Antika

Įvadas

Antika – ( pranc. antique < lot.antiquus – senovinis), senovės istorijos dalis, senovės graikų ir romėnų pasaulis. Tai daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis, arba tik Senovės Graikija ir Senivės Roma. Antika apima Viduržemio jūros kraštus laikotarpiu nuo 1250 m.pr. m. e. iki 476 mūsų eros metų ( Vakarų Romos imperijos žlugimo ). Kai kurie autoriai antikos pabaiga laiko Atėnų akademijos uždarymą 529 metais. Šį terminą naudoti pasiūlė profesorius C.Cellarijus, tik XVIII amžiuje.
Ryšiai su antikos pasauliu ženklino ir Lietuvos istorijos puslapius, antikos kuultūros bei meno atgarsiai įvairiomis formomis įtakojo mūsų pačių nacionalinės kultūros sklaidą. Lotynų ir graikų kalbų kelias, pradžioje pasukęs į bažnyčią ( lotynų kalba bažnytinėje liturgijoje buvo vartojama nuo pat krikščionybės įvedimo ) ir ėjęs į Lietuvą iš Prahos, Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetų, 1579 m. įsteigus Vilniaus universitetą, atvėrė galimybes pažinčiai su visa senovės graikų ir lotynų kultūra, filosofija ir menu. “ XV a., o gal ir XIV a., šviesesni Lietuvos žmonės, susipažinę su lotynų kalba ir Romos istorija ir pastebėję tam tikrą panašumą tarp lotynų irr lietuvių kalbų, ėmė skelbti, kad lietuviai yra kilę iš romėnų.Pirmasis tą spėjimą iškėlė lenkų kronikininkas Jona Duglošas XV a. po Kr. [ . ] Dr. Jonas Basanavičius pašventė kone visą gyvenimą, stengdamasis pagrįsti lietuvių kilmę iš trakų frigų, padarydamas tuo bū

ūdu lietuvius atėjūnais iš pietų Europos ir iš Mažosios Azijos. Jo manymu, aprašyti Iliados didvyriai buvę lietuvių protėviai. *
XVII a. ir vėlesniais šimtmečiais senosios graikų kalbos mokant Lietuvos kolegijose, klasikinėse gimnazijose ir kunigų seminarijose, antikinės kultūros paveldo įsisavinimas tapo privalomas kiekvieno apsišvietusio žmogaus požymis.
IV a.pr.Kr. Romoje įvykusi abėcėlės reforma, pateikusi 21 lotynišką raidę, sukūrė abėcėlę (ji vadinta abece ), kurios pagrindas iki šiol sudaro mūsų pačių raidyną.
Profesionalių dailininkų kalvėje – 1922-1940 m. veikusioje Kauno meno mokykloje – ir vėliau įsteigtame Vilniaus dailės institute antikinių skulptūrų kopijų piešimas buvo ne tik pirmasis jaunų dailininkų žingsnis į meno pasaulį, bet ir pamatas, nuo kurio prasidėdavo būsimųjų menininkų diskusijos apie harmonijos, proporcijos, meno ir tikrovės santykio bei kitas meniniu požiūriu nepaprastai svarbias estetines, menines sąvokas. Tai formavo kultūrinę ir meeninę pasaulėžiūrą ir neabejotinai veikė paties meno charakterį.

* Daugirdaitė – Sruogienė V. Lietuvos istorija. Lietuva amžių sūkury. – Chicago : Sandaros spauda.- 1956, p.30-31.

Senoji Graikijos istorija nuo dorėnų įsiveržimo iki helenizmo epochos. Apie 1200-uosius dorėnų įsiveržimas sugriovė Mikėnų civilizaciją ir Graikijoje prasidėjo vadinamieji „Graikijos tamsieji amžiai“, iš kurių išliko labai mažai žinių, išskyrus kai kurias Homero ir Hesiodo kūrybos dalis. Tamsiųjų laikų pabaiga tradiciškai laikoma pirmoji olimpiada 776 m.pr.m.e. suorganizuota graikų mitologijos dievų valdovo Dzeuso garbei.
Demokratijos atsiradimas. Kažkuriuo istorijos momentu Lydijoje buvo atrastas monetų kalimas. VI

