ADOLFAS HITLERIS

ADOLFAS HITLERIS

Aloizas Šiklgruberis gime 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metu numire jo motina, ir patevis atsisake posunio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekejusi). Berniukas buvo auklejamas Chidlerio brolio – Johano Nepomuko – namuose. Budamas trylikos metu Aloizas pabego iš namu I Viena, ten isitaise mokiniu pas batsiuvi, po penkeriu metu stojo tarnauti i pasienio apsauga. Budamas 24 metu Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaige: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitines inspektoriumi i Braunan miesteli.
Johanas sûnaus neturejo ir 1876 m. Nepomukas ištaise šiia klaida, oficialiai isisunyjas Aloiza, Hitlerio pavarde.
1885m. sausio 7d. Aloizas vede trecia karta. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anuke – Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo itemti. Nuo pat pradžiu ji žiurejo i Aloiza kaip i aukštesne butybe. Triju vaiku mirtis atsiliepe jos neštumu dažniui, nes ketvirtas vaikas gimes 1889m. Balandžio 20d. Ketvirciu jis buvo Hitleris, ketvirciu Šiklgruberis, dar ketvirciu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmes ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo irašu knygoje jis buvo itrauktas kaip ADOLFUSAS HIITLERIS. Taip, ta diena Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavaru miestelyje, Braunan gime busimasis vokieciu tautos fiureris Adolfas Hitleris.
Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rupestingos motinos – jis pradejo eiti i pradine mokykla Tišlamo miestelyje. Veliau jis lanke realine mo

okykla Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bande stoti i akademija Vienoje. Taciau jo darbai egzaminu komisijos nesužavejo.
Budamas trylikos metu Adolfas neteko tevo, o po ketveriu metu mire ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Budamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystej ant savo kailio patiria, ka reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybu arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rupesti daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsideges nacionalistas. Jam širdi skauda matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgu monarchija slepia vokietybe. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodancius nesuderinamus priešingumus sulydyti i harmoninga visuma.
Jis pradeda dometis – bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais. Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydija, galima suvokti vidinius ir tuo budu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos ketinimus”.
Po tu naudingu, bet kartu sunkiu metu Vienoj Adolfas Hitleris pajuto ilgesi: gyventi vokieciu vokieciu krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko i Miunchena. Su visu uolumu jis pradejo studijuoti architektura, o tuo tarpu kasdienine duona užsidirbdavo piešdamas plakatus.
Tarp artejo 1914m. rugpjucio 2d, kuria tamsiame politikos horizonte susibure au
udros debesys. Vokieciu jaunimas susibure i savanoriu ir rezervo batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu istojo i viena bavaru pulka. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam – karo metu – teko tarnauti senoj vokieciu kariuomenej. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos paleistas iš ligonines jis 1917m. kovo menesi savanoriu grižta i fronta. Jis gauna eile pažymejimo ženklu už drasa ir nuopelnus. Už tai jam suteikiama pirmos klases geležinis kryžius.
1918m. spalio menesi dalinys pietu fronte pateko i pragariška anglu patranku ugni. Tada priešas pirma karta panaudojo nuodingasias dujas. Adolfas šiaip taip pasieke tiksla ir perdave savo pranešima. Tai buvo paskutinis jo pranešimas kare. Paskui ji, apakusi, pagulde i ligonine.
Vokieciu kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidejo vis besipleciantis irimas. Pasirode gresmingi perversmo šešeliai. Kielio jureiviu sukilimas buvo jo prologas. O lapkricio 9d. buvo ta diena, kai viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchine konstitucija, ne vien Wilhelmo II galingasis reichas, bet kartu ir tevyne, tikejimas, tvarka ir drausme. Šie ivykiai labai sukrete Adolfa Hitleri. Dabar jame pradejo augti nesuvaldoma neapykanta šiu darbu kaltininkams. Kartu jam pasidare aiškus tas uždavinys, kuriam ji pašauke likimas. Ta diena Adolfas Hitleris nusprende tapti politiku.
