TARMYBĖS LIETUVIŲ IR LATVIŲ KALBŲ ŽODYNE

TARMYBĖS LIETUVIŲ IR LATVIŲ KALBŲ ŽODYNE
KURSINIS DARBAS

TURINYS

Įvadas..............................3
I. Tarmybių sąvoka, vartojimas...........................5
II. Lietuvių ir latvių tarminė leksika:

1. Lietuvių ir latvių tarmybių morfologinė klasifikacija:

a) Tarmybės – daiktavardžiai ir jų junginiai....7

b) Tarmybės – veiksmažodžiai ir jų junginiai....8

c) Tarmybės – būdvardžiai.............8

d) Tarmybės – prieveiksmiai............8

2. Semantinis klasifikavimas................10

3. Tarmybių kiekybinis klasifikavimas...........15
Išvados..............................18
Šaltiniai ir literatūra...........................19
Priedai..............................20

ĮVADAS
Jau Antikos laikais pastebėta, kad vienos tautos žmonės toje pačioje teritorijoje gali kalbėti nevienodai. Lietuvių kalba taip pat ne visur vienoda. Keliaujant per Lietuvą, nesunku įsitikinti, kad žmonės įvairiose vietose šneka vis kitaip, ir kuo toliau jie vienas nuo kito gyvena, tuo su unkiau tarp savęs susikalba 1
Tiksliai nustatyti, kada viena ar kita tarmė atsirado, yra sudėtinga. Senieji raštai rodo, kad lietuvių kalba tarmes jau turėjo iki lietuviškosios raštijos pasirodymo. Daugelis lietuvių kalbos tarmių skirtumų atsirado feodalizmo laikais ir net anksčiau. Lietuvių kaimo bendruomenė gyveno palyginti uždarą gyvenimą, todėl atsiradusi kokia nors kalbos naujovė neturėjo palankių sąlygų plisti po visą teritoriją. A. Baranauskas 1876 m. taip rašė apie tarmes: „Lietuviškos tarmės lygiai kaip didžiosios medžių šakos in mažens, o tos in dar smulkesnes šakojasi:<.> ta aip jog kone kiekviena parapija turi vis savąją, bent kiek nuo kitų parapijų kitonišką ištarmę“ 2
Tauta nuolat kinta. Socialinių, politinių santykių raida, mokslo, kultūros plėtotė turi tiesioginę įtaką tiek latvių, tiek lietuvių kalboms, o ypač jautri išorės pakitimams yra kalba. Ki

inta tikrovė, kinta ir kalbos žodynas – atsiranda naujų žodžių, senieji nyksta ir pagaliau visai užmirštami. Todėl labai svarbu yra užrašyti tarminius žodžius, kadangi su kiekviena nauja karta jų vis mažiau atsimenama. Lietuvių kalbos tarmės yra tikras mūsų tautos pasididžiavimas. Pasaulyje nedaug yra vietų, kur tokia maža teritorija turėtų tiek daug ir tokių skirtingų tarmių, palyginti neblogai išlaikytų iki šių dienų. 3
Kursinio darbo Tarmybės lietuvių –latvių kalbų žodyne tikslai būtų tokie:
1. nustatyti, kaip lietuvių ir latvių kalbotyroje suvokiamos, apibrėžiamos tarmybės, nusakomos jų vartojimo sferos.
2. aptarti ir suklasifikuoti lietuvių tarminę leksiką (remiantis naujausiu lietuvių ir latvių leksikografijos leidiniu Lietuvių – latvių kalbų žodynas (toliau LLKŽ)):
a) morfologiniu aspektu;
b) semantiniu aspektu;
c) kiekybiniu aspektu.
Darbas rašomas lyginamuoju metodu.
Renkant iš LLKŽ tarmybes, dėmesys buvo kreipiamas į žodynų pažymą izl (izloknes vārds vai izteiciens – tarminis žo odis ar posakis).
Tarmybių reikšmėms aiškinti naudotasi Dabartinės lietuvių kalbos žodynu (1993; toliau
_______________________
1 Lietuvių kalba I. V., 1995. P. 221.
2 Ten pat. P. 221 – 222.
3 Ten pat. P. 221.
DŽ).
Kursinį darbą sudaro įvadas, teorinė dalis, praktinė dalis ir išvados. Taip pat pateikiamas literatūros ir šaltinių sąrašas bei priedas (žodynėlis ir schemos).
Pirmoje (teorinėje) dalyje aptariama tarmių sąvoka, jų vartojimo sferos.
Antroje dalyje (praktinėje) lietuvių ir latvių tarminė leksika aptariama ir klasifikuojama morfologiniu (1 skyrius), semantiniu (2 skyrius) bei kiekybiniu (3 skyrius) aspektais. Lyginimo metodu analizuojami lietuviškos tarmybės ir jų atitikmenys (daryba, gramatinės ka
ategorijos).