II a.pr.m.e. piniginis ūkis įsiviešpatauja. Tuo pačiu irsta grupinis ūkininkavimas, ypač žemės ūkyje, gimininė sąranga, aristokratų viešpatavimas. Aristokratai tradiciškai turėjo afiliacijos teisę, o tai tapo reikšminga prasidėjus vidinėms migracijoms, nes tik per įsūnijimą migrantai galėjo įsitraukti į kitas, ne gimtąsias bendruomenes. Aristokratų valdžią stiprino ir teisė teisti už nusikaltimus. Teisės samprata buvo kitokia. Nusikaltimas praktiškai nesiskyrė nuo nuodėmės. Žmogžudystės atveju spręsta kaip pralietas kraujas užteršė žemę. Dėl to VII-VIII a.pr.m.e. masiškai vykdomi „apvalymo“ aktai. Tai galėjo daryti tik aristokratai. Aristokratų rolė prieštaravo naujai ūkinei situacijai. VIII a.pr.m.e. įtampa pasiekė viršūnę. Labiausiai nusiteikę kovoti su aristokratais buvo pirkliai. Tai buvo naujas pirklių-amatininkų-piratų sluoksnis. Kova prasidėjo dėl įstatymų kodifikacijos. Užrašyti įstatymus galėjo tik patys aristokratai. Aristokratams buvo būdingas asketiškas gyvenimo būdas, tačiau VII a. padėtis keičiasi. Prekeiviai savo gyvenimo būdu užkrečia dalį aristokratų. Nusigyvenę aristokratai VII a. vid. Sudarė patį revoliucingiausią visuomenės sluoksnį. Jie tampa tarpsluoksniu tarp aristokratų ir prekeivių. VII a. viduryje susidaro patinė situacija. Nusigyvenę aristokratai pradeda vadovauti tironiškai-demokratiškai revoliucijai. Tirono (tyrranos) sąvoka tuo metu neturėjo blogos reputacijos. Tirono valdžia rėmėsi balanso principu, paveldims buvo tik retais atvejais. Svarbiausias tirono vaidmuo buvo teisės kodifikavimas. Tironai palaikydavo gerus ryšius su Dionizo religija ir kultais, kurie buvo liaudiški, stengėsi uždrausti aristokratinę religiją. Tironai at
tsirado visuose Graikijos miestuose su kai kuriomis išimtimis – Mitilena ir Atėnais. Mitilenoje sukuriama ir renkama valdovo pareigybė – itakas Aisinetas (teisėjas, turintis valdovo įgaliojimus), kuris renkamas 10-iai metų. Atėnuose renkamas tironas (dialatas) yra Solonas. Jų įgaliojimai buvo tironiški, bet pareigybės renkamos ir ribotos laiku. Spartos ir Kretos vystymasis pasuko kita kryptimi. Kretos ir Spartos aristokratai patys sutinka užrašyti įstatymus, užbėgdami už akių tironams. Sparta turėjo 28 seniūnų tarybą ir du karalius (Likurgo santvarka), be to eforatą – stebėtojų tarybą. Taip balansuojant valdžią demokratijos Spartoje neatsirado.
Atėnų demokratija. Klasikinis polis, kuriame matome demokratijos vystymąsi yra Atėnai. VII a.pr.m.e. įvykdomos pirmosios reformos – Drakonto įstatymai. Kilono bandymas įvykdyti tironišką perversmą nepavyksta. 594 m .Atėnų aristokratai išrenka Soloną dialaku 10-čiai metų. Solonas per šį laikotarpį įtvirtino demokratijos pagrindus. 561 m.pr.m.e. Persistratas įvykdo sėkmingą perversmą, pasitelkęs Spartos kariuomenę. Paskutinė Atėnų demokratijos pakopa siejama su Kleistenio vardu. Jis likviduoja bet kokius aristokratijos reliktus. Kleistenis suardo Atėnų bendruomenę, jos galimybes grupuotis pagal interesus. Jo santvarkoje grupinių interesų būti neturėjo, buvo sukurtos tritijos, kurios būdavo sumaišomos, kad negalima būtų balsuoti geografiniu principu. Paliekama tik bulė, likviduojami aeropangai.
Atėnų politinės institucijos. Atėnų politines institucijas galima būtų išskirstyti į 3 dalis pagal valdžios pobūdį : tautos susirinkimas, taryba ir renkami pareigūnai – archontai ir strategai. Susirinkimas priiminėjo politinius sprendimus, o ta
aryba užsiėmė politikos įgyvendinimu ir administraciniais reikalais. Tautos susirinkimas būdavo šaukiamas kartą per mėnesį, vėliau maždaug 4 sykius, per metus būdavo apie 50 susirinkimų. Susirinkimas būdavo sušaukiamas Tarybos sprendimu. Reikšmingiausios archtonų ir areopago institucijos nuo maždaug V a. ėmė prarasti realią valdžią, kuri koncentravosi taryboje. Archtonai buvo pasidaliję pareigybes ir faktiškai vadovavo valstybei. Nors jų taktiška galia buvo labai maža iš piliečių jie susilaukdavo ypatingos pagarbos, matyt dėl sakralinių, simbolinių šių pareigų pobūdžio. Archontai turėjo savus pavadinimus. Tai eponimas, basilėjas, polemarchas ir 6 tesmotetai. Eponimas savo laiku simbolizavo aukščiausią valstybinę galią, jo vardu būdavo pavadinami metai. Atėnų demokratijos laikais eponimui liko tik kai kurios teisminės funkcijos. Aristokratijos metu basilėjas buvo vyriausias atstovas nuo tautos dievams. Sąlyginai šnekant, vyriausiojo žynio pareigos basilėjui išliko ir demokratijos laikais. Archontas polemarchas buvo nominalus kariuomenės vadas. Tačiau demokratijos laiku jokios realios įtakos kariuomenei neturėjo, o tik vykdė kai kurias religines su karo dievais susijusias kulto apeigas. Tesmotetų sferai priklausė pirmininkavimas tam tikrose bylose. Taryba buvo sudaroma iš 400, o vėliau iš 500 narių, išrenkamų burtais vienodai nuo kiekvienos filės, t.y. po 50 iš kiekvienos. Taryba (arba bulė) buvo turbūt artimiausiais šiuolaikinei vyriausybei Atėnų demokratinės sistemos organas. Tie, kuriems buvo pavedama prižiūrėti tam tikrą projektą, atlikdavo panašias į ministro funkcijas. Kad darbas