“Antrojo pasaulinio karo eiga 1939 – 1945 metais”

1.(1939 m. rugsėjis – 1941 m. birželis)

Agresija prieš Lenkiją1939 rugpjūčio 23 d. sudaryta SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis, Hitleriui leido nebebijoti karo dviem frontais. 1939 m. rugsėjo 1 – osios rytą Vokietijos armija įsiveržė i Lenkiją. Pėstininkų ji turėjo pusantro karto daugiau už priešą, artilerijos – 2,8 karto, tankų – 5 kartus. 2800 vokiečių lėktuvų priešinosi tik 840 lenkų lėktuvų, kurių dauguma buvo pasenusios konstrukcijos. Stipriais tankų ir aviacijos smūgiais lenkų frontas buvo sužlugdytas. Jau rugsėjo 13 dieną vokiečių kariuomenė apsupo Varšuvą. Spalio pradžioje lenkų kariuomenė nustojo priešintis. Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja. Raudonoji armija pasinaudodama tuo, kad didžioji lenkų kariuomenės dalis kovojo prieš Vermachtą, lengvai užėme rytinę Lenkijos dalį. Okupuotose lenkų žemėse nacistai iškart ėmesi žiauraus teroro, mažai nuo jų atsiliko ir “išvaduotojai” iš rytų. Hitleris tikėjosi, kad Lenkijos užpuolimas nesukels didelio karo, bet jo viltys neišsipildė.

2.Keistasis karas

Didžioji Britanija ir Prancūzija rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Ši triuškindama Lenkiją, prie vakarinės sienos laikė nedidelę armiją, tačiau prancūzų kariuomenės vadovybė tuo nepasinaudojo ir puolimo nepradėjo. Didžioji Britanija tik du mėnesius ligi karo pradžios įvedė visuotinę karo prievolę ir turėjo mažai kariuomenės. Užgrobęs Lenkiją Hitleris pasiūlė Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai sudaryti taiką, pripažinti jo pergalę. Vakarų valstybės tokio siūlymo nepriėmė. Abiejų pusių armijos stovėjo viena prieš kitą ir laukė. Šis laukimas, gavęs keistojo karo pavadinimą, buvo naudingas Vokietijai. Ji permetė i Vakarus Lenkijoje nebereikalingus dalinius, mobilizavo šimtus tūkstančių vyrų. Norėdama pagerinti savo padėtį jūrose, Vokietija 1940 m. balandžio mėn. netikėtai užpuolė Daniją ir Norvegiją. Pirmoji buvo okupuota be pasipriešinimo, o Norvegijoje vokiečiams iškart pavyko užimti tik pietinę dalį su sostine Oslu. Šiaurineje dalyje mūšiai vyko ilgiau, bet taip pat baigėsi vokiečių laimėjimu.

3.Vokietijos puolimas Vakaruose ir mūšis dėl Didžiosios Britanijos

1940 m. gegužės 10 dieną Hitlerio armija pradėjo gerai parengtą puolimą. Ji įsiveržė i Prancūziją ir į neutralias valstybes – Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą. Jėgų santykis, palyginti su 1939 m. rudeniu, buvo pasikeitęs vokiečių naudai. Jų tankai bei aviacija buvo techniškai pranašesni ir sutelkti pagrindinių smūgių kryptimi. Per dvi savaites vermachtas okupavo šias valstybes ir prasiveržė Prancūzijos pajūrio link. Prie Diunkerko miesto apsupo 400 tūkst. anglų ir prancūzų armiją. Šiai armijai pavyko persikelti į Didžiosios Britanijos salas. Vermachtas tesė puolimą į Prancūzijos gilumą ir birželio 14 d. be mūšio užėmė Paryžių. Karą Prancūzijai paskelbė ir Italija. Prancūzų politikai ir karinė vadovybė matė tik vieną išeitį – pasiduoti Hitleriui. Vyriausybės vadovu tapo susitarimo su Vokietija šalininkas, 84 metų maršalas A. Petenas. 1940 m. birželio 22 d. buvo pasirašytos paliaubos, reiškiančios Prancūzijos kapituliaciją. Trys penktadaliai šalies teritorijos, labiausiai ūkiniu atžvilgiu pažengusios, šiaurinė ir rytinė jos dalys, buvo okupuotos, kitur liko A. Peteno vyriausybės valdžia. Prancūzijos ginkluotė ir visos karinės atsargos atiteko vokiečiams, kariuomenė buvo paleista, išskyrus 100 tūkst. paliaubų armiją. Vokietija nekliudoma galėjo naudotis Prancūzijos ištekliais. Hitleris manė, jog Didžioji Britanija, likusi viena, sudarys taiką ir pripažins jo viešpatavimą Europoje. Tačiau Didžiosios Britanijos padėtis buvo kur kas geresnė nei Prancūzijos. Nuo žemyno ją skyrė sąsiauris; norint jį įveikti ir išlaipinti Britanijos salose desantą, reikėjo galingo karo laivyno. Pirmieji pralaimėjimai sustiprino anglu siekimą kovoti iki pergalės. 1940 m. gegužės mėn. vietoje Čemberleno ministru pirmininku tapo ryžtingas kovos su nacizmu šalininkas Vinstonas Čerčilis. Jis atmetė bet kokius sandėrius su Hitleriu ir energingai vadovavo savo tėvynei kare.1940 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo “mūšis dėl Britanijos”, kai daugiau kaip 2 tūkst. vokiečių karo lėktuvų bombardavo karo pramonės centrus ir miestus. Daug buvo sugriovimų, žuvo keliolika tūkstančių taikių gyventojų, tačiau vokiečiai iki spalio pabaigos neteko 1100 lėktuvų. Anglų priešlėktuvinė gynyba pasirodė veiksminga. Anglai išmoko suprasti slaptus priešo įsakymus, perduodamus radijo bangomis. Remiantis lenkų matematikų tyrinėjimais, pavyko pagaminti išsifravimo įrenginį, sudariusį galimybes atskleisti vokiečių karines paslaptis. Bombardavimo objektai iš anksto tapdavo žinomi anglų kariuomenės vadovybei, kuri sutelkdavo savo naikintuvus reikiamose vietose. “Mūšis dėl Britanijos” Vokietijai buvo nesėkmingas.

4.Karas Balkanuose

Vokietija ir Italija stengėsi įtvirtinti įtaką Balkanų valstybėse. Tokios užmačios pasisekė Rumunijoje ir Bulgarijoje, taip pat laikinai ir Jugoslavijoje. Tuo tarpu Graikija atmetė visus “ašies” valstybių pasiūlymus, todėl 1940 m. rudenį ją užpuolė Italija. Tačiau italai patyrė gėdingą pralaimėjimą, o graikų kariuomenė užemė dalį Albanijos. 1941 m. kovo mėn. Jugoslavijoje buvo nuversta Vokietijai palanki vyriausybė, ir tada Hitleris nusprendė pradėti karą prieš abi nepaklusnias Balkanų valstybes. 1941 m. balandžio 6 d. vokiečių, italų bei jų sąjungininkų – vengrų ir bulgarų – armijos įsiveržė į Jugoslaviją. Dėl didžiulės priešų persvaros Jugoslavijos kariuomenė per dešimt dienų buvo sutriuškinta ir kapituliavo. Užpuolikams talkino kroatų fašistai ustašiai, kuriems okupantai leido sudaryti satelitinę Kroatijos valstybę. Sunkiau sekėsi užkariauti Graikiją, kurioje išsikėlė sąjungininkų anglų daliniai, Nepaisant atkaklaus priešinimosi, balandžio 21 d. vokiečių kariuomenė užemė Atėnus, o birželio pradžioje po kruvinų mūšių ir Kretos salą.