I. Tarmybių sąvoka, vartojimas

Tarmė – stambiausia teritorinė kalbos atmaina, paprastai skiriama pagal ryškias fonetines ypatybes, nebūdingas kitoms tos pat kalbos tarmėms (kartais vadinama teritoriniu dialektu). Tarmės taip pat turi morfologijos (žodžių kaitybos), sintaksės (žodžių junginių ir sakinių sudarymo), žodžių darybos ir žodyno skirtumų. Tarmės dažniausiai nėra vienalytės, dėl to smulkiau skirstomos į patarmes, o šios į šnektas ir pašnektes. Kalbos moksle skiriamos dar miestų tarmės ir įvairių socialinių grupių tarmės. Pastarosios lietuvių kalbotyroje dažniausiai vadinamos socialiniais dialektais [KTŽ, 205].
Jau nuo senų laikų ir ne vieno kalbininko visas lietuvių kalbos plotas buvo skirstomas į dvi dalis: aukštaičius ir žemaičius [LK , 229.]. Lietuvių kalbos tarmėse labiausiai įvairuoja balsiai ir jų junginiai (vienos tarmės dažnai turi tokių, kurių neturi kitos), o priebalsių įvairovė labai nežymi (visur jie būna tie patys, tik nevienodai gausiai vartojami) [LKD, 19].
Pagal skirtingą dvibalsių uo, ie tarimą žemaičiai skyla į tris patarmes: šiaurės (uo, ie > ọu, ẹi), pietų (uo, ie > u, i), vakarų žemaičiai (uo, ie > ọ, ẹ).
Aukštaičių tarmė suskaldoma į tris patarmes: vakarų (balsiai, kurie turimi žodžio kamiene, gali būti ir galūnės), pietų (galūnėse turi mažiau balsių negu kamiene) ir rytų (daugiau balsių turi galūnėse) [LK, 256.].

Tarmybės sąvoka. Lietuvių ir latvių kalbų moksliniuose veikaluose, darbuose pateikiama įvairių tarmybės sąvokų.
Dabartinės lietuvių kalbos žo

odyne teigiama [DŽ]: „Tarmybė – tarminė kalbos ypatybė, tarminis žodis ar posakis“.
Kalbotyros terminų žodyne [KTŽ] pateikiamas toks apibrėžimas: tarmybė (dialektizmas) – fonetinė, gramatinė, leksinė ar žodžių darybos ypatybė, būdinga kuriai nors tarmei, bet neįėjusi į literatūrinės kalbos normą ir vartojama kitoje kalbinėje aplinkoje – paprastai literatūrinės kalbos vartotojų, kilusių iš tos tarmės. Grožinėje literatūroje tarmybės vartojamos kaip stilizacijos priemonė.
Lietuvių kalbos enciklopedijoje [LKE] tarmybės () apibrėžiamos kaip „kuriai nors tarmei būdingos ypatybės, pavartotos bendrinėje (šnekamojoje ar rašomojoje) kalboje ir neatitinkančios jos normų. Tarmybės gali būti fonetinės (pvz., aglynas ‘eglynas‘ kimsynė ‘kemsynė‘ ), morfo(fo)neminės (pvz., žeibas ‘žaibas‘, žaidas ‘žiedas‘), akcentinės (pvz., anyta ‘anyta‘, kalvė / kalvė ‘kalvė‘), darybinės (pvz., drebuolė ‘drebulė‘, lydekaitis / lydekaitis ‘lydeka‘), morfologinės (pvz., akėčia / akėčia ‘akėčios‘, klonė / klonė ‘klonis‘), sintaksinės (pvz., nėra kas duoda ‘nėra ko duoti‘, nėra kas valgai ‘nėra valgytojo‘), leksinės“. Leksinės tarmybės yra skiriamos į tikrąsias (žodžiai, kurių bendrinėje kalboje visai nėra, pvz., delnyti ‘galąsti, pustyti‘) ir semantines (kitą reikšmę negu bendrinėje kalboje turintys žodžiai, pvz., žemaičių raištis ‘didelė namie austa skara‘, dzūkų raitoti ‘godžiai valgyti; įveikiant mušti‘).
Latvių kalbotyroje taip pat skiriamos tarmybės. Latvių kalbininkė A. Laua tarmybes leidinyje Latviešu leksikologijā apibrėžia labai panašiai, kaip ir LKE. Ji akcentuoja, kad tarmybes galima skirstyti pagal fonetines, morfologines, sintaksines ir leksines ypatybes. Latvių kalboje tarmybes dar va
adina dialektismi (kaip ir lietuvių kalboje) ir apvidvārdi (tai regioniniai žodeliai).

