Vadybos konspektas

1.Įmonė ir jos tikslai
Įmonė dažniausiai apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas techniniu, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema.
Įmonė – tikslinga sistema. Visa organizacijos veiklos esmė – tikslų įgyvendinimas.
Įgyvendinimo laiko požiūriu yra 3 tikslų grupės: strateginiai, taktiniai ir operatyviniai.
Strateginiai – ilgalaikiai, taktiniai – realizuojami konkretaus apibrėžto laikotarpio eigoje, operatyviniai – kasdieniniai , einamieji.
Tikslų visuma:
1. Mažiausiomis sąnaudomis gaminti produkto tiek ir tokios kokybės, kokia yra jo paklausa.
2.Parduoti pagamintus produktus įmanomai didesnėmis kainomis, pirkti žaliavas, medžiagas įmanomai mažesnėmis, gauti kuo didesnį pelną.
3. Efektyviai panaudoti gaunamus finansinius išteklius ypač kaupimo irr vartojimo požiūriu.
4.Pasiekti ir nuolat palaikyti optimalų techninį technologinį gamybos ir kt.veiklos lygį.
5.Įmanomai geriau tenkinti įmonės darbuotojų poreikius (darbo sąlygos, užmokestis, geras mikroklimatas).
2.Įmonių juridinė sąndara
Įmonės tipas Juridinis statusas Min įstatinis kapitalas Pelno paskirstymas Savininkų turtinė atsakomybė Egzistavimo trukmė Nuosavybės Apskaita finansinė atsakomybė Valdymo būdas
Personalinė Fizinis asmuo nereglamentuota Pelnas savininkų Jie atsako visu asmeniniu turtu Nuo savininkų noro Kuriam naują įmonę Supaprastinta , viešai skelbt nereikia Savininkas
Tikroji ūkinė bendrija „—„ „—„ Pelnas nariams „—„ Nuo narių noro „—„ „—„ „—„
Komanditinė ūkinė bendrija „—„ „—„ Pelnas pagal įneštą turtą Tikri nariai visu turtu, komanditoriai įneštu „—„ Pasitraukus bent 1 kuriama nauja „—„ „—„
UAB Juridinis asmuo 10000 Pelnas akcininkų Jie atsako tik įneštu turtu neribota Akcijas parduoda privačiai „—„ Akcininkų susirinkimas ir jo renkami naariai
AB „—„ 100000 „—„ „—„ „—„ viešai Skelbti viešai „—„
Kooperatinė bendrovė „—„ Nereglamentuojama Pelnas pagal pajų „—„ „—„ Narių pakeitimas laisvas Nereikia viešai „—„
Ne pelno organizacija „—„ „—„ Pelnas neskirstomas, skiria organizacinei veiklai „—„ „—„ „—„ Skelbti viešai „—„
Valstybinė įmonė „—„ „—„ Pelną naudoja įmonės eikmėms Valstybė natsako už įm.veiklą „—„ Kuriama nauja įmonė Nereikia viešai Valstybės institucijų paskelbti vadovai
2.Įmonių junginiai
1) Bendrosios įmonės su užsienio valstybių akcijomis ar privačiomis įmonėmis.
2) Koncernai – struktūra jungianti sa

avarankiškas bendroves, kurias sieja bendri intyeresai.
3) Konciorsumai – tai laikina, savarankiška įmonių sąjunga tam tikriems uždaviniams spręsti.
4) Asociacija – savarankiška įmonių sąjunga bendriems klausimams spręsti (pvz.pramonės ir prekybos rūmai tarpininkauja tarp valstybės ir įmonės)
5)Užsienio kapitalinės įmonės

4.Vadybos samprata
Vadyba – visuminė įmonės valdymo veikla.
Bendrosios funkcijos:
1.planavimas – tai valinga veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai, apibrėžiamos priemonės ir būda jiems pasiekti. Rašomas planas.
2.Organizacija – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas.
3.Kontrolė – tai planinės ir faktiškos būklės palyginimas.
4.Vadovavimas. būdingi asmeniniai valdymo aspektai, skatinantys bendradarbius deramai suvokti organizacijos tikslus, derinti juos su savais tikslais ir padėti efektyviai juos pasiekti. Vadyba yra specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi organizacijoje vykstantys procesai.

