Kazimieras

KAZIMIERAS

Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.)
Zigmantui žuvus, kandidatu į Lietuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas; Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį, Trakus ir Brastą. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę, tačiau dauguma didikų, bijodami keršto už tėvo mirtį, buvo nusistatę prieš jį. Nors tuo pat metu savo pretenzijas į sostą pareiškė ir Švitrigaila, bet galingesnieji Lietuvos didikai ,susirinkę į Alšėnus, didžiuoju kunigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų Kazimierą. Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kadangi Kazimieras turėjo vos 13 3 metų, tai jo vardu kraštą valdė skirtieji patarėjai, kuriems vadovavo išmintingasai politikas Jonas Goštautas.

Kazimiero išrinkimas lenkų karalium
Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus, 1444 m. Atėjo žinia, kad jo brolis, lenkų ir vengrų karalius Vladislovas, žuvo mūšyje su turkais. Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų, tai lietuviai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų ponams, kad reikia dar palaukti, nes Vladislovas dar gali atsirasti (mat, jis buvo dingęs ir apie jo mirtį ti ikrų žinių nebuvo). Bet kai lenkai pagrasino, jog sostą atiduos Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui, tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Kazimiero konkurento Mykolo giminė, todėl, tapęs Lenkijos karalium, galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. Lietuviai sutiko išleisti Kazimierą į Lenkiją, bet išreikalavo iš

š jo privilegiją, kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajorijos teises.

1447 m. privilegija
kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais. Tai reiškė, kad Padolė su Voluinė turi likti Lietuvai. Be to, norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos, lietuviai į privilegiją įrašė nuostatą, kad didysis kunigaikštis negali duoti Lietuvoje nei urėdų, nei žemių jokiam svetimšaliui. Mat, lietuviai bijojo, kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų lenkų Lietuvoje skirti urėdais ir dovanoti jiems čia žemių. Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi.
Ta privilegija, be to, turėjo ir didelę socialinę reikšmę. Ją išsirūpindama, bajorija nepamiršo ir savęs. Nu uo to laiko visi bajorų dvaruose gyvenantys valstiečiai liko visiškoje savo ponų valdžioje. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m.) nuo mokesčių javais; dabar jie, be to, buvo atleisti ir nuo pastočių, nuo pilių statymo ir remontavimo, nuo pareigos pjauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir, pagaliau, nuo piniginio mokesčio (sidabrinės). Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo, nes, vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui, jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dvarų savininkams – bajorams. Bajorija, trokšdama pelno, kaskart vis labiau sp
paudė savo valstiečius, todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. Norėdama pastoti tam kelią, bajorija išreikalavo, kad į šitą privilegiją būtų įrašytas nuostatas, draudžiantis didžiajam kunigaikščiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. Taigi privilegija padėjo pamatą visuotinei baudžiavai.

Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva
Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę sutikimą, kad visa Padolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją, lenkai pareikalavo sau tų žemių, o kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių, tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištįsus 6 metus.
Visą tą laiką ginčijamoji Volinė buvo valdoma Švitrigailos, o Padolė – lenkų. Mirdamas, Švitrigaila testamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino Padolės atiduoti Lietuvai, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Voluinę. Kazimieras šiame ginče palaikė lietuvius, todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. Šitokioje padėtyje karalius 1453 m. buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų privilegijas, bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas, kurios neteisingai esančios kitų užgrobtos. Lenkai visą laiką reikalavo, kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė, tačiau lietuviai nenusileido. Kad dėl to nekilo karas tarp Lietuvos ir Lenkijos – Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. Ka
azimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti, o didžiausias jo priešas – kardinolas Z. Olesnickis, kuris vadovavo visai prieš Lietuvą ir Kazimierą nukreiptai akcijai, pagaliau visiškai neteko įtakos.

13 metų karas
Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nebegalvojo apie bet kokį karą. Tačiau karą sukėlė jo paties valcinių sukilimas. Mat, miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo, kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą, o visi kiti (vyskupai, valdę daugybę žemių, pasauliniai riteriai – bajorai) buvo nepatenkinti ordinu dėl to, kad jis vienas valdė kraštą. 1454 m., per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys. Žinodami, kad vieni neatsilaikys, sukilėliai pasidavė lenkų karaliui Kazimierui. Tuo būdu prasidėjo karas, kuris Lenkijai buvo nelengvas, nes tęsėsi 13 metų. Pagaliau ordinas buvo nugalėtas. 1466 m. Torne buvo pasirašyta taika, kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir – buvusiam aisčių krašte – Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę perkėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m.).

Lietuva 13 m. karo metu

Kariaudama sunkų karą su ordinu, Lenkija kvietė prisidėti prie jo Lietuvą. Tačiau Lietuvos politikos vadai, ei
inant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės, nepanoro su jais dėtis. Priešingai, jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę, o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Kazimierą. Tai buvo lietuvių klaida: jie net neatgavo Podorės, bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. Susidėjusi su lenkais, Lietuva, be abejo, būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną, t. y. Nemuną, o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes.

