Aleksandras

ALEKSANDRAS

Aleksandro (1492 – 1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu
Lietuva nebuvo patenkinta bendru Lietuvos ir Lenkijos valdovu iki pat Kazimiero mirties, todėl per paskutinius trejus metus (1490 – 1492 m.)Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. Šis neturėjo jokio juridinio titulo, bet, kaip valdovo sūnus, buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Kazimierui 1492 m. mirus Gardine, Lietuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikščiu išrinko Aleksandrą. Lenkams jie pranešė, kad Kazimieras mirdamas paliko testamentą, kuriuo Lietuvai valdovu paskyrė Aleksandrą, o Lenkijai – jo vyresnįjį brolį Jooną Albrechtą. Esą, jie įvykdė velionio valią ir turi viltį, kad ją įvykdys ir lenkai. Lenkai šiuo lietuvių žingsniu buvo labai nepatenkinti, nes vėl norėjo bendro valdovo. Tačiau nebuvo kitos išeities ir savo karaliumi jie išrinko lietuvių siūlomą Joną Albrechtą. Taip Lietuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. Jonas Albrechtas titulavusi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, bet iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lietuva, pradėjusi sunkų karą su Maskva, ėmė ieškoti leenkų paramos. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus susivienijimo dokumentus, todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas. Kai mirė Jonas Albrechtas, lenkai savo karaliumi išsirinko Aleksandrą. Taip abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. Nuo to meto jos ja

au visą laiką, iki pat valstybės pabaigos, buvo valdomos vieno valdovo. Tad Aleksandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas, ją valdęs atskirai nuo Lenkijos.

1494 m. taika
Kazimierui viešpataujant, Maskvos kunigaikštis Jonas III vengė karo su Lietuva, bet po Kazimiero mirties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikštysčių. Aleksandras nusprendė tą pavojingą priešą palenkti giminyste, todėl jis pasipiršo jo dukteriai Elenai. Bet Jonas III sutiko leisti dukterį padarius taiką. Po ilgų derybų, 1494 m. pagaliau buvo padaryta taika; buvo sutarta, kad abi valstybės pasilieka sau tai, ką buvo valdžiusios taikos sudarymo metu. Tačiau liko neaišku, kam kurios sritys iš tikrųjų priklauso; mat, pasienio kunigaikščiai buvo beveik nepriklausomi. Dėl tos priežasties vėliau kaskart lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų, bet ir karų. Karai iš tikro grreit ir prasidėjo.

Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos, bet pasirodė, kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su Maskva. Kunigaikštienė Elena tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. Pirmiausia, jos tėvas pareikalavo, kad ji liktų provoslavė; su ja į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokius santykius turi palaikyti su katalikais ir t. t. taip iš padarytosios (1494 m.) ta
aikos neišėjo nieko gero. Jonas III nuolat kaltino Aleksandrą, kad šis nestato Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės, kad spaudžia pravoslavus ir t. t. pagaliau, 1499 m., prisidengdamas provoslavų gynimu, jis net pradėjo karą su Lietuva.

Karas su Maskva

1499 m. Aleksandro broliai, lenkų karalius Jonas Albrechtas ir čekų bei vengrų karalius Vladislovas padarė sąjungą kariauti su turkais. Prie jos turėjo prididėti ir Aleksandras. Jonas III, matydamas, kad Lenkija, susirūpinusi karu su turkais, negalės duoti Lietuvai pagalbos, nutarė pulti Lietuvą. Lietuvos sąjungininkais buvo tik Livonijos ordino magistras Valteris Pletenbergas ir Užvalgio totorių chanas Šach–Achmetas. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m., nors buvo paskelbtas tik 1500m. Jį Lietuva pralaimėjo, nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė, vedama kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, buvo sumušta ties Vedroša, o pats vadas buvo paimtas į nelaisvę. Geriau sekėsi tik Pletenbergui. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę, tačiau, negaudamas iš Aleksandro paramos, negalėjo kovoti prieš Maskvą. Nieko nelaimėjo ir kitas Aleksandro sąjungininkas, Užvalgio chanas Šach-Achmetas. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą, tačiau gausi jo kariuomenė, negaudama iš Aleksandro paramos, pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų, Krimo totorių, nuolat puolama, ėmė nykti. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Iš čia didžioji Šach-Achmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui, o patsai Šach-Achmetas pr

radėjo su turkais derybas. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Tuo būdu, dėl Aleksandro nerangumo, visos sąjungininkų pastangos nuėjo veltui.