Tobuliausiai vietos tarmę atspindi paprastas, gyvas buitinis tekstas: pasakojimai apie darbus, praeitį, tradicijas, papročius, šventes. Pasakomoji tautosaka (patarlės, pasakos, priežodžiai, mįslės) būna kiek skurdesnė už rišlų buitinį tekstą. Svarbus dialektologijos šaltinis – rašytiniai paminklai

II. Lietuvių ir latvių tarminė leksika

1. Lietuvių ir latvių tarmybių morfologinė klasifikacija

Buities daiktai, vietovės, paukščiai, augalai ir kt. apibūdinami įvairiomis kalbinėmis priemonėmis, labiausiai šiam tikslui tinka terminai, t.y. daiktavardžiai ir kitos kalbos dalys. LLKŽ tarmybių didžioji dalis taipogi išreikšta daiktavardžiais ir jų junginiais, tačiau yra ir kitomis kalbos dalimis (veiksmažodžiais, jų junginiais, būdvardžiais, prieveiksmiais) išreikštų tarmybių.
1. Tarmybės – daiktavardžiai ir jų junginiai. Lietuvių ir latvių kalbos tarmybės dažniausiai išreikštos daiktavardžiais arba daiktavardžių junginiais. Semantiniu požiūriu jų pagrindą sudaro daiktų, augalų, įvairių reiškinių pavadinimai, pvz., apydžia – apīņu lauks (žodyne tarmybės pateiktos abėcėlės tvarka, jie yra antraštiniai žodžiai, todėl darbe puslapiai nenurodomi), apluokas – aploks, amas – valoda / balss, akstis – iesms / duramais, aitas – padauza, būrys – gaziens, duoba – rija, kivynas – infuzorija, liepukai – liepziedi, likštis – indeve. Tačiau kai kurios lietuvių kalboje daiktavardžiais išreikštos tarmybės latvių kalboje gali turėti kitos kalbos dalies (-ių) raišką, pvz., kūliaraišis – salmu grīste, atpuolis – no darba / brīvais laiks, dvylikė – pulkstenis divpadsmit / divpadsmitā stunda, kručas – sīks zaglis, lubnia – ragavu kurvis, niaukla – apmācies laiks, pernagis – bišu maize, priemėtis – nervu lēkme, pūrai – ziemas kvieši, vaišnora – viesmīlīgs cilveks, varčia – vārtu stabs, žiogis – pavasara srauts, žvizdras – grantaina smilts.
Dauguma tarmybių – daiktavardžių ir latvių, ir lietuvių kalbose priskiriami tai pačiai giminei, pvz., atgūlis – atmiegs, auklė – aukla, blezdinga – bezdelīga, būrys – gāziens, degsnė – izdega, dugnas – vāks, duoba – rija, įvodė – noras, kimša – lūka, klukšnis – guldziens, krioklys – bļauris, ložė – veldre, molė – mālaine, padanga – pajumte, ranktūris – rokturis, skeliaudra – šķemba / lauska, traila – pļāpa / melša, utis – uts, velniažolė – nezāle, žiūras – ūpis. Tačiau yra ir abi gimines turinčių daiktavardžių, pvz., krioklys, -ė – bļauris, -ė, niekdžiugis, -ė – lētticis, -e, slinkis, -ė – sliņķis, -e.
Žodyne nustatyta ir tokių tarmybių, kurie lietuvių kalboje – vyriškosios (arba moteriškosios) giminės, o latvių kalboje tie patys žodžiai priešingai – moteriškosios (arba vyriškosios) giminės, pvz., aitas – padauza, abrinas – ciba, daba – rotas, dailė – darbs, dusinimas – sautešana, gabana – klēpis, gauras – šķipsna, kėvė – zirgelis, kivynas – infuzorija, likštis – indeve, lobas – ieplaka, mergėsė – skuķis / meitietis, mergiotė – skuķēns, miega – apcirknis, pampa – puns, pelenė – pavards / ugunskurs, prakartas – sile, pramintis – palama / iesauka, prašmintinis – izprieca, skivytas – lupata / skranda, vepūtinis – kupena. Yra ir tokių žodžių, kurie lietuvių kalboje yra tik vyriškos giminės, o latvių kalboje turi abiejų giminių atitikmenis: atgūlis – atmiegs / atgula; atšlaimas – pagalms / sēta; blendinys – maisijums / suspensija; kengė – eņğe / vadzis; lunkas – lūks / krija / luba; lupa – sišana / pēriens, mazginys – sainītis / pauniņa; molė – mālaine / mālājs; sala – sādža / ciems; valka – peļķe / palts; amas – valoda / balss.
