Afrikos karalystės viduramžiais

Didžiosios Afrikos dalies į pietus nuo Sacharos europiečiai nažinojo ir netyrinėjo iki XIX amžiaus. Kadangi ten gyvenusios tautos neturėjo rašto, didžiuma jų istorijos išnyko. O iš tikrųjų, kai Europa gyveno viduramžiais, šiame žemyne gyvavo pasakiškai turtingos imperijos, ypač Vakrų Afrikoje, kur jos buvo įsikūrusios aplink garsius miestus – Gao, Timbuktu ir Dženę. Imperijos klestėjo iš aukso, dramblio kaulo, kailių bei vergų prekybos, kurią jos varė su arabų pirkliais.

DIDŽIOSIOS PREKIAUJANČIOS IMPERIJOS Viena iš ankstyviausių prekiaujančių imperijų buvo Gana (apie 700-1200 m.), kurią vėliau užvaldė Malio karalystė (apie 1235-1500 m.), o galiausiai Songajaus imperija (apie 1350-1600 m.). Kita buvo Kanem Borno karalystė. Pietų Afrikoje Rozvio karalių, vadinamų Mvenemutapais, sukurta Zimbabvės karalystė klestėjo apie 1270-1450 m.

RYTŲ AFRIKOS PREKIAUJANTYS MIESTAI Į Rytų Afriką atkeliaujantys arabų pirkliai prekiavo su pakrantės uostais Kilva, Mombosa, Zanzibaru, Malindžu ir kitais net iki VIII a. Nuo X amžiaus nemažai arabų pradeda ten ir apsigyventi. Auksas, dramblio kaulas ir kitos prekės būdavo atgabenamos net iš Indijos ir Kinijos, taip pat iš įvairių musulmoniškųjų kraštuų. XV amžiuje prie Rytų Afrikos pakrantėje arabų bei indų varomos prekybos prisidėjo ir kinų pirkliai. Beveik tuo pat metu portugalai pradėjo tyrinėti Vakarų Afrikos pakrantę ir atrado jūrų kelią į Indiją. XVI amžiuje jie pasistatė ir keletą fortų Rytų Afrikos pakrantėje. Portugalams perėmus prekybą į savo rankas, šios Afrikos srities gerovė ėmė smukti.

MUSULMONIŠKOSIOS ŠIAURĖS KARALYSTĖS Nuo VII amžiaus arabai pradeda užkariauti Šiaurės Afrikos žemes ir vietinius gyventojus verčia priimti islamą. Tai reiškė, kad Šiaurės Afrika tapo greičiau Viduržemio jūros pasaulio, o ne žemyninės Afrikos dalimi. Iki XIII amžiaus vidurio musulmoniškoji berberų tauta Šiaurės Afrikos pakrantėje ikūrė keletą valstybių, kurios gyvavo daugiau nei 200 metų. Turėdami galvoje tą tautą, europiečiai šią sritį pavadino Barbarų krantu.

XVI amžiuje turkai osmanai užvaldė Egiptą, Tripolį, Tunisą ir iš dalies Alžyrą. Marokas liko nepriklausomas iki 1578 m.; jį valdė Šarifianų dinastija, kuri išplėtė šalies teritoriją užėmusį Sangojų.

ETIOPIJA Etiopija – tikrai nepaprasta šalis, ištisus šimtmečius išlaikiusi krikščionybę, pastovi ir nepakitusi. XIX amžiuje ji buvo bemaž vienintelė Afrikos šalis, kurios nekolonizavo europiečiai.

VAKARŲ AFRIKOS KARALYSTĖS Apie XVI amžiaus pradžią kai kurios Afrikos karalystės, pavyzdžiui, Kanem Bornos, Kongas ir Songajus Vakarų Afrikoje, politiškai sustiprėjo, įgydamas daugiau žemių ir gyventojų. Tačiau XVI amžiuje didėjanti vergų prekyba kėlė sumaištį ir galiausiai sumažino gyventojų skaičių. Į amžiaus pabaigą daugelis šių karalysčių ėmė irti. Ilgus šimtmečius Vakarų Afrikos gentys, kalbančios bantų kalbomis, sklido į pietus ir rytus, įkurdamos naujas karalystes silpnesnių vietinių genčių sąskaita. Iki XVII amžiaus jos pasiekė dabartinę Pietų Afrikos teritoriją ir pradėjo iš jos varyti vietinę koisanų tautą. Apie 1700 metus kitos bantų gentys įkūrė Bugandos karalystę Rytų Afrikoje ir Lundos karalystę Centrinėje Afrikoje. Apie 1700 m. klestėjo Ašančio karalystė Ganoje ir Benino bei Ojo karalystės Nigerijoje. Ašantis garsėjo savo aukso dirbiniais, o Benino gyventojai – puikais meno kūriniais iš bronzos.