1503 m. paliaubos
per karą su Maskva mirė lenkų karalius Lonas Albrechtas. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis, kad jam tektų lenkų karūna; Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi, nes tikėjosi gauti lenkų paramą karui su Maskva. Aleksandras iš tikro gavo lenkų karūną, tačiau Lenkija niekuo nepadėjo Lietuvai. Besirūpinant karūna, apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Aleksandras pradėjo derybas dėl taikos, tačiau buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Maskvai buvo paliktas Černigovas, Naugardas Sieverskas, Starodubas ir Okos paupiai. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dnieprą. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įleisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką).
Bet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek nepagerėjo. Kaip ir prieš karą, Jonas III nuolat kišdavosi į Lietuvos vidaus reikalus, tarsi gindamas pravoslavus. Jo pasiuntiniai važinėdavo pas Eleną “pasiteirauti apie jos sveikatą” ir nuolat šnipinėjo. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį, kad Elenai negalima priimti katalikybės. Buvo aišku, kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti.

1499 m. aktas
Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikšmės, todėl, Kazimierui mirus, li
ietuviai, nieko nesakę lenkams, išsirinko savo valdovu Aleksandrą. Jam valdant Lietuvą, o broliui Jonui Albrechtui Lenkiją, abi valstybes rišo tik jų broliški santykiai. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums, nes jie visi jautėsi turintys teisių Lietuvai. Tad, norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Lenkija, 1495 m. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo. Bet kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais, lenkai, norėdami gauti Lietuvos paramą, pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitarimu. Lietuvai irgi rūpėjo gauti Lenkijos paramą prieš Maskvą, todėl 1499 m. buvo sudarytas naujas aktas, kuriuo norėta Lietuvos ir Lenkijos santykius sutvarkyti kitaip. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, be to, dar buvo sutarta, kad nė viena valstybė be antros valstybės žinios negali rinktis sau valdovo. Vadinasi, buvo sudaryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo.

Aleksandro išrinkimas lenkų karaliumi ir 1501 m. aktas
Naujasis 1499 m. lietuvių ir lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva kariavo vieni, tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. Kaip tik tuo metu (1501 m.) mirė lenkų karalius Jonas Albrechtas. Lenkai nutarė savo karaliumi išsirinkti Aleksandrą; lietuviai tam ne tik nesipriešino, bet dar ir patys tuo rūpinosi.
Į lenkų selekcinį seimą Petrakavoje, remdamiesi 1499 m. susitarimu, atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Aleksandras. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandidatūrą. Lenkų reikalaujami, jie sutiko pasirašyti naują aktą, normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius; jo dėka turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Naują susitarimą patvirtino trys dokumentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių delegatai susikeitė dokumentais, o kiek vėliau Melnike tą susitarimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. Šiuo susitarimu buvo norima įkurti vieną jungtinę valstybę, kuri turėtų bendrą seimą, bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą, bendrą apsaugą ir bendrus pinigus.

1501 m. susitarimo likimas
kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike, tai jis paprastai yra vadinamas Melniko aktu. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams, kad susitarimą patvirtins visos Lietuvos seimas. Bet seimas jo nepatvirtino, mat, visa Lietuva pasirodė jam priešinga,- juo labiau, kad nelaimingai pasibaigęs karas su Maskva įrodė, jog iš lenkų vis tiek negalima gauti pagalbos; tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. Be to, tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičio šeimai; Aleksandro brolis, čekų karalius Vladislovas, savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. Taip šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija, kaip ir anksčiau, liko atskiros valstybės, tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). Bet vis dėlto, kai po 50 metų vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių suformavimo klausimas, lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. Ir vėlesnės – Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi paimti iš to paties Melniko akto.

Aleksandro asmuo ir jo mirtis

Aleksandras buvo kaulingas ir petingas, tačiau be jokių gabumų vyras. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos, kaip kad medžioklė; medžioti pagaliau jam trūko vikrumo. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus, bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. Aleksandras mirė 1506 m. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje, nes lenkai, nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų, jo kūno nevežė į Krokuvą, į savo karalių kapus. Ta vienintelis iš Lenkijos karalių, kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. Lietuvoje jis daugiausia gyveno todėl, kad Lenkijoje nenorėjo gyventi jo žmona. Mat, kaip provoslavė, lenkai nesutiko jos karūnuoti karaliene, o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas.

Leave a Comment