5.SSRS užsienio politika Antrojo pasaulinio karo pradžioje (1939 m. rugsėjis – 1941 m. birželis)SSRS ir Vokietijos bendradarbiavimas

Kilus karui, SSRS neliko pasyvi stebėtoja. 1939 m. rugsėjo 17 d. jos armija pradėjo puolimą ir užėmė Lenkijos dalį, kuri jai atiteko slaptu susitarimu rugpjūčio 23 d. Stalino ir Hitlerio susitarimu. Į nelaisvę buvo paimta apie 15 tūkst. karininkų ir daugiau kaip 180 tūkst. kareivių. Vermachto ir Raudonosios armijos vadovybė derino karines operacijas Lenkijoje. 1939 m. rugsėjo 28 d. vėl susitiko SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai. Jie pasirašė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystės ir sienų sutartis. Slapti šio susitarimo protokolai šiek tiek pakeitė interesų ribas, nustatytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarimu. Lenkijoje interesų riba buvo pastumta į rytus Vokietijos naudai. Už tai Hitleris perdavė Lietuvą į SSRS įtakos zoną. 1939 m. spalio mėn. SSRS ir Vokietija pasirašė susitarimą dėl pasikeitimo lenkų kariais, patekusiais į nelaisvę, atsižvelgiant į tai, iš kur jie kilę. Vokiečiai perdavė apie 14 tūkst. karių, o SSRS vokiečiams – apie 42 tūkst. lenkų belaisvių. Lenkijos belaisvius Rusijoje ištiko didelė tragedija. 1940 m. pavasarį dauguma lenkų karininkų ir dalį kitų belaisvių, iš viso apie 15 tūkst. vyrų, enkavedistai sušaudė Katynėje (prie Smolensko), Charkovo ir Kalinino (Tverės) apylinkėse. Vokietijos ir SSRS santykiai neapsiribojo vien tik sutartimis. 1939 – 1941 m. NKVD atidavė gestapui apie 1000 vokiečių komunistų ir antifašistų, buvusių SSRS teritorijoje. Abi šalys palaikė gerus ekonominius ryšius. Vokietija 1940 – 1941 m. gavo iš SSRS 865 tūkst. tonų naftos, 14 tūkst. tonų vario, 1,4 mln. tonų grūdų. Vokietijos karo laivai įplaukdavo į Murmansko uostą pasipildyti atsargų.

6.Sovietų sąjunga įkurdina bazes Baltijos valstybėse

Po Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymo, Stalinas privertė Latviją, Estiją, kiek vėliau (1939 m. spalio 10 d.) ir Lietuvą pasirašyti Savitarpio pagalbos sutartis. Svarbiausias šių sutarčių punktas buvo Sovietų sąjungos teisė laikyti Baltijos šalyse savo karines dalis, kurios pajėgumu viršijo Estijos, Latvijos ir Lietuvos karinę galią. Jos Stalinui buvo garantas, atėjus palankiam momentui, šias šalis nesunkiai užgrobti. Šias sutartis Baltijos šalių vyriausybės pasirašė tik siekdamos išvengti karo su SSRS. Šiurkščiu spaudimu privertus Latvijos, Estijos ir Lietuvos vyriausybes pasirašyti sutartis, tokių pat priemonių buvo imtasi ir prieš Suomiją. Bet tai buvo sudėtinga. Suomijos vyriausybė ir kariuomenės vyriausybė nepriklausomybės metais energingai stiprino šalies gynybinę galią. Pasienyje su SSRS buvo pastatyta 125 km įtvirtinimų linija, pavadinta maršalo K. Manerheimo vardu. Suomiją ir SSRS pasienis – tai retai gyvenami miškai, uolos, ežerai, upės, pelkės. Kritiniu atveju suomiai gindamiesi galėjo trauktis į Norvegiją ir Švediją.

8.Žiemos karas

1939 m. spalio mėnesį, į Maskvą atvyko Suomijos delegacija, jai buvo pasiūlyta pasirašyti savitarpio pagalbos paktą. SSRS reikalavo, kad suomiai išnuomotų Hanko uostą, esantį labai geroje strateginėje padėtyje, pačiuose šalies pietuose leistų ten laikyti 5 tūkst. žmonių įgulą. Stalinas norėjo, kad Sovietų Sąjungai būtų perduotas Karelijos sąsmaukos dalis, t. y. tas rajonas, kur stovėjo įtvirtinimai. Suomijos vyriausybė atsisakė patenkinti Sovietų reikalavimus, nes po to būtų buvę neįmanoma apsiginti. Tada SSRS pradėjo propagandinę kompaniją prieš Suomijos vyriausybę. Lapkričio 26 d. Suomijai buvo pareikštas kaltinimas dėl SSRS karinių dalinių apšaudymo. Vėliau paaiškėjo, kad tai provokaciniais tikslais padarė patys raudonarmiečiai. 1939 m. lapkričio 30 d. Raudonoji armija užpuolė Suomiją. Prieš ją buvo mesta didelė kariuomenė: 26 – 28 pėstininkų divizijos, 2500 – 3000 tankų, 2500 lėktuvų. SSRS aviacija viešpatavo ore. Suomijos stojo ginti apie 175 – 200 tūkst. karių. Svarbiausios kautynės vyko Karelijos sąsmaukoje. Šiame fronto ruože suomių dalinius puolė apie 140 tūkst. karių bei 1000 tankų. Bet Raudonosios armijos vadovybei miškingose, gausiose ežerų, upių, kalvų ir pelkių vietose buvo sunku išnaudoti jėgos persvarą. Puolanti kariuomenė veržėsi keliais, bet jos judėjimą stabdė medžių užtvaros, įtvirtinimai, užminuoti kelių ruožai, sugriauti tiltai, įnirtingas suomių priešinimasis. Suomiams padėjo šalti žiemos orai. Jau karo pradžioje abi pusės turėjo didelių nuostolių. Tačiau SSRS jėgos persvara padarė savo. 1940 m. kovo pradžioje fronte Suomija pakliuvo į sudėtingą padėtį. Kariuomenės vadovybė informuodavo apie didelius nuostolius, žmonių fizinį ir moralinį išsekimą.

Suomijos vyriausybė, žinodama, kad ilgai atlaikyti Raudonosios armijos spaudimo nebus įmanoma, darė vis didesnių nuolaidų. SSRS kovo 12 d. sutiko pasirašyti taikos sutartį. Sovietų sąjunga žengti šį žingsnį paskatino dideli nuostoliai, neaiški pergalės perspektyva, baimė, kad Suomija gali sulaukti didesnės kitų valstybių paramos. Pagal sutartį Suomija neteko apie 40 tūkst. km2 teritorijos – Karelijos sąsmaukos, vakarinės Ladogos ežero pakrantės su 11% dirbamos žemės, miškų, pramonės. Kare žuvo apie 25 tūkst. suomių karių, 43 tūkst. buvo sužeista. Suomiai, negausi tauta, patyrė didelių nuostolių, bet išsaugojo nepriklausomybę. Karas nusmukdė karinį ir politinį SSRS autoritetą. Žuvo, buvo sužeista ir apšalo apie 272 tūkst. Raudonosios armijos kareivių, sunaikinta apie 1600 tankų ir apie 1000 lėktuvų.

9.Tolimesnė SSRS ekspansija

1940 m. birželio mėn. vykstant mūšiams Prancūzijoje, SSRS vadovybė nusprendė okupuoti Baltijos šalis. Tam buvo labai palanki situacija: visas pasaulis sekė įvykius Vakarų Europoje, kur vokiečiai triuškino prancūzus su anglais ir žygiavo Paryžiaus link. Raudonosios armijos įgulų buvimas Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijose iš esmės panaikino rimtesnio pasipriešinimo galimybę. Ultimatumas, reikalaujantis įsileisti Raudonąją armiją, pirmiausia buvo įteiktas Lietuvai. Lietuvos vyriausybė, manydama, kad padėtis beviltiška, o pasipriešinti neįmanoma, ultimatumą priėmė. Stalinui pavyko užimti Lietuvą be jokių kliūčių. Tada ir Latvijos bei Estijos vyriausybėms buvo įteikti panašūs ultimatumai. Nieko nepadėjo ir tai, kad visų Baltijos šalių vyriausybės nepriekaištingai vykdė sutartis. Latvijos ir Estijos vyriausybės, nematydamos galimybės efektyviai pasipriešinti, sutiko įsileisti Raudonąją armiją. Jų kariuomenėms pasipriešinimo atveju neliktų galimybės net pasitraukti, nes Lietuva jau buvo okupuota. Latvija ir Estija buvo apsuptos iš rytų ir pietų, Baltijos jūroje pasirengęs kovai budėjo Sovietų laivynas, o jų teritorijas kontroliavo ten įsikūrusios Raudonosios armijos bazės. Baltijos valstybių okupacija – didelis Stalino laimėjimas. Netrukus visos trys valstybės buvo prijungtos prie SSRS. Jose prasidėjo sovietizacija. Baltijos šalių sovietizacija ir aneksija vyko pagal tą patį scenarijų. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad Latvijos ir Estijos prezidentai pasiliko savo šalyse ir okupantai juos galėjo panaudoti okupacijai įteisinti. Po to abiejų šalių vadovai ir jų šeimos pateko į Rusijos kalėjimus ir ten žuvo. Lietuvos prezidentas A. Smetona, nenorėdamas tapti komunistų įrankiu inkorporuojant Lietuvą į SSRS, pasitraukė į Vokietiją, o netrukus išvyko į JAV. 1940 m. liepos mėn. SSRS įteikė reikalavimą Rumunijai perduoti Besarabiją. Rumunai neišdrįso pasipriešinti Taip Sovietų sąjungai atiteko Besarabijos sritis, kurią sujungus su Moldavijos autonomine respublika buvo sudaryta Moldavijos SSR. Per vienerius karo metus jame nedalyvaujant Sovietų sąjunga prisijungė teritorijas su 20 mln. gyventojų. Dauguma šių valstybių ir teritorijų buvo okupuotos be jokio pasipriešinimo. Suomija buvo vienintelė išimtis. Sovietų sąjungai užgrobus dalį Lenkijos ir Lietuvą, atsirado bendra SSRS ir Vokietijos siena. Tuo iš esmės pakito Rytų Europos geopolitinė situacija. Visą tarpukarį SSRS ir Vokietiją skyrė mažos, kartais vadinamos buferinėmis, valstybės. Atplėšdamas dalį Suomijos ir Rumunijos teritorijos artėjančio karo su Vokietija išvakarėse Stalinas įgijo dar du priešus.

10.SSRS politika okupuotose šalyse

Okupuotose teritorijose prasidėjo sovietizacija – senoji visuomeninė santvarka buvo griaunama ir keičiama komunistų diktatūra. Sovietizacijos metu prieš užimtų šalių gyventojus buvo nukreiptas sovietinis teroro aparatas. 1939 m. rudenį okupuotoje Lenkijos dalyje buvo suimta ir išsiųsta į tremtį ir lagerius daug tarnautojų, policininkų, politikų, sušaudytų karininkų šeimų ir šiaip pasiturinčių žmonių. Vėliau, 1940 m. vasario – 1941 m. birželio mėnesiais, buvo surengti 4 dideli trėmimai. Iš viso į SSRS gilumą prievarta išvežta 1,2 – 1,5 mln. žmonių. Kaip ir okupuotoje Lietuvoje, šiose teritorijose buvo “išrinkti” liaudies susirinkimai, kurie paskelbė sovietų valdžią ir norą prisijungti prie Sovietų Sąjungos. 1941 m. birželio mėn. dešimtys tūkst. lietuvių, latvių ir estų buvo ištremti iš tėvynės arba pateko į koncentracijos stovyklas bei kalėjimus. Tremtyje atsidūrė ir tūkstančiai suomių. Tremtiniai Sibire patyrė neįsivaizduojamas kančias. Didelė dalis, tarp jų ir vaikai, mirė iš bado. Dauguma tremtinių iš Baltijos šalių, prieš karą atsidūrusių stalininėse koncentracijos stovyklose, žuvo. Baltijos šalių gyventojai, patyrė stalininį terorą, laukė SSRS ir Vokietijos karo ir jam prasidėjus talkino vokiečiams.

11.Karo eiga 1941 – 1943 m.

Vokietijos puolimas prieš SSRS

1940 m. pavasarį Hitleris įsakė parengti karo su SSRS planą “Barbarosa”. Per 4 mėnesius Vermachtas turėjo užimti visą teritoriją iki Archangelsko – Astrachanės linijos. Žygis turėjo baigtis SSRS sunaikinimu. Visą erdvę ligi pat Uralo kalnų ketinta paversti Vokietijos kolonijine imperija, o Baltijos šalis prijungti prie Reicho ir ten apgyvendinti vokiečius.

Vokietija 1941 m. turėjo didžiulę kovinę patirtį įgijusią armiją ir labai pajėgiai dirbančią karo pramonę. Okupuotoje Lenkijoje buvo sutelkta beveik 2 mln. kareivių, dar beveik pusę milijono nusiųsta į Rumuniją. Puolimas turėjo prasidėti plačiu frontu nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kartu su Vokietija kare dalyvavo ir jos sąjungininkės Rumunija, Vengrija, Italija ir Suomija. Karas su SSRS prasidėjo 1941 metais birželio 22 d. Pirmaisiais karo mėnesiais vokiečiai pasiekė didelių laimėjimų. Liepos 16 d. užimamas Smolenskas, rugsėjo pradžioje apsuptas Leningradas. Rugsėjo pabaigoje krito Kijevas, pusė milijono jo gynėjų žuvo arba pateko į nelaisvę. Raudonoji armija patyrė didžiulių nuostolių, buvo sunaikinta didelė dalis aviacijos bei tankų, į nelaisvę pateko beveik trys milijonai kareivių ir karininkų. Viena nesėkmės priežasčių buvo Vokietijos kovos technikos pranašumas, taip pat Hitlerio generolai per dvejus karo metus buvo sukaupę gerą patirtį. Antra – Sovietų sąjungos nepasirengimas karui. Stalinas manė esant melagingus visus duomenis apie vokiečių armijos telkimą prie SSRS sienos ir puolimo datą. Raudonosios armijos aukštieji karininkai karo pradžioje pasirodė menkai pasirengę vadovauti kovoms, nes daugumai jų trūko žinių ir išsilavinimo. 1937 – 1938 metais Stalinas susidorojo su daugeliu patyrusių karo vadų. Nepaisant katastrofiškų pralaimėjimų, sovietinis frontas išliko. Iki spalio mėnesio vokiečiai Rytų fronte neteko keliskart daugiau karių negu Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse kartu. Hitlerio įsakymas spalio pradžioje užimti Maskvą liko neįvykdytas. Naujas Maskvos puolimas buvo pradėtas lapkričio viduryje. Vokiečių daliniai pasiekė priemiesčius, tačiau įveikti pasipriešinimo neįstengė. Netrukus Raudonoji armija atstūmė priešą, kuris per gruodį prarado 120 tūkst. kareivių, beveik 1, 5 tūkst. tankų, daug kitos karo technikos. Pralaimėjimas prie Maskvos reiškė, kad žaibiški karo prieš SSRS planai galutinai žlugo.

12.Stalingrado ir Kursko mūšiai

1942 m. birželio mėn. Vermachtas pradėjo naują puolimą pietiniame fronto ruože. Rugpjūčio mėnesį vokiečiai pasiekė Volgą ir pradėjo Stalingrado šturmą. Raudonoji armija atsilaikė, o lapkričio mėnesį perėjo į kontrapuolimą. Apsuptyje atsidūrė 32 priešo divizijos, turinčios 330 tūkst. karių. Visos pastangos pralaužti apsupties žiedą baigėsi nesėkme, 1943 m. vasario 2 d. po įnirtingų mūšių Stalingrado katilas buvo likviduotas, į nelaisvę pateko 90 tūkst. Vermachto karių ir karininkų. Pirmoje 1943 m. pusėje į Vokietijos kariuomenę buvo pašaukta 800 tūkst. žmonių, smarkiai išplėsta karo pramonė (tankų – 2,5 karto), pagaminta daug galingų tankų “Tigrų”, “Panterų” ir lėktuvų. Iš Prancūzijos bei kitų okupuotų šalių į rytų frontą permesta papildomų divizijų. 1943 m. liepos mėn. Hitlerio generolai pradėjo gerai paruoštą puolimą Kursko link, tačiau SSRS karinė vadovybė sutelkė ten daugiau tankų ir kitokios karinės technikos negu turėjo priešas. SSRS karinė pramonė jau buvo labai pajėgi. Kursko mūšis baigėsi vokiečių pralaimėjimu. Amerikiečių istorikas D. Tolandas taip įvertino jo reikšmę: “Po pralaimėjimo prie Kursko visos pergalės viltys žlugo ir liko tik klausimas, kiek laiko vokiečių kariuomenė dar pajėgs stabdyti Raudonąją armiją”.

13.Karo veiksmai Afrikoje

Karas prasidėjo Europoje, bet greit persimetė ir į kitus žemynus. Italija 1940 metų vasarą pradėjo puolimą Afrikoje. Iš Etiopijos italų kariuomenė veržėsi į D. Britanijos kolonijas – Keniją, Sudaną, Somalį, o iš savo kolonijos Libijos – į Egiptą, Sueco kanalo link. Tačiau anglai sustabdė italų puolimą, išstūmė juos iš Egipto ir įžengė į Libiją. Rytų Afrikoje anglai kartu su vietiniais gyventojais išvijo italus ne tik iš užimtų teritorijų, bet iki 1941 m. balandžio mėnesio ir iš pačios Etiopijos. Nacistinė Vokietijos vadovybė italams pralaimint nusiuntė į Šiaurės Afriką Vermachto dalinių. Šiai dykumos sąlygomis parengtai kariuomenei vadovavo E. Rėmelis. 1941 m. pavasarį italai ir vokiečiai pradėjo pulti anglų pozicijas Libijoje. Jie užėmė Bengazį, bet toliau veržtis neįstengė. 1941 m. antroje pusėje Vermachto vadovybė visą dėmesį skyrė Rytų frontui. Anglai 1941 m. lapkričio mėn. išstūmė priešus iš Kirenaikos (Šiaurės rytų Libijos dalies), bet laimėjimas pasirodė laikinas. 1942 m. sausio mėn. vokiečiai ir italai vėl pradėjo dideliį puolimą. Anglai buvo priversti trauktis. Frontas sustojo tik 100 km nuo Nilo žiočių, ties El Aleimenu. Tačiau lapkričio mėn. į Prancūzijos kolonijas – Maroką ir Alžyrą atgabenta amerikiečių generolo D. Eizenhauerio vadovaujama sąjungininkų kariuomenė. Ten buvę Peteno vyriausybei pavaldūs prancūzų daliniai perėjo į jos pusę.

Jungtinės amerikiečių ir anglų pajėgos iki 1943 m. gegužės sutriuškino 11 Rėmelio vadovaujamos kariuomenės divizijų, iš viso apie 250 tūkst. žmonių, ir išstūmė italus bei vokiečius iš Šiaurės Afrikos. 1943 m. liepos mėn. sąjungininkai užėmė Sicilijos salą.

14.Italijos pralaimėjimas

Po nesėkmių Afrikoje italų kareiviai ir net generolai nenorėjo kariauti, traukdavosi iš mūšio lauko arba pasiduodavo į nelaisvę. Valdantieji Italijos sluoksniai, karalius Emanuelis III ir katalikų bažnyčia laikėsi nuomonės, jog karas jau pralaimėtas. 1943 m. liepos 25 d. Musolinis karaliaus rūmuose buvo suimtas ir nušalintas nuo valdžios. Fašistai pasirodė esą visiškai sutrikę ir nesipriešino. Jų valdžia Italijoje žlugo. Kai tik naujoji Italijos vyriausybė, vadovaujama maršalo P. Badoljo, rugsėjo pradžioje pasirašė su sąjungininkais paliaubas, vokiečių armija okupavo didžiąją Italijos dalį. Vyriausybė ir karalius iš Romos pabėgo į pietus, kur buvo anglų ir amerikiečių kariuomenės. Nacistiniai okupantai atkūrė fašistinę tvarką. Baudžiant karalių už “išdavystę”, monarchija buvo panaikinta, Italija buvo paskelbta “socialine respublika”, kurios vadovu paskirtas iš kalėjimo išlaisvintas Musolinis. Tačiau jis jau nebeturėjo jokios realios valdžios ir buvo tik Hitlerio įrankis.

15.Nacistinės Vokietijos politika okupuotose šalyse ir pasipriešinimo judėjimas

Nacistų okupacinė politika

1941 m. vasarą Vokietija pasiekė galybės viršūnę. Hitleris savo nuožiūra “karpė” Europos žemėlapį. Viena lenkų žemių dalis buvo tiesog prijungta prie Vokietijos. Kita, su Varšuva ir Krokuva, paversta kolonija ir pavadinta Generaline gubernija. Panašus likimas ištiko Jugoslaviją. Jos šiauriniai pakraščiai atiteko Vokietijai, Italijai ir Vengrijai, o centrinėje ir pietinėje dalyse okupantai sukūrė priklausomas valstybėles. Viena iš jų buvo Kroatija, kur valdžią turėjo kroatų fašistai ustašiai. Jie vykdė masines žydų ir serbų žudynes. Genocido aukomis tapo beveik 750 tūkst. serbų. Hitleris ir Musolinis sprendė ir Vengrijos ginčą su Rumunija, kur gyveno daug tautinę priespaudą kenčiančių vengrų (abi valstybės buvo Vokietijos sąjungininkės, nors Vengrija labiau savarankiška). Diktatoriams tarpininkaujant, Vengrija atgavo nemažą teritoriją su 2,6 mln. gyventojų. Vakarų Europoje nacistai valsybių neskaldė, tačiau Norvegijai, Nyderlandams ir Belgijai nepriklausomybės grąžinti nesirengė. Visiems laikams jas planavo susieti su Vokietija, Antraeile valstybe turėjo tapti Prancūzija, nuo kurios, jau nuo 1940 m. buvo atimti Elzasas ir Lotaringija. Okupacijos pobūdis įvairiose šalyse skyrėsi. Vakarų Europoje iš pradžių nacistai saikingai taikė terorą, stengėsi patraukti gyventojus į savo pusę apgaulinga propaganda. O Lenkijoje, Jugoslavijoje ir okupuotoje SSRS teritorijos dalyje buvo žiauriai slopinamas bet koks nepaklusnumas. Lenkijoje, kuri pagal Hitlerio planą turėjo visiems laikams išnykti kaip valstybė, lenkų tautybė – iškeldinta iš savo tėvynės, o jos aktyviausioji dalis sunaikinta, – okupantai uždarė visas lenkų kultūros įstaigas, aukštąsias ir vidurines mokyklas, persekiojo katalikų dvasininkiją. Dar 1939 m. lapkričio mėn. buvo suimti ir į koncentracijos stovyklas uždaryti Krokuvos universiteto profesoriai. Tokie veiksmai patvirtino nacistų planus sunaikinti lenkų inteligentiją.

16.Holokaustas

Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net “žemesniajai rasei”, jie esą tiesog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo “žydų pavojaus”, o tą “gelbėjimą” suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmė iš žydų nuosavybę ir suvarė juos į uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmonisko gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad būtų geriau pasiruošta juos sunaikinti. 1941 m. vidury okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų – vyrų, moterų, senelių, kūdikių – žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacistiniai pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti į kokią nors aikštę, tariamai perkelti į darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi į žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems liepdavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo į duobes. Kartais žydus suvarydavo į getus, bet daugumą jų gyventojų taip pat išžudydavo. Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkino okupantams tarnavusi vietinė policija.

Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus JAV, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio į JAV požiūrį. Vakrų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Ovencimą (Aušvicą), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degindavo krematoriumuose. Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir “paprasta” koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tūkst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydų deportacijoms iš savų valstybių. Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas į pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masišką nekaltų žmonių naikinimą.. Nacistinio antisemizmo kvaitulio padarinys – baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai tautos žmonių. Siaubingas žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavadintas holokaustu.

17.Pasipriešinimo judėjimas

Nacistinės Vokietijos įsigalėjimas Europoje kėlė vis didesnį nepasitenkinimą. Kova įgavo didesnį mastą prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui. Anksčiau Hitlerio galybė atrodė neįveikiama. SSRS ir Vokietijos karas visiškai pakeitė padėtį. Pagrindinė Vokietijos ginkluotųjų pajėgų dalis kariavo Rytų fronte, okupuotose šalyse jų liko mažai. Žaibiško karo planų žlugimas ir tolesnės hitlerininkų nesėkmės kėlė išsivadavimo vilčių. Didelį užmojį įgavo komunistų vadovaujama išsivadavimo kova Balkanuose – Jugoslavijoje, Graikijoje ir Albanijoje. Ji iškart virto partizanų karu. Tam palankias sąlygas sudarė kalnai, užimantys didžiąją šių valstybių teritorijų dalį. Jugoslavijoje susikūrė Liaudies išsivadavimo armija, vadovaujama komunistų partijos generalinio sekretoriaus J. Brozo (slapyvardžiu Titas). Įnirtinguose mūšiuose ji išstūmė okupantus iš daugelio šalies sričių. 1943 m. lapkričio mėn. buvo sudaryta maršalo laipsnį gavusio Tito laikinoji vyriausybė. Lenkijoje, per kurią ėjo pagrindinės geležinkelio linijos Rytų fronto link, buvo sutelkta labai daug vokiečių kariuomenės. Ne tokios palankios sąlygos kaip Jugoslavijoje, partizanų karui čia buvo ir gamtos sąlygos. Todėl lenkų pasipriešinimo judėjimas, kurio slaptos organizacijos pradėjo kurtis iškart po okupacijos – jau 1939 m. rudenį – kurį laiką reiškėsi antinacistine propaganda, pagalba žydams, pramonės ir transporto diversijomis. 1942 m. buvo įkurta kovinė organizacija Armija krajova, pavaldi Londone esančiai Lenkijos vyriausybei. Ji veikė ir vakarinėje Baltarusijoje, Volynėje bei Vilniaus krašte. Lenkų komunistai, remiami Maskvos, suorganizavo partizanų būrius, vadinamus Gvardija liudova, bet ji buvo daug silpnesnė už Armiją krajovą. Ši 1944 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo sukilimą Varšuvoje. Jos tikslas buvo išvaduoti Lenkijos sostinę pačių lenkų jėgomis prieš ateinant Raudonajai armijai. Nepaisant didvyriškos kovos ir didžiulių aukų, Varšuvos sukilimas, neparemtas Raudonosios armijos, pralaimėjo. Vakarų Europoje stipriausias pasipriešinimo judėjimas buvo Prancūzijoje ir Italijoje. Abiejose šalyse jo dalyviai kovojo ne tik prieš okupantus, bet ir prieš jų bendrininkus.: Prancūzijoje – prieš Peteno vyriausybę, o Italijoje – prieš ” Musolinio “socialinę respubliką”. Prancūzijoje veikė dvi pasipriešinimo organizacijos – komunistų ir generolo Š. de Golio šalininkų. Pirmoji iš jų buvo gausesnė ir kovingesnė, bet de Golis, kuris vadovavo Kovojančios Prancūzijos judėjimui (būstinė Londone), buvo palaikomas koalicijos, nusiteikusios prieš Hitlerį, ir turėjo nedidelę kariuomenę prancūzų kolonijose Afrikoje. 1943 m. Alžyre jis sudarė laikinąją vyriausybę, kurios nariais tapo ir komunistai. Italijoje partizanų kova nuo 1943 m. rudens vyko partizanų kova. Čia komunistų partijos vaidmuo taip pat buvo labai reikšmingas. Jos sukurtos Garibaldžio brigados sudarė pagrindinę partizanų armijos jėgą. Didžiausią mastą partizanų judėjimas įgavo okupuotoje SSRS dalyje. Vokiečių karinė vadovybė kovai su partizanais SSRS teritorijoje 1942 m. turėjo skirti 24 Vermachto ir SS divizijas.