5.Klasikinės vadybos teorijos
5.1 F.Teiloro teorija
Jo principai :
1. būtinas racionalus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis.
2. darbininkai turi žinoti ne tik ką jis turi daryti, bet ir kaaip atlikti jam pavestą darbą.
3. darbo vietoje turi būti sudaromos sąlygos nepertraukiamam darbui, užduočiai atlikti.
4. darbininkas iš anksto turi žinoti, ką jis gaus už atliktą darbą ir ką praras jo neatlikęs.
5. priimant į darbą, reikia atrinkti tinkamiausius tam tikriems darbams darbininkus.
Jo teorija: darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuojamas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgalaikę patirtį.
5.2 H.Fordo principai:
1.masinė gamyba;
2.standartizavimas;
3.gamybos mechanizavimas;
4.visiškas darbo pasidalijimas.
5.3 M.Vėberio teorija – idealaus biurokratinio valdymo teorija
Visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vy

yrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų, neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo suformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė.
5.4 H.Fajolio pagrindai
Pagal H.Fajolį, adminstruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus:
– numatyti, kokių rezultatų norime pasiekti;
– parengti planą;
– organizuoti (parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas);
– koordinuoti (realizuoti planą, atliekant operacijas);
– kontroliuoti (lyginti planą su rezultatais, įvertinti tai, kas padaryta).
H.Fajolio teorijos pagrindu yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant šias funkcijas. Principai : darbo pasidalijimas, valdžia, drausmė, nurodymų vieningumas, vadovavimo vieninumas, bendri įmonės interesai svarbiau už asmeninius interesus,atlyginimas, centralizavimas, valdžios linija, tvarka,lygybė, pareigų pastovumas, inciatyva, korporacijos dvasia.
6.Klasikinės sociopsichologinės teorijos:
6.1Žmogiškųjų santykių teorija:
M.Folet didžiausią dėmesį skiria vadovų ir pavaldinių santykių problemoms. Pirmoji įveda grupinės atsakomybės sąvoką. Negalima grubiai perduoti nurodymų, tai iššaukia psichologinį pasipriešinimą. E.Meijo išvada: svarbiausią įtaką didinant darbo našumą turi ne fiziniai ar moraliniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniai.
6.2 Veiklos ir elgsenos motyvacijos teorija. (bihevioristinė)
A.Maslou nustatė, kad žmones dirbti, veikti skatina noras patenkinti savo poreikius. Šių porekių 5 lygiai:
Fiziologiniai poreikiai, saugumo poreikiai, bendravimo poreikiai, pagarbos pripažinimo poreikiai, savęs išreiškimo poreikiai.
F.Hercbergo išvadų aemė – yra grupė veiksnių, kurie skatina darbuotoją organizacijoje dirbti efektyviau, pasitenkinti savo ve
eikla, ir yra grupė veiksnių, kurie slopina veiklos efektyvumą.
Skatinantys veiksniai; dideli veiklos pasiekimai, bendradarbių ir visuomenės pripažinimas, turiningas darbas, geros pareigos, paaukštinimas pareigose, galimybė augti tobulėti.
Slopinantys veiksniai: neperspektyvi firmos veiklos politika ir prastas administravimas, prasta priežiūra, įtemti santykiai su vadovu, prastos darbo sąlygos, nepatenkinamas atlyginimas, įtemti santykiai su bendradarbiais, asmeninio gyvenimo nesekmės, įtemti santykiai su pavaldiniais, per žemas statusas, negarantuotas saugumas.
6.3 Visuotinio dalyvavimo valdyme teorija (partisipatyvinė)
Pagrindinė nuostata – darbuotojas geriau atlieka užduotis tada, kai jis dalyvavo šių užduočių formavime, buvo sprendimo priėmimo dalyvis. Darbuotojai, dalyvaudami sprendimų priėmime, tampa atsakingi už visos organizacijos rezultatus. Plačiausiai pradinėje tyrimų stadijoje reiškėsi K.Keras it V.Gelermanas. jų darbuose galima išskirti dviejų visuotinio dalyvavimo valdyme galymybių analizės sampratą: 1) priimant sprendimus, į jų rengimo ir priėmimo komisijas ar kitas struktūras įtraukiami įvairių organizacijos padalinių įgaliojimus atstovauti jų nuomonę; 2) priimant sprendimus pavaldinio lygmenyje, jo vadovas visuomet konsultuojasi su pavaldiniais.
7.Ankstyvosios empyrinės teorijos
7.1 integratyvaus mokslo teorija
Valdant organizacijas, neišviangiamai būtina taikyti ekonomikos, sociologijos, psichologijos, teisės, inžinerijos, matematikos, karybos ir kt.mokslų principus bei metodus. Tačiau be šių mokslų taikymo dar būtina įsisavinti ir taikyti specifinius vadybos mokslo principus ir metodus, kurių nenagrinėja kiti mokslai ir kurie susiformavo kaip specifinių žinių apie organizacijų valdymą visuma. E.Petersenas ir E.Ploumenas išskyrė šešias specifines vadybos sritis: vyriausybės veiklos vadyba, va
alstybės valdymo institucijų vadyba, valstybinio kapitalo įmonių vadyba, kariuomenės vadyba, biznio organizacijų vadyba, klubinių organizacijų vadyba.
7.2Profesionalaus menedžmento teorija
Empyrikai paskelbia fundamentalų teiginį: norint sėkmingai vadovauti organizacijai šiuolaikiniame pasaulyje, reikia ne tik įsisavinti vadybos ir kitų gretutinių mokslų žinias, ne tik turėti atitinkamus sugebėjimus, bet ir visiškai atsijungti nuo kitokio darbo ir visas pastangas skirti vadovavimo veiklai. Vadovaujanti darbas turi tapti profesija, organizacijoms turi vadovauti vadovai – profesionalai.
Kai kurie pr.menedžmento propaguotojai (pvz.E.Deilas) netgi mano, kad svarbiausia, norint profesionaliai vadovauti organizacijai, turėti talentą, „gyslelę“, ir gerai išanalizuoti bei įsisavinti žymių vadovų patirtį.
8. Sistemų teorijos metmenys
Bendroji sistemų teorija nagrinėja didžiąsias, sudėtingas, dinamines, atviras, tikslingas, valdomas sistemas. Sistemos turi keletą objektivių bendrųjų savybių: vientisumas, dalumas, unikalumas, izoliavimasis, neapibrėžtumas, identifikavimas, įvairumas.
Pirmuoju aspektu skiriamos trys didžiulės sistemų klasės: fizinės (mechaninės) sistemos, biologinės sistemos ir socialinės sistemos.
Skiriamos 3 struktūrų klasės: hierarchinės, daugiaryšės, mišrios struktūros. Struktūrų esmė – vienų elementų „pavaldumas“ kitiems. Hierarchinė struktūra, kurioje bent viena posistemė tuo pačiu yra ir pavaldi, ir valdanti, vadinama daugiapakope.