1919m. vasara Miunchene šeši vyrai emesi steigti nauja partija, kuria jie pavadino &#
#8220;Vokieciu darbininku partija”. Ju mintyse buvo neaiški ir neapibrežta mintis – pastatyti prieš marksistines darbininku partijas nacionalistine. Be abejo jie buvo ikvepti didelio tikslo, bet jiems truko reikalingiausiu priemoniu, o svarbiausia nebuvo vadovaujancios galvos. Ši šešiu vyru draugija butu buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos narys nebutu jai likimo padovanotas vadas.
Netrukus po gegužes 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon revoliuciniams ivykiams 2 pest. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia Adolfo Hitlerio politines veiklos pradžia. Kariuomeneje buvo ruošiami kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui vienu debatu metu pirma karta atsirado proga kalbeti. Ši kalba jam padejo: po keliu dienu jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” i viena Miuncheno pulka.
Viena diena jo vadovybe pavede jam susipažinti su tuo metu visiškai dar nežinoma “Vokieciu darbininku partija”. Adolfas buvo prašomas jon istoti. Hitleris jau prieš keleta metu turejo sumanyma kurti socialrevoliucine partija, po ilgu svarstymu, vis delto, prieme kvietima, nes šioje draugijoje jis mate nors ir silpnus savo busimo darbo ir savo minciu bei planu realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau ivyko pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdeste “Vokieciu nacionalsocialistu darbininku partijos” programa. Komunistus, meginusius ana susirinkima sužlugdyti, išvaike sales apsauga. Cia pirma karta pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomone, kad su marksistu teroru re
eikia kovoti ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumšcio jegos.
1920m. gruodžio men. Partija igavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji turejo tikra savaji organa. 1923m. pradžioje jis virto dienrašciu, o tu pat metu rugpjucio men. Jis išeidavo jau didelio šiu dienu formato.
A. Hitleris, dar nebudamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m. liepos gale generalinis grupes nariu susirinkimas pavede jam visa partijos vadovavima, nauju statutu suteikdamas jam ypatingu igaliojimu.Pašalinamas komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimu nuostatais ir balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas, kuris atsako už visa partijos vadovavima. Tuo pat metu padedami pagrindai velesniajam SA, kuris iš pradžiu buvo tik tvarkai palaikyti skirtas dalinys, o nuo 1921m. lapkricio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”.
Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didejo. Cia centrinis asmuo buvo bavaru reichsvero viršininkas generolas von Lossowas.
Penktu revoliucijos metiniu sukaktuviu diena komercijos patarejas Zentras sušauke susitikima, kuriame Kakras tautiniu draugiju sluoksniams turejo išdestyti savo ateities politika. 15min. prieš 9h. savo kovos daliniu priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiške kad reichstago vyriausybe atstatydinama ir paskelbe vokieciu nacionaline vyriausybe.
Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkricio 9d. jo vyrai išžygiavo i miesta. Ju priešakyje ejo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir kiti tautiniai vadai. Taciau atsitiko tai, ko niekas nesitikejo: kariuomenes daliniai iššove i vokiecius laisves sajudžio žygiuotojus, kuriu priešaky ejo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras Liudenforffas. Kraujas eme lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko i aukštutine Bavarija. Po keliu dienu draugu viloj Wifinge jis buvo suimtas ir nuvežtas i Lansbergo prie Lecho tvirtoves kalejima. Jau lapkricio 9d. generalinis valstybes komisaras paskelbe, kad NSDAP uždaroma ir kad bet koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmemis.
Bandymas nuslepti kitu keliu penkerius metus slegusi likima nepavyko. 1918m. lapkricio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis delto A. Hitlerio darbas nebuvo nevykes.
Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis delto kritiškieji sajudžio metai buvo dar priekyje.
1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradejo byla prieš “Hitleri ir draugus”. Hitleri nuteise 5 metams tvirtoves arešto, kur, atsedejus tolesnius 6 men. Bausmes, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A. Hitleris pasirode kaip vadas. Jis pereme atsakomybe už viska, kas buvo ivyke, ir ne isivaizduoti negalima, kiek padejo savo bendradarbiams ir draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Eberta ir Scheidemanna tautos išdavimu, kadangi jie kalti del tautos susmukimo. Marksizmo sunaikinima jis pažymi kaip savo tiksla. Tai esanti butina tautos išlaisvinimo salyga.
