Onos bažnyčia

ĮŽANGA

Vilniaus gotikos grynajame pavidale randame tapybiškoje Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių grupėje. Tai tikras vėlyvosios gotikos kampelis, uždarytas barokinėje mūsų gražiausiosios sostinės simfonijoje. Jau vien savo spalva šita architektūrinė grupė išsiskiria iš bendro miesto kolorito: tarp baltų, rausvų , mėlynų pastatų ji sutinka mus giliais, raudonais plytų tonais peizažiniuose žaliuojančių kalvų šlaitų rėmuose. Gaisrai ir kitos negandos pasigailėjo šitų bažnyčių, palyginti nutolusių nuo svarbiausios miesto dalies, ir net architektūriniai vėlesnių amžių priedai nepajėgė sugadinti šio puikaus ansamblio .
Šiame darbe bus kalbama appie šv. Onos bažnyčią T. Venclova pavadino ją vienu garsiausiu ir pačiu gražiausiu Vilniaus pastatu. Tai vėlyvosios (vad. liepsnojančiosios) gotikos šedevras, – rašė T. Venclova,- kuriam nedaug tėra lygių pasaulyje .
Šiame darbe pasistengsiu aprašyti šv. Onos bažnyčios istoriją, įvairias nuomones, aptinkamas literatūroje apie jos kūrėją. Apibūdinsiu tuos šv. Onos bažnyčios architektūros požymius, kurie leidžia priskirti ją prie ryškiausių vėlyvosios gotikos atstovų Lietuvoje.

1. Šv. Onos bažnyčios istorija

Šv. Onos bažnyčia nuo seno traukė visų dėmesį, domino tyrinėtojus. XIX a. ir XX a. pirmojoje puusėje apie ją rašė Jozefas Kraševskis, Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas, Vladislovas Zachorskis, Valteris Jegeris, Paulius Vėberis, Marijonas Moreliovskis, Mikolajus Vorobjovas, Jonas Grinius ir daugelis kitų autorių. Bažnyčios istoriją, jos architektūrą ir mūsų laikais studijuoja įvairiose šalyse gyvenantys menotyrininkai. Nepaisant to, da

ar neatskleista šio įžymaus architektūros paminklo kilmės paslaptis, neišaiškintas tikslus jos statybos laikas, autorius, fundatorius. Šv. Onos bažnyčios istorija didele dalimi grindžiama hipotezėmis. Literatūroje nurodomos net keturios šio paminklo statybos datos: 1392, 1499, 1501 ir 1581 metai. A. Juškevičius ir J. Maceika mano, kad šią bažnyčią (medinę) pastatė XIV a. gale Vytauto Didžiojo žmona Ona . T. Venclova mano, kad bažnyčią sukūrė (1495 – 1500) Jogailaičių architektas Benediktas Rejtas, kuris taip pat pastatė Vladislovo salę Prahos Hradčanuose . Painiavos tiekia faktas, kad jau XIV a. pabaigoje Vilniaus pilies teritorijoje būta ir kitos šv. Onos bažnyčios, kuri 1398 m. minima Vilniaus vyskupo Andriaus testamente. 1956 m. šiaurinėje Pilies kalno pašlaitėje atkasti jos pamatai.

Šv. Onos bažnyčia pirmą kartą minėta 1501 metais popiežiaus Aleksandro VI rašte. Jame teigiama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras gausiai appdovanojęs šv. Onos bažnyčią. Veikiausiai, 1501 metais ji, buvusi dar nauja ir karalius rūpinęsis jos įranga.

Apie bažnyčios statybos laiką iš dalies galima spręsti iš jos pavadinimo. XV ir XVI a. sandūroje Lenkijoje, Vokietijoje bei kitose Vidurio Europos šalyse buvo itin populiarus šv. Onos kultas. Tuo metu daugelis bažnyčių, ypač bernardinų, buvo išmūrytos šv. Onos koplyčios. Kartais koplyčią statydavo atskirai, netoli bažnyčios, panašiai kaip Vilniuje.