18Vokietijos ir jos sąjungininkų pralaimėjimas kare Europoje

Antihitlerines koalicijos susidarymas ir Teherano konferencija

Vokietijos įsigalėjimas Europoje gąsdino JAV visuomenę ir politikus. Dar prieš stodamos į karą Jungtinės Amerikos Valstijos padėdavo su Vokietija kariaujančioms šalims. 1941 m. kovo mėn. F. Ruzveltas pasiūlė lendlizo įstatymą. Jis leido skolinti ir nuomoti karines medžiagas bei techniką kariaujančioms šalims, jei tai atitiko JAV interesus. D. Britanija iki karo pabaigos gavo 30 mlrd. dolerių paramą.

Vokietijai užpuolus SSRS, D. Britanijos vyriausybė iškart paskelbė, jog yra pasirengusi suteikti jai pagalbą. Jau liepos 12 d. SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė “Bendrų veiksmų prieš Vokietiją” susitarimą. 1941 m. pabaigoje lendlizo įstatymas buvo pradėtas taikyti SSRS. Iki karo pabaigos SSRS gavo 11 mlrd. dolerių vertės paramą. Koalicijos prieš Hitlerį kūrimas buvo baigtas 1942 m. sausio 1 dieną, kai Vašingtone 26 valstybės (JAV, SSRS, D. Britanija, Kinija, emigracinės Europos valstybių vyriausybės ir kt.) pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją. Jos įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą ir nesudaryti atskirų (serapatinių) paliaubų ar taikos sutarčių su Vokietija ir jos sąjungininkėmis. Kadangi pagrindinės Vokietijos pajėgos buvo sutelktos Rytų fronte, SSRS reikalavo iš sąjungininkų antrojo fronto (t. y. pradėti karo veiksmus Europoje). Tai būtų palengvinę Raudonosios armijos padėtį, tačiau 1942 m. antrasis frontas – anglų ir amerikiečių – veikti nepradėjo. Didžiųjų antihitlerinės koalicijos valstybių vadovai Stalinas, Čerčilis ir Ruzveltas susitiko Teherane 1943 m. lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis ginkluotųjų pajėgų veiksmams suderinti ir pasaulio sutvarkymui po pergalės aptarti. Svarbiausias derybų klausimas buvo antrojo fronto veiksmų pradžia. Nuspręsta tai padaryti Vakarų Europoje 1944 gegužės mėnesį. Trijų valstybių vadovai taip pat pasirašė deklaraciją apie savo ryžtą kovoti iki pergalės. Čerčilis su Ruzveltu žinojo, kad Stalinas yra diktatorius, kuris pirmaisiais karo metais okupavo ir aneksavo rytines Lenkijos žemes ir tris Baltijos valstybes, bet tai jiems nekliudė glaudžiai bendradarbiauti su SSRS. Žūtbūtineje kovoje jiems reikėjo galingo sąjungininko.

19.Raudonosios armijos puolimas 1943 m. pabaigoje – 1944 metais

Po Kursko mūšio Raudonoji armija pradėjo puolimą Rytų fronto pietuose. Iki 1943 m. žiemos vokiečiai buvo ištumti iš dalies Ukrainos, lapkričio mėn. išlaisvintas Kijevas. 1944 m. balandžio mėn. Raudonoji armija pasiekė Karpatų priekalnes ir įžengė į Rumunijos teritoriją. Puolimas nuo 1943 m. spalio mėn. vyko ir Rytų fronto centrinėje dalyje. Atkakliai besipriešinantis Vermachtas turėjo trauktis iš Baltarusijos ir Baltijos šalių. Raudonosios armijos puolimas 1944 m. antroje pusėje privertė Vokietijos sąjungininkes Rumuniją, Bulgariją ir Suomiją nutraukti kara. Vengrijos valstybės galva regentas M. Hortis mėgino nutraukti ryšius su Hitleriu, bet jam tai nepavyko. Vokiečių kariuomenė okupavo Vengriją, pašalino iš valdžios ir suėmė M. Hortį. Raudonoji armija galutinai išvijo vokiečių kariuomenę iš Vengrijos tik 1945 m. balandžio mėnesį. Slovakijoje 1944 m. rugpjūtį prasidėjo didelis sukilimas prieš nacistams tarnaujančią vyriausybę. Tačiau sukilėliai buvo greit numalšinti ir pasitraukė į kalnus. Jugoslavijos Liaudies išsivadavimo armija pati išstūmė priešą iš beveik visos teritorijos.

20.Antrasis frontas

Anglai ir amerikiečiai ilgai delsė pradėti plataus masto puolimą Europoje, nenorėjo įsivelti į didelius mūšius sausumoje ir bandė Vokietiją palaužti bombardavimais iš oro. Anglų ir amerikiečių aviacija bombardavo ne tik fabrikus ir kitus karinius objektus, bet ir miestų gyvenamuosius rajonus. Anglų maršalas A. Harisas sakė: “Galbūt kada nors mes galėsime kiekvieną bombą numesti matematiškai tiksliai. Tačiau kol tokio tikslumo nepasiekėme, privalome mėtyti ištisą bombų griūtį, šluoti nuo žemės Šiklgruberio namus ir demoralizuoti darbininkus”. Buvo vykdomas planas sugriauti 50 didžiausių Vokietijos miestų. Anglosaksų aviacija parodė savo pranašumą, vokiečių priešlėktuvinė gynyba negalėjo jai padaryti rimtesnių nuostolių. Bombardavimai silpnino priešo ekonomiką, bet jo neparklupdė. Plataus masto puolimą Didžioji Britanija ir JAV pradėjo 1944 m. vasarą. 1944 m. birželio 6 d. ju kariuomenė, vadovaujama amerikiečių generolo D. Eizenhauerio, išsilaipino Prancūzijos šiaurės vakarų pakrantėje. Tai buvo didžiausias karų istorijoje desantas. Šeši tūkstančiai laivų atgabeno 4 armijas – 37 pėstininkų ir 10 tankų divizijų, iš oro desantą pridengė 11 tūkst. lėktuvų. Vokiečiams antrasis frontas buvo netikėtas. Sąjungininkai tiek kartų atidėliojo, kad Hitlerio kariuomenės vadovybė prarado budrumą. Jos pajėgos Prancūzijoje buvo palyginti negausios. Pakrantės įtvirtinimai, Gėbelso propagandos paskelbti “neįveikiamu Atlanto pylimu”, nebuvo baigti statyti. Sąjungininkų pranašumas pasirodė dar didesnis negu sausumoje. Pirmąją antrojo fronto kovų dieną vokiečių lėktuvai atliko 500 skrydžių, o anglosaksų – 14674. Rugpjūčio mėn. Prancūzijos viduržemio jūros pakrantėje išsilaipino amerikiečių ir de Goliui pavaldūs prancūzų daliniai. Puolimą prieš okupantus visoje Prancūzijoje pradėjo pasipriešinimo pajėgos. Sąjungininkai greit žygiavo pirmyn. Rugpjūčio 23 d. buvo išvaduotas Paryžius, o spalio pabaigoje sąjungininkų armijos priėjo Vokietijos sieną.

