalvariniais antsmilkiniais, prie kurių dar kabėjo po 2 -3 įvijines sraigines kabutes. Mažiau turtingi įkapių buvo vyrų kapai, kurių dauguma, matyt, buvo degintiniai. Viename jų rasta sudėtingo pavyzdžio sagė, kurios gamybai, be varinių vielų, naudota ir geležis. Kai kurie sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti urnose. Molinės degtos urnos – puodeliai su sudeginto mirusiojo kauliukais buvo statomos ant stambesnio akmens, iš šonų aptveriamos stačiomis, plokščiomis akmenų nuoskalomis, o jų viršus pridengiamas didžiuliu plokščiu dangčiu. Centriniame akmenų keturkampyje, po molio danga, aptiktas dar vienas degintinis palaidojimas, šalia kurio yra buvusi ilgalaikė ugniavietė, o greta buvę apdėta stambių rąstgalių, kurių likę tik pėdsakai.
Rastieji daiktai yra labai reti, gražūs ir sudėtingi, todėl vargiai jie priklauso vietinių meistrų dirbtuvėms. Gerai žinoma, kad tuomet lietuviai dar neturėjo žiedžiamojo rato. Rastas gražusis ąsotis, kuris labai gerai degtas, o jo išorinis paviršius taip užgludintas ir žvilga, kad lyg būtų glazūruotas tamsiai juosva spalva, galėjo būti gautas mainais už vietines prekes iš Viduržemio pajūrio kraštų, kur keramikos pramonė buvo gerai išvystyta. Matyt jau tada čionykščiai gyventojai palaikė ryšius su tolimais kraštais, turėjo svetimšalius dominančių gaminių ir iš jų pirkosi vietoje dar negaminamų reikmenų. Nėra abejonės, kad kartu su prekyba vyko ir kultūrinis bendravimas, todėl kito vietinių papročiai. Tyrinėtieji Ėgliškių pilkapiai su degintiniais ir griautiniais kapais rodo, kad kultūrinio bendravimo pasėkoje ėmė įsigalėti nauji papročiai mirusiuosius laidoti nedegintus. Šie papročiai ištvėrė iki IX – ojo mūsų eros amžiaus.43. Įpilties piliakalnis ir pilis
Vienas iš žymiausių Kretingos rajono paminklų yra Įpilties piliakalnis. Jis yra prie Darbėnų – Rucavos vieškelio, ant dešiniojo Juodupės upelio kranto, iš trijų pusių apsuptas to upelio slėnio. Kaip parodė archeologiniai tyrinėjimai, prie Įpilties piliakalnio gana dideliame plote, apie I –IV amžių pradėjo kurtis pirmosios sodybos. V –VII amžiuje to piliakalnio pylimai žymiai buvo padidinti ir šalia jo įsikūrė kelių hektarų ploto sodybos. Ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu (IX – XII a.) Įpilties pilis išsivystė į tikrą tvirtovę su aukštu pylimu aplink visą jo aikštelę. Įpilties piliakalnio pagrindinė fortifikacinė ypatybė yra aukštas ir platus pylimas aplink visą aikštelę. Sausumos pusėje pylimo aukštis apie 8 – 10 m, plotis 36 – 40 m, iš upės slėnio pusės – gerokai žemesnis. Labai įdomiai pylimas stiprintas nuo vandens pusės: ant šlaito įžemio buvo klojamos medžio grindys, o ant paties šlaito kraunami akmenys. Visa tai užpylus žemėmis, vėl klotas medžių grindinys ir užpiltas žemėmis. Taip pylimas buvo nuolat didinamas, o viršuje statomos medinių rąstų užtvaros, kurios pastebėtos net 3 sluoksniuose.