Šv. Onos bažnyčia ne kartą minima XVI a. dokumentuose. Žinoma, kad XVI a. viduryje šv. Onos ba
ažnyčioje pamokslavo protestantizmo skelbėjas Abraomas Kulvietis. Taigi, prie Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno esanti šv. Onos bažnyčia XVI a. pirmoje pusėje jau tikrai egzistavo. Daug kas bandė nustatyti šv. Onos bažnyčios architektą. Darius Kačmažikas šio paminklo fundatoriumi laiko karalių Aleksandrą, o autorių – magistrą Mykolą Karpentarijų, dalyvavusį Vilniaus Bernardinų bažnyčios statyboje. Teodoras Narbutas mini meistrus Purbachą ir Retkę, Marijonas Moreliovskis – Bernardą Avelidę. Tačiau tikras šv. Onos bažnyčios architektas nežinomas.

1560 ir 1564 metais šv. Onos bažnyčia nukentėjo nuo gaisrų, bet 1581 metais suremontuota ar atstatyta ir pašventinta. Vieni tyrinėtojai mano, kad visiškai sudegusi šv. Onos bažnyčia buvo naujai pastatyta ant senų pamatų arba senų likučių, kiti – kad paminklas tik suremontuotas. Archeologai pastaraisiais metais kasinėję bažnyčios teritoriją, neaptiko ne didesnių griuvenų, nei degėsių. Matyt, per 1560 ir 1564 metais gaisrus šv. Onos bažnyčia ne taip jau smarkiai nukentėjo, ir vėliau atlikti darbai buvo atstatomojo restauracinio pobūdžio.

Iš daugelio faktų, kuriais šio metu disponuojama, galima spręsti, kad XV ir XVI a. sandūroje pastatytosios bažnyčios fasadai jau buvo dabartinių formų.

Stokojama žinių apie bažnyčios interjerą. Nežinoma, ar navoje iš karto išmūrytas skliautas ar anksčiau ją dengė medinės lubos, o skliautas puošęs tik presbiteriją. Istoriniai šaltiniai tik XVII a. pirmą kartą mini navos skliautą, šiam sugriuvus. Tuo tarpu jos statybos data ne
ežinoma. Beje, sugriuvus skliautui, netrukus išmūrytas naujas, išstovėjęs iki XX a. pradžios.

Beveik nėra duomenų apie bažnyčios perstatymus XVII – XIX a. Matyt, paminklas buvo ne kartą remontuotas. 1747 metais darbus prižiūrėjo garsus baroko epochos Vilniaus architektas Jonas Kristofas Glaubicas. 1762 metais nugriautas prie pietinio fasado buvęs prieangis. Po 1794 metais sukilimo atlikto remonto metu užmūrytos dvi šoninės pagrindinio portalo arkos, paliekant tik vieną – vidurinę. 1867 metais bažnyčioje kilo gaisras. 1871 metais ji remontuota, vadovaujant architektams N. Čiaginiui ir I. Levickiui. Tada sienose pakeistos sudūlėjusios plytos, raudonai nudažyti, vietomis tinkuoti fasadai, stiegėmis uždengtas stogas. Apie 1900 m. Bažnyčiai vėl prireikė didelio remonto: nusėdo jos pamatai, pasviro ir sutrukinėjo sienos ir skliautai, suaižėjo dalis plytų, daugiau kaip vienas metras pakilo žemės paviršius ties bažnyčia, lyginant su senuoju. Didelėms remonto darbams organizuoti 1902 m. Sudarytas komitetas (architektas Mikalojus Tolvinskis, inžinieriai Mykolas Hatovskis, Aleksandras Antanavičius ir kiti). Atlikti restauracijos projektą komitetas pavedė Imperatoriškosios meno akademijos architektui Jozefui Dzekonskui; jam padėti ir konsultuoti pakvietė Krokuvos Vavelio architektą Slavomirą Obživolskį. Nutarta restauruoti šv. Onos bažnyčią nekeičiant jos architektūros, tik pašalinant ankstesnių remontų paliktus pėdsakus.