1.Daugiaryšė sistema hierarchinė sistema

Daugiaryšė struktūra kiekvienas elementas turi ryšius su visais kitais elementas.
Mišri struktūra hierarchinės ir daugiaryšės struktūros junginys.

9. Įmonių valdymo procesas:
9.1. organizacinis valdymas. Pareigų, teisių, atsakomybės paskirstymas tarp funkcinių vienetų. Pagr.charakt.- nurodymų perdavimo tipas (linijinis ar funkcinis), hierarchijos lygių skaičius ir valdomumo normos.
9.2. gamybos ir techn.aptarnavimo valdymas. Pagr.užd.- užtikrinti procesų nenutrūkstamumą, laiku ir kokybiškai, min išlaidomis atlikti visus reikiamus pagalbinės gamybos ir aptarnavimo darbus, siekiant didžiausio socialinio ir ekonominio efektyvumo. Propercingumo, nenutrūkstamumo, ritmingumo, specializavimo, proceso lankstumo, integravimo valdymas. Techn.aptarnavimo valdymas – įrankių, remonto, energetinio, vidinio transporto, sandėlių ūkio valdymas.
9.3. pardavimo ir įsigijimo valdymas. Pagrinidinis uždavinys prekių pardavimas ir atsargų ar gaminių įsigijimas. Susipina pardavimų ir rinkodaros veiklos tikslai ir jų funkcijos. Vartotojų poreikių tenkinimas priklauso nuo išorės aplinkos poveikio, veikia ir socialiniai bei kultūros veiksniai. 1)problemos išskyrimas, 2)vidinės info tyrimas, 3)paskelbtų duomenų analizė, 4)konsultacijos su agentais, tarpininkais, 5)konsult. su atsakingais darbuotojais, 6)tiklsinių duomenų rinkimas, 7)rezultatų analizė, 8)rezultatų ataskaita vadovybei, 9)rinkodaros sprendimas. Pardavimų planavimas: 1)sąlygojančių veiksnių nustatymas(pirkėjai,tarpininkai), 2)info rinkimas (ekonominė,rinkos,veiklos rezultatai), 3)analizė (gamybos,pardavimų,pirkimų), 4)plano sudarymas.
9.4. finansų valdymas. Pagr.užd. 1)efektyvus finansų valdymas, racionaliai panaudojant lėšas; 2)viešos atskaitomybės sudarymas (akcininkams,valstybei); 3)įmonės priimamų sprendimų ekonominis pagrindimas.Kad būtų efektyvi,reikia 3 salygų: užtikrinti info slaptumą (atskirti viešą ir vidinę atskaitomybę), operatyviai pateikti kokybišką finansų informaciją vartotojams, sumažinti fin.vadybos išlaidas.
9.5. personalo valdymas. Be jo negali veikti jokia organizacija. Tai vadovų ir pavaldinių santykiai. Pagr.funkcijos – norų formavimas (planavimas, sprendimų priėmimas) ir norų įgyvendinimas (organizavimas ir kontrolė). Personalą sudaro vadovai-valdymo personalas, specialistai, tarnautojai, darbininkai-valdomasis personalas. Bendradarbių pažinimas, motyvavimas, poveikio priemonių taikymas, valdymo stiliai, metodai.
10. Vadovo darbo stilius:
10.1. vadovas – autokratas. Pats sprendžia visas problemas, tik jis viską žino ir moka, įsakinėja darbuotojams, nenoriai su jais bendrauja, gniaužia iniciatyvą; mano, kad nuobauda – geriausias skatinimo metodas.
10.2. vadovas – demokratas. Tariasi su pavaldiniais, tik dalį atsakomybės pasiima, skatina darbuotojus ieškoti naujų geresnių darbo būdų, draugiškas ir bendraujantis; stengiasi pagirti darbuotojus.
10.3. vadovas – liberalas. Sprendimus priima kartu su pavaldiniais, nepriekabus, “minkštas” vadovas, nurodymai dažniau primena prašymus.
10.4. reikalavimai vadovui. 1)bendri (nustatyti įstatymo), 2)specialieji (kaip specialisto, konkrečiai veiklai ar įmonei). Svarb– inteligentiškumas, moralinės vadovo savybės, aukštas bendros kultūros lygis, bendras įmonės reikalų žinojimas. Japonai kelia šiuos – privalo nusimanyti savoje srityje ir gerai matyti firmos ateitį, iniciatyva (daug dirba, mokosi ir to reikalauja iš pavaldinių), bešališkas bet kuriuo klausimu, patrauklus, sveikas. JAV reikalauja, kad būtų lyderis, t.y. sugeba atskleisti ir įvertinti bet kurio pavaldinio sugebėjimus; sugeba mokytis iš savų klaidų; įsiklauso į kolektyvo nuomonę ir pasinaudoja ja; sugeba pats greit adaptuotis ir adaptuoti kolektyvą prie besikeičiančių sąlygų. Vadovas ir kolektyvas turi gerai sutarti, kitaip kyla konfliktai.