Daugelis tarmybių – daiktavardžių priskiriami ne tik vienai giminei, bet ir vienam skaičiui. Apie 11% žodžių nurodomi kaip daugiskaitiniai, pvz., atvarslai – groži, liepukai – liepziedi, pamėnai – kāvi / sarkaņi / sarkanes, pūrai – ziemas kvieši / pūri, pluskos – pinkas / pluskas, šiugžmos – pabiras / gruži, švilpikai – kiļķeni / klimpas, veizolai – acs / acis, uostai – ūsas.
Yra ir tokių daiktavardžių, kurie lietuvių kalboje vartojami vienaskaita, o latvių kalboje juos atitinka daugiskaita, pvz. atatvanas – uzplūdi dgs , bėda – divriči dgs / divriteņu rati dgs.
2. Tarmybės – veiksmažodžiai ir jų junginiai. Veiksmažodžiais išreikštų tarmybių nėra gausu palyginus su daiktavardiškais: apibrėkšti – parādīties rīta gaismiņai / iestāties puskrēslai, apspangti – kļūt neredzīgam, -ai / zaudēt redzi, krūpštinti – lēni iet, blįsti – ap/tumst / ap/mākties / dilt, demžti – iesist / sadot, drausti – atturet, dujoti – būt miglainam, -ai, dusinti – sautēt / sutināt, gauti – ķert, gožti – gāzt, kykuoti – ucināt, kušinti – skārt / aiztikt, lagenti – tecēt, peizoti – lamāt / smērēt / triept / traipīt, pavakaruoti – pavadīt vakaru, gruoduoti – dubļiem sasalt, nubruožti – nobrāzt, nudryžti – nodriskāties / novalkāties / nonēsāties, skobti – sa/skābt, tikti – satikt, uržti – iz/raust / uzplēst, varėzgoti – muldēt / melst niekus. Iš surinktų tarmybių yra aptikti priesaginių 36 %, priešdėlinių 20 %, veiksmažodžių, kurie turi ir priešdėlį, ir priesagą yra tik 4 %, o bepriešdėlinių ir bepriesaginių yra 40 %.
3. Tarmybės – būdvardžiai. Būdvardžiais išreikštų tarmybių nėra daug (aptikta 14 tarmybių). Būdvardžiai yra kokybiniai ir santykiniai1. Tačiau LLKŽ aptikta tik kokybiniai. Šie būdvardžiai rodo daikto kokybę (ypatybę) tiesiogiai savo leksine reikšme: agnus, -i – enerğisks, -a / mundrs, -a / kustīgs, -a / veikls, -a / izveicīgs, -a; dribkus, -ė – neveiklis, -e; dulas, -a – pelēcīgs, -a; grauzdus, -i – ciets, -a; kušlas, -a – akls, -a; paimlus, -i – uznēmīgs, -a / spējīgs, -a; pavėdus, -i – līdzīgs, -a; sklajus, – i – tāds, -a; smagus, -i – smags, -a; spėrus, -i – veikls, -a / ātrs, -a; tumus, -i – tumīgs, -a. Visi šie būdvardžiai tiek lietuvių kalboje, tiek latvių kalboje turi vyrišką ir moterišką giminę. Vienintelis iš būdvardžių grupelės išsiskiria žodis baužas, -a – bezragu- / bez ragiem. Lietuvių kalboje jis turi abiejų giminių formas, o latvių kalboje yra kilmininko forma (latv. ğenitīvenis) arba prielinksnio ir daiktavardžio junginys.
4. Tarmybės – prieveiksmiai. Jų LLKŽ yra tik 5: aržiai – dedzīgi / kaislīgi / kaisli / nikni,
________________________
1 Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. V., 1997. P. 167.
sīvims; ikvaliai – pietiekami / diezgan, stalgiai – kāri; nokabrazda – pa galvu / pa kaklu, apybrėkšmiais – puskrēslā. Dauguma šių būdvardinių prieveiksmių, padarytų su priesaga –ai, savo leksine reikšme artimi būdvardžiams, tačiau skiriasi nuo jų ne tik nelinksniuojama forma, bet ir tai, kad prieveiksmiai sