Postimpresionistai

Postimpresionizmas

Postimpresionizmas (lot. post – po+impresionizmas) – XIX a. pab.-XX a. pr. modernistinės dailės kryptys, pasireiškusios Prancūzijoje po impresionizmo. Postimpresionistų kūryboje atsisakoma impresionistinių metodų, akcentuojamas ryšys tarp vaizduotės ir objektyvios tikrovės, siekiama jausmų ir proto sintezės, savitos regimųjų įspūdžių išraiškos. Postimpresionistinėje dailėje atsispindėjo sudėtingi Vakarų Europos kultūros krizės momentai, reiškėsi įvairios, kai kada viena kitai prešingos, kūrybinės individualybės. Postimpresionizmo pradžia laikoma paskutinė (aštuntoji) impresionistų paroda, įvykusi 1886 Paryžiuje. Postimpresionizmo terminas (pradėtas vartoti anglų dailės kritiko R.E.Fry prancūzų dailės parodos metu Londone 1910-11) labiausiai siejamas su Poolio Sezano (Paul Cézanne), Vincento van Gogo (Vincent van Gogh), Polio Gogeno (Paul Gauguin) ir Anri Tulūz-Lutreko (Henri de Toulouse-Loutrec) kūryba.

Paul Cézanne (1839-1906)

Prancūzų tapytojas. Bandęs studijuoti teisę, Cézanne’as 1861 atvyko į Paryžių, bet į tenykštę dailės mokyklą nebuvo priimtas dėl gabumų stokos. Tapęs privačios Suisse akademijos mokiniu, jis susipažino su C.Pissaro, o per šį – ir su impresionistais. Veikiamas Pissaro atsisakė savo ankstesnės romantinio natūralizmo stiliaus tapybos ir ėmėsi plenero; jo paletė praskaidrėjo – jis perėmė šviesias spalvas bei santykio šviesa – šešėlis pakeitimą santykiu šilta spalva – šalta spalva.

Nors 1874 jis dalyvavo pirmojoje didelėje impresionistų parodoje, bet netrukus atrado savitą, jau nebe impresionistinį stilių. Paul Cézanne’as buvo paskutinis žymus tipiškai europinės tapybos, kurios ištakos siekia Renesansą, atstovas. Jis liko ištikimas klasikinei tapybos tradicijai, pagal kurią paveikslą sudaro to

okie elementai, kaip erdvė, formos, šviesa, šešėlis ir spalva. Kadangi jo netenkino impresionistų bandymai užfiksuoti akimirksnio įspūdžius, Cézanne’as siekė grįžti prie paveikslo konstrukcijos, kompozicijos, formų tvirtumo ir impresionistų darbuose prarasto konkretumo. Jis stengėsi sujungti stebint pasirinktą gamtos fragmentą patiriamus regėjimo įspūdžius, tiesą su iš anksto numatyta paveikslo tvarka ir struktūra. Su senuoju menu jį dar sieja racionalus erdvės formavimas, natūrą pripažįstant meno pagrindu. Nauja jo mene tai, kad buvo atsisakyta iliuzionizmo, paveikslo “gražumo”, detalių išbaigtumo ir turinio literatūriškumo. Visos šios priemonės, kadaise laikytos tapybos pasiekimu, laikui bėgant supaprastėjo ir išsisėmė. Nuo impresionistų ir P.Cézanne’o laikų jos nebekelia jokio susidomėjimo.

Vis dėlto P.Cézanne’as liko fanatiškas gamtos garbintojas ir ištikimybės jai skelbėjas. Tačiau tą ištikimybę jis suprato savaip ir garbinamą gamtą pajungdavo specifinėms paaveikslo kūrimo taisyklėms, grynai plastinėms reikmėms. Jo kūrybos dėka pamažu imta visuotinai pripažinti, kad gamtos tiesa ir paveikslo tiesa yra du skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, erdvė P.Cézanne’o darbuose konstruojama pagal klasikinės perspektyvos principus, tačiau, atsisakant iliuziorinio panoramiškumo ir siekiant akcentuoti paveikslo plokštumą, jo paviršiaus tolygią struktūrą, naudojamos įvairios priemonės, kurios padeda sugriauti “erdvės koridoriaus” įspūdį. Pasirenkami tokie motyvai, kuriuose vyrauja paveikslo plokštumai lygiagrečios linijos. Dėl jų žiūrovo žvilgsnis nekrypsta į paveikslo gilumą, atsisakoma erdvinės perspektyvos, kad tolimesnių planų netektų tapyti migločiau. P.Cézanne’o pa

aveikslų paviršių sudaro aiškios, dažų neužmaskuotos dėmės, potėpiai, kurie akivaizdžiai matomi ir suvokiami kaip potėpiai, o ne kažkas, kas imituoja porceliano blizgesį, audinio faktūrą, vandenį ar kitus daiktus.