Atkasti savotiški vartai ir įvažiavimas į pilį. Juos sudarė 8 m ilgio, 3 m pločio ir 2 m aukščio tunelis, kurio šonai buvo sustiprinti dviem eilėmis prie vienas kito statmenai sustatytų 30 cm storio ąžuolinių rąstų. Įpiltis gana anksti išeina į istorijos šviesą. Pirmą kartą ji minima 1253 m. Kuršo Vyskupo Henriko ir Livonijos ordino žemių dalybų akte. Livonijos kronikininkas Hermanas Vartbergė savo „Livonijos kronikoje“ mini, kad magistras Verneris von Brethausenas 1253 m. sudegino Kretingos ir Įpilties pilis su visais žmonėmis. Kitas Livonijos kronikininkas savo „Livonijos eiliuotoje kronikoje“ rašo, kad Įpilties pilies įgula, sužinojusi apie Kretingos pilies sudeginimą, pasitraukusi į Lietuvą ir dažnai užpuldinėjusi Klaipėdą. Greičiausia, per tą kalavijuočių žygį Įpilties pilis buvo sudeginta. Įpiltis yra labai svarbus ir vertingas istorinis paminklas. Įpilties piliakalnis išstovėjęs jau du tūkstančius metų, o jo viršuje pastatytoji pilis didvyriškai kovojo su normanais ir kalavijuočiais.54. Senkų piliakalnis
Žemaičių pajūryje tarp Palangos, Šventosios, Kretingos ir Dabrėnų yra labai daug įdomių ir vertingų archeologinių paminklų. Vienas iš tokių – Senkų piliakalnis. Senkų piliakalnis supiltas Ankštakių apylinkėje, Senkų kaime prie Akmenos dešiniojo intako – Tenžės upelio. F. Pokrovskis Senkų piliakalnį yra nurodęs savo „Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje“. Prie to piliakalnio yra III – IV a. akmenų vainikais apdėti plokštiniai griautiniai kapai. Šioje srityje yra atrasta ir žalvario amžiaus radinių, būtent, Tūbausiuose žalvarinio įmovinio kirvio dalis ir Rūdaičiuose keli žalvariniai ietigaliai ir žalvarinis įvijinis smeigtukas, todėl manoma, kad šiame Žemiačių pajūrio kampelyje žmonės jau gyveno žalvario amžiuje. Apie Senkų kalną yra padavimas. Jis byloja, kad labai seniai žemaičiai prie Tenžės upelio supylę sau pilį. Jie toje pilyje negyvenę. Todėl kažkokie atsibastėliai iš kitur tą pilį atradę tuščią ir joje apsigyvenę. Kad žemaičiai jų neiškraustytų, šie pasistatę aukštą mūrinį bokštą, kuriame laikę savo įgulą ir maistą. Apie tai išgirdęs Žemaičių aukščiausias valdovas Gintenis, paskyręs žemaičių vyriausiuoju vadu Kirkutį ir įsakęs jam užimti minėtąją pilį. Netrukus buvo sutelkta apie 3 tūkstančiai žemaičių. Žemaičiai buvę gerai ginkluoti: už diržo turėję po kelis strypus, po klaviją, ietį, geležinį bumbulą ant vielos, lankus ir strėles. Apie birželio mėnesį žemaičiai išžygiavę Senkų kalno atsiimti iš grobikų. Žemaičiams braunantis į pilį, jos įgula ėmė trauktis ir užsidarė mūriniame bokšte. Pro to bokšto angas jie mėtė strėles. Kautynės buvo atkaklios. Abiejose pusėse buvo po kelias dešimtis nukautų ir sužeistų. Pilies puolėjams pailsus, jų vadas Kirkutis įsakė pūsti ožio ragą ir nutraukti puolimą poilsiui. Jiems bevalgant, staiga kilusi audra su perkūnija. Perkūnas trenkęs į pilies bokštą, kuris su visa įgula įsmukęs įžemę. Vietoje bokšto ant Senkų piliakalnio atsiradusi gili duobė, kuri tebėra žymi ir dabar. Nuo to laiko žmonės Senkų piliakalnį pradėję vadinti „Bliūdkalniu“. Tuo būdu žemaičiams pats jų dievas Perkūnas padėjęs išvyti iš Senkų pilies neprašytuosius svečius.
