Alfredas Nobelis

Alfredas Nobelis
(1833 – 1896)

Alfredas Nobelis gimė 1833 metų spalio 21d. Stokholme. Jo tėvas, Imanuelis Nobelis buvo inžinierius ir išradėjas, pastatęs daug pastatų ir tiltų Stokholme. Ryšium su tuo, kad jo darbas buvo susijęs su statyba, jis eksperimentavo, bandė įvairias statybos technikas. Alfredo motina, Andrieta Ahlsel buvo kilusi iš turtingos šeimos. Kartą atsitikus nelaimei statybose, kurios pagrindas buvo kelios paskendusios baržos su statybinėm medžiagom, Imanuelis buvo įstumtas į bankrotą ir tais pačiais metais gimė Alfredas Nobelis. 1837 metais Imanuelis Nobelis paliko savo šeimą ir išvyko kurti naaujos karjeros į Rusiją ir Suomiją. Kad išlaikytų šeimą Andrieta Nobel pradėjo dirbti bakalėjinių prekių parduotuvėje kur gaudavo menką atlyginimą. Tuo metu Imanuelis Nobelis sėkmingai įsteigė savo įmonę Sankt Peterburge, Rusijoje, kuri gamino įrangą rusų kariuomenei. Nobelis įtikino rusų carą, kad jo gaminamos jūrų minos gali apsaugoti nuo priešų. Jis buvo pradininkas ginklų gamyboje ir projektuojant garo variklius. 1842 metais Imanuelis jau turėjo pakankamai pinigų savo šeimai apgyvendinti Sankt Peterburge. Čia jo sūnūs mokėsi pas geriausius mokytojus ir gavo geriausią išsimokslinimą. Būdamas 177 metų Alfredas Nobelis gerai kalbėjo rusų, švedų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis. Jo susidomėjimas anglų literatūra ir poezija buvo toks pats kaip chemija ir fizika. Alfredo tėvui nepatiko toks jo susidomėjimas literatūra, nes jis norėjo, kad Alfredas dirbtų pas jį įm

monėje inžinieriumi. Tam, kad Alfredas praplėstų savo žinias chemijos srityje, tėvas jį išsiuntė mokytis į užsienį. Per du metus jis aplankė Švediją, Vokietiją, Prancūziją ir JAV. Paryžiuje jam patiko labiausiai ir jis pradėjo dirbti privačioje laboratorijoje pas žymų profesorių T.J. Pelouzą. Čia jis sutiko jauną italų chemiką A.Sobrerą, kuris prieš tris metus išrado nitrogliceriną. Nitroglicerinas buvo pagamintas sumaišius gliceriną su sieros ir azoto rūgštimis. Jis buvo per pavojingas naudoti praktikoje. Be to, nitroglicerino sprogstamoji galia buvo didesnė negu parako.