būtų efektyvesnis nuolat dirbdavo tik 1/10 tarybos – kiekvienos filės atstovai posėdžiaudavo 1/10 metų (dar buvo įjungiama po vieną atstovą iš kiekvienos filės). Kadangi taryba nuolat dirbdavo (1/3 pasilikdavo ir naktimis), tai už laiką praleistą valstybinėse pareigose piliečiai gaudavo nedidelį atlyginimą. Tas dešimtadalis tarybos narių vadinosi pritanėjais, o jų tarybos dalis – pritanija. Pritanų rankose faktiškai buvo vykdomoji valdžia. Taryba taip pat ruošdavo praktiškai visus nutarimus susirinkimui tvirtinti, o kadangi susirinkimai vykdavo gana dažnai, tai buvo nesunku visus sprendimus priimtus taryboje patvirtinti susirinkime. Kariuomenės reikalais užsiimdavo renkami 10 strategų. Jų reikšmė buvo didesnė dėl to, kad strategai galėjo būti perrenkami neribotą kadencijų skaičių, kariuomenėje veikė tiesioginio paklusnumo (subordinacijos) principas. Tačiau ir strategų veikla visiškai priklausė nuo tautos susirinkimo. Kiekvienam karo žygiui ar operacijai susirinkimas paskirdavo vieną iš strategų, po to jis dėl žygio turėjo susirinkimui atsiskaityti. Po nepavykusio žygio susirinkimas galėjo strategą bausti, kartais net mirtimi. Nors iš pradžių kolegija turėjo universalią bendrą veiklos sritį, bet dėl praktinės būtinybės ji vis labiau skaidėsi, diferencijavosi pagal veiklą. Ir archontu, ir strategu galėjo būti išrinktas kiekvienas pilietis. Tiek sprendimų priėmimas tiek jų įgyvendinimas buvo kiekvieno piliečio pareiga, o ne tik jų išrinktųjų ar jų lyderių. Nors ne visi Atėnų gyventojai turėjo tokias politines teises, tačiau jokia kita demokratija žmonijos istorijoje neturėjo tokio didelio dalyvavimo laipsnio.
Demokratijos samprata ir principai. Taigi antikinė demokratija menkai primena naujųjų laikų laisvę, nes tai buvo demokratija kur žmogus ir valstybė atskirti nebuvo. Žmogaus politinio gyvenimo prasmė buvo jo gimtojo miesto gyvenimas. Antikos politinės sistemos – nevalstybinio valdymo formos. Tai buvo politiniai režimai, kurių, anot Aristotelio ir Platono, galėjo būti šeši : trys teisingi ir trys neteisingi. Šie režimai buvo totalinio valdymo formos, totališkai ir keičiamos. Demokratiją keitė aristokratija, aristokratiją – monarchija, kuri galėjo išsigimti į tironiją, taip pat, kaip aristokratija į oligarchiją, o demokratija į ochlokratiją. Kombinuotų formų Atėnų demokratijoje nebuvo. Tokio politinio režimo ribose nebuvo institucinio konflikto apiforminimo : jį spręsdavo ostrakizmas. Antikos demokratijoje veikė totalinė valdžia, sutelkiama laikas nuo laiko atskirose grupėse. Mintis apie valdžių atskyrimą dar nebuvo kilusi. Šia prasme didele pažanga galima laikyti valdžios sistemą, sudarytą Romoje. Pirmą kartą valdžios padalijimas tiek instituciškai, tiek socialiai buvo konflikto tarp plebėjų ir patricijų rezultatas. Atsirado liaudies tribūnatas. Jo atsiradimas reiškė, kad visuomenės grupių interesų konfliktas tapo įstatymiškai apiformintas, jam suteiktas įstatymiškas pobūdis. Romos politinė sistema tarsi įgyvendino kombinuotą valdymo formų principą. Tad Romos politinėje sistemoje pavyko įveikti Atėnų režimo totalitarizmą ir praktiškai sukurti tam tikrą valsžios galių sąveikos mechanizmą. Tačiau šioje sistemoje valstybė dar nebuvo atskirta nuo visuomenės, o individas nuo visuomenės ir valstybės. Valdžios padalijimo mechanizmas trukdė atsirasti partijoms.
Senovės Roma. Ji vadinama senovės civilizacija apėmusi Romos miesto valdomas teritorija nuo VI a.pr.m.e. iki V-VI a. Tuo metu Romos valstybės valdymo keitėsi nuo karalystės į respubliką ir galiausiai imperiją. Civilizacijos saulėlydžiu laikomas Romos imperijos žlugimas 476 metais. Senovės Roma pasižymėjo karingumu ir imperialistine politika. Valdant imperatoriui Trajanui (98-117) valstybės plotas siekė nuo dabartinės Škotijos iki Artimųjų Rytų. Romos miestas susiformavo pelkėtoje lygumoje, ribojamoje Kapirolijaus, Palatino ir Kvirinalo kalvomis. Kultūriškai besiformuojanti civilizacija patyrė didžiulę etruskų ir senovės graikų įtaką. Senovės Roma padarė labai stiprią įtaką vėlyvesnės Krikščioniškosios Vakarų civilizacijos formavimuisi.
Periodizacija. Senovės Romos istorija dažniausiai skirstoma į tris etapus pagal valdymo formą :
• Karalių laikotarpis (753-510/508 m.pr.m.e.)
• Respublika (509/508-30/27 m.pr.m.e.) (pagal vieną iš interpretacijų)
• Imperija (30/27 m.pr.m.e. – 476) 30 m.pr.m.e. vainikuotas pirmasis imperatorius Gajus Julijus Oktavianas Augustas.
Kultūra. Romos imperija stipriai paveikė ne tik savo valdomas teritorijas, bet ir aplinkines šalis. Žymiausiais romėnų poetais ir rašytojais laikomi Ciceronas ir Vergilijus. Romėnai pasiekė aukštų pasiekimų architektūroje, statė didelius pastatus, akvedukus, akmeninius tiltus ir kelius. Dalis jų išlikę iki šių dienų. Svarbi populiariosios romėnų kultūros dalis buvo gladiatorių kautynės, kurios buvo panašios į dabartinį sportą, tačiau kautynių metu dažnai buvo kaunamasi iki mirties. Tarp pramogų populiarios buvo ir žirgų traukiamų vežimų lenktynės. Pagrindinis piniginis vienetas buvo denarai (monetos).

