Viktoras Hugo “Paryžiaus katedra” interpretacija

Viktoras Hugo romane “Paryžiaus Katedra” vaizduoja gyvenimą viduramžių Paryžiuje, jo sunkumus ir, šių laikų žmogaus požiūriu, gana niūrią realybę. Jis sukuria ištisą pasaulį, atskleisdamas pagrindinius gyvenimo principus per romano veikėjus. Norėdamas dar labiau paryškinti didžiausias vertybes, V.Hugo visus personažus kuria kontrasto principu.
Turbūt kontrastingiausias yra Kvazimodas – Katedros varpininkas. Autorius nupiešia labai aiškų išorinį jo paveikslą.Jis vaizduojamas bjaurus, išsigimęs. Visi miestiečiai juo bjaurisi. Kvazimodas yra kuprotas, šlubas, kurčias, mato tik viena akimi. Jis buvo paliktas Katedroje ant pamestinukų gulto. Žmonės, pamatę kūdikį, sttebėjosi ir baisėjosi juo. Niekas nenorėjo jo įvaikinti, o kai kurie manė, kad tai velnio vaikas, ir siūlė jį sudeginti. Kvazimodo laimė, jo pagailėjo Klodas Frolo – būsimasis archidiakonas. Jis įsūnijo vaiką. Tačiau, net ir užaugęs, Kvazimodas visur ir visada juto žmonių panieką, baimę, netgi pyktį. Dauguma netgi nelaikė jo tikru, pilnaverčiu žmogumi. Net ir Frolo davė jam vardą, reiškiantį “lyg ir”, “beveik”. Tuo jis tarsi norėjo pasakyti, kad “vienakis, kuprius, šleivys Kvazimodas tebuvo lyg ir žmogus”. Kvazimodo išvaizda tapo tarsi baarjeru, užtvėrusiu jam kelią į normalų gyvenimą, neleidžiančiu bendrauti su kitais žmonėmis, atstumiančiu visus aplinkinius.
Tačiau viduje varpininkas yra visiškai kitoks. Jo vidinis grožis nustelbia išorinį bjaurumą. Kvazimodo siela tarsi įrodo, kad jis taip pat yra žmogus. Tai patvirtina ašara, išriedėjusi, kai či

igonė Esmeralda jam, stovinčiam prie gėdos stulpo, davė atsigerti.
Vėliau Kvazimodas išgelbsti nuo kartuvių Esmeraldą ir sako, kad tai padarė iš dėkingumo. Tačiau iš tikrųjų yra šis tas daugiau. Jis pamilsta čigonę. Bet jis neleidžia sau jos mylėti, suprasdamas, kad dėl jo išvaizdos Esmeralda niekada negalės pajusti jam to paties. Todėl Kvazimodas stengiasi ilgai nebūti su ja , nenorėdamas, kad jai tektų į jį žiūrėti ir bjaurėtis ar bijoti. Tačiau jis rūpinasi ja, negailėdamas savęs. Valkatoms užpuolus Katedrą, Kvazimodas, manydamas, kad jie nori Esmeraldą pakarti, kovoja dėl jos gyvybės, visiškai negalvodamas apie savąją. Tačiau galų gale čigonė vis tiek nužudoma. Jos kūnas nunešamas į Monfokono rūsį, ten, kur laidojami visi pakarti nusikaltėliai. Kvazimodas, neturėdamas tikslo ir negalėdamas toliau gyventi, miršta ten pat, ją apkabinęs.
Katedros arrchidiakonas Klodas Frolo taip pat vaizduojamas naudojant kontrastą. Būdamas jaunas, jis domėjosi mokslais, buvo darbštus studentas, stengėsi būti sąžiningas. Mirus tėvams, jis ėmėsi globoti jaunesnįjį brolį, vėliau įsūnijo Kvazimodą. Taigi, kūrinio pradžioje jis vaizduojamas kaip teigiamas herojus.
Tačiau vėliau, nusivylęs brolio gyvenimo būdu, Frolo ima keistis. Jis užsisklendžia savyje, pasidaro niūrus. Į miestą jis išeina visada paskendęs savo mintyse, į nieką nekreipdamas dėmesio. Žmonės jį apkalba, iš jo šaiposi, kai kurie netgi laiko jį raganiumi. Tačiau Frolo tai nerūpi. Jis gyvena tartum atskirą gy
yvenimą, atsiribojęs nuo aplinkinių.
Dar labiau Frolo pasikeičia pamatęs gatvėje šokančią Esmeraldą. Jis mano, kad ją myli, tačiau iš tiesų jis tetrokšta kūniškos meilės. Čigonė jo bijo, todėl jis tampa klastingas, ima kurti planus, kaip priversti ją paklusti. Jis sužeidžia jos mylimąjį Febą, o kaltę suverčia jai. Esmeralda nuteisiama pakarti. Kunigas siūlo jai bėgti su juo ir taip išvengti mirties, tačiau ji nesutinka. Tada Frolo atiduoda ją kartuvėms. Taigi, iš teigiamo herojaus jis tampa neigiamu. Tokį įspūdį dar sustiprina tai, kad per egzekuciją jis ima juoktis “demonišku juoku, juoku, kuriame nėra nieko žmogiško”.
Galima sakyti, kad Klodas Frolo kūrinio pradžioje ir pabaigoje – tai du skirtingi herojai – teigiamas ir neigiamas. Jų tarpusavio kontrastas dar labiau paryškina blogąsias neigiamo herojaus savybes.
Dar vienas kontrastingas herojus – Febas de Šatoperas, Esmeraldos mylimasis. Jis turi daug gerbėjų tarp moterų, nes yra laikomas gražuoliu. Esmeralda jį myli ir mano, kad ir jis jai jaučia tą patį, tačiau Febui ji nė kiek nerūpi. Išpuikęs nuo gausybės meilės nuotykių, jis netgi nemoka mylėti. Apie būsimąją santuoką su savo sužadėtine Fler – de – Lisa jis galvoja: “Koks šuniškas jungas!”. Jis ir jai nejauèia jokios meilës. Todël, autoriaus manymu, “Febas de Ðatoperas taip pat susilaukë tragiðko galo: jis vedë”.
Febas iðoriðkai graþus, taèiau jo siela vi
isiðkai tamsi. Ðis kontrastas paryðkina jo vidiná bjaurumà ir nustelbia iðoriná groþá.
V.Hugo “Paryþiaus katedroje” kontrastà naudoja norëdamas pabrëþti herojø blogàsias arba geràsias savybes. Jis iðryðkina Kvazimodo vidiná groþá ir Klodo Frolo bei Febo de Ðatopero sielø tamsumà. Tai kûriniui suteikia átaigumo, verèia skaitytojà giliau susimàstyti apie tikràsias gyvenimo vertybes, o taip pat paþvelgti á save ir nuspræsti, kur tikrasis þmogaus groþis: viduje ar iðorëje.

Leave a Comment