Teismo procesas Adolfo Hitlerio vada išgarsino toli už Bavarijos ribu. Kadangi tik jis galejo buti siela darbu, kuriu tikslas – pašalinti nevykusi penkeriu metu šeimininkavima Vokietijoje.
Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos seimelio rinkimu daviniai:
SDP 6 040 000
Vokieciu nacionalistai 5 778 313
Centras 3 920 000
Komunistai 3 746 000
Vokieciu liaudies partija 2 640 000
Tautine vokieciu partija 1 924 000
Vokieciu demokratine partija 1 657 000
Bavaru liaudies partija 946 000 ir kt.
Šie balsavimai Bavarijoj reiške žingsni atgal. Tautines vokieciu laisves partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti i savo vadovybe paimti nacionalsocialistines mases, kuriu vadai daugiausia buvo suimti, i vieninga organizacija, atsimuše i opozicija tu sluoksniu, kurie pasisake tik už Adolfa Hitleri. Tas bandymas privede prie to, kad Adolfas Hitleris budamas Landsbergo tvirtoveje, atsisake toliau bet kokia forma vadovauti sajudžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas.
1924m. gruodžio 20d. isigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui buvo aišku, kad jis nesugebes remtis nei viena iš esanciu tautiniu organizaciju, bet tik tures but atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subure apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame Miuncheno Bugerbau rusyje paskelbe kalba kuria siule vel visus elementus suburti po viena vadovybe. Jis vel tuo parode savo, kaip vado, didžiule asmenybe. Atejo jaunajam sajudžiui sunkus metai, gal but sunkiausi. Visko truko. Nereto susvyravo tikejimas sajudžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidejo istaigu priespaudos ir priekabes, laukinis kairiuju teroras gatvese ir imonese, o ekonominiame gyvenime – boikotas. Bet del to, kad taip buvo, partija pasidare švaresne. Kadangi partija buvo iš pagrindu atnaujinama, visi priklause jai prieš 1923m. lapkricio 9d. turejo iš nauj persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus išduodavo centro vyriausybe Miunchene. Veliau, 1926m. gegužes 22d., partija vel atgauna juridini pagrinda.
Politines A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksciau, buvo aiškiu aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likima susiartinti su prancuzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A. Hitleris už Vokietijai naudinga sajungu politika. Anglija ir Italija, naturaliai budamos priešingos prancuziniam imperializmui, pirmiausia galejo buti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo sunaikinima ir del politines galios krašto viduje, kaip butinos galios vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynese pastodavo jam kelia, tapdavo priešu.
Uždraudimas sakyti kalbas dave proga A. Hitleriui galutinai baigti savo veikala “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turejo reikiamo laiko ir medžiagos budamas tvirtoves arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleide masems savo idejas. Organizacija nuolat buvo vis labiau pleciama. Vis gausesnis kalbetoju burys be perstojo važinedavo po Vokietija ir A. Hitlerio mintis leke i masiu galvas ir širdis.
Susiburus Hitlerio jaunimui, sajudis padidejo jaunuomenes organizacija, kuri greit subure ypac darbo masiu vaikus. Studentai sudare “Vokieciu studentu nacionalsocializmo sajunga”.
1926m. birželio men. A. Hitleris paskelbe Weimane partijos suvažiavima. Dabar pirma karta placiau buvo parodyta, kad sajudis nera – kaip jo priešai buvo linke manyti – mires, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys partijos nariai, kurie ši suvažiavima išgyveno, semesi naujos jegos ir tikejimo ateities kovoms. Gal but, pats sunkiausias sajudžio laikotarpis buvo praejes.
1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovyben perejo vokieciu Austrijos nacionalsocialistine partija.
Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagristas draudimas Hitleriui kalbeti.
Netrukus Vokietijoj atsirado daug ivairioms stovykloms priklausiusiu žmoniu, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sajudis reiške ne tik tautines minties centra, bet ir vieninteli išsigelbejima iš ukinio susmukimo.
Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo iškelusi, siekdama paimti i rankas politine galia Vokietijoje.
1930m. sausio men. Partija iejo i Thuringijos koalicine buržuazine vyriausybe. Cia partija pastate savo pirmaji ministra – Dr. Wilhelma Frica.
Tuo tarpu gatvese marksistinis teroras virto tiesiog raudonuju išprovokuotu pilietiniu karu. 221 žuvusiu ir 25000 sužeistu – tai skaiciai nacionalsocialistu kovotoju, kurie del bailaus priešo užpuolimu turejo tapti idejos kankiniais.
SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudeni nuo pareigu pasitraukus, SA vadovavima pereme pats Hitleris.
Tuo tarpu organizacija išauga i milžiniška kuna. Po galio peremimo ja sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichine partijos vadovybe.
Arteja naujo prezidento rinkimai. Tai leme, kad A. Hitleris iškart tapo centru nuodugniu pasitarimu su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad A. Hitleris pasisakytu už prezidento kadencijos pratesima parlamentiniu keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turejo buti rengiami 1932m. vasario 26d. Braunschweigo vyriausybe kvieciasi A. Hitleri vyriausybes patareju. Tuo budu pastarasis igyja vokietijos pilietybe ir gali išstatyti savo kandidatura prezidento rinkimuose.
Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitleri balsavo 11,3mln, už Kindensburga 18,6mln, tai šis tariamas pralaimejimas iš tiesu buvo nepaprastas laimejimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metu – skaitant nuo reichstago rinkimu – savo balsus padidino beveik dvigubai.
Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybe niekada nesitikejo tokios A. Hitlerio sekmes. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebesi kritišku priemoniu. Balandžio 13d. dekretiniu isakymu panaikinama SA, SS, Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakunu kuopos.Bet krašto rinkimai Prusijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai aiškiai parode, kad šios priemones nepajege sulaikyti smarkiai besiveržencio sajudžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija.
Pagaliau gegužes 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš 46-24 mandatus, o 8 dienom veliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30 vietu iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma.
Hitlerio kova del galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho vyriausybe ir kancleriu vel nedave vaisiu. Hitleris negalejo sutikti su sprendimais, kurie neistenge pašalinti Vokietijos krizes visiems laikams. A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos.
1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti nauja kabineta. Be Reicho kanclerio iš pradžiu i kabineta skiria tik du savo ministrus.
Sudarius nauja Reicho vyriausybe ir panaikinus dualizma Reichas – Prusija, Vokietijos tautinei politikai pirma karta padedamas pagrindas ir kartu galutinai sustabdomas tautos priešu darbas. Dabar prasideda antroji milžiniškos sajudžio kovos puse – atsakingas valstybes atstatymo darbas po dvylikos metu trukusios opozicijos.
Hitleriui paemus valdžia i savo rankas, pagaliau nukrito panciai, varže nacionalsocialistine agitacija. Dabar jo užsidegancios kalbos radio bangomis pasklisdavo i tolimiausias vietoves.
Kovo 5-oji atveže laimejima, prašokanti visas viltis. 17,3mln. Balsavusiu, t.y 44%, pasisake už A. Hitleri, kuris visuose rinkimu apygardose buvo nacionalsocialistinio sajudžio sarašu pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288 atstovus.
Savo šalininku daugybes dievinamas, priešu nekenciamas ir bijomas, savo visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip žmogus, visiems geras ir kiekviena suprantas – taip stovi A. Hitleris savo sukurtojo sajudžio priešakyje: vokieciu tautos Fiureris prie naujuju laiku slenkscio.
Nežinomas, bevardis išdriso sviesti sistemai po koju kovos pirštine. A. Hitleris turejo pakankamai drasos tiketi, kad jis pašauktas pakelti Vokietija iš paniekos ir suteikti jai nauja galia ir didybe.
Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neistenge priversti rudaji fronta svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžiu vel tiki Vokietijos prisikelimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu.
Kad taip ivyko – tai daugelio metu detu pastangu A. Hitlerio vaisius.