Kaip bebūtų, nors 1904 m. P.Cézanne’as dalyvavo Rudens salone, tačiau iki mirties taip ir nesulaukė plačiosios visuomenės pripažinimo. Šio tapytojo kūrinių pagrindinis elementas – spalva, kurios kontrastingus tonus jis perkeldavo ant drobės kruopščiai, dažnai įstrižais potėpiais; forma atsiduria antroje vietoje. Taigi jo kompozicijoms būdingos stereometrinės formos (kūgis, rutulys, cilindras), perspektyvos bei apšvietimo nedermė, dydžių deformacijos. Kubistu pirmtakas P.Cézanne’as turėjo lemiamos įtakos šiuolaikinės dailės raidai.

Žymiausi P.Cézanne’o kūriniai: “Kortuotojai”(1890-92), “Didžiosios mauduolės”(1900-05).

Vincent Van Gogh (1853-1890)

Olandų tapytojas, šiuolaikinės tapybos pradininkas. Pastoriaus sūnus, Iš pradžių dirbo dailės komersanto padėjėju, studijavo teologiją ir buvo pasaulietis pamokslininkas. Fiziškai sunegalavęs 9 deš.vid. nutapė savo pirmuosius aliejinius paveikslus, vaizduojančius gimtinės žmones. Tamsiomis spalvomis kurdamas nykią atmosferą, tapė skurdaus valstiečių gyvenimo vaizdus. Trumpai lankęs Briuselio akademiją bei ėmęs pamokas pas pusbrolį, peizažistą A.Mauve, Van Gogh’as išmoko tapyti savarankiškai. 1886-88 praleido pas brolį Theo Paryžiuje, ten užmezgė ryšius su avangardizmo dailininkais; susipažino su P.Gauguin’u ir H.Toulouse-Lautrec’u. Impresionizmo įtakoje Van Gogh’o paveikslai prašviesėjo. Jis nutapė miesto vaizdų, peizažų, natiurmortų ir portretų.

1888 m. vasarį apsigyveno Arlyje. Prasidėjo vaisingiausias jo kūrybos laikotarpis, jis surado naują stilių. Jis bandė individualiai kurti naują me

ena, bet jo tapyba atskleidė visiškai kitą menininko temperamentą ir skirtingas intencijas. Van Gogh’o pakvietas į Arlį atvyko ir P.Gauguin’as. Susiginčijęs su juo Van Gogh’as ištiktas nervinio priepuolio nusipjovė ausį. 1889 m. po paskesnių priepuolių jis buvo paguldytas į Sen Remi ligoninę. Nepaisydamas ligos, Van Gogh’as Arlyje karštligiškai vieną po kito tapė paveikslus, kuriuose vaizdavo Provanso peizažą, laukus, medžius, pievas, miesto vaizdus. Prie kai kurių motyvų, kaip “Langlua tiltas” (“Le pont de Langlois”) grįždavo po keletą kartų. Van Gogh’as neatsisakė tapybos ir būdamas Sen Remi, bet kūrybos tarpsniai kaitaliojosi su priepuoliais. 1890 m. gegužę persikėlė į Overą prie Uazos, ten atsidavė dr. Paul Gachet’o globai. Dar sukūrė nemažai paveikslų, kurių neramus potėpis ir dažnos ryškios spalvos padarė jį ekspresionizmo pradininku. 1890 liepos 27-ąją Van Gogh’as mėgino nusižudyti ir po dviejų dienų mirė.

Tarp didžiųjų XIX a. pabaigos kūrėjų Van Gogh’as – impulsyviausia asmenybė, praturtinusi dailę intuicijos elementais. Patyręs impresionistų įtaką, kaip ir P.Cezanne’as, Van Gogh’as taip pat nesitenkina jų pasiekimais, toliau žengia spalvos intensyvinimo, jos didesnio savarankiškumo ir energijos keliu. P.Cezanne’as ir J. Seras perfrazavo impresionizmą į griežtesnį, “klasiškesnį” stilių, o Van Gogh’as plėtojo priešingą kryptį, nes, anot jo, impresionizmas nesudarė sąlygų dailininkui laisvai reikšti savo emocijas.

Kaip ir Cezanne’as, Van Gogh’as daugiausia dėmėsio skyrė peizažinei tapybai, bet vietovaizdžiai jam kė

ėlė visiškai kitokius jausmus: jis visur pirmiausia matė ne architektūrinį stabilumą, o judėjimą. Lyginant su impresionistais, jo spalvos stipresnės, aštresnės, tačiau natūralios. Ilgainiui Van Gogh’o kūryboje nebeliekanieko, kas taip svarbu impresionistų mene – gryno įspūdžio, paviršutiniško džiaugsmo išoriniu pasaulio blizgesiu ir mirgėjimu. Van Gogh’as neapsiribojo tapybine kontempliacija, daiktų išorinės formos ar spalvos tyrinėjimais. Jo tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais išreikšti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitiktina, o tai, kas tipiška. Spalva jis piešia ir modeliuoja formas, kuria ritmą, apibrėžia proporcijas ir erdvinius santykius. Drobių paviršius tolygiai intensyvus, o plokštuma dalijama ornamentalumo principu. Kartais dideli spalviniai plotai apvedami gyvu, neramiu kontūru. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose artimas, pažįstamas gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka skambus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką. Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnas, rodo, kad kasdieniški, žinomi ir įprasti daiktai gali būti pakelti iki simbolių ir kad vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionizmas.