Alfredas Nobelis susidomėjo nitroglicerinu ir jo praktiniu panaudojimu statybose. Jo iniciatyva, visos problemos susijusios su nitroglicerino saugumu buvo išspręstos ir šis metodas turėjo padėti kontroliuoti nitroglicerino detonaciją. Amerikoje Alfredas aplankė Švedijos – Amerikos inžinierių Džoną Eriksoną (John Ericsson), kuris išrado laivams sraigtinį propelerį. 1852m. Noobelis buvo pakviestas grįžti atgal ir dirbti šeimos įmononėje, kurioje buvo prekybos pagyvėjimas, nes ji pradėjo tiekti medžiagas Rusijos armijai. Kartu su savo tėvu Nobelis įvykdė eksperimentus, kurie padėjo nirtoglicerinui tapti naudingu techniniams ir komerciniams sprogdinimams. Kai karas baigėsi ir esamos aplinkybės pasikeitė, Imanuelis Nobelis pateko į bankrotą. Imanuelis ir du jo sūnūs, Alfredas ir Emilis (Emil), paliko Sant Peterburgą ir grįžo į Stokholmą. O Robertas (Robert) ir Ludvigas (Ludvig) pasiliko Sant Peterburge. Įdėję daug vargo jie sukūrė šeimyninį verslą ir pradėjo vy
ystyti aliejaus pramonę pietinėje Rusijos imperijos dalyje.
Jiems labai pasisekė ir jie tapo vieni iš turtingiausių to laikmečio žmonių.1863m. po jo sugrįžimo į Švediją, Nobelis eksperimentavo su nitroglicerinu kaip su sprogmenimis. Keletas sprogimų, įskaitant tą per kurį žuvo jo brolis ir keli darbininkai, įtikino autoritetingus asmenis, kad nitroglicerino gamyba yra labai pavojinga. Jie uždraudė eksperimentus su nitroglicerinu Stokholmo mieste, todėl Nobelis buvo priverstas persikelti ir eksperimentuoti į laivą Mėlareno ežere. Nobelio tai neprislėgė ir 1864 jis galėjo pradėti masinę nitroglicerino gamybą. Norėdamas užtikrinti nitroglicerino naudojimo saugumą, Alfredas darė eksperimentus su įvairiom pagalbinėm medžiagom. Jis netrukus pastebėjo, kad sumaišius nitrogliceriną su siliciu, skystis virsta pasta, kurią galima įdėti į nedidelius tarpus. 1867m. Nobelis užpatentavo šią medžiagą, davęs jai dinamito pavadinimą. Kad dinamitą būtų galima sprogdinti, jis išrado detonatorių(„sprogstantį puoduką“), kuris uždegtų sprogdinimo virvutę. Šie išradimai buvo atrasti tuo pat metu kaip ir deimantų apdorojimo technologija, kurioje pneumatinė drėlė tapo pagrindiniu įrankiu. Kartu šie išradimai žymiai sumažino uolų sprogdinimo, tunelių kasimo, kanalų statybos ir kitų įvairių statybos darbų sąnaudas. Dinamito ir detonatorių rinka labai greitai išaugo, ir Nobelis tapo labai žymiu ir turtingu verslininku. Nuo 1865m. jo gamykla Kriumelyje(Krummel) netoli Hamburgo, Vokietijoje, eksportavo nitroglicerino sprogmenis į Europą, Ameriką ir Australiją. Metų bėgyje jis įkūrė apie 90 gamyklų ir laboratorijų da
augiau kaip dvidešimtyje pasaulio šalių. Nors Nobelis gyveno Paryžiuje, didesnę gyvenimo dalį jis praleido keliaudamas. Viktoras Hugo pavadino jį „turtingiausiu Europos bastūnu“. Tuo metu kai Alfredas Nobelis nekeliaudavo verslo reikalais, jis pats intensyviai dirbdavo savo laboratorijose, pradžioje Stokholme (Švedija), vėliau Hamburge (Vokietija), Arderyje (Škotija), Paryžiuje ir Sevrane (Prancūzija), taip pat Karlskoge (Švedija) ir San Reme (Italija).Jis sujungė sprogdinimo technologijas su kitais cheminiais išradimais, įskaitant sintetinį kaučiuką, dirbtinę odą, sintetinį šilką ir kitas medžiagas. Per visą savo gyvenimą (mirė1896) jis užpatentavo 355 išradimus.
Intensyviai dirbdamas ir keliaudamas jis beveik visai neturėjo laiko asmeniniam gyvenimui. Būdamas tik 43 metų, jis jautėsi kaip senis. Tuo metu jis davė skelbimą į laikraštį: „Turtingas, turintis aukštąjį išsilavinimą pagyvenęs vyras ieško vidutinio amžiaus moters, kuri moka kelias užsienio kalbas ir gali dirbti sekretore bei namų prižiūrėtoja“. Daugybę kvalifikuotų pretendenčių pranoko viena moteris iš Austrijos vardu Kauntesa Berta Kinsky (Countess Bertha Kinsky). Trumpai padirbėjus pas Nobelį, ji nutarė grįžti į Austriją ir ištekėti už Kaunto Artūro von Sutnero (Count Arthur von Suttner). Nepaisant to Alfredfas ir Berta tapo gerais draugais ir daugelį metų susirašinėjo. Daugelį metų Berta kritikavo valstybių ginklavimosi varžybas. Ji parašė populiarią knygą „Nekelk rankos“ („Lay down your arms“) ir tapo žinoma kovoje už taiką. Nėra abejonių, kad tai turėjo įt
takos A. Nobeliui rašant testamentą, kuriame buvo paminėtas ir prizas asmenims ar organizacijoms, kovojančioms už taiką. Praėjus keletui metų po A. Nobelio mirties, Norvegijos parlamentas nusprendė paskirti 1905m. Nobelio taikos prizą Bertai von Sutner.
Alfredas Nobelis suvaidino nemažą vaidmenį pasaulio ekonomikai. Be jo nebūtų susikūrusios tokios kompanijos kaip Imperial Chemical Industries (ICI), Didžiojoje Britanijoje, Société Centrale de Dynamite, Prancūzijoje ir Dyno Industries, Norvegijoje.

Savo gyvenimo gale jis įsigijo kompaniją „Bofors“ Karlskogoje, kur Björkborn dvaras atstojo jam namus Švedijoje. Alfredas mirė 1896 metų gruodžio 10d., San Remo mieste, Italijoje. Kai buvo perskaitytas jo testamentas, visi nustebo, nes ten buvo rašoma, kad visas Alfredo Nobelio palikimas turi būti išmokėtas premijoms chemijos, fizikos, medicinos ir fiziologijos, literatūros ir taikos stiprinimo srityse. Savo testamento vykdytojais jis pasirinko du jaunus inžinierius, Ragnar Sohlman ir Rudolf Lilljequist. Jie įsteigė organizaciją, pavadintą Nobelio vardu, kuri rūpinosi, kad jo palikimas būtų išdalintas taip kaip jis norėjo. Todėl nuo 1901 metų ši organizacija kiekvienais metais išrenka labiausiai nusipelniusius žmones minėtose srityse. Visos apdovanojimo ceremonijos vyksta Stokholme. Šiais metais premijos dydis siekė beveik 8mln. Švedijos kronų, o palyginus premijų dydžius šių metų ir 10 metų atgal matome, kad jos kasmet auga. Taigi galime sakyti, kad Alfredas Nobelis įamžino savo vardą amžiams.

Leave a Comment