Antrojo fronto sukūrimas reiškė, jog Vokietijos pralaimėjimas neišvengiamas. Nedidelė karininkų grupė, norėjusi išgelbėti Vokietiją, parengė Hitlerio nuvertimo planą. 1944 m. liepos 20 d. pulkininkas K. Štaufenbergas Hitlerio būstinėje padėjo bombą. Ji sprogo, bet Hitleris liko gyvas. Su sąmokslo dalyviais buvo žiauriai susidorota. Karo baigtis jau visiems buvo aiški, bet nacistai jį tęsė.

21.Vokietijos sutriuškinimas

Pačioje 1945 m. pradžioje Raudonoji armija užemė visiškai sugriautąVaršuvą ir keliomis kryptimis įsiveržė į Vokietiją. Vokiečiai priešinosi iš paskutiniųjų, bet jiems teko trauktis. Kartu vyko masinė milijonų civilių gyventojų evakuacija į Vokietijos gilumą. Kaip tik tada paliko savo gimtinę bene paskutiniai dar nesuvokietinti Rytprūsių lietuviai. Vasario mėn. SSRS kariuomenė pasiekė Oderį ir pradėjo rengtis Berlyno šturmui. Kovo pabaigoje anglai ir amerikiečiai perėjo Reiną ir puolė toliau, artėdami prie Elbės. Balandžio mėn. vokiečių gynybos linija prie Oderio buvo pralaužta, Berlynas apsuptas, ir gegužės 2 d. po nepaprastai smarkių gatvių mūšių, kuriuose drauge su Sovietų kariuomene kovojo ir lenkų daliniai (apie 180 tūkst. karių), vokiečių kariuomenė pasidavė. Hitleris nusižudė dar balandžio 30 dieną. Amerikiečių, anglų ir prancūzų armijos užemė vakarinę Vokietijos dalį. 1945 m. sąjungininkai pradėjo lemiamą puolimą Italijoje, kurį parėmė antifašistinis sukilimas. Balandžio pabaigoje vokiečiai nutraukė karo veiksmus. Musolinį partizanai sučiupo ir sušaudė. Naktį iš gegužės 8 – sios i 9 – ąją vokiečių vyriausios kariuomenės vadovybės įgaliotiniai Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

22.Krymo ir Postdamo konferencijos

1945 m. vasario pradžioje Kryme (Jaltoje) antrą kartą susitiko SSRS, JAV, ir D. Britanijos vadovai. Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis dar kartą pareiškė tvirtą apsisprendimą sunaikinti nacizmą, okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją, nubausti visus karinius nusikaltėlius. Buvo susitarta dėl okupacijos zonų atribojimo, numatant suteikti atskirą zoną ir Prancūzijai. Konferencija svarstė ir Lenkijos sienų klausimą. Didžioji Britanija ir JAV sutiko su jos rytinių žemių prijungimo prie SSRS. Kaip atlyginimas už tą praradimą Lenkijai turėjo atitekti didžioji dalis iš Vokietijos atimtų rytprūsių ir iki galo nenustatytos teritorijos į vakarus nuo jos ikikarinės sienos. Jaltoje taip pat buvo nutarta vietoj iširusios Tautų sąjungos įsteigti naują tarptautinę organizaciją ir pasirašytas slaptas susitarimas dėl SSRS įsitraukimo į karą su Japonija. Trečioji SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos konferencija vyko 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Postdame (prie Berlyno). Ši konferencija visiškai suderino okupacijos zonų Vokietijoje ribas. Raudonosios armijos paimtas Berlynas taip pat buvo suskirstytas į keturius sektorius – sovietinį, amerikiečių anglų ir prancūzų. Okupacija turėjo būti laikina. Lenkijos vakarines sienas konferencija numatė pagal Oderio ir Neisės upes. Iš prijungtų prie Lenkijos sričių ir iš Čekoslovakijos bei Vengrijos į Vokietiją turėjo persikelti vokiečių tautybės gyventojai. Postdamo konferencija pritarė Karaliaučiaus, su aplinkine Rytprūsių teritorija, perdavimui SSRS.

23.Niurnbergo procesas

Postdamo konferencijos sprendimu buvo sudarytas Tarptautinis JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos teisininkų tribunolas. Teismas prasidėjo Niurnbergo mieste 1945 m. rugsėjo mėn. ir truko ištisus metus. Jame buvo atskleisti ir įrodyti nacių nusikaltimai žmonijai – agresyvių karų rengimas bei vedimas, okupuotų šalių plėšimas ir jų gyventojų žudynės, žiaurus elgesys su karo belaisviais, žydų genocidas. Dvylika kaltinamųjų buvo nuteisti mirti ir 1946 m. spalio mėn. pakarti išskyrus Gėringą, kuris pats nusižudė.

24.Karas tolimuosiuose Rytuose

Karo tolimuosiuose Rytuose pradžia. Perl Harboras

Antrasis pasaulinis karas tikrąją prasme buvo pasaulinis: mūšiai vyko Europoje, Azijoje bei Atlanto, Arkties ir Ramiajame vandenynuose. Tolimuosiuose Rytuose sąjungininkams teko kariauti su Japonijos armija. Japonija jau nuo 1931 m. vykdė agresiją prieš Kiniją. Iki karo ji užgrobė Mandžiūriją ir didelę Rytų Kinijos dalį su sostine Nankinu bei svarbiais uostais. Japonų grobimus lydėjo žiaurumai: civilių, beginklių žmonių žudynės. Kilus karui Europoje, Japonijai susidarė palankios sąlygos agresijai tęsti ir užgrobti Vakarų šalių bei JAV kolonijas. Svarbiausios regiono kolonijinės valstybės – Prancūzija, Nyderlandai, Didžioji Britanija – buvo okupuotos, arba įsitraukusios į karą su Vokietija ir negalėjo pasipriešinti Japonijos užmačioms. Indokinija, Indonezija, Filipinai, daugybė mažesnių Ramiojo vandenyno salų laikinai liko be “šeimininkų” bei “gynėjų”. Agresorių galėjo sulaikyti Jungtinės Amerikos Valstijos, bet jų laivynas regione buvo nelabai galingas. Be to, JAV karo pradžioje beveik neturėjo sausumos kariuomenės, galėjusios vykdyti stambias ir ilgalaikes karines operacijas. Japonai vylėsi, jog netikėtai užpultos ir “žaibiškame kare” gavusios stiprų smūgį JAV nesugebės savo didžiulio ekonominio potencialo. JAV galimybes kariauti su Japonija sunkino ir dideli atstumai, Ramiojo vandenyno platybės, skyrusios ją nuo valdomų Filipinų ir Azijos žemyno.