Reikia manyti, kad Senkų pilis buvo ankstyvesnė, kaip Kretingos ir Įpilties pilys, nes jos nemini nei Livonijos, nei Prūsijos kronikos ir kiti senieji istoriniai šaltiniai. Bet išlikęs liaudies pasakojimas, apie žemaičių kovas su įsibrovėliais prie Senkų piliakalnio arba pilies, rodo, kad čia yra vykusios kovos su kažkokias atėjūnais į Žemaičių žemę. Turint galvoje tą aplinkybę, kad žemaičių pajūrio senkapių yra aptinkama ir skandinaviškos kilmės daiktų, galima manyti, kad į tą sritį yra pradėję jau anais laikais brautis švedai ar net olandai, kurių sodybos yra aptiktos prie Liepojos ir Guobyno. Visai galimas dalykas, kad ir Senkų pilies pirmieji užgrobimai yra buvę normanai ar vikingai.65. Gintarų piliakalnis
Gintarų piliakalnis stūkso netoli Kartenos miestelio, Minijos kairiajame krante. Įrengtas I tūkst. pradžioje ir buvo naudojamas iki V-VI a. Į vakarus nuo piliakalnio esančioje terasoje nuo I tūkst. prieš Kr. pab. – iki XIII a. veikė kapinynas. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo Kartenos dvaras, kurį supo 3 tvenkiniai, o šalia buvo evangelikų reformatų bažnyčia. Manoma, kad dvaras sunaikintas gaisro apie XVII a. vidurį, karų su švedais metu. Kalvą vietos gyventojai vadina Vyšnių kalnu ir pasakoja apie ją įvairius padavimus. Vienas jų byloja, kad švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė lobių rūsyje, kuriame liko gyva palaidota po rūmų griuvėsiais. Ją išvaduoti galima tik sykį per 300 metų. Kartą, priartėjus išvadavimo laikui, ji prisisapnavo ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti. Šiam sutikus, gražuolė liepė pasidaryti daug šermukšnio kryželių ir, kai tik jis pateks į pilies požemius, bučiuoti per juos visus kas prieis. Davęs pažadą, žmogus greitai išgijo ir ankstų Velykų rytą nuėjo prie Vyšnių kalno. Kur buvęs, kur nebuvęs šalia atsirado kažkoks tarnas ir įvedė į pilies požemius, kuriuose ant aukso skrynios sėdėjo juoda mergina. Netrukus žmogų apnyko visokiausios baidyklės, kurias jis bučiavo kaip sapne prisakė gražuolė. Su kiekvienu pabučiavimu mergina vis balo ir balo. Ir kai juoda liko tik galva, atslinko baisi rupūžė, iš kurios gerklės veržėsi ugnis. Žmogus pabūgo, metė viską ir pabėgo. Išbėgdamas dar išgirdo merginą vaitojant: „Kad tu būtum negimęs… Man vėl 300 metų teks kentėti…“ Sugrįžęs namo žmogus netrukus vėl susirgo. Prieš mirtį norėjo parodyti artimiesiems tą vietą, kur požemiuose lobiai paslėpti, bet mirė Vyšnių kalno nepasiekęs.