Socialinės problematikos formavimasis Antikoje. Istorinė apžvalga

Daugiau kaip prieš 5000 m. Artimuosiuose Rytuose atsiradus pirmosioms vergovinėms valstybėms, jų ideologija buvo grįsta religija. Valdantieji sluoksniai kildino save iš dievų. Žyniai kaupė pirmąsias mokslo žinias : jie patarinėjo kada kariauti, sėti, statyti. Babilono žyniai domėjosi astronomija, Egipto – matematika. Artimųjų Rytų upių slėniuose gyvenančios tautos įkūrė stiprias centralizuotas valstybes. Jų pagrindinės jėgos buvo nukreiptos į kaimynines imperijas vienu tikslu – jas užkariauti. Galingas karo variklis, iš pradžių laidavęs imperijų augimą, vėliau tapo jų stabdžiu, o galiausiai – žlugimo priežastimi. Karai formavo tam tikrą pasaulėžiūrą : žmogaus gyvybės nuvertėjimą ir orientaciją į pomirtinį gyvenimą. Faraonai ir didikai statėsi piramides, rūpinosi savo pomirtinio gyvenimo turtais daugiau nei žemiškąją būtove. Šių kapaviečių ir šventyklų didybė stebina mus iki šiol. Kiek kitokią civilizaciją, balansuodami tarp galingų kaimynių, kūrė Viduržemio jūros gyventojai. Ilgai negalėdami sukurti galingų imperijų, dėl dažnai užpuldinėjančių kaimynų, graikai vis dėlto buvo galingesni savo kultūrine potencija. Jų kultūra pasklido toli už etnografinių Graikijos sienų. Ja žavėjosi net užkariautojai, o pavergėjai romėnai patys buvo pavergti graikų kultūros. Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII-VI a.pr.m.e. Tuomet formavosi pirmieji graikų poliai (valstybės – miestai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Kiekvienas polis kūrė savo valdymo organus. Iš jų vėliau išsirutuliojo dvi pagrindinės politinės sistemos – aristokratinė (Spartoje), demokratinė (Atėnuose). Dalis graikų emigruodavo už savo šalies ribų : į Mažąją Aziją bei prie jos esančias salas, apsigyvendavo Juodosios jūros pakrantėse ar vykdavo į Pietų Italiją. Emigrantų sukurti poliai buvo labai aktyvūs: jie ne tik prekiavo tarpusavyje, bet ieškojo ir naujų prekyviečių. Tai skatino laivininkystės ir amatų vystymąsi. Graikai buvo puikūs kariai, žemdirbiai, prekybininkai, jūreiviai bei amatininkai. Svetur gyvenančius graikus jungė bendrumo idėja, palaikoma sportinių varžybų (olimpiadų) bei gimstančių bendrų kultūrinių tradicijų. Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Svarbiausi lemtingi istoriniai įvykiai buvo: kova su persais 500-449 m.pr.m.e. (ji suvienijo graikus); Atėnų ir Spartos iškilimas (V a.pr.m.e.vid.); Peloponeso karas 431-404 m.pr.m.e; Aleksandro Makedoniečio valstybės sukūrimas (336-323 m.pr.m.e.) ir jo vadovaujamų graikų ekspancija į kaimyninius kraštus. Vėliau Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tokia būtų santykinė Graikijos istorinė rodyklė. Antika – daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis: pirmosios graikų filosofijos mokyklos steigėsi VII-VI a.pr.m.e., o paskutiniosios Romos imperijoje veikė dar V-VI m.e.a. antikinės socialinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529 m.
Ankstyvoji graikų natūrfilosofija. Pirmosios filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų: Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje graikų emigrantų tarpe. Svarbus tuo metu buvo Mileto miestas, VI a.pr.m.e. buvęs Mažosios Azijos tiek prekybiniu, tiek kultūriniu centru ( 494 m.pr.m.e. persų sugriautas ). Atsiradus mokslo ir filosofijos poreikiui, kuris sutampa su Graikijos kultūros augimu, susiformuoja dvi mokyklos – jonėnų ir italikų, – kurios sudarė visos vėlesnės antikinės filosofijos pagrindą. Į filosofinių svarstymų akiratį žmogaus ir visuomenės gyvenimo klausimai patenka šiek tiek vėliau. Pirmieji graikų filosofai ieškojo pradų ir principų, kurie paaiškintų pasaulio kilmę ir jo struktūrą. Žmogaus jie neišskiria, suvokdami jį kaip pasaulio dalį , pavaldų būtovės dėsniams.
Jonėnai. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mastytojai. Iš jonėnų žymiausia Mileto mokykla. Pagrindiniai šios mokyklos atstovai: Talis (625-547 m.pr.m.e.), Anaksimandras (610-546m.pr.m.e.) ir Anaksimenas (585-apie 525 m.pr.m.e.). Jos pradininku laikomas Talis. Mileto mokyklos atstovai domėjosi žmonių poelgiais, mėgino suprasti jų esmę. Jie manė, jog žmogus privalo savo išvadas grįsti tvirtu žinojimu, o ne vien tikėjimu. Žmonių socialiniai santykiai esą turi būti kaip darniai funkcionuojanti visuomenė. Tačiau svarbiausiu savo tikslu jie laikė gamtos tyrinėjimą, manydami, jog pažinę pasaulį, atskleis ir žmogaus esmę. Juos domino gamtos sandara, vidiniai ir išoriniai reiškinių ryšiai ir visa ko struktūrinis pradas („arche“), tai, kas chaosą paverčia pasauliu. Tolesnei šios pasaulėžiūros plėtotei didelę reikšmę turėjo ir Heraklito iš Efeso (apie 544/540 m.pr.m.e.) samprotavimai. Kildindamas pasaulį iš amžinosios visagalės ugnies, mokė, jog ugnis būdama grynu protu (logu), skildama ir savyje kovodama, pagimdo daugybę daiktų. Santarvė ir taika joje veda į sustingimą, tačiau šią sustingimo būseną naikina logas, ir viskas vėl virsta vieningąja pirmaprade ugnimi. Vieno atsiradimas susijęs su kito mirtimi. Visuotiniu logu (protu) Heraklitas mėgino paaiškinti ir socialinius procesus. Jis nepripažino žmonių lygybės. Jam geriausias tas, kuris yra išmintingesnis, nes ne visi žmonės vienodai sugeba pažinti pasaulį. O sugebėjimas pažinti – tai tobuliausia ugnies forma, pirmoji ugnis, siela. Ji nustato žmogaus vietą visuomenėje. Išmintis turi viešpatauti visur ir viską valdyti. O būti išmintingu, tai nusileisti ir paklusti protui, taigi susitaikyti su savo socialine padėtimi visuomenėje. Nes tik paklusdamas proto dėsniams, teigė Heraklitas, kurie pasireiškia ir valstybės santvarkoje, ir gamtoje, žmogus įgyja dvasinį aiškumą ir kartu patiria didžiausią laimę.
Italikai. Italikais laikomi Pietų Italijos ir netoli jos esančių salų graikų kolonistų mąstytojai. Iš italikų žymiausios yra pitagoriečių ir elejiečių mokyklos. Pitagoriečių mokyklos steigėjas buvo Pitagoras ( apie 570- apie 500 m.pr.m.e.). Priešingai, miletiečių idėjai apie materialųjį pasaulio pradą, jie kūrė teoriją, pasak kurios pirminis pradas yra skaičiai. Anot pitagoriečių, visi skaičiai sudaro vieningą harmoniją, kurią jie laikė universalia. Šiuo principu vadovaudamiesi aiškino ir visuomenės gyvenimą. Jie teigė, jog harmonijos esmė esanti pusiausvyra. Tuo remdamiesi mąstytojai aristokratus priešpriešino masėms. Demokratija jie laikė tvarkos (harmoningos) ardytoja ir teigė, kad ji yra laikina ir ją būtina panaikinti. Taip buvo mėginta argumentuoti žmonių socialinę nelygybę ir įrodyti autoritarinės valdžios būtinybę, jos tobulumą. Elėjiečiai. Mokyklos pavadinimas kilęs nuo Pietų Italijos miesto Elėjos. Žymiausi jos atstovai: Ksenofanas (VI-V a.pr.m.e.),Parmenidas (apie 540- ? m.pr.m.e.), Zenonas ( apie 490-430 m.pr.m.e.), Melisas (apie 410- apie 360 m.pr.m.e.). Elėjiečių mokyklos steigėjas buvo Ksenofanas. Jie iškėlė vieningos pasaulinės visybės egzistavimo idėją, tai yra pasaulis neatsiranda ir nežūsta; jis tiesiog yra. Gindami būties vienybę jie teigė, jog jutiminiai organai nėra joks pažinimo argumentas. Negalime nepastebėti, jog didele dalimi pirmųjų filosofųsamprotavimus, mokymus įtakojo mitologija, kuri buvo svarbus religijos – kultūros pamatas. Iš čia ir pasaulio kildinimas iš šventų elementų: vandens, ugnies, oro. Bei žmogaus kaip kosmoso dalies, pavaldžios bendriems gamtos dėsniams, traktavimas. Tad socialiniai klausimai nebuvo skiriami nuo gamtinės tvarkos aiškinimo ir tampa aktualūs, įsigalėjus demokratijai.

Materialistinė ir humanistinė graikų filosofijos

Po sėkmingų kovų su persais (V-VI a.pr.Kr.) Graikijos ekonominis ir kultūrinis gyvenimas sparčiai vystosi. Ypatingai sustiprėja Atėnai – jie tampa svarbiausiu graikų poliu. Periklio reformų dėka suklesti ir intensyvėja visos gyvenimo sritys. Įsigalėjus demokratijai, laisviesiems piliečiams atsiveria galimybės tvarkyti viešąjį gyvenimą, atvirai svarstyti valstybės reikalus ir juos spręsti, ginti savo teises, interesus. Didėja domėjimasis politika, teise ir žmonių tarpusavio santykiais. Visiškai suprantama, kad Atėnai subūrė intelektualių žmonių ratą : meninikus, rašytojus, politikus ir , žinoma, filosofus. Ryškėja dvi filosofijos kryptys – materializmas ir humanizmas. Atėnai tampa svarbiausiu antikinės filosofijos centru.
Materializmas. Žymiausi šios filosofinės krypties atstovai : Anaksagoras (apie 500-428 m.pr.m.e.), Empedoklis (apie 490-430 m.pr.m.e.), Demokritas (apie 460-apie 370 m.pr.m.e.). Ši filosofija darė didelį poveikį daugeliui mąstytojų. Jie iškėlė „dieviškojo proto“ koncepciją (protas-ne dieviška esybė, o abstraktus visuotinis principas), tyrinėdamidangaus kūnų judėjimą, paaiškino saulės užtemimų priežastį. Be to filosofai pradėjo domėtis žmogumi kaip atskiru, jo anatomija, santykiais su aplinka (atomistinė, gyvybės atsiradimo natūraliu būdu teorija). Žmonių socialinę nelygybę aiškino nevienoda jų išmintimi, o valstybės atsiradimą – kaip žmogaus dvasinio tobulėjimo padarinį.
Humanizmas. Humanistinės filosofinės krypties atstovais buvo sofistai (gr. sophistes-meistras, menininkas). Jie nesudarė atskiros mokyklos, neturėjo vieningos doktrinos. Tai buvo šviečiamojo pobūdžio srovė, sąjūdis, apimantis filosofijos ir politikos klausimus. Žymiausi šios filosofinės krypties atstovai : Protagoras (apie480-apie 410 m.pr.m.e.), Gorgijas (apie 483-375 m.pr.m.e.), Prodikas( tarp 470-460 m.pr.m.e.), Kritijas (apie 460-403 m.pr.m.e.), Pironas (apie 365-275 m.pr.m.e.), Sekstas Empirikas (II-III a. pradžia). Jie aiškino įstatymus ir dorovės normas, mokė iškalbos, disputo meno, logiško mąstymo, ruošė piliečius atvirai dalyvauti viešajame gyvenime. Sofistai manė, kad viską galima įrodyti ir viską galima paneigti, t.y., kai nėra jokios objektyvios tiesos. Pasak jų, visų dalykų matas esąs žmogus, taigi skirtumas tarp tiesos ir netiesos priklauso vien nuo žmogaus. Teisinga tai, ką jis mano esant teisinga, klaidinga tai, ką jis mano vaizduojasi klaida. Todėl įmanoma įtikinti kitus savo nuomonės teisumu. Jų nedomino gamtos filosofijos klausimai, nes jų išmanymas nesuteikia išminties gyvenime, o paties žmogaus tyrinėjimas privalo skirtis nuo gamtos tyrinėjimo. Tačiau sofistų populiariumas ilgai nesitęsė. Jų įtaka sumenko. Nes po pralaimėjimo Spartai Peloponeso kare, demokratija žlugo ir įsitvirtino tironija. Dėl tokios „dievų rūstybės“ atėniečiai apkaltino sofistus. Mat jų mokymas abejojo net dievų egzistavimu. Bedievyste, jaunimo tvirkinimu ir valdžios įžeidimu buvo apkaltintas net Sokratas, kuris kaip ir sofistai nesidomėjo pasaulio sandar. Jo mokymas rėmėsi praktiniu filosofijos pagrindu. Tačiau priešingai sofistams, jis manė, kad egzistuoja objektyvi tiesa. Pasmerktas myriop atsisakė (draugų padedamas) pabėgti ir iki gyvenimo pabaigos laikėsi savo filosofinės etikos. Sokratas įstatymus laikė socialinės tvarkos pagrindu, o pabėgimas būtų juos pažeidęs ir tvarką sugriovęs. Tik po mirties Sokratas susilaukė šlovės, o jo teisėjai patys buvo nuteisti myriop.
Sokrato moralės filosofija. Sokratas (apie 469-399 m. pr.m.e.) kaip filosofas iškilo Atėnų suklestėjimo metais. Apie jo gyvenimą ir filosofines pažiūras sužinome tik iš jo mokinių, Ksenofonto raštų („Atsiminimai apie Sokratą“, „Kiropedija“, „Sokrato apologija“,“Puota“) ir Platono dialogų, kadangi pats mąstytojas savo filosofiją skelbė tik žodžiu. Tikruoju filosofu jis laikė tą, kuris pripažįsta žinojimo ir doros vienovę ir praktiškai įgyvendina savo filosofiją. Jo nedomino gamtos filosofijos, nes manė, kad gamtos tyrinėjimai, jos dėsnių pažinimas, nepadeda nei kurti tų reiškinių, nei pakeisti jų, be to jis negali pamokyti kaip elgtis ir gyventi. O žmogus, jo dvasinių vertybių, visuomenės ir valstybės sąrangos klausimų pažinimas – gali. Pagrindinis Sokrato etikos teiginys – žinojimas yra svarbiausia vertybė, gėris. O neišmanymas – yda. Gera tai, kas atitinka dievų įstatymusir prigimties dėsnius. Dorovingas elgesys yra ir protingas. Mokydamas pažinti tas dorybes, Sokratas siekė įveikti sofistų reliatyvistinį mąstymą bei subjektyvizmą ir ieškojo būdų, kaip surasti visuotinę reikšmę turinčias sąvokas, kurios teiktų objektyvų žinojimą. Jis siekia, jog filosofija orientuotusi ne į konkretų objektą, o į sugebėjimą, galią spręsti visais gyvenimo atvejais. Filosofijos uždavinys ir yra tą sugebėjimą išvystyti. Siekdamas šio tikslo Sokratas naudojo savitą metodologiją. Ši metodologija turi du aspektus: negatyvų (elenktika-nuginčijimo, demaskavimo menas) ir pozityvų (majeutika-pribuvėjos menas). Pirmiausia jis stengiasi šalinti klaidas iš pašnekovo samprotavimų, leisdamas jam apibrėžti svarstomą bendrąją sąvoką ar problemą ir toliau analizuodamas pateiktą apibrėžimą, atskleidžia jo klaidingumą, o klausimų pagalba nejučia „priverčia“ pašnekovą formuluoti teiginį, priešingą pradiniam. Sokratas ypač pabrėžia, kad žmogus, autoritetingas vienoje srityje, nuolat klysta tardamas, jog išmano visus kitus dalykus. Todėl svarbiausias jo filosofijos leitmotyvas „Žinau, kad nieko nežinau“. Sokrato skelbta laimės, žinojimo, doros vienovė bei žinojimo visuotinumo siekimas, t.y. visų žinių apibendrinimas bendrosiomis sąvokomis buvo daugelio sokratiškųjų mokyklų filosofavimo metodologijos dalimi.
Po susidorojimo su sofistais ir Sokrato mirties, graikų mąstytojai vėl gręžėsi tradicinių filosofijos principų link. Vėl tampa populiariomis Anaksagoro pažiūros. Tačiau naujai apmąsčius pasaulio ir gyvenimo pagrindus išskirtinis dėmesys tenka žmogui. Žmogus tampa visuomenės ar valstybės dalimi Platonui (428/427-348/347 m. pr.m.e.) ir Aristoteliui (348-322 m.pr.m.e.), kurie toliau plėtoja socialinės filosofijos užuomazgas.
Antikinėje civilizacijoje būta visko : ir pakilimo ir nuosmukio periodų. Savo apogėjų ji buvo pasiekusi Aristotelio laikais. Po Aristotelio susidomėjimas filosofija sumažėjo, filosofija nuskurdo. Tai atsitiko dėl daug priežasčių. Tikriausiai nemažą reikšmę turėjo ir civilizacijos raida. Ji tuo metu pasiekė savo apogėjų, o vėliau pradėjo smukti. Vergoviniu darbu besirūpinanti visuomenė pasiekė savo aukščiausią išsivystymo stadiją ir nebegalėjo toliau tobulėti. Dar viena priežastis buvo ta, kad teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. Tuo metu vyravusi visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorijų. Dar antikinę kultūrą ardė besiformuojanti krikščionybė, kuri gimė ir pradėjo egzistuoti pirmaisiais mūsų eros amžiais. Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofų palikimą. Antikiniais laikais buvo sukurta daug filosofinės literatūros, tačiau mus pasiekė nedidelė jos dalis. Iš vadinamojo iki istorinio laikotarpio išliko tik kai kurių mąstytojų minčių nuotrupos, fragmentai. Praėjus beveik tūkstančiui metų po antikinės civilizacijos žlugimo, kuris iš esmės reiškė antikinės kultūros atgimimą. Tai buvo renesanso epocha. Renesanso laikų inteligentai, skleidėjai ragino žmones atsigręžti į Antiką, grįžti prie Antikos vertybių. Buvo siūloma neužmiršti ir senųjų filosofų teiginių.