10. Organizacinės valdymo struktūros:
10.1. linijinė. Aiškus vienvaldiškumo principas, atsakomybės paskirstymas atskiriems hierarchijos lygiams (vadovas-cecho virš.-meistrai-darbininkai).
PVZ

10.2. funkcinė. Už atskiras funkcijas atsakingi atskiri vadovai (planavimo, kontrolės, gamybos), aukštas darbo pasidalijimo lygis-kiekvienas vadovas atsako už savo funkcijos vykdymą. Trūkumai-nėra atsakingo už bendrus įmonės rezultatus, nes darbininkai gauna nurodymus iš daugelio vadovų.
PVZ

10.3. štabinė. Mišri (linijinė-funkcinė). Aiškiai išreikštas vienvaldiškumas, per linijinių vadovų struktūrą. Derinama atsakomybė ir kompetencija (linijiniams vadovams sprendimus padeda paruošti specialistai suburti štabuose).
PVZ

12. Gamybos proceso vadyba.
Pagr.principai:1)gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įm.struktūrinių vienetų gamybiniai pajėgumai būtų suderinti tarpusavyje; 2)gamyb.nenutrūkstamumas, kuris retai pasiekiamas ar tik aparatiniuose procesuose, bet reikia stengtis, kad pertraukos būtų kuo trumpesnės; 3)ritmingas darbas sudaro sąlygas pilnai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėn.pradžioje ar šturmavimo mėn.pabaigoje; 4)gamyb.specializavimas: daiktinė forma-atskiri padaliniai specializuojami įv.įrengimais ir tech.procesais gaminti sąlyginai baigtus gaminius, agregatus, detales; – technologinė forma-atskiri padaliniai specializuojami apdirbti įv.gaminius, kuriuos sieja tam tikros operacijos (gręžimo,frezavimo,tekinimo barai); 5)gamyb.sroviškumas-reikalauja, kad visi darbo objektai gamyb.procese judetų nuosekliai, trumpiausiu keliu (masinė gamyba); 6)gamyb.mechanizavimas ir automatizavimas užtikrina darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės gerinimą; 7)gamyb.proceso lankstumas reiškia, kad g.procesą galima būtų greit pertvarkyti į naujų gaminių gamybą; 8)gamyb.integravimas tai mokslinė-techn.pažanga, sudariusi sąlygas suformuoti lanksčias gamyb.sistemas.
13. Operacijų derinimo būdai.
Nuoseklus – kai visoms detalėms atliekama viena operacija, poto gabenama į kitą vietą ir atliekama anytra op. ir t.t. Lygiagretus – atlikus detalei operaciją, ji perduodama tolesnei operacijai, nelaukiant, kol bus atliktos op. kitoms partijos detalėms. Mišrus – dalį gamybos ciklo detalės apdorojamos lygiagrečiai, dalį – nuosekliai.
14. Marketringas:
14.1. Koncepsijos. Prekės ir paslaugos (perkama dėl pirmo būtinumo); pardavimo koncepsija (prekės ir pasl. perkamos aktyviai reklamuojant); rinkodaros tikroji koncepsija (įm.orientacija, kai prekė max priderinama prie pirkėjo intereso).
14.2. Uždaviniai. Situacijos analizė, įdėjų iškėlimas, įdėjų įvertinimas ir atranka, gaminio raida, gaminio tobulinimas, gaminio likvidavimas, planavimas.
14.3. Tipai. Rinkodaros tipai : aktyvi (siekiama užimti visą rinką), normali (užtikrinamos antrojo gamintojo pozicijos), pozicijų išlaikymo (mažinant išlaidas siekiama išlaikyti pozicijas), išlikimo (orientuojamasi į siaurą rinką, išlaidų minimizavimą). Mark.tipai: konversinis (kai rinkoje yra negatyvi paklausa, marketingo spec. turi įrodyti, kad prekė yra labai naudinga), skatinamasis (spec. turi parinkti priemones kaip padidinti paklausą), remarketingas (buvusi ilgalaikė paklausa pradeda mažėti, tada mark.specialistų užduotis yra atstatyti buvusią rinką), sinchromarketingas (paklausa kinta metų (mėn, paros) laikotarpiu, reikia išlaikyti poziciją, kad nebūtų tokių svyravimų).