Perl Harboras Havajų salyne buvo didžiausia amerikiečių karinė bazė Ramiajame vandenyne. Ten telkėsi net trečdalis amerikiečių karo laivų. Prieš pradėdama karą Azijoje, Japonijos vadovybė nutarė smogti netikėtą ir triuškinantį smūgį. 1941 m. gruodžio 7 d. prie Havajų iš šiaurės slapčia priartėjo Japonijos laivyno junginys. Jame buvo 6 lėktuvnešiai su 350 lėktuvų, 30 povandeninių laivų, keletas kreiserių ir pagalbinių laivų. Puldama netikėtai japonų aviacija ir povandeniniai laivai nuskandino daugumą Perl Harbore stovėjusių laivų, sunaikino beveik 200 lėktuvų. Amerikiečių Ramiojo vandenyno laivynas laikinai buvo išvestas iš rikiuotės. Po sėkmingo antpuolio iki 1942 m. gegužės mėn. japonai pradėjo grobti Ramiojo vandenyno salas. Jie užėmė didžiules teritorijas nuo Birmos iki Naujosios Gvinėjos. Į jų valdžią pateko Malaja (kartu ir stipriausia Azijoje anglų tvirtovė Singapūras), Birma, Filipinai, Indonezija ir daugybė mažų salų Ramiajame vandenyne. Japonai teisino agresiją noru išvaduoti kolonijų tautas iš europiečių priespaudos ir skelbė šūkį: “Azija – azijiečiams”. Iš pradžių tai suklaidino daugelį Birmos, Filipinų, Indonezijos patriotų. Tačiau jie greit įsitikino, kad Japonija net nesirengia suteikti užimtoms teritorijoms nepriklausomybę, ir kad naujieji okupantai dar žiauresni nei baltieji kolonizatoriai. Vietname ir kitur kilo partizaninio pasipriešinimo kova. Ji sukaustė japonų kariuomenę užimtose šalyse. Užgrobę didžiulius plotus japonai siekė išsilaikyti žiauriausiomis priemonėmis. Plėšimai, masinės skerdynės, karo belaisvių, tarp jų sužeistų, kankinimas ir žudymas lydėjo “žaibišką karą” Azijoje. Nebuvo tik vieno – žmonių naikinimo rasiniu pagrindu. Užgrobę daug ir turtingų teritorijų, japonai nepasiekė lemiamos pergalės. Jų okupacinė kariuomenė išsibarstė didžiuliuose plotuose. Nuostoliai, padaryti Perl Harboro užpuolimo metu, amerikiečių laivynui nebuvo pražūtingi. JAV greit suremontavo apgadintus laivus ir sparčiai kūrė naujus, milijonai vyrų buvo mobilizuoti į armiją. Tuo tarpu japonai nesugebėjo kompensuoti patirtų nuostolių. Greit amerikiečių aviacija ir laivynas ėmė viešpatauti vandenyne. 1942 m. birželio mėn. jūrų mūšyje prie Midvėjaus salų amerikiečiai sumušė japonus ir sustabdė jų veržimąsi Australijos link. “Žaibiškas karas” baigėsi. Japonai dar vylėsi, kad pavyks jiems išsaugoti laimėjimus, tačiau jie klydo. Amerikiečiai sukūrę didelę karinės galios persvarą, nuo 1943 metų pradėjo nuosekliai spausti japonus. Kartu su amerikiečiais kovojo Naujosios Zelandijos, Australijos, Didžiosios Britanijos ir olandų kariniai daliniai.

25.”Šokinėjimas per salas”. Japonijos pralaimėjimas

Ramiajame vandenyne 1943 metais ir 1944 m. pirmoj pusėj vyko “šokinėjimas per salas”. Amerikiečiai stūmė japonus iš užgrobtų salų. JAV prieš japonus metė pusės milijono armiją. Iš oro ją rėmė keli tūkst. lėktuvų. Karinėse operacijose dalyvavo 94 amerikiečių lėktuvnešiai. Japonų laivyno veiksmus paralyžiavo 217 povandeninių ir daug kitokių laivų. “Šokinėjimas” nepaisant, technikos persvaros, buvo labai sunkus. Japonų kariai priešinosi fanatiškai, kartais iki paskutinio vyro. Vienas iš būdingų pavydžių – tris mėnesius trukusios kautynės dėl nedidelės 20 km2 Ivo Dzimos salos. Iš 23 tūkst. japonų įgulos tik mažiau nei tūkstantis pateko į nelaisvę. Visi kiti žuvo. Vis dėlto amerikiečiai pamažu artėjo prie Filipinų ir Indonezijos. Japonijos laivynas ir aviacija patyrė sunkių nuostolių, seko didžiulėje teritorijoje dislokuotos sausumos kariuomenės jėgos. 1944 m. rudenį anglai išvijo japonus iš didžiosios Birmos dalies. Amerikiečiai išlaipino desantą Filipinų salose. Kovos dėl Filipinų truko beveik pusę metų. Ir japonai, ir amerikiečiai patyrė didžiulių nuostolių. Pirmosiomis kovų dėl Filipinų dienomis amerikiečiai paskandino 4 japonų lėktuvnešius, 10 kreiserių ir daug kitokių laivų. Kautynėse dėl Lusono salos, kurioje įsikūrusi Filipinų sostinė, dalyvavo per 300 tūkst. amerikiečių ir per 200 tūkst. japonų. Amerikiečių puolimą rėmė apie 1000 laivų ir 2200 lėktuvų. Šiose kautynėse žuvo daugiau kaip 205 tūkst. japonų ir 37 tūkst. amerikiečių. Nemažai nuostolių amerikiečių kariuomenei padarė šimtai kamikadzių. Per tris pirmuosius 1945 m. mėnesius jie paskandino 24 ir rimtai apgadino 164 laivus. Daugybėje oro ir jūrų mūšių su amerikiečiais didžiulių, neatstatomų nuostolių patyrė japonų laivynas bei aviacija. 1945 m. pavasarį amerikiečių sunkieji bombonešiai B – 29 iš Filipinų ir Okinavos (sala tarp Japonijos ir Taivano) aerodromų pradėjo Tokijo ir kitų miestų bombardavimą. Nors Japonijos jėgos seko, tačiau ji dar turėjo didžiulę sausumos kariuomenę. Tai galėjo ilgam užtęsti karą Tolimuosiuose Rytuose. Todėl JAV ir Didžiajai Britanijai reikėjo SSRS pagalbos. Japonijos kapituliaciją paspartinti turėjo amerikiečių mokslininkų sukurto naujo ginklo – atominės bombos – panaudojimas.

1945 m. rugpjūčio 6 d. JAV aviacija numetė atominę bombą ant Japonijos miesto Hirosomos, o rugpjūčio 9 d. – ant Nagasakio. Žuvo daugiau kaip 200 tūkst. abejų miestų gyventojų (Hirosomoje – 140 tūkst.). Rugpjūčio 9 d. SSRS vykdydama Krymo konferencijos susitarimus ir siekdama sustiprinti savo pozicijas Tolimuosiuose Rytuose, stojo į karą su Japonija. Sovietų kariuomenė privertė kapituliuoti japonus Mandžiūrijoje, Šiaurės Korėjoje, Pietų Sachaline ir Kurilų salose. Sovietų kariuomenės puolimas ir amerikiečių atominiai bombardavimai privertė japonų vyriausybę sutikti su besąlygine kapituliacija. Jos aktas oficialiai buvo pasirašytas 1945 m. rugsėjo 2 dieną. Japonijos salas okupavo amerikiečių kariuomenė. Antrasis pasaulinis karas baigėsi.