Kitas padavimas mena, kad Kartenos dvaro ponas labai mėgo vyšnias ir pasodino didelį sodą. Švedams dvarą sudeginus, sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais papuošdavo kalvą. Dėl to ji ir buvo pavadinta Vyšnių kalnu.76. Kartenos piliakalnis
Kartenos piliakalnis įrengtas kairiajame Minijos krante priešais miestelį stūksančioje aukštumoje. Jis datuojamas I tūkst. – XIII a., vadinamas Pilale, Pilimi. Legenda byloja, kad ant kalno prie Kartenos didelė pilis stovėjusi, kurią valdė žemaičių karalius. Ją ne kartą puolė rusai ir švedai. Esą, tų kovų metu atsiradęs ir Kartenos vardas. Sykį nesutardami kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, švedai ir rusai susikovę tarpusavy. Nuo pilies kuorų stebėdamas slėnyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko, esą, vietovė vadinama Kartena. Manoma, kad IX-XIII a. Kartena buvo svarbus kuršių Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras. Šiai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį, tačiau XIII a. viduryje ji nesugebėjo atlaikyti kryžiuočių puolimo. Kuršo vyskupui ir Livonojos ordino magistrui besidalinant užkariautas žemes, 1253 m. pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta Kartena (Cartine).
87. Imbarės piliakalnis
Imbarės piliakalnis įrengtas Salanto ir Pilsupio santakoje. Tai vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių. Čia žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų.
Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmąkart paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista 1260-1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos. Žmonės piliakalnį vadina Pilale, pasakoja apie jį legendas. Viena jų byloja, kad pilies valdovo dukra pamilusi bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjusi jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikusi (žem. inbarusi). Merginą išgelbėti galėjo tik drąsus smuikininkas, kuris drįs pas ją užeiti ir prisieks amžiną meilę. Po kiek laiko toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai Inbarei. Ėmus jam sykį smuikuoti pro pilį einančiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovo dukros vardu Inbare (Imbare). Kita legenda mena, kad senovėje Imbarėje apsigyveno švedų būrys, kuriam vadovavo du broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo. Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio, išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pylimą, skyrusį nuo brolio dalies, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.98. Alkos alkakalnis
Alkos alkakalnis stūkso Erlos ir Alkupio santakoje. Tai ledynmečiu suformuota didžiulė kalva, kurios pietinė dalis vadinama Alkos kalnu. Padavimai pasakoja, kad kalnas senų senovėje buvęs sala, apsupta ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva. Pasak kitų – kalną supylę švedai, kurie čia apsigyveno ir plėšikavo. Aiškinama, jog Alkos vardas atsiradęs dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones. Kiti padavimai vardą sieja su priešistoriniais laikais ant kalvos veikusia pagoniška šventykla – alka.
Padavimai pasakoja, kad ant alkakalnio, po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitino Salanto slėnyje esančiame Gaidžio kalne. Esą, čia buvo aukojami ir žmonės, o Alkos kalno vaidilutės paskutinės Lietuvoje buvo priverstos užgesinti amžinąją ugnį. Vyskupas M. Valančius mini, kad šventyklą ant Alkos kalno žemaičiai buvo atnaujinę XVI a. pab. – XVII a. pr. Vėliau Salantų apylinkės jaunimas čia švęsdavo Jonines, ant aukuro akmens degino laužus. Alkakalnio papėdėje, dauboje guli akmuo su dubeniu. Manoma, kad tai šventyklos aukuras. Už jo iš aukštumos šlaito trykšta šaltinis, kurio vandenį žmonės vartojo akių ligoms gydyti. Tarp šaltinio ir akmens kalvos viršūnėje augo Šventasis arba Aukuro ąžuolas (nukirstas 2002 m.). Pasakojama, kad po juo vaidilutės kūreno šventąją ugnį, o žiniai aukojo aukas dievams.10LITERATŪRA:
1. Jablonskis I. Ką pasakoja Ėgliškių pilkapiai. – Kretinga: „Švyturys“, 1974, spalio 3.2. Nezabitauskas A. Senkų piliakalnis. – Kretinga: „Švyturys“, 1966, liepos 5.3. Nezabitauskas A. Įpilties piliakalnis ir pilis. – Kretinga: „Švyturys“, 1964, rugpjūčio 15.4. Kretingos muziejus, Kretingos raj. piliakalniai ir alkakalniai. – Kretinga, 20055. Salantų regioninis parkas. Prieiga per internetą: http://www.salanturp.lt
11