Antanas Baranauskas – iškiliausias XIX a. rašytojas. Jis parašė daug eilėraščių, arba kaip jis vadino, giesmių. Bet labiausiai jį išgarsino “Anykščių šilelis”. Jį perskaičius man labiai patiko kaip A. Baranauskas vaizduoja praeities mišką, nes dabartyje jo miškas – iškirstas, išdegintas. “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę, kas jūsų grožei senobinei tiki?”. Taip prasideda vienas žinomiausių lietuvių kūrinių. Antanas Baranauskas neveltui taip rašė. Jis norėjo parodyti kokia graži yra lietuvių kalba ir kokie gražūs Lietuvos miškai. Juk lietuvis – visą gyvenimą su mišku. Net lietuvių liaudies mįslė yra “miške gimęs, miške augęs, parėjęs į namus gailiai verkia”. Tuo metu kai Baranauskas rašė šį kūrinį, Lietuvą buvo okupavę carinė Rusija, o dvarininkams garbė buvo mokėti lenkų kalbą. Taigi Baranauskas, neapsikentęs lietuvybės naikinimo, sugalvojo įrodyti, kad lietuvių kalba yra skambesnė už lenkų. Taigi tai jam puikiai pavyko, nes dar ir šiandien daugelis žmonių stebisi Baranausko šilelio grožiu. “ Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!”. Jis apie mišką pasakoja trimis aspektais: vaizdu “Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!”, kvapu “Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!”, ir garsu “ Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!”. Baranauskas tais trimis aspektais nusako visą miško grožį, jis netgi tylai suteikia garsų – “Vidurnaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas lapas arba žiedelis ant šakų kraunas”. Rašytojas pasakodamas apie miškelį nepamiršta nei smulkių samanėlių “Minkštučiukai samanų patalai ištiesti galvą in save traukia ir liulia užliesti”, nei didelių ir galingų ąžuolų bei uosių “Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,/Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo”. Jo žvilgsnis eina iš apačios į viršų, pradedant samanomis, uogomis, grybais “Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,/ Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia. /Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų terp medžių marguliuoja iš savų sodybų”, toliau eina krūmai, eglės, arba, kaip jis vadina, ėgliai “Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;/ Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri./ Krūmai žole barzdoti, kraštais mišką riečia,/ Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia”. Galų gale eina patys aukščiausi medžiai “Ieva, gluosna, ir blendis, grūšia, obelėlė;/ Savo seserį skundžia liekna sedulėlė”. Taip pat jis labai gražiai ir vaizdingai pasakoja apie metų laikų kaitą miške “Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,/ Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;/ Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,/ Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,/ Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,/ Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni/ Tartum krauju Marčiupio pakrantes aptraukia/ Ir kai pliki stabarai pavasario laukia”.
Bet dar labiau už vaizdą šilelio grožį išreiškia kvapai “Ė kvėpimas, jau ką gi!”. Juk kiek daug miške kvapų, ir jie visi nesusimaišo į vieną bjaurų kvapą, ne, jie taip puikiai dera, kad “Dievui ant gerbės rūko teip ramiai, teip gailiai”. Ir kiekvienas augalėlis vis kitaip kvepia, net gi tas pats dobilas, raudonas ir baltas skirtingą kvapą turi :“Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną”, o ką jau kalbėti apie įvairiausias gėles bei augalus :“Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų; / Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą”. Bet labiausia kvepia medžiai “Čia sakais pušelių, čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių” ir jų žiedai “Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrūko”. Užvis labiausiai miškelio grožį išreiškia garsai “Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia,/ Kad jų skyrium nežymu, – ė tik širdį griaudžia”. Baranauskas parodo miškelį garsais nuo nakties iki dienos “Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,/ Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta./ Dėl to širdyj visos pajautos nutilsta,/ Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta. / Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,/ Rasos pilnos žolynų, žemyn galvos linksta”. Jis labai taikliai pamėgdžioja paukščių balsus “Ėgi antys “pry! pry! pry!” priskridę int liūną;/ Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų: / “Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?/ Ką, ką, ką, ką? Ar grūdus? Ar musias? Ar sliekus?”. Jis netgi lakštingalą su Lietuvos dainomis palygina “Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas:/ Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyti, skalsus: / Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos, / Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos”. Bet viskam ateina galas, taip pat ir Anykščių šilelį iškirto, išdegino. Po to lietuviai atsitokėjo, pamatė, kokį grožį naikina ir “Terp savęs kaip broliai visi susižadę – / ažleist dirvas šileliui”. Nors ir kaip lietuviai stengėsi išlaikyti gražų mišką, jiems sutrukdė rusai, kurie iškirto miškus ir ne tik “Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,/ Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė”.Baranauskas labai sužavėjo mane savo mišku, jo pavaizdavimu. Skaitant šį kūrinį aš isįvaizdavau save, vaikščiojantį miške, besigrožintį jo vaizdais, garsais ir kvapais. Būtinai perskaitysiu kitus jo eilėraščius, gal jie taip pat bus tokie nuostabūs.