Garsiausi kūriniai: “Tiltas Arlyje”(1888); “Kavinė naktį”(1888); “Saulėgrąžos”(daug variantų); “Žvaigždėta naktis”; Autoportretas (1888/89).

Paul Gauguin (1848-1903)

Prancūzų tapytojas ir grafikas, šiuolaikinės dailės pirmtakas. Paul Gauguin’o viso gyvenimo kūryba tematiškai susijusi su gamta ir kaimo žmonėmis. Iš pradžių buvo artimas impresionizmui. Nuo 1886 daug kartų vyko į Bretanės miestelį Pont Aveną (iš šio pavadinimo kilo ir visos tapybinės mokyklos pavadinimas), atsigręžė į liaudies papročius, į folklorą, čia ieškojo kūrybinio įkvėpimo. Kiek vėliau susižavėjo ir actekų skulptūromis, rytietiška keramika. Pont Avene jis taip pat bendravo su E.Bernard’ą supusia dailininkų grupe. Iš dalies veikiami japonų medžių raižinių, jie drauge suformavo naują sintetizmo stilių. Jie ėjo visų tapybos principų supaprastinimo keliu, nebevaizdavo erdvės, perspektyvos, kūniškumo, nepaisė saplvų ir formų pirminių sąsajų. Gauguin’o tepami sodrių, vaiskių spalvų dažai gulė ant drobės plokštumomis (“Šiaudiniai Pont Aveno stogai”, 1886; “Šokančios Bretanės valstietės”, 1886). 1888 m. Bernard sukūrė kluazonizmą – spalvinių plotų kontūravimą juoda spalva. Šią tapymo manierą perėmė ir Gauguin’as.

1888 m. rudenį jis ilgėliau buvo nuvykęs į Arlį pas Van Gogh’ą, sukūrė paveikslą “Vincent Van Gogh’as, tapantis saulėgrąžas”, tačiau jie išsiskyrė susipykę. 1891 m. vasarį Gauguin’as pirmą kartą nuvyko į Taitį. Tenykštis peizažas ir gyvenimo paprastumas davė kūrybinį impulsą nutapyti paveikslus “Ia Orana Maria”(1891), “Dvi Taitietės”(1892). Kuriam laikui grįžo tėvynėn, bet1895 m. vėl iškeliavo Taitin. Ten susiformavo savita ir nepakartojama P.Gauguin’o meninė kalba – ekspresyvi, kupina paslaptingų mitų, simbolių ir legendų, be pigių egzotiškų atributų. Šioje saloje pasaulį išvydo Gauguin’o šedevrai: jie padarė didelę įtaką “Nabis” grupei, simbolizmui ir ekspresionizmui. Be paveikslų, kūrė keramiką, medžio raižinius ir drožinius.

Henri de Toulouse-Loutrec (1864-1901)

Prancūzų tapytojas ir grafikas. Henri de Toulouse-Loutrec’as vaikystėje susilaužė abi kojas ir visam gyvenimui liko luošas. Iš pradžių mokęsis pas arklių tapytoją R.Princeteau, 1883-85 m. studijavo Paryžiuje. Nuo 1886 m. gyveno Monmartre, ten viešnamių, kabaretų ir cirkų pasauly atrado savo kūrybos temą. Vienu metu linkęs į impresionizmą, kuris prašviesino jo paletę, vėliau išrutuliojo savita, jokioms dailės srovėms nepaklūstantį stilių; jam būdinga lanksti linija ir nedaugelis didelių plokštumos spalvinių formų. Impulsų kurti jam teikė E.Degas, P.Gauguin’as ir japonų spalvoti medžio raižiniai.

1892 m. ėmė kurti spalvotas litografijas; netrukus pasikė techninį virtuoziškumą (serija “Elles”, 1896). Tačiau čia jis vengė bet kokios literatūrinės ar filosofinės simbolikos, bet kokių rytietiškų rekvizitų. Greta populiariųjų plakatų (“Moulin Rouge”, 1891; “Šokėja Jane Avril, 1893”), kuriems jis pirmasis suteikė dailės kūrinių rangą, kūrė ir portretus (“Modistė”, 1900), be to, buvo labai mėgstamas žurnalų iliustratorius ir piešėjas.

Net sulaukęs sėkmės Henri de Toulouse-Loutrec’as liko vienišius ir mirė nuo potraukio alkoholiui. Jo kūryba padarė įtakos ne vienam dailininkui, kaip antai G.Seurat’ui, Vincent Van Gogh’ui ir jaunam P.Picasso’ui, o taip pat ir secesijos tapybai ir plakatui.

Naudota literatūra:
Anri Periušo. Van Gogo gyvenimas.-“Vaga”,- V., 1978;
E.H.Gombrich. Meno istorija.-“Alma littera”,- V., 1995;
Europos dailės istorija.-“Šviesa”, – K., 1995;
Lietuvos tarybinė enciklopedija.-V., 1982;
Universalus meno žodynas.-“Šviesa”, – K., 1998.

Leave a Comment