14.4. Aplinka. Tai visuma už įmonės ribų veikiančių jėgų, darančių tiesioginę ir netiesioginę įtaką įmonės veiklai, jos marketingo sprendimams. Makroaplinka tai visuma jėgų, kurios tam tikroje teritorijoje veikia įmonės marketingo sprendimus ir kurioms ji tiesiogiai negali daryti įtakos. Į ją įeina: ekonominė aplinka – tai tam tikri ūkio raidos dėsningumai, darantys įtaką marketingo sprendimams ir veiksmams; socialinė ir kultūrinė – tai visuomenės poveikis įmonei, jos marketingui; politinė ir teisinė – tai visuomenės politinių struktūrų veikla ir teisės aktai, veikiantys marketingo sprendimus ir priemones; mokslinė ir technologinė – tai mokslo ir technologijų įtaka marketingui; gamtinė – tai elementas, apimantis klimato sąlygų, gamtos išteklių, jų naudojimo ir aplinkosaugos priemonių įtaka marketingui. Mikroaplinka tai visuma išorinių jėgų, kurioms įmonė, siekdama savo tikslų, gali daryti įtaką. Jai priskiriami : pirkėjai – fiz.asmuo, norintis iš kito pirkti prekę ir mokėti už ją nustatytą pinigų sumą; konkurentai – rinkos dalyviai, potencialiems pirkėjams siūlantys tapačius ar panašius poreikius tenkinančias prekes; pardavimo tarpininkai – tai ekonomiškai ir juridiškai savarankiški ūkio subjektai, savo vardu ir rizika perkantys prekes pardavimui; pardavimo pagalbininkai – įmonės partneriai, padedantys užmegzti ryšius tarp atskirų pasiskirstymo grandžių, teikiantys kitas prekių pardavimą skatinančias priemones; tiekėjai – įmonės ar pavieniai asmenys, iš kurių perkami gamybos ar kitos veiklos reikmenys.
14.5. Planavimas. Pirmiausia nustatomi planavimą sąlygojantys veiksniai: išoriniai (ekonominiai, politiniai, socialiniai, techniniai, konkurencijos); vidiniai (ryšiai su kitais firmos padaliniais). Tada renkama informacija : išorinė (ekonominė rinkos); vidinė (firmos veiklos rezultatai, veiklos kryptys, aprūpinimo ištekliais galimybės, techninis lygis); padėties analizė (analizuojama gamyba, pardavimai, finansavimas, pirkimas). Sudaromas planas (firmos strateginiai tikslai, strategijos įgyvendinimo priemonės, pardavimų ir pirkimų planas, biudžetas).
15. Rinka:
15.1. Klasifikavimas. Aptarnaujama – įmonės siūlomų prekių nuperkamas kiekis iš visų rinkoje veikiančių pardavimo šaltinių. Aptarn.rinkos dydis apskaičiuojamas per kalendorinius metus, ketvirtį ar mėnesį nuperkamų prekių kiekiu. Neaptarnaujama – rinkoje nuperkamų prekių, kurias parduoda visi kiti, išskyrus tiriamą įmonę, pardavimo šaltiniai, kiekis. Įmanoma – visos rinkos dalis, kuri gali būti paversta įmonės aptarnaujama rinka. Atsižvelgiant į rinkos dalyvių skaičių ir konkurencijos laipsnį, skiriamos polopolinė (tobulos konkurencijos; būdinga, kad rinkoje yra daug pardavėjų ir pirkėjų), monopolinė (priešingybė polipolinei; rinkoje yra tik 1 pasiūlos atstovas ir daug pirkėjų, nėra konkurentų), oligopolinė (kai mažai pirkėjų ar pardavėjų; nedaug rinkos dalyvių, kurie tarp savęs varžosi ir kiekvienas užima rinkoje didelę dalį, todėl gali daryti poveikį kainai, pasiūlos dydžiui).
15.2. Segmentavimas. Geografinis – vartotojai į grupes skiriami pagal tam tikrą geografinį požymį (miesto, klimato zonos); demografinis – skiriama pagal įv.demografinius kriterijus (žmonių amžių, lytį, užsiėmimą, šeimos dydį, pajamas, religiją); psichografinis – remiasi vartotojų suskirstymu į grupes pagal psichologinius požymius.
15.3. Tipai. Vartojimo prekių – čia vartotojai yra pavieniai asmenys, šeimos, perkantys prekes asmeniniam vartojimui. Gamybinės paskirties prekių – vartotojai yra įmonės, prekančios prekes gamybiniam vartotjimui. Prekybininkų-tarpininkų – vartotojai yra asmenys ar firmos, prekančios prekes perpardavimui. Valstybinė – vartotojai yra valstybinės įstaigos, organizacijos, perkančios prekes ar paslaugas, kad užtikrinti savo funkcionavimą. Tarptautinė – ji gali apimti visus minėtus rinkos tipus, jei pirkimo ir pardavimo opreacijos atliekamos už šalies ribų.
16. Paslaugos ir jų paklausa. Nesvarbu kokia kaina būtų, ji visada sąlygoja prekės paklausą. Paklausos kreivė rodo, koks paslaugų kiekis bus parduotas rinkoje tam tikru laikotarpiu skirtingomis kainomis. Paprastai paklausa ir kaina yra atvirkščiai proporcingos.
17. Paslaugų kainodara. Kainodarą sudaro 6 kainos suformavimo etapai: kainos nustatymas; paklausos nustatymas; kaštų įvertinimas; konkurentų kainų analizė; kainų nustatymo metodai; galutinės kainos nustatymas.
18.Lūžio taškas-tai pardavimų apimties taškas,kuriame pajamos ir išlaidos lygios,nėra nei pelno,nei nuostolių.Strategijos esmė-nustatyti tašką kur prasideda pelnas.

