1941 metų birželio sukilimas. Informacinės sklaidos apie įvykį prieštaringumai Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje

Turinys:
1. Įvadas į kontekstą;
2. Situacijos dėstymas, atspindžių žiniasklaidoje pateikimas;
3. Išvada;
4. Literatūros sąrašas.

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga. Šis karas lietuviams tapo tarsi išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos vilties spinduliu. Visi tie, kuriems reikėjo, kad Lietuva vėl būtų nepriklausoma ir išsivaduotų iš SSRS, gaudami žinias iš fronto, iš Berlyno, pamažu ruošėsi išsilaisvinimui, taip rašo B. Gražulis savo prisiminimuose.

Tą pačią dieną pasidėjo ir LAF‘o (Šią organizaciją 1940 m. lapkričio 11 d. Berlyne įkūrė Kazys Škirpa. Jos tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybė, kurią būtų buvę galima paskelbti, kuomet SSRS kaariautų su Vokietija – pasinaudojus panašia situacija, kuri anksčiau buvo susiklosčiusi Pirmojo pasaulinio karo metais) organizuotas sukilimas. Kaune jį organizavo LAF‘o įkurtas vyriausiasis sukilimo štabas.
Taigi, prasidėjus sukilimui, kai sovietiniai darbuotojai pasitraukė iš Kauno Radiofono, birželio 22 dieną ją užėmė aktyvistai. B. Gražulis savo prisiminimuose pasakoja, kaip žmonės radijo stotyje laukė, kol vokiečių armija įžengs į Kauną ir ginklavosi. Kitos dienos, pirmadienio, rytą radijo klausytojai išgirsta Lietuvos nacionalinį himną ir Laikinosios vyriausybės tvirtinimus dėl atkuriamos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės. Pranešimas buvo perskaitytas lietuvių, vokiečių, annglų ir prancūzų kalbomis. Tą pačią dieną į Kauną įžengia vokiečių kariuomenė, kurią miestiečiai sutinka kaip išvaduotojus.
Iki šiol šioje vietoje (t.y. vokiečių, kaip išvaduotojų ir didvyrių pasitikimas) vietoje kyla daugybė nesusipratimų tarp Vakarų Europos gyventojų ir lietuvių. Vakarų Europos gyventojams su