Lietuvos kovos su Maskva
Pirmieji Lietuvos susidūrimai su Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada, kai Maskva priglaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero priešininkus. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji užkariavo net keletą pasienio sričių. Bet visiškai kitaip virto, kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. Ten būdamas, jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais, tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podorės. O tuo tarpu buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nugalėti Maskvai, nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai šaukėsi Lietuvos paramos, žadėdami pripažinti Kazimiero vyriausiąją valdžią. Tačiau neparemti, jie pralaimėjo ir Kazimierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m.), – vadinasi, teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. Maža to, Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Naugardu, o Lietuvos įtakoje – Tverė. Riazanei buvo palikta teisė pasirinkti asu globą. Taigi 1449 m. sutartis buvo pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietuvos nenaudai. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla, o Lietuva pralaimi.
Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką, o tolimesnieji – jau ir žemes. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13 – metis lenkų karas su vokiečių ordinu, o vėliau – susirūpinimas gauti čekų ir vengrų sostus savo sūnums. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasiduoti Lietuvos sąjungininkus: Tverę ir jau vėliau Možaiską. Pskovas jau buvo palankus; o D. Naugardą Jonas III po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m., antrasis – 1479 m.) prijungė prie Maskvos. Tuo būdu žuvo galingoji D. Naugardo respublika. Beje, po pirmojo žygio D. Naugardas prašė Lietuvą paramos, bet Lenkijos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė. Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tverės kunigaikštystė. Jonas III, sudaręs sąjungą su Krimo chanu, jautėsi gana stiprus; maža to, jis ragino chaną pulti Lietuvą. Patsai Jonas III Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo, nes ir be to turėjo pakankamai darbo; tačiau augant jo galybei, Maskvos pasieny esančios Lietuvai paklusnios, būtent Ugros ir Okos paupių kunigaikštystės, jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. Tokiu būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo.

Kultūrinė būklė
Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimieras išbuvo net 52 metus. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis, visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Tiesa, totoriai dažnai nusiaubdavo Kijevo apylinkes, tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė, todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpinamasi savo kultūros kėlimu. Kazimiero laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų, Vilniuje buvo įsteigta net vidurinė mokykla, bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur; daugelis vyko į vakarų Europos universitetus, bet vis dėlto daugiausia mokėsi Krokuvoje; čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. Savų kunigų dar nepakako – vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. Taigi nors ir blogi buvo politiniai santykiai su Lenkija, tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo. Be to, Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą, su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija; daugelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. Tokiu būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni, nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė.
Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo, daugelis didikų labai praturtėjo, krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų; taip pat buvo pastatyta nemaža, net iki mūsų laikų išlikusių, bažnyčių. Tačiau valstiečių būklė ne tik kad nepagerėjo, bet dar pablogėjo. Po 1447 m. privilegijos palengva prasidėjo tikroji baudžiava: iš savo vietų nebegalintys išsikelti valstiečiai čia buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais.
Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40 000 kariuomenę, o tris kartus už ją mažesnė Lenkija – 60 000. Kaip Vytauto, taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoje Lietuvoje, Palenkėje, Voluinėje ir Podolės Brachlavo srityje. Rytinės Lietuvos žemės, išskyrus didesniųjų miestų apylinkes, buvo beveik negyvenamos. Tačiau pajamų iš Lietuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau, kaip ir iš Lenkijos karalystės žemių, nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų. Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių, o pelną iš savo dvarų jis gaudavo daugiausia natūra: grūdais, kailiais, medumi, galvijais ir t. t. Piniginių mokesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo.

Kazimieras ir jo šeima
Asmuo. Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. Tiesa, jis nepasižymėjo griežtumu, bet savo tikslų siekė kantriai ir patvariai. Neturėjo jokių didingų politinių planų; tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas, o užsienio politikoje ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais. Čia jam daugiausia reikalų teko turėti su vengrais ir čekais, į kurių sotus jam pasisekė pasodinti savo sūnų Vladislovą. Valdyti Kazimierui buvo nelengva. Lenkijoje iš savo seimų jam dažnai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių, bet, juos kantriai išklausęs, jis vis tiek darydavo saviškai. Lietuvoje jam pavyko sugriauti atsigavusių kunigaikščių galią, bet užtat iškilo nepalankūs didikai, kurie, jam esant Lenkijoje, tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus.
Šeima. Kazimieras bandė 65 m. amžiaus, palikęs gausingą šeimą. Iš viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Jis buvo kelis kartus vedęs, bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė. Visos jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. Viena iš jų ištekėjo už Hohencolerno; jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis prūsų kunigaikštis. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo čekų ir vengrų karalius; kitas jo sūnus, Jonas Albrechtas, buvo tėvo įpėdinis – didysis Lietuvos kunigaikštis. Jonui Albrechtui mirus, Aleksandras buvo išrinktas ir lenkų karaliumi. Sūnus Fridrika buvo Krokuvos vyskupas, Gniezno arkivyskupas ir primas, o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio, abi valstybes valdžiusio, Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus, taip pat Kazimieras, pripažintas šventuoju.
Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine, esą, Jonui Albrechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs.

Leave a Comment