19.Kokybės vadyba a)-tai bendrosios firmos valdymo f-ijos dalis, nustatanti firmos kokybės politiką, tikslus, pareigų kok-ės vad-je paskirstymą. b)-tai sistema priemonių, nustatančių ir palaikančių konkurenciškai būtiną produkto kokybę, jų projektavimo, modeliavimo, konstravimo,gamybos,realizacijos,popardaviminio aptarnavimo.K.V. atliekama sistemingai kontroliuojant ir darant kryptingą poveikį į visus veiksnius, turinčius įtakos produkto kokybei.(Kok-ės kilpos elementai) Visuotinė kokybės vadyba yra tokia vadybos filosofija ir metodai, kuriais vadovaudamasi, organizacija nuolat tobulėja, siekdama kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius, gerindama produktų arba paslaugų kokybę ir mažindama kaštus. 3 esminės nuostatos: bendras įsipareigojimas siekti aukštos kokybės; įsipareigojmas patenkinti vartotojus; darbuotojų dalyvavimas ir atsakomybė. Penki pagrindiniai principai užtikrina kokybės valdymo sistemos sukūrimą:komandinis darbas-visi dalyvauja kokybės gerinimo procese;Bendros integruotos sistemos sukūrimas,sistema turi jungti į vientisą visumą visus padalinius;Kokybės nustatymas,norint užtikrinti kokybę, reikia ją aiškiai apibūdinti kiekvienam padaliniui,ob¬jektui;Nepaliaujamas kokybės gerinimas,išaiškinamos esamos priežastys ir organizuojamas begalinis kokybės gerinimo procesas;Veiksmingumo kon¬trolė.Dešimt priemonių (metodų) nubrėžia sistemos realizavimo bū¬dus:Lygio žymėjimas,užfiksuojama, kur esame, priimami įsipareigojimai ir sekamas vykdymas, aiškinantis ir sėkmės, ir nesėkmės veiksnius; Mokymas,tai būtina kiekvieno ir visos organizacijos pareiga;Orientacija į procesą,tai visų procesų:gaminio kūrimo, aprūpinimo, gamybos, pardavimo sujungimas į vientisą sistemą;Problemų identifikavimas,reikia atlikti analizę, suprasti, ką reikia gerinti, ir tik tada gerinti;Problemų sprendimas,sistemos sukūrimas, įgyvendinimas, veiksmingumo kontrolė;Darbuotojų darbo kokybės užtikrini¬mas,tai asmeninės atsakomybės nustatymas, statistiniu metodų naudojimas ir kt.Aktyvus valdymas, reikia ne reaguoti į rezultatą, bet norimo rezultato ak¬tyviai siekti, sukurti deramą sistemą;Tiekimo kokybės užtikrinimas,tai rei¬kalavimai medžiagoms ir tiekimų patikimumas, sparta;Ryšiai,komunikacija – būtinas kokybės garantas, ji turi sujungti tiekėją – gamintoją- pirkėją į vieną sistemą;Darbuotojų pripažinimas ir skatinimas, vertingos idėjos, darbas turi būti branginamas.
K-ės užtikrinimas-tai planuojamų ir pagal kok-ės sistemų reikalavimų atliekamų veiksmų visuma, kuriais siekiama, kad objektas atitiktų visus K-ės reikalavimus.
20.Nusidevėjimas gali būti:1)tiesiog proporcingas(tiesinis),tai metodas tiesiog proporcingas laiko požiūriu.Daroma prielaida,kad IMT kiekvienais naudojimo metais nusidėvi vienoda dalimi:
IMT – Numatoma Metinė,mėnesio nusidevėjimo
pradinė vertė likvidacinė vertė = suma