1902 – 1909 metais nudrenuota bažnyčios teritorija, iki pirmykščio lygio nukastas žemės paviršius. Pastatas sutvirtintas: išmūryti nauji, gerokai platesni pamatai, vietomis pastorintos sienos, pakeistos sudūlėjusios fasadų plytos. Vietomis mūras sustiprintas metalinėmis sijomis. Šo
oniniuose bokštuose, pagal buvusių pavyzdį išmūrytos smailės ir pinakliai (smailūs stulpeliai), atstatytas vidurinis bokštas, atkurtos XVIII a. gale užmūrytos portalo arkos. Sutrukinėję bažnyčios skliautai išardyti. Presbiterijoje pagal senojo pavyzdį iš lengvų skylėtų plytų sukliautas naujas skliautas. Nava uždengta Juzefo Dzekonskio suprojektuoto gotikai būdingo piešinio tinklininiu skliautu. Krinta į akis kontrastingas raudonų nerviūrų ir balto, tinkuoto skliauto derinys. Restauruotas ir vargonų choras – viena iš gražiausiųjų interjero dalių. Aštuoniakampiai choro stulpai laiko tris arkas. Tokios pat formos ir portalo arkos: centrinė – plati, pusapskritė, šoninės – siauresnės, smailėjančios. Choro tvorelę puošia eilė siaurų smailiaarkių nišelių. Bažnyčioje įrengti tris sodrių barokinių formų altorių.

XX a. pradžioje romantiško praeities idealizavimo nuotaikų apimti architektai restauruojamiems paminklams suteikdavo tuo metu madingų pseudostilių bruožų. Šv. Onos bažnyčios restauracija kitokia: moksliškai pagrįsta, estetinių ir techniniu požiūriu profesionali. Pastatui skrupulingai stengtasi sugražinti pirmykštį jo vaizdą.

Daugiau kaip pusė šimtmečio šv. Onos bažnyčia veikiant vėjui ir intensyvaus transporto eismo vibracijoms, pagrindiniame fasade, ypač bokštuose, atsirado vertikalių plyšių. Paminklą vėl teko remontuoti. Vilniaus inžinierinio statybos instituto doc. Zenonui Kamaičiui vadovaujant moderniomis techninėmis priemonėmis nuodugniai ištirta konstrukcijų būklė. 1969 – 1971 m. pagal paminklų konservavimo instituto inžinierės Janinos Bartkienės projektą bokštai sutvirtinti metalinėmis konstrukcijomis, pakeistos suaižėjusios fasadų mūro dalys.

2. Legenda

Gyveno Minske žymus statybininkas Voitechas. Jo dukra Marija buvo susižiedavusi su Jonu, kuris buvo Voitecho mokinys. Jonas norėjo važiuoti į Vakarus mokytis statybos amato. Marija nenorėjo jo leisti, bet jis vis dėlto išvažiavo. Voitechas dėl to smarkiai pyko.

Tuo metu Vilniuje geroji kunigaikštienė Ona sumanė pastatyti bažnyčią ir ieškojo gero statybininko. Žmonės jai patarė Voitechą. Šis greitai ėmėsi reikalo: pastatė pamatus ir pradėjo statyti sienas.

Kartą vakarą Voitechas sėdėjo prie bažnyčios projekto, o Ona galvojo apie Joną. Staiga pasigirdo žingsniai ir kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo Jonas, kuris grįžo baigęs savo mokslus.

Voitechas jam vis gyrėsi savo statybomis, bet Jonas, nustebęs pastebėjo, kad Voitecho bažnyčia atrodė labai prastai: sienos sunkios, durys ir langai nesiderino prie viso pastato, nebuvo jokių papuošimų.

Jonas apie tai prasitarė savo busimam uošviui, tačiau šis, visą tai išgirdęs, negalėjo suvokti kaip Jonas drįso jį mokyti. Jis labai supyko.
? Aš tave nubausiu visam likusiam gyvenimui, ? pasakė jis, ? Paliksiu tau statybas ir jeigu tau kas nors nepavyks, pagalbos net neprašyk. Aš neateisiu, o tu mirsi iš gėdos. – Ir Voitechas išėjo iš namų.
Veltui Jonas ir Marija norėjo jį sustabdyti. Voitechas išvažiavo iš Vilniaus ir paliko jiems nebaigta statyti bažnyčią.
Jonas nesulaužė Voitecho pradėtų darbų. Jis paliko pastatytas sienas ir pradėjo statyti ant jų kaip ant pagrindo kolonas, figūrinius stulpelius. Statybas vainikavo trys ažūrinės viršūnės, kurios tarsi veržiasi aukštyn. Todėl bažnyčia atrodo lyg sudaryta iš dviejų dalių: viršutinės, Jono statytos ir apatinės – Voitecho.
Visus metus Jonas baiginėjo statybas, o Voitechas nei sykio nepasirodė. Vieną vakarą jis atėjo į vaikų namus, pasenęs ir susikūprinęs. Drebančiu balsu jis paprašė Jono parodyti jam bažnyčią.