Šios ryškios istorines asmenybes gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpine visa pasauli.
1945m. rusu armija buvo apsupusi Berlyna. Generolai praše fiurerio tuctuojau išvykti i Berchtesgadena, taciau jis tik purte galva ir pasake, kad savo gala pasitiks cia, Berlyne.
Po eilinio pasitarimo jis prisieke likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti likimui – kapitonas skesta drauge su savo laivu”,-užbaige jis. Hitleris neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi buti visiškai užtikrintas, kad nepateks priešininkui gyvas.
Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas praneðë Hitleriui apie rusø pasistûmëjimà á prieká. Visi ðaudmenø ir maisto sandëliai buvo arba prieðø rankose arba smarkiai apðaudomi jø artilerijos. Po poros dienø ðaudmenys baigsis ir kariuomenë nebegalës prieðintis. Himlerio iðdavystë padarë galà paskutinëms Hitlerio dvejonëms. Fiureris prisipaþino kad atëjo laikas ruoðtis blogiausiam. Jis iðsikvietë savo sekretoræ Traudæ Jungæ. “Mano paskutinis politinis testamentas”, – iðtarë fiureris. Drebanèia ranka sekretorë ëmë uþsiraðinëti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaiðtai. Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorëjo karo. Karas buvo “iðprovokuotas be iðimties tø tarptautiniø veikëjø, kurie tarnavo þydø interesams”.
Balandþio 29d. atëjo praneðimas, kad Musolinis ir jo meiluþë suðaudyti partizanø, o jø kûnai pakabinti þemyn galva prie degalinës Milane. Ði þinia pastebimai paveikë Hitlerá. “Að nepateksiu á prieðo rankas nei gyvas, nei miræs – pareiðkë jis. Po mirties mano kûnas bus sudegintas ir dël to niekada nebus surastas”.
Liepos 30-osios pusiaudiená sovietø kariuomenë uþëmë Tigartenà, o prieðakiniai jø daliniai pasirodë gatvëje ðalia bunkerio. Sunku pasakyti kaip tai paveikë Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietë pas save keliatà þmoniø. Hitleris pavedëjo á ðalá savo adjutantà Giunðæ ir pasakë kad su þmona jie tuojau nusiþudys, ir nori kad jø kûnai bûtø sudeginti.
Spausdamas rankà savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarë – “Reikia turëti dràsos atsakyti uþ pasekmes – liksiu èia! Aš žinau, rytoj milijonai mane keiks. Na, ka gi, toks likimas”.
Likusi viena Hitleriu pora atsisedo ant sofos Svetaineje. Hitlerio žmona Eva mire pirmoji išgerusi nuodu. 15:30 Hitleris išsitrauke savo “valteri”. Jis pridejo pistoleto vamzdi prie dešinio smilkinio ir paspaude gaiduka.
Pasitarimu saleje buve Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunše atvere kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figura be gyvybes ženklu, jo galva buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulejo sustingusi Eva, su išbalusiomis nuo nuodu lupomis. Linge ir daktaras Štumpfegeris suviniojo Hitlerio kuna i tamsiai ruda kareiviška apklota ir nuneše savo nešuli i viršu. Paskui juos nuseke Bormanas, nešes Eva. Kunus išneše i soda.
Rusai vel pradejo šaudyti. Sviediniai sproginejo visai greta. Kemplie pamate Hitlerio kuna, paguldyta už triju metru nuo ijejimo i bunkeri.. Eva gulejo iš dešines nuo jo. Kemplie ciupo kanistra su benzinu ir nubego prie kunu. Jis kanistra po kanistro pyle benzina i sviedinio išmušta iduba, kol ji tapo pilna. Šoveris uždege skudura ir numete ji ant kunu. Susirinke su siaubu akyse regejo, kaip ugnis apeme sutuoktiniu poros palaikus. Tai buvo žmones, kurie dar taip nesenai priiminejo ju sveikinimus.

Žmogus, ižiebes pasaulini gaisra, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge su juo i nebuti nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tukstantmetis reichas”.

Leave a Comment