Ugdymo idealai ir realybė

Ugdymo idealus pirmiausiai dera įžvelgti graikų epuose : dora, intelektas, meniniai įgūdžiai, herojiška narsa, kurios nuolat prireikdavo karuose, gebėjimas garbingai varžytis ir karo lauke, ir sporto arenoje, ir taikos metu. Epų veikėjai buvo itin jautrūs žmogaus sukurto grožio, meniškumo apraiškoms – tereikia prisiminti, pavyzdžiui, su kokiu įžvalgumu „Odisėjuje“ aprašoma sagė, kelianti veikėjų pasigėrėjimą. Jau nekalbant apie tai, kad meniškumo ir technikos stebuklas – Trojos arklys – trojėnams padarė tokį įspūdį, jog jie patys atvėrė Trojos vartus graikų kariuomenei. Taip pat verta atkreipti dėmesį, jog įtikinantys auklėjimo vaisiai buvo parodyti pačiuose kūriniuose: „Odisėjuje“ akivaizdžiai matomi herojaus sūnaus Telemacho dvasinio, intelektualinio ir fizinio brendimo rezultatai.
Tyrinėtojų teigimu, nemenką auklėjimo dozę vaikai gaudavo namuose, kuriuose šeimininkaudavo moterys, o vaikų auklėjimu daugiausiai užsiimdavo vergai – pedagogai. Helenizmo laikais pedagogo darbas tapo garbinga namų mokytojo profesija. Nors pirmieji auklėjimo ir mokymo impulsai buvo suteikiami namuose, antikos šalyse taipogi ezistavo oficialios mokyklos, rengiančios vaikus savarankiškam gyvenimui, pilietinei jų ateičiai. Graikijoje tobulėjant raštingumui, plečiantis ūkiui, skaitymas, rašymas, skaičiavimas labiau pasiturintiems gyventojams tapo neišvengiama būtinybe. Gausūs meno paminklai – literatūra, muzika – tapo itin parankia mokymo medžiaga: pramokę raidžių, mokiniai imdavosi skaityti didžiųjų savo poetų kūrinius. Homero epai ilgą laiką buvo vienintelis dorovinių, geografinių, religinių žinių ir gimtosios kalbos mokymo šaltinis.
Poezijos didvyrių, mokėjusių valdyti visus ginklus, dainuoti, groti lyra, demonstruoti nuovoką ir moralumą, pavyzdžiu formavosi siektini Graikijos jaunuolių idealai. Nors netiesiogiai, bet įtikinamai apie tai byloja didaktikos terminas, reiškiantis mokymo ir mokymosi mokslą, kuris į mūsų leksiką yra atėjęs iš senosios graikų kalbos. Graikiškas žodis „didaktikos“ yra verčiamas kaip pamokantis. Vadinasi, pasimokyti tikrąja to žodžio prasme šioje šalyje visų pirma buvo siekiama iš paties meno ir jame įkūnytų žmogaus vertės principų. Ugdymo ir meno ryšys antikos pasaulyje buvo pabrėžtinai stiprus : paideia (terminas, apibrėžiantis visą Graikijos ugdymo sistemą) turėjo aiškiai grožio ir gėrio požiūriu apibrėžtą orientacinį idealą.
Harmoninga, dvasiškai ir fiziškai išsivysčiusi asmenybė buvi siekiamybė ne tik Graikijoje. Po daugelio šimtmečių šį idealą atgaivinę italų humanistai skelbė, jog „dvasia ir kūnas, šios dvi stichijos, sudarančios žmogų, privalo vystytis drauge“. Meno ir ugdymo ryšys antikos kultūroje nebuvo vienakryptis procesas : nė viena kita Senovės civilizacija nepaliko tiek daug vaikų atvaizdų dailėje. Graikijoje ir Romoje vaikai patys tapo savarankiškais dailės kūrinio veikėjais. Graikų skulptoriai buvo ne tik perpratę vaikiško kūno proporcijų specifiką, bet kartu įtaigiai perdavė nepakartojamus vaikiškus judesius, gestus bei nuoširdžias jų nuotaikas. Vaikų gyvenimo tematika dažnai būdavo sutinkama ir ant juodafigūrės ir raudonfigūrės keramikos indų. Galima numanyti, jog vaikui, matančiam savo paties idealizuotą atvaizdą mene, menas turėjo tapti įkvepiantis, artimas ir patikimas. O ir patys filosofai taipogi nebuvo abejingi deramiems jaunosios kartos švietimo, santykio su šeima ir bendruomene klausimams.
Kadangi knygų trūko, poeziją buvo įprasta mokytis mintinai. Ir ne tik didžiojo Homero ar Hesiodo – mokymo tikslais didaktiniai kūriniai apie dievų kilmę, astronomiją, geografiją ir kitus dalykus kartais buvo rašomi eiliuotai. Tokių knygų atsiradimą skatino įkvepiantis epų , lyrinės poezijos pavyzdys ir, ko gero, praktiniai sumetimai – eiliuotą tekstą lengviau įsiminti.
Romoje, kaip ir Graikijoje, knygas – papirusų ritinėlius,-kuriuos įsigydavo skaityti mėgstantys žmonės – masiškai perrašinėjo vergai, todėl tie, kurie nepajėgdavo knygų įpirkti, galėjo naudotis viešųjų bibliotekų paslaugomis. Vien Romos mieste jų buvo kelios dešimtys. IV a. Romos miesto pastatų sąraše minimos net dvidešimt aštuonios viešosios bibliotekos. Romoje parašytas ir pirmasis lotynų kalbos gramatikos vadovėlis. Itin populiarūs buvo tie, kuriuose net gramatikos taisyklės buvo surimuotos.Daugiausiai yra išlikusių retorikos vadovėlių.
Romėnų mokykloje šalia gimtosios kalbos dar buvo mokomasi graikiškai. Nuo I a.pr.Kr. kiekvienas mokslus ėjęs romėnas mokėjo graikiškai, nors kitos užsienio kalbos antikos pasaulyje, nepaisant jų reikalingumą grindžiančių prekybinių ryšių, studijuojamos nebuvo. Tačiau Romoje šalia graikų kalbos kartais dar buvo mokomasi etruskiškai, o taip pat dar buvo studijuojama istorija – anuometinį romėnišką tapatumą garantuojantis mokymo komponentas.