? Dabar yra tamsu. Ryt iš ryto ir nueisime. Pažiūrėsi ir suprasi, kad žentas yra vertas uošvio. – atsakė Jonas.
? Eime dabar. Net menulio šviesoje galėsiu pamatyti tavo klaidas. – laikėsi savo senis.
Jonas pasiėmė šviestuvą ir jie nuėjo žiūrėti bažnyčią. Voitechas visą kelią tylėjo. Jo veidas buvo išbalęs, akys spindėjo pykčiu.
Tyliai jis žengė į aukščiausią bažnyčios vietą. Giedro dangaus fone pamatęs trijų bažnyčios viršūnių bruožus, Voitechas negalėjo sulaikyti savo nuostabos. Toks grožis vos neišvertė jį iš kojų.
? Matyt velnias buvo tavo pagalbininkas darbe, ? sakė Voitechas ir pastūmė savo žentą.
Jonas neišlaikė lygsvaros ir pradėjo kristi nuo bažnyčios. Krisdamas, jis griebėsi už išsikišusios lentos ir pakibo ore. Tai pamatė Marija:
?Ką tau padarė tėvelis? Padėk jam Viešpatie! –ji šaukė.

Bet Voitechas pakėlė plytą ir metė ją į Joną. Tas krito ant akmenų, tiesiai Marijai po kojomis.

3. Šv. Onos bažnyčios architektūros ypatumai

Šv. Onos bažnyčia nedidelė: 19 metrų ilgio, 8,7 metrų pločio ir 12,7 metrų aukščio, vienanavė. Jos priekį platina du į šonus išsikišantys bokštai. Trisienė apsidė užbaigta presbiterija, žemesne ir siauresne už navą, atskirta nuo jos smailėjančia triumfo arka. Šiaurinėje pusėje prie presbiterijos šliejasi zakristija, pereinanti į 1613 m. išmūrytą galeriją, kuri jungia bažnyčią su Bernardinų vienuolynu.

Bažnyčia išmūryta iš geltonų ir šviesiai rusvų plytų. Jos 27,7 – 29,0 cm. Ilgio, 13,2 – 13,8 cm. pločio, 8,5 – 9,5 cm storio. 1902 – 1909 metais sienų paviršiun įmūrytos plytos skiriasi nuo senų jų taisyklinga forma, tamsiai raudona spalva. Kelėtoje plytų įrėžti ženklai ar įrašai.

Šv. Onos bažnyčios fasaduose yra daugiau kaip 30 rūšių profilinių plytų, kurios liudija apie tobulą tų laikų keramikos technologiją. 1902 – 1909 metais restauruojant pastatą, pagal senus pavyzdžius pagaminta daug naujų profilinių plytų, kurių pakako net 1969 – 1971 metais atliktam fasado remontui.

Labai svarbi šv. Onos bažnyčios savybė yra jos tektoniškumas. Pastato formos tobulai atitinka statybines medžiagas, konstrukcijas. Jis sukurtas epochoje, kai statyboje dominavo sunki, masyvi plytų siena, o grakštūs ir puošnūs tebuvo pavieniai elementai. Tikslių konstrukcijos skaičiavimo metodų statytojai tada nežinojo. Statė beveik intuityviai, vadovaudamiesi tradicinėmis sienų aukščio ir storio proporcijomis. Šv. Onos bažnyčios kūrėjas ryžtingai atmetė nusistovėjusias dogmas. Originali, beveik karkasinė pagrindinė fasado konstrukcija, tobula statramsčių ir ramstinių arkų sistema rodo, jog šio unikalaus meno šedevro, kūrėjai žengė didžiulį novatorišką žingsnį statybos technikos evoliucijoje.

Šv. Onos bažnyčios fasadų architektūra pasižymi skulptūrine formų plastika, tapybiškais šviesos bei šešėlių kontrastais, grafiškų linijų raiškumu, muzikai giminingu veržlumu, harmonija. Pagrindinis, į aikštę atgręžtas fasadas yra griežtai simetriškos ašinės kompozicijos, iš pažiūros – itin lengvas ir grakštus. Fasadas dukart didesnis į aukštį, negu į plotį; jo proporcijos pagrįstos gotiškai architektūrai būdingu euritmijos dėsniu – taisyklingu geometrinių atskirų pastato dalių ir jo visumos tarpusavio santykiu.