Turto naudojimo laikas(m,mėn.)
2)produkcijos kiekio-proporcingas produkcijos kiekio požiūriu.Nusidevėjimo sąnaudos tiesiogiai priklauso nuo įrengimų pagamintos produkcijos ar suteiktų paslaugų kiekio:
IMT – Numatoma Nusidevėjimas tenkantis vienam paslaugų ar
pradinė vertė likvidacinė vertė = produkcijos vienetui
Numatomas šiuo įreng. pagaminti
Produkc.ar paslaug. Kiekis per visą jo naudojimo laikotarpį.
3)mažėjančios (dvigubai)vertės-taikant šį metodą nustatomas nusidevėjomo % pagal:
100% =Nusidevėjimo norma % padauginta iš 2.
IMT naudojimo m.
4)metų sumos(skaičiaus)-skaičiuojant šiuo metodu nusidevėjimo normos %,tai eilė trupmenų,kurių ardiklyje metų suma.
Pirmieji du dar vadinami tiesioginiais nusidevėjimo skaičiav. metodais,o kiti du-pagreitintais.Pasirenkant vieną iš tiesioginių metodų,reikia atsižvelgti į tai kas daugiau lemia turto nusidevėjimą-jo naudojimo laikas,ar su tuo turtu pagamintos produkcijos kiekis.Pagreitintas nusidev. skaičiav. Metodai naudojami,kai valdžia skatindama techninę įmonių pažangą,leidžia įmonėms skaičiuoti apmokestinamąjį pelną įskaičiuojant didesnes sąnaudas negu jos yra.
21.Darbo organizavimas yra darbo procesų struktūros,gamybos procese žmonių tarpusavio sąveikos ir žmonių sąveikos su įrengimais ir darbo objektais tvarkymas.Jis apima:darbo pasidalijimą;darbo kooperavimą;darbo metodus;darbo vietų organizavimą;profesinį orientavimą;kvalifikacijos įgijimą,kėlimą;darbo ir poilsio rėžimą;darbo sąlygas.Yra dvi pagr. darbo pasidalijimo formos:funkcinis(suskirsto darbus pagal atliekamų gamybinių funkcijų pobūdį),technologinis(darbų išskyrimas priklausomai nuo jų atlikimo technologijos)
Darbo vieta yra vieno arba kelių darbininkų darbinės veiklos zona,aprūpinta būtinomis priemonėmis gamybos užduočiai.Darbo vietų organizavimu sprendžiami jų įrengimo ir išplanavimo uždaviniai.Darb. viet. išplanuojamos remiantis optimalių darbo zonų normatyvais,kuriuose nurodyti optimalūs atstumai,priklausomai nuo žmogaus ūgio.
Darbo norma-tai nustatytos darbo laiko sąnaudos atskirai operacijai atlikti,gaminio daliai arba visam gaminiui pagaminti,esant tam tikrai technikai,technologijai ir organizacijai.
Vienetinė darbo už. form.a:kai darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo nustatytos kokybės atlikto darbo kiekio,atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas.Ji turi atmainas:tiesioginė vietinė-darbininko darbo užmokestis tiesiogiai proporcingas jo išdirbiui;progresyvinė viet.-už užduotyje numatytą darbų apimtį apmokama pagal nominalius vietinius įkainius,o už viršvalandžius-pagal padidintus įkainius;regresyvinė viet.-kuo aukštesnis darbo normų įvykdymo procentas,tuo lėčiau auga darbo užmokestis;diferencijuota(baudų) viet.-labai sena,ją pirmas panaudojo E.Teyloras;fiksuotų priedų viet.-skatina darbininkus didinti gamybos apimtį,už kiekvieną virš nustatytos normos pagamintą vienetą sumokamas fiksuojamas priedas;asmeninių priedų viet.-tarifinis atlygis susideda iš darbo tarifinio atlygio,priklausančio nuo darbo sudėtingumo ir darbo rezultatyvumo ir asmeninio tarifinio atlygio(asmeninio priedo),kurį lemia amžius ir stažas;akordinės viet.-atliekamų darbų apmokėjimo dydis nustatomas ne už kiekvieną gamybos operaciją atskirai,o už visą darbų kompleksą.
Laikinė darbo užm. form.-gali būti taikoma pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčiui organizuoti.Atmainos:dviejų atlygių laikinė-numato du tarifinius atlygius arba daugiau,jie diferencijuotai taikomi darbininkams,priklausomai nuo to,ar jie įvykdo,ar neįvykdo(-20%) normuotas užduotis.Ji analogiška baudų formai;Japonų tradicinė pagal amžių laik.-tarifinis atlygis priklauso nuo darbuotojo amžiaus;Japonų sintezuota pagal rezultatus:remiasi dviem tarifiniais atlygiais:asmeniniais(dydis priklauso nuo amžiaus ir stažo) ir darbo(nuo kvalifikacijos ir balais išreikšto rezultatyvumo).Sudėjus gaunamas tarifinis atlygis;paprasta laik.-neskatina siekti gerų kiekybinių ir kokybinių darbo rodikliu,todėl retai naudojama.
22.Investiciniai planai yra sudaromi keliais metodais:atsipirkimo(apsimokėjimo) laikotarpio-apibrežiamas kaip metų,reikalingų investicijoms padengti skaičius.Jis apskaičiuojamas kaupiant projekto grynųjų pinigų srautus ir žiūrint,kada jų suma sumažės iki nulio.tikslesnis yra apsimokėjimo laikas,diskontuotas kapitalo kaina.Projekto grynosios esamos vertės-vienas iš plačiausiai naudojamų metodų.Naudojant jį visi būsimieji grynųjų pinigų srautai susiję su tam tikra alternatyva,paverčiami į ekvivalentišką piniginių vienetų kiekį dabartiniu laiko momentu:

