aleksandras didysis

Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas, gimė 356 m.pr.Kr. Makedonijos sostinėje Peloje. Jo tėvas, karalius Pilypas II, buvo tikrai nepaprastų sugebėjimų žmogus. Pilypas perorganizavo Makedonijos armiją, įvykdė karinę reformą ir sukūrė įžymiąją falangą. Jis pirmasis pasinaudojo savo armija užkariaudamas aplinkinius šiaurės Graikijos regionus, o po to patraukė į pietus ir užkariavo didžiąją pačios Graikijos dalį.Vėliau Pilypas sukūrė Graikijos miestų – valstybių federaciją bei tapo jos vadovu. Jis planavo stoti į karą su didžiule Persijos imperija Graikijos rytuose, tačiau 336 m.pr.Kr. prasidėjus invazijai, 46 m. Pilypas buvo nužudytas. Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik 20 m., tačiau sėkmingai užėmė sostą. Pilypas rūpestingai rengė sūnų tapti jo įpėdiniu, ir jaunasis Aleksandras jau turėjo karinės patirties. Tėvas neignoravo sūnaus intelektualinio lavinimo. Aleksandro mokytojas buvo puikus filosofas Aristotelis, turbūt didžiausias senojo pasaulio filosofas ir mokslininkas. Ir Graikijos, ir šiaurinių teritorijų Pilypo užkariauti žmonės, jam mirus, matė gerą progą nusimesti makedoniečių jungą, tačiau į sostą atsisėdęs Aleksandras per dvejus metus sugebėjo pažaboti abu regionus. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į Persiją. Persai 200 metų valdė milžinišką teritoriją, kuri driekėsi nuo Viduržemio jūros iki Indijos. Nors Persija nebebuvo savo galybės viršūnėje, ji vis dar buvo didžiausia, stipriausia ir turtingiausia pasaulio imperija. 334 m.pr.Kr. Aleksandras įsiveržė į Persijos imperiją. Kadangi dalį armijos jis turėjo palikti namuose, kad kontroliuotų nuosavybę Europoje, Aleksandras turėjo su savimi tik 35 000 karių. Tai buvo labai mažos pajėgos palyginti su persų armijomis. Nepaisant to, Aleksandras laimėjo daug svarbių mūšių su persais. Jam sekėsi dėl 3 pagrindinių priežasčių. Pirma, Pilypo jam palikta armija buvo geriau apmokyta bei organizuota nei persų pajėgos. Antra, Aleksandras buvo genialus, turbūt geriausias visų laikų vadas. Trečia – paties Aleksandro drąsa. Nors kiekvieno mūšio pirmosioms stadijoms jis vadovaudavo iš užnugario, lemiamu etapu kavaleriją vesdavo pats. Tai buvo rizikinga, ir jį dažnai sužeisdavo. Tačiau jo kariai matė, kad Aleksandras dalijasi su jais pavojumi ir neprašo jų rizikuoti ten, kur nedrįstų pats. Tai stipriai įtakojo jų moralę.

Iš pradžių Aleksandras vedė savo karius per Mažąją Aziją, sutriuškindamas mažesnes ten išsidėsčiusias persų armijas. Po to, patraukęs į Šiaurės Siriją, jis sumušė didžiulę persų armiją prie Isos. Toliau pajudėjęs į pietus, po sunkios 7 mėn. apgulties, Aleksandras užkariavo Finikijos miestą – salą Tirą, dabartiniame Libane. Apgulęs Tirą, Aleksandras gavo iš Persijos karaliaus žinią, siūlančią Aleksandrui pusę jo imperijos mainais į taikos sutartį, tačiau Aleksandras nesutiko. Po Tiro žlugimo Aleksandras toliau žygiavo į pietus. Po 2 mėn. apgulties buvo paimta Gaza. Egiptas pasidavė be kovos. Aleksandras kurį laiką apsistojo Egipte, kad pailsėtų kariai. Ten, nors dar tik 24 m., jis buvo karūnuotas faraonu ir paskelbtas dievu. Po to jis vedė savo armijas atgal į Aziją ir 331 m.pr.Kr. lemiamame mūšyje prie Gaugamelų galutinai sutriuškino daug didesnę persų armiją. Po šios pergalės Aleksandras vedė savo karius į Babiloną bei Persijos sostines Sūzus ir Persepolį. Kad nepasiduotų Aleksandrui, Persijos karalius Darijus III, 330 m.pr.Kr. buvo nužudytas savo pareigūnų. Tačiau Aleksandras vis tiek sumušė bei nužudė Darijaus įpėdinį, po 3 metų kovos pavergė visą Rytinį Iraną ir prasiveržė į Centrinę Aziją. Turėdamas po savo kojomis visą Persijos imperiją, Aleksandras dabar galėjo grįžti namo ir perorganizuoti savo naująsias dominijas. Tačiau užkariavimų troškulys vis dar nebuvo numalšintas, ir jis žygiavo toliau, į Afganistaną. Iš ten jis vedė savo armijas per kalnus į Indiją. Po daugybės pergalių Vakarų Indijoje jis ketino žygiuoti į Rytų Indiją. Tačiau po ne vienerius metus trukusių mūšių išvarginti kariai atsisakė žygiuoti toliau, ir Aleksandras nenoromis grįžo į Persiją. Grįžęs į Persiją, maždaug metus Aleksandras praleido perorganizuodamas savo imperiją bei armiją. Perorganizavus armiją, Aleksandras ketino tęsti užkariavimus. Yra žinoma, kad jis planavo pulti Arabiją ir regionus į šiaurę nuo Persijos imperijos. Galbūt jis ketino dar sykį atakuoti Indiją ar užkariauti Romą, Kartaginą ir vakarinį Viduržemio jūros baseiną. Kokie jo planai bebūtų, tolimesni užkariavimai neįvyko. 323 m.pr.Kr. birželio pradžioje, vis dar Babilone, Aleksandras staiga susirgo karštlige ir po 10 d., būdamas 33 m. mirė.
Aleksandras nebuvo įvardijęs savo įpėdinio, ir netrukus po jo mirties prasidėjo kova dėl valdžios. Tuo laikotarpiu buvo išžudyti Aleksandro vaikai, motina, žmonos ir imperiją pasidalino jo karvedžiai.Aleksandras turbūt dramatiškiausia figūra istorijoje, o jo karjera bei asmenybe buvo žavimasi visais laikais. Jis buvo užsimojęs tapti didžiausiu visų laikų karžygiu, ir, atrodo užsitarnavo šį titulą. Kaip karys, jis buvo talentingas ir drąsus, kaip karo vadas, jis buvo nepralenkiamas – per 11 kariavimo metų nepralaimėjęs nė vieno mūšio. Tuo pačiu jis buvo intelektualas, mokytas Aristotelio ir branginęs Homero poeziją. Manoma, kad Aleksandras buvo labai gražus ir dažnai itin gailestingas sumuštiems priešams. Antra vertus, jis buvo ir žiauraus būdo egomaniakas.Kartą būdamas girtas, jis susiginčijo ir nužudė artimą savo bendrą Kleitusą, kuris anksčiau buvo išgelbėjęs jo gyvybę. Aleksandro užkariavimai buvo labai reikšmingi, suartinant Graikijos bei Artimųjų Rytų civilizacijas ir praturtinant abi kultūras. Per Aleksandro žygius ir tuoj po jų graikų kultūra greitai plito į Iraną, Mesopotamiją, Siriją, Judėją bei Egiptą. Be to, Aleksandro dėka plito graikų įtaka į anksčiau nepasiektas sritis – Indiją bei Centrinę Aziją. Helenizmo amžiuje (tuoj po Aleksandro karjeros) rytiečių idėjos – ypač religinės paplito graikų pasaulyje. Būtent ši helenizmo kultūra – iš esmės graikiška, bet su ryškiais rytietiškais bruožais ilgainiui paveikė Romą. Kariaudamas Aleksandras įkūrė daugiau kaip 20 naujų miestų. Garsiausias buvo Aleksandrija Egipte, kuris greitai tapo vienu svarbiausių pasaulio miestų ir reikšmingu mokslo bei kultūros centru. Svarbiais tapo ir kai kurie kiti miestai, tokie kaip Heratas ir Kandaharas Afganistane.

335m rudenį ir 335/34m žiemą Aleksandras skubiai ruošėsi žygiui į Persiją, tikėdamasis užklupti persų karalių iš netyčių. Tuo metu Persiją valdė Darijus III Kodomanas. 334m. pavasarį.palikdamas Majedonijoje dalį savo kariuomenės (vad. Antipatro), išžygiavo į Aziją. Pirmą kartą susidūrė su persais Helesponto pakrantėje, prie Graniko upės (334m.). persai pralaimėjo. Po šio mūšio Aleksandras nužygiavo prie Sardų, kurie pasidavė be mūšio. Frigija ir Lidija dabar buvo Aleksandro rankose. Dauguma graikų miestų pasidavė be kovos. Tik Milete ir Halikarnase Aleksandrui pasipriešino graikų samdiniai, tarnavę persų karaliui. Pėmęs Halikarnasą, Aleksandras nukariavo vidines Mažosios Azijos sritis, perkopė Taurą ir užėmė Tarsą. Iš čia nužygiavo Sirijos link. Darijui, surinkus kariuomenę, pavyko užimti svarbią poziciją Pinaro upės žiotyse, prie Iso miesto, Aleksandro užnugaryje. Aleksandras atkertamas nuo savo operatyvios bazės, tai sužinojęs Aleksandras, greitu žygiu grįžo prie Iso kur 333m. susikovė su Darijum. Iš kovos pasitraukus Darijui, persų kariuomenė taip pat skubiai pasitraukė. Į Aleksandro rankas pateko Darijaus stovykla. Pastarasis pasitraukė už Eufrato, o Aleksandras užėmė Finikijos pajūrio miestus (Aradą, Biblą, Sidoną). Sprendžiamąjį vaidmenį finikiečių miestams pereinant Makedonijos pusėn suvaidino persų laivyno iškrikimas, įvykęs po mūšio ties Isu. Finikijos ir Kipro laivai perėjo Aleksandro pusėn. Egėjo jūroje pradėjo vyrauti mkedoniečių laivynas. Smarkiausiai Aleksandrui priešinosi finikiečių miestas Tiras. Tiktai po 7 mėn. apgulimo 332m. miestas buvo paimtas ir žiauriai nuniokotas. Po Tiro krito ir stipri finikiečių tvirtovė – Gaza. Po to Aleksanras nužygiavo į Egiptą, kur dovanomis ir maloniu elgesiu palenkė savo pusėn Amono šventyklos žynius. Atsidėkodama žyniai paskelbė jį saulės sūnumi ir teisėtu senovės faraonų įpėdiniu. 332m. Egipte įsteigiamas naujas miestas – Aleksandrija. 331m. pavasarį Aleksandro armija išžygiavo iš Egipto ir per Palestiną ir Finikiją nuvyko į Mesopotamiją ir Babiloną. Netoli senosios Ninevijos, ties Gaugamelų kaimu, makedoniečiai pavijo Darijaus armiją ir 331m. nubloškė ją į rytus, Persijos gilumą. Į nugalėtojo rankas pateko svarbiausieji Persijos miestai Babilonas ir Sūzai. Paskutinis stambus Persijos miestas, patekęs į makedoniečių rankas, buvo Persepolis. 330m.makedoniečių armija paliko Persepolį ir išžygiavo į Egbataną Midijoje. Iš čia persekiodamas Darijų per Kaspijos vartus nutraukė į Partus ir Baktriją. Darijaus nepavyko pagauti. Jis buvo užmuštas Beso, o persijos karaliumi paskelbtas Besas Artakseksas IV. Pastarojo persekiojimas pareikalavo daug Aleksandro pastangų. Tačiau jis buvo pagautas ir apkaltintas Darijaus nužudymu. Mirus darijui, nutrūko Achemenidų dinastija, faktiniu Persijos sosto įpėdiniu tapo Makedonijos karalius. Makedonija ir Persija susiliejo. Iš Baktrijos Aleksandras nužygiavo į Sgdianą, persikėlė per Oksą ir per Marakandą, pasuko Jaskarto upės link, kur gyveno skitų gentys. Aleksandrui pavyko pasiekti Ferganos slėnį, bet jau nukariautose Sogdianos srityse prasidėjo didelis sukilimas (vad. Spitamenas). Aleksandras susidorojo su sukilėliais. 329/28m. žiemą Aleksandras praleido Baktrijoje. Per 330-327m. makedoniečiai užkariavo buvusias Persijos karalystės rytines sritis ir priėjo prie Indijos ribų. 327m pavasarį makedoniečių armija įžygiavo į Indiją ir pasiekė Poro karaliaus valdas. Poras buvo sumuštas. Žygiuodami į rytus makedoniečiai pasiekė Hifasio upę (čia juos sustabdė nenumatytos kliūtys: tropiniai lietūs, ligos..) Aleksandras buvo priverstas pradėti trauktis. 325m. Aleksandras atvyko į Babiloną – naujos karalystės sostinę. Iš paviršiaus politinė Aleksandro imperijos organizacija liko tokia pati, kokia ji buvo Achemenidams valdant. Išlaikytas buvo ne tik padalijimas satrapijomis, bet ir išliko satrapijų valdytojai. Gamybinis pagrindas taip pat liko senas, skyrėsi tik mastas., prekybinis kapitalas ir vergovė žymiai išsivystė. Aleksandro žygiai praplėtė senovinio polio akiratį ir ddavė mokslui ir menui naujos medžiagos. Suprasdamas vidinį savo daugiatautės valstybės silpnumą, Aleksandras išrasdavo įvairiausių priemonių, kad sulietų į vieną visas savo pajungtas tautybes. Jis paskelbė, kad makedoniečiai, susituokę su Azijos merginomis, bus atleisti nuo mokesčių.