Fasado centre, apačioje – aukštas cokolis su trimis arkinėmis angomis. Šonuose lygi jo plokštuma sudaro pagrindą bokštams, kurie aukščiau – aštuoniakampiai. Bokštų skerspjūvio pasikeitimą švelnina prie jų kampų prišlieti liekni, pinakliais užbaigti stulpeliai. Bokštų briaunos stulpeliai profiliniais angokraščiais papuošti siauri langeliai – viskas tarsi stiebte stiebiasi į viršų. Tačiau šis vertikalių bėgsmas būtų monotoniškas, jeigu jo nepaįvairintų horizontalios linijos, plastiškos kreivės. Jos skaido bokštus į nevienodo aukščio tarpsnius; reljefiškos kylinės arkos it veržlūs liepsnos liežuviai laižo jų sienas, smailiu pinakliais praturtintų bokštų viršūnių siluetą virpina žaismingi krabų karoliukai. Sudėtingiausia ir originaliausia yra centrinė fasado dalis. Virš portalo iškilę keturi smailiaarkiai langai, apgaubti profiliuotais virveliniu ornamentų puoštais stačiakampiais apvadais. Pora vidurinių langų gerokai aukštesni už šoninius. Visus langus kerta plati pusapskritė arka. Iš jos “išaugęs” didelis kylis laiko kiek išsikišusį iš fasado plokštumos centrinį bokštą. Laibesnis iš šiek tiek aukštesnis už šoninius, dar smailesne viršūne šis bokštas, rodos, šaute iššautų į viršų, jeigu jo apačios neprilaikytų liaunos kreivės, tokio pat motyvo, kaip kampinius bokštus puošiančios kylinės arkos. Abipus centrinio bokšto, virš žemųjų langų, į priekį atsikišę nedideli trikampiai erkeriai su langeliais. Ant jų stiebiasi du neaukšti smailūs bokšteliai, dar labiau turtinantys fasado siluetą.

Vienintelė kukli, lygi šv. Onos bažnyčios fasado dalis yra plokščias cokolis po kampiniais bokštais. Jis kontrastingas veržlioms, dinamiškoms fasado formoms, net kelia abejonių, ar visada yra toks buvęs.

Šv. Onos bažnyčios pagrindinis fasadas – vienas iš žinomiausių Vilniaus senamiesčių atributų. Autoriai, analizavę bažnyčios fasadų kompoziciją, iškėlė ypatingą pagrindinio fasado formų turtingumą ir jo savarankiškumą, lyginant su šoniniais. Vis dėlto ir šoniniai bažnyčios fasadai nėra kuklūs, nei paprasti. Jų puošnumui ne iš tolo neprilygsta kitų Lietuvos gotiškų kulto pastatų šoniniai fasadai. Tiesa, skirtingai nuo pagrindinio, pasižyminčio kompozicijos vientisumu, šių fasadų dalys (bokštas, nava, presbiterija) – skirtingose plokštumose, nevienodo aukščio sukomponuotos įvairiomis priemonėmis. Jas jungia tik cokolio apačią juosianti trauka. Horizontalios linijos, puošiančios vieną tūrio dalį, kitoje jau nekartojamos. Bet ir cokolis nevienodo aukščio: bokšte – aukščiausias, presbiterijoje – žemiausias.

Kampinio bokšto formos šoniniame fasade tokios, kaip ir priekiniame. Navoje keturi dideli smailiaarkiai langai su plačiais perspektyviniais angokraščiais, sugrupuoti poromis. Kiekviena langų pora – stačiakampėje nišoje. Poras skiria prie sienos prigludęs kontraforsas. Pietinio fasado cokolyje matyti užmūryta portalo arka, ties kuria anksčiau buvo prieangis. Dėl aukštų, padalomis suskilčiuotų langų ir lieknų kontraforsų navos fasadas atrodo vertikalus, tačiau šį vaizdą švelnina ryškios cokolio, frizo ir karnizo horizontalės.

Presbiterijos kompozicija vertikali, plastiškų, reljefiškų, dinamiškų formų, gyvo, žaismingo silueto. Čia visai nėra plokščios sienos. Aukšti, siauri langai įsprausti tarp smailiais ažūriniais bokšteliais užbaigtų puskolonių – kontraforsų. Jie daugiakampiai, su velenėliais. Šoniniame fasade presbiterija, nava ir bokštas sudaro darnią visumą.