K-projekto kapitalo kainos koef., CIFt-numatomas grynųjų pinigų srautas.
Naudos ir kaštų santykio pelningumo indekso(PI)-metodas apibūdinamas,kaip projekto naudos ir išlaidų santykis:
PI=projekto nauda/išlaidos= .
Būsimos vertės;vidutinės metinės vertės;vidutinės pelno normos ir kt.
Verslo plano struktūra yra sudaryta:reziumė-trumpai apibendrinamos visos plano dalys.Svarbu,kad reziumė atspindėtų tai,kas gali patraukti potencialų investuotoją ar būsimą partnerį.Įmonės veiklos analizė-ji turi parodyti,kokia esamoji įmonės padėtis.Ji labai aktuali jau veikiančioje įmonėjė,kai svarbu tiksliai apibūdinti įmonės pranašumus ir perspektyvas.Čia pateikiami faktiški duomenys apie turimą įrangą,žmones,gaminamą produkciją ar paslaugas ir tt.Siūlomo projekto esmė-čia svarbu pristatyti sumanymą,jo teigiamas ir neigiamas savybes.Kai įmonė naujai kuriama ir jos veiklos analizę pateikti neįmanoma,tai reikia panaudoti visus duomenis apie vietą,terminus,technines sąlygas,planuojamus gaminti produktus,potencialius vartotojus ir pan.,reikalingus idėjai įgyvendinti.Rinkodaros planas-tai viena svarbiausių verslo plano dalių,kurią sudaro 3 dalys:rinkos analizė,rinkodaros rinkinys ir pardavimų prognozė.Gamybos planas-jo tikslas įrodyti,kad įmanoma pagaminti reikalingą kiekį ir reikiamos kokybės produkcijos ar paslaugų.Jame turi būti įvertinti reikalingi gamybiniai pajėgumai planuojamai produkcijai pagaminti.Organizacinis planas-nusakoma įmonės juridinė forma,pelno dalybos;finansavimo šaltiniai,kiek kam ir kokių akcijų priklauso;kokia įmonės organizacinė struktūra:kurie padaliniai yra įmonėjė,kokie jų tarpusavio ryšiai,kokias funkcijas jie atlieka;parodomos personalo funkcijos,patyrimas,kvalifikacija,hierarchiniai ryšiai,atlyginimai.Finansinis planas-svarbiausia dalis,kurioje įrodoma,kad sumanymas geras.Į jį įeina:sąnaudų prognozė,pelno ataskaita,pinigų srautų ataskaita,lūžio taškas.Rizikos įvertinimas-būtina verslo plano dalis,ją galima suskirstyti:gamybos riziką;rinkos riziką.Rizikos įvertinimas turi parodyti,koks numatomas veiksmų planas pasikeitus situacijai.

Leave a Comment