unku suprasti, kodėl lietuviai vokiečių armiją pasitiko kaip išvaduotojus, mat tuo pat metu Vakarų Fronte buvo vykdomi žiaurūs nusikaltimai. Tačiau Vakarų Europos gyventojų patirtis labai skiriasi nuo tuo metu Lietuvoje vykusių įvykių. Kelias dienas prieš prasidedant sukilimui lietuviai patyrė vieną skaudžiausių smūgių bene per visą XX a. Lietuvos istoriją – trėmimus. Žmonės gyvuliniuos vagonuose ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sibirą – be jokių daiktų, maisto atsargų, be nieko. Tuomet visus buvo apėmęs siaubas ir nežinomybė, mat tie kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Sovietai trėmė žmones, galėjo būti pritaikyti kiekvienam. Tad suprantama, kad tokios baimės apimti žmonės vokiečius, jiems reiškusius tik išvadavimą nuo Sovietų Sąjungos, pasitiko kaip išvaduotojus.
Svarbus ir dar vienas faktas – Sovietų Sąjunga, pasitelkusi žydų bendruomenę ir propagandą, stengėsi suteikti Lietuvai pronaciškai nusiteikusios šalies įvvaizdį.
Vietos gyventojai, išgirdę per radiją Lietuvos himną, žinią apie Laikinosios vyriausybės sudarymą, ėmė organizuoti partizanų būrius: buvo iškeliamos trispalvės, užimamos vietinės valdžios buvusios patalpos, rūpinamasi ginklų gavimu. Kovoms buvo būdingas spontaniškumas, būrių organizavimuisi – stichiškumas. Sukilėlių amžius neviršijo 30 metų, tad sukilimą galėtume vadinti ir jaunimo sukilimu. Sukilimas buvo lietuviškos antisovietinės rezistencijos baigiamoji dalis – kulminacija.
Bene daugiausia informacijos gauname iš B. Gražulio prisiminimų, kuriuose jis pasakoja, kad visas pasipriešinimas nebuvo pakankamai gerai organizuotas, nes radiją užėmusiems žmonėms beveik parą teko laukti nu
urodymų iš pasipriešinimo vadovybės. Trūko ginklų, informacijos. Netgi paskirtieji Laikinosios vyriausybės ministrai sužinodavo tai per radiją, nors nė patys nenutuokdavo, kur ta vyriausybė įsikūrusi.
Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radiją prabilo LAF‘o Štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis. Jis pranešė Lietuvai apie sukilusį Kauną, perskaitė trumpą pranešimą apie tai, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, sudaroma Laikinoji vyriausybė. Tą pačią dieną sukilimas pradėtas ir Vilniuje.
Kaune sukilimas vyko iki birželio 25 d., Vilniuje – iki birželio 24 d., o apskrityje Raudonoji armija buvo puldinėjama beveik visą pirmą karo savaitę, kol vokiečių kariuomenė peržygiavo per Lietuvą. Tačiau tokio trumpo sukilimo pakako, kad pradėtų veikti valstybinės valdžios institucijos, viešoji policija.
Lietuvos Laikinosios vyriausybės suformavimas ir viešas paskelbimas visam pasauliui, kad Lietuva nepriklausoma, buvo didelis politinis smūgis ir Vokietijai, ir Sovietų Sąjungai. Vokietiją suerzino tai, kad lietuviai nepaklausė Trečiojo Reicho reikalavimų neskelbti nepriklausomybės ir nesudaryti vyriausybės. Nei Latvijoje, nei Estijoje, kur situacija iš esmės buvo panaši, nebuvo paskelbtos tautinės vyriausybės su pretenzija į valstybingumo tęstinumą.
Sukilimas jau pačioje užuomazgoje išsklaidė mitą, kad vokiečiai išlaisvino Lietuvą. Vokiečiai nuo pat pirmos įžengimo į Lietuvą dienos nepripažino Lietuvos Vyriausybės, vengė su ja bendrauti. Iki pat 1941 m. liepos pabaigos Vokietijos vadovybė dar nebuvo galutinai nustačiusi Pabaltijo valstybių statuso: ar įvesti tiesioginį okupacinį valdymą, ar palikti ribotą savarankiškumą. Tačiau vi
isgi buvo įvestas okupacinis vokiečių režimas.
Sovietų Sąjungą ypač dirgino tai, kad tautos Birželio sukilimas ir Laikinosios vyriausybės paskelbimas labai išraiškingai paneigė propagandinį Maskvos mitą, esą 1940 m. Lietuva savanoriškai įstojusi į SSRS.
Lietuva tapo antrąja Europos šalimi, ginklu pasipriešinusia stalininei agresijai ir pirmoji, sukilusi prieš okupantus (nepaisant to, sukilimu pardėjo nauja okupacija – vokiečių). Lietuviai įsitvirtino administracinėje valdžioje, kai kuriose pramonės, transporto įmonėse. Lietuviškas savivaldos aparatas, kuris buvo sukurtas lietuvių, šiek tiek sušvelnino nacistinę politiką Lietuvoje, laikinai pavyko išsaugoti nepriklausomą kultūros ir švietimo įstaigų tinklą.

Literatūros sąrašas:
1. Letukienė N., Gineika J. Istorija. Politologija\ 2004, Vilnius;
2. Gražulis B. Kai radijas šaukė prie ginklo\ Literatūra ir Menas, 1992. Nr. 30-35;
3. Štikelis S. Eterio šviesa\ 2001, Kaunas

Leave a Comment