I pasaulinio karo priežastys

Nuo 1910m. Europą viena po kitos krečia krizės, kurios ir atveda ją prie karo pradžios. Įtampos židinių daug: Marokas, Balkanai bei ginklavimosi varžybos sausumoje ir jūrose. Europos imperijoms pasaulis tampa per ankštas, ir ekonominės varžybos dar labiau paaštrėja.

Marokas yra paskutinė nepriklausoma Magribo valstybė. Prancūzija, užsitikrinusi Italijos ir Jungtinės Karalystės paramą, rengiasi užvaldyti šerifų karalystę. Ji pradeda nuo pagrindinių ekonomikos sektorių kontrolės. Tuomet įsikiša Vokietija, kuriai rūpi suardyti britų ir prancūzų “Nuoširdų susitarimą”. Kaizeris Vilhelmas II nuvyksta į Tanžerą ir ten pasiskelbia essąs Maroko laisvės gynėjas (1905, kovas). Ši pirmoji Maroko krizė Vokietijai baigiasi nusivylimu: ne tik kad išlieka “Nuoširdus susitarimas”, bet Prancūzija Alchesyro konferencijoje gauna Rusijos, Italijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų paramą. Vokietija viso labo tik išlaiko teisę prekiauti su visomis Maroko tautomis.

1911m. Maroke, Feso mieste, sultonui priešiški sukilėliai apsupa europiečių gyvenamą rajoną. Įsikiša prancūzų kariuomenė. Vokietija šią akciją laiko būsimos aneksijos pradžia ir reaguoja griežtai: pasiunčia vieną karo laivą užimti Agadiro uostą. Šios antrosios Maroko krizės (1911) baigtis nepatenkina nei vienų, nei kiitų: Vokietija pripažįsta Prancūzijos protektoratą Maroke, o Prancūzija kaip kompensaciją perleidžia Vokietijai dalį savo teritorijų Pusiaujo Afrikoje.

Balkanų krizės Europą krečia periodiškai. 1912m. mažosios Balkanų valstybėlės (Serbija, Juodkalnija, Bulgarija ir Graikija) sudaro Balkanų lygą, kurią remia Rusija. Sąjungininkai sutriuškina Turkijos imperiją ir

r atplėšia nuo jos beveik visas Europos teritorijas (1912-1913). Tuomet Bulgarija, nepatenkinta dalybomis, užpuola Serbiją, kurią remia Rumunija, Graikija, Juodkalnija ir Turkijos imperija. Ir kai Bulgarija jau yra beveik sutriuškinta, jos pusėn stoja Austrija-Vengrija: jai svarbu sustabdyti savo mirtino priešo Serbijos ekspansiją. Karo veiksmai pasibaigia Bukarešto sutartimi (1913), tačiau įtampa išlieka.

Nuo 1898m. tarp Anglijos ir Vokietijos vyksta brangiai kainuojančios karo laivynų ginklavimo lenktynės. Žemyne viešpatauja karinė karštligė. Vokietijoje taikos meto kariuomenė padidėja nuo 600 000 ligi 800 000 žmonių; Prancūzija balsuoja už trejų metų karinę tarnybą ir 750 000 žmonių kariuomenę. Austrija-Vengrija savo kariuomenę sustiprina dviem kariniais įstatymais, o Rusija tuo metu paskelbia ginkluotojų pajėgų modernizavimo programą ketveriems metams. Štabų įtaką politiniams sprendimas auga. Karą jie laiko neišvengiamo.

1914m. krizė yra logiškas antagonistinių sąjungų, ginklavimo varžybų bei Austrijos-Vengrijos ir Ruusijos vidinių sunkumų padarinys. Gaisras įsiliepsnoja Balkanų įtampos židinyje. 1914m. birželio 28d. Sarajeve nužudomas Austrijos sosto įpėdinis, atvykęs stebėti kariuomenės manevrų. Žudikas – Bostnijos studentai, kuriuos, be vyriausybės žinios, apginklavo serbų karininkai. Erchercogo nužudymas, dar vadinamas Sarajevo atentatu (atentatas – pasikėsinimas nužudyti aukštą valstybės pareigūną, žymų visuomenės veikėją arba jo nužudymas politiniais tikslais). Austrijai-Vengrijai ideali proga suvesti sąskaitas su Serbija, visų pietinių slavų viltimi.
Prancūzai siekė revanšo po nesėkmingo 1870-1871m. karo su Prūsija, kai Vokietija užėmė Elzaso ir Lotaringijos provincijas ir privertė Pr
rancūziją sumokėti 5mlrd. Frankų kontribuciją. Prancūzija žūt būt stengėsi vėl patekti tarp didžiųjų valstybių ir suardyti Europoje susidariusią jėgų pusiausvyrą. Tuo tarpu Vokietija buvo pasiryžusi ir toliau stiprinti savo padėtį Europoje. Ji sudarė karinę sąjungą su Austrija-Vengrija ir Italija, vadinamą Trilype sąjunga. Prancūzija savo ruožtu sudarė karinę sutartį su Rusija, prie kurios vėliau prisijungė ir Didžioji Britanija. Ši sąjunga buvo pavadinta Antante. Taip susidarė priešiški kariniai blokai. Jų atsiradimas dar labiau padidino įtampą Europoje, sukūrė sąlygas ginklavimosi varžyboms.
Ginklabimosi varžybas skatino sparti ūkio raida bei kolonijų grobimas. Didžiosios valstybės įsijungė į kolonijų dalybas, nes išaugo žaliavų poreikis ir siekis viešpatauti. Prancūzija įsitvirtino Senegale, Džibutyje, Naujojoje Kaledonijoje, Indokinijoje. Šiaurės Amerikos prancūzai užėmė Alžyrą, Tunisą ir Maroką. Vokietija stengėsi neatsilikti – ji užėmė Marianų, Karolinų salas ir Šandungą Kinijoje. Jau anksčiau jai priklausė Pietvakarių Afrikos teritorijos – Kamerūnas ir Togas bei Rytų Afrika. Vokietija kiek pavėlavo į kolonijų dalybas, todėl elgėsi agresyviai. Tokią pat politiką Vakarų pusrutulyje vykdė ir JAV 1898m. jos sutriuškino Ispaniją ir užėmė Puerto Riko, Guamo, Filipinų, Kubos bei Havajų salas. Tokie veiksmai istorinėje literatūroje vadinami imperializmo politika. Ji dar labiau blogino tarptautinius santykius.

Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir išaugęs Europos tautų nacionalizmas – vienos tautos skelbėsi pranašesnės už kitas. Karui buvo skiriamas teigiamas va
aidmuo žmonijos istorijoje. Pramoninkai ir net meno žmonės tam pritarė. Būta ir pastangų sumažinti karo grėsmę. Hagoje buvo sušaukti du kongresai (1899 ir 1907m.), kurie siekė pašalinti nesutarimus ir apriboti ginklavimosi varžybas. Tačiau taikos jėgos neįstengė užkirsti kelio bręstančiam karui.
Karo pradžią istorikai vadina “liepos krize”. Austrijos-Vengrijos vyriausybė gauna Vokietijos pritarimą ir ima šaltai ruoštis karui: Austrija-Vengrija, susitarusi su Vokietija, apkaltino dėl erchercogo mirties Serbiją ir 1914 liepos 23d. įteikė jai ultimatumą. Ši priima visus Vienos reikalavimus, tik nesutinka leisti Austrijos-Vengrijos policininkams atlikti Serbijoje apklausą. Austrija-Vengrija tuo nepasitenkina ir liepos 25d. nutraukia diplomatinius santykius su Serbija, paskui, liepos 28d., paskelbia jai karą.

Rusija negali savo ištikimos sąjungininkės Serbijos palikti vienos. Caras liepos 29d. paskelbia dalinę mobilizaciją, paskui (liepos 30) ir visuotinę mobilizaciją. Austrija-Vengrija, atsakydama į tai, liepos 31d. irgi paskelbia visuotinę mobilizaciją. Įtampa auga, nes Prancūzija pasirengusi remti savo sąjungininkę Rusiją, o Vokietija – Austriją-Vengriją. Vokietija liepos 31d. pradeda veikti: vyriausybė, būdama daug atsargesnė už kariškius, štabo spaudžiama, pareikalauja, kad Rusija per dvyliką valandų sustabdytų mobilizaciją. Kitas ultimatumas įteikiamas Prancūzijai: ji per aštuoniolika valandų privalo paskelbti neutralitetą ir kaip laidą atiduoti Tulo ir Verdeno tvirtoves, saugančias jos sieną šiaurės rytuose. Rusija ir Prancūzija reikalavimus atmeta. Tuomet štabai ima spausti vyriausybes.

Rugpjūčio 1d. Prancūzijoje ir Vokietijoje paskelbiama mobilizacija. Tą pa
ačią dieną Vokietija paskelbia karą Rusijai ir pareikalauja, kad belgai suteiktų jai laisvą praėjimą per savo teritoriją; rugpjūčio 3d. užima Liuksemburgą ir Rugpjūčio 3d. Vokietija paskelbia karą Prancūzijai ir rugpjūčio 4d. užima Belgiją, tuo priversdama įsikišti belgų neutraliteto garantą Jungtinę Karalystę. Konfliktas išsiplečia: prieš Vokietiją ir Austriją-Vengriją stoja Serbija, Prancūzija, Rusija, Anglija ir Belgija. Europoje įsiliepsnojo Pirmasis pasaulinis karas.

Ir Trilypės sąjungos, ir Antantės valstybių generaliniai štabai planavo trumpą manevrini karą. Vokietija tikėjosi per 6-8 savaites įveikti Prancūziją ir po to sutriuškinti Rusiją. Tačiau šis karas užsitęsė ligi 1918m. lapkričio 11d.

Literatūra:
Genia Jurkynienė, Juozas Jurkynas, Albinas Visockis “Naujųjų amžių istorija”;
P.F.Biunaras, Ž.P.Doranas, D.Stevanas, Ž.K.Vialis “Pasaulis III”;
Algirda Gečas, Juozas Jurkynas, Genia Jurkynienė, Albinas Visockis “Lietuva ir pasaulis”;

Leave a Comment