Senovės Romos menas ir architektūra

Mene, ypač architektūroje, stengtasi visokeriopai parodyti pasauliui nenugalimą valstybinės valdžios galybę. Romėnai daug ką perėmė iš etruskų, bet dar daugiau – iš graikų. Net daugybę savo tikėjimų ir mitų romėnai perėmė iš graikų.
Pastatų perdengimams romėnai išmoko statyti akmens arkas, paprastus skliautus ir kupolus, akmenų sutvirtinimui pradėjo naudoti klinčių skiedinį (cementą). Statybos technikoje tai buvo svarbus žingsnis į priekį, statant sudėtingesnio išplanavimo pastatus su didelėmis perdangomis. Romėnai iš graikų perėmė ir kolonas. Romėnų statiniuose kolonos nustojo būti tik statinio atrama. Kadangi arkos ir skliautas laikėsi ir be jų, kolonos tapo puošmena. Garbės reikalu tapo kiekvienam valdovui statyti kolonomis apsuptas puošnias aikšteles ir visuomeninius pastatus. Karvedžių nugalėtojų garbei buvo statomos triumfo arkos. Ypatinga prabanga ir puošnumu pasižymėjo pasilinksminimams skirti pastatai. Didžiausiame Romos cirke Koliziejuje galėjo tilpti 50 000 žiūrovų. Tai buvo amfiteatras. Netgi dabar šiuo principu tebėra statomi stadionai.
Romėnai daug pasiekė inžinerinių taikomojo pobūdžio statinių statinių srityje. Didelei valstybei ir ūkiniais, ir kariniais sumetimais buvo nepaprastai svarbu turėti gerus tiltus ir kelius. Juos statė taip tvirtai, kad šie dar ilgai tarnavo žmonėms net ir žlugus Senovės Romos valstybei. Dar ir dabar ištisais kilometrais tęsiasi į arkas besiremiantys vandentiekiai (akvedukai).
Romoje kilo ir valdovų rūmai, ir daugiaaukščiai prieglaudos namai beturčiams. Kad tuščios sienos būtų gyvesnės, ant jų tapė įvairius vaizdus, taip pat piešė langus ir duris. Atkastų namų sienos mus supažindina su Senovės Romos tapyba. Pompėjos sieninė tapyba buvo kuriama skirtingu laiku, todėl ji labai įvairi. Tuo metu dailininkai išmoko vaizduoti erdvinę perspektyvą. Sieninės tapybos paveiksluose buvo vaizduojami peizažai, fantastiški architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai ir kita. Pompėjos tapyboje mėgstama raudonos ugnies spalva. Namų grindis puošė mozaikos – iš spalvotų akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Senovės Romos menas turėjo be galo didelę reikšmę būsimoms kartoms.

Naudota literatūra :

Genzelis. Bronius. Senovės filosofija.-V. – Mintis.-1995.
Plėšnys. Albinas. Filosofijos įvadas.-V. – 1996.
Filosofijos istorijos chrestomatija / Antika.-V.-Mintis.- 1977.
Raeper.W.Smith.L.Po idėjų pasaulį.-V.-Alma Litera.-1996.
Hėgelis. Georgas. Istorijos filosofija.-V.-Mintis.-1990.
Tiju Vijrand. Jaunimui apie meną.-K.-Šviesa.-2001.

Leave a Comment