Šv. Onos bažnyčios fasadai tartum surinkti iš įvairiausios formos erdvinių elementų, sustatytų skirtingais planais. Vieni iš jų įgilinti, kiti ištraukti, atgręžti į priekį kampu. Visi elementai sudaro nepaprastai originalios kompozicijos vieningą meninę konstrukcinę sistemą.

Bažnyčia kurta konservatyvios minties epochoje, kai kūrybinė architektų laisvę varžė ne tik užsakovo – fundatoriaus valia, bet ir griežtos statybos taisyklės, ribotos techninės galimybės. Labai didelės įtakos turėjo anksčiau sukurtų pastatų pavyzdžiai. Šv. Onos bažnyčios kūrėjai nepaisė nusistovėjusių, pripažintų konstrukcinių ir meninių normų. Tai fenomenalus to meto reiškinys. Žinoma, pastato architektūroje jaučiasi vėlyvosios gotikos tendencijos. Įvairūs autoriai pastebi šv. Onos bažnyčios fasaduose skirtingų šalių – vokiečių, flamandų, anglų, ispanų, lenkų – gotikos įtakas. Yra nuomonių, kad šv. Onos bažnyčios fasado formos artimos medžio architektūrai ar net juvelyriniam menui. Tačiau bene labai tikėtinas ir istoriškai pagrįstas yra šv. Onos bažnyčios formų palyginimas su Gdansko architektūros paminklais.

Šv. Onos bažnyčios pagrindinio fasado kompozicijos principus galima kildinti iš klasikinių gotiškų katedrų: bažnyčios kampuose stiebiasi puošnūs bokštai. Cokolį ryškina trys portalo arkos, o jų viršų – horizontali juosta. Toje vietoje, kur katedrose būna langas – rožė, šv. Onos bažnyčioje išriestas arkos puslankis. Vis dėlto Vakarų Europos katedros ir šv. Onos bažnyčia skiriasi masteliu. Pirmosios yra kolosalinės, jų architektūra byloja apie žmogaus menkumą, dangaus didybę. Psichologinis šv. Onos bažnyčios poveikis visai kitoks. Nedidelis meistriškai sukurtas pastatas kelia optimizmą, pasididžiavimą žmogaus genijum. Beje, tai jau artima renesanso idėjoms. Renesanso dvelkimas jaučiamas ir įprastiniais kanonais nevaržomose konstrukcijose, ir savitai komponuotose fasaduose, nors jų formos tebegera gotiškos – pasiekusios aukščiausią šio stiliaus išsivystymo lygį.

Taigi architektas, sukūręs šv. Onos bažnyčią, gerai pažinojo klasikinę Vakarų Europos gotiką; jam nebuvo svetimos ir plintančio renesanso idėjos. Tačiau vertingiausia šio architektūros šedevro savybė yra jo savitumas.

Šv. Onos bažnyčia neabejotinai turėjo įtakos tolesnei Lietuvos architektūros raidai. XVI a. gotiškose pastatuose (Kauno Perkūno namo frontone, Vilniaus ir Kauno Bernardinų, taip pat Zapyškio bažnyčiose) aptinkama nemaža šiam pastatui giminingų fragmentų ir formų.

Šv. Onos bažnyčia sukurta beveik prieš pusę tūkstančio metų. Per tą laiką daug kartų keitėsi stiliai, bet pastato architektūra yra nepakeista. Išliko pirmykštė gotiška bažnyčios kompozicija, autentiškos formos.

Šv. Onos bažnyčia – tai gražiausias mūsų krašte gotikos stiliaus paminklas. Sakoma, kad Napoleonas, praeidamas 1812 metais pro Vilnių, ir susižavėjęs šios bažnyčios gražumu, išsitaręs, jog jis, jei pajėgtų, tai ant rankų nusineštų ją savo tėvynėn .

LITERATŪRA

1. Jankevičienė A. Vilniaus gotikos ansamblis. V., 1981.
2. Juškevičius A., Maceika J. Vilnius ir jo apylinkės. V., 1991.
3. Najpiękniejsze koscioly Wilna., red. Krystyna Maczyk, 2001.
4. Venclova T. Vilnius. Vadovas po miestą. R. Paknio leidykla. 2001.
5. Vorobjovas M. Vilniaus menas. V., 1997.

Leave a Comment