Antano Smetonos valdymo laikotarpis

Antanas Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, K. Griniaus kaip vienas žymesniųjų LDP veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma. Didžiojo Vilniaus lietuvių seimo organizacinio komiteto sudėtyje Smetonos nebuvo, tačiau Seimo parengiamuosiuose posėdžiuose jis dalyvavo. Seimui Smetona nebuvo priešingas. Jo pastangomis nuo Demokratų partijos į komitetą vietoj P. Višinskio buvo įtrauktas J. Vileišis. Išaugusį Smetonos autoritetą LDP ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas nuo LDP į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė Seimo pirmininku. Po Viilniaus seimo Smetona aktyviai dalyvavo Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) organizuotoje Kauno gubernijos rinkiminėje kampanijoje į I Valstybės dūmą (1906. 04.), kvietė lietuvius vienytis visose kultūrinėse ir politinėse akcijose. Jis pamažu tampa tautininku, suvokia, jog LDP gretose nepavyks sutelkti visas intelektualines tautos jėgas, ir iš DP pasitraukia.

Smetona kėlė ir valstiečių materialinės padėties gerinimo klausimus, ragino kurti valstiečių draugijas, steigti jiems banką, rašė, jog būtina telkti valstiečių lėšas dvarininkų žemei pirkti, siūlė lietuvių šviesuoliams tarpininkauti ir padėti valstiečiams. Taigi Smetonai rūpėjo lietuvių kapitalo įstaigų kūūrimo problema. Labai aktyviai domėjosi pirmosiomis Vilniaus ir Kauno lietuvių kredito draugijomis, jų veiklos rezultatais.

Antanas Smetona rūpinosi kylančių Lietuvos kaimų, miestelių ir miestų socialinių grupių įtakos augimu, jų pozicijų žemės ūkyje, prekyboje ir pramonėje stiprinimu. Jo siūlymai turėjo aktyvinti ne ti

ik lietuvių ekonominio ir visuomeninio gyvenimo vaidmenį Lietuvoje, bet ir apskritai spartinti kapitalizmo vystymąsi.
1915m. Kaizerinės Vokietijos kariuomenė okupuoja Lietuvą. Smetona lieka Vilniuje. Daliai visuomenės veikėjų pasitraukus į Rusija, jis tampa vienu iš svarbiausių Vilniaus lietuvių veikėjų. Jis buvo vienas iš tų lietuvių inteligentijos atstovų, kuris pradėjo orientuotis į Vokietiją ieškodamas galimybės ateityje su jos pagalba išspręsti Lietuvos valstybės sudarymo klausimą. Keldamas savarankiškos Lietuvos valstybės kausimą, Smetona negalėjo pamiršti Vokietijos reikalavimo, kad Lietuva būtų sujungta su Vokietija. Dėl to jis įrodinėjo, jog “yra kartais suverenitetas, bet nėra laisvės, ir atbulai”. Taigi Smetonos kelias buvo aiškus – sukurti Lietuvos valstybę kol kas Vokietijos sudėtyje, eiti jos politikos farvateryje, atsiskirti nuo Rusijos. Taigi lietuvių politikų dalis su Smetona priešakyje pasisakė už sąjungą (bet laikiną) su Vokietija, riizikingai susiedama lietuvių tautos ateitį su vokiečių militarizmu, tikėdamiesi, jog tik Vokietija iškels pasauliui suverenios Lietuvos sudarymo problemą. Ši orientacija Smetonai atrodė tikslingiausia ir jos laikėsi iki pat Lapkričio revoliucijos Vokietijoje.
1917m. lapkričio 2-10d. Smetona dalyvauja Berne (Šveicarija) įvykusioje lietuvių politinių veikėjų konferencijoje, kur Lietuvos Tarybai atstovavo visas jos prezidiumas. Svarbiausias klausimas buvo Lietuvos politinės ateities klausimas. Berne Smetona nustebino liberalus pasisakydamas už konstitucinę monarchiją. Jis pareiškė, jog svarbu yra ne tiek valdymo forma, kiek turinys. Tačiau monarchijos klausimas buvo la
aikinai neutralizuotas. Šimtmečius engusi lietuvių tautą Rusijos monarchija, Mažosios Lietuvos gyventojus germanizavusi Vokietijos monarchija, žiauri kaizerinė okupacija – visa tai tiesiog psichologiškai nuteikė plačiuosius lietuvių tautos sluoksnius prieš monarchiją, skatino kovoti dėl demokratiškesnės santvarkos.
1917m. rugsėjo 24d. Krašto Taryba išrinko prezidiumą iš penkių narių, kur Smetona išrenkamas pirmininku. Pirmininku išbuvo iki 1919m. pradžios. Balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva stengėsi įgyti tarptautinį pripažinimą, užmegzti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Naujajai vyriausybei reikėjo pinigų tačiau 1918m. rudenį krašto finansinė padėtis buvo katastrofiška. Lietuvoje cirkuliavo vokiški pinigai – ostmarkės. Vokietija plėšė Lietuvą finansiškai – jai atitekdavo visi čia surinkti mokesčiai. Lietuvos vyriausybė pradėjo skolintis visur, kur galima. Finansinėproblema buvo laikinai išspręsta. Vėliau besikuriančią valstybę rėmė kitos valstybės.
1918m. pabaigoje Raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus, paaiškėjo, kad tuometinis ministro pirmininko A. Voldemaro vyriausybė neturi jokių realių ginkluotojų pajėgų. Kritiniu momentu ji sutriko. Gruodžio 20-21d. Valstybės Tarybos prezidiumo pirmininkas A. Smetona, Ministrų kabineto pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas išvyko į Berlyną ieškoti karinės bei finansinės Vokietijos paramos. Vokiečiai pasirašė sutartį ir suteikė 100 mln. markių paskolą. Išvykus vyriausybės vadovams, ministro pirmininko pareigas ėjo P. Leonas. Artėjant Sovietų Rusijos kariuomenei, P. Leonas pranešė, kad vyriausybė atsistatydina. Gelbėdamas Lietuvos egzistenciją, Valstybės Tarybos prezidiumas g

gruodžio 26d. naują vyriausybę pavedė sudaryti Socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovui M. Sleževičiui.
1919m. pradžioje M. Sleževičiaus ministrų kabinetą krikščionys demokratai ėmė kritikuoti už kairiąsias pažiūras. Paaštrėjo M. Sleževičiaus santykiai ir su Valstybės Taryba, ypač su S. Šilingu, ėjusiu prezidiumo pirmininko pareigas. Ministras pirmininkas norėjo, kad nei Valstybės Taryba, nei jos prezidiumas nesikištų į vyriausybės veiklą. Tačiau šis konfliktas vis labiau aštrėjo ir neigiamai veikė Lietuvos vidaus gyvenimą. M. Sleževičiaus vyriausybė, neišsilaikiusi nė trijų mėnesių, buvo priversta atsistaydinti.
Valstybės Tarybos prezidiumas naują vyriausybę pavedė sudaryti krikščioniui demokratui Pranui Dovydaičiui. P. Dovydaičio ministrų kabinetas daug posėdžiavo, daug kalbėjo, bet mažai veikė. Kraštas pasijuto esąs be vyriausybės.
Jau kovo 26d. partijos pradėjo tartis dėl naujo ministrų kabineto sudarymo. Tam darbui vėl buvo pakviestas M. Sleževičius. Jis sutiko tapti ministru pirmininku su sąlyga, kad Valstybės Taryba pakeis Lietuvos laikinąją konstituciją taip, jog vietoje Valstybės Tarybos prezidiumo, einančio prezidento pareigas, bus renkamas valstybės prezidentas. M. Sleževičius siūlė prezidentu rinkti Valstybės Tarybos pirmininką A. Smetoną.
1919m. balandžio 4d. Valstybės Taryba nutarė pakeisti Lietuvos laikinąją konstituciją, įvesti valstybės prezidento instituciją. Prezidentas turėjo perimti Valstybės Tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai buvo palikta teisė rinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Prezidentas turėjo eiti savo pareigas, kol bus su
ušauktas Steigiamasis seimas.
1919m. balandžio 4d. Valstybės Taryba pirmuoju Lietuvos prezidentu išrinko Antaną Smetoną, kuris pavedė M. Sleževičiui sudaryti ministrų kabinetą. Balndžio 12d. prezidentas patvirtino naują koalicinę vyriausybę, į kurią įėjo liaudininkų, krikščionių demokratų, socialdemokratų, tautininkų atstovai. Naujas ministrų kabinetas dirbo sunkiausiais Lietuvai laikais: vyko kovos su Raudonąja armija, lenkais ir bermontininkais. 1919m. vasarą ėmė reikštis vyriausybės krizė. Prasidėjo politinių partijų nesutarimai. Koaliciniame ministrų kabinete sunkiai galėjo susikalbėti kraštutiniai dešinieji su kraštutiniais kairiaisiais. Vyriausybės darbas tapo nerezultatyvus. Krizę aštrino ir iš užsienio grįžę A. Voldemaras ir M. Yčas. Šie įžymūs visuomenės veikėjai jautėsi atstumti nuo didžiosios politikos, siekė suaktyvinti Valstybės Tarybos veiklą. Tai kėlė Valstybės Tarybos ir M. Sleževičiaus vyriausybės nesutarimus. A. Smetona laikėsi neutraliai. Valstybės Taryba stengėsi atleisti ministrą pirmininką. 1919m. spalio 2d. M. Sleževičius atsistatydino.
Steigiamojo seimo sušaukimas. A. Smetona pakvietė Ernestą Galvanauską sudaryti naują ministrų kabinetą. Vyriausybė buvo sudaroma ne partijų koalicijos pagrindais, todėl liaudininkai atsisakė į ją eiti. E. Galvanausko ministrų kabinetą sudarė krikščionys demokratai, tautininkai ir nepartiniai.
Didžiausias naujos vyriausybės rūpestis – išgelbėti valstybę nuo finansinės katastrofos. Lietuvos iždas buvo tuščias. Paramą suteikė Didžioji Britanija, kuri nenorėjo, kad Baltijos šalyse įsiviešpatautų bolševikai. Ji davė Lietuvos kariuomenei ginklų, šaudmenų ir aprangos. Londono bankai suteikė E. Galvanausko vyriausybei 200 tūkst. svarų sterlingų.
E. Galvanausko ministrų kabinetui teko rengti Steigiamojo seimo rinkimus, kurie buvo numatyti dar Vilniaus konferencijos (1917m.) ir pažadėti Vasario 16-osios aktu. Steigiamojo seimo sušaukimą nutolino kovos dėl nepriklausomybės. Tai buvo pirmieji laisvi, visuotiniai, tiesioginiai ir slapti rinkimai Lietuvje. Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą Valstybės Taryba priėmė 1919m. lapkričio 20d. Prezidentas A. Smetona rinkimus į Steigiamąjį seimą paskyrė 1920m. balandžio 14-15d. Rinkimų įstatymo priede Lietuvos teritorija buvo padalyta į 10 rinkimų apygardų, bet 3 iš jų buvo okupuotos lenkų, tad Steigiamojo seimo rinkimuose dalyvavo 7 apygardų gyventojai.
1920. gegužės 15d. Steigiamasis seimas pradėjo darbą Kauno teatro rūmuose. Jį atidarė A. Smetona. Seimo atstovai pirmininku išrinko Aleksandrą Stulginskį ir priėmė rezoliuciją, kuri įgaliojo prezidentą, ministrų kabinetą, valstybės kontrolierių, vyriausiąjį kariuomenės vadą eiti pareigas, kol bus nurodyta, kam jas perduoti. Krašto valdymą perėmė Steigiamasis seimas.

Literatūra:
Arūnas Gumuliauskas “Lietuvos istorija”;
Kviklys B. “Mūsų Lietuva”, IV tomas;
Genia Jurkynienė, Juozas Jurkynas, Albinas Visockis “Naujųjų amžių istorija”;
Algis Kasperavičius, Rimantas Jokimaitis, Algirdas Jakubčionis “Naujausiųjų laikų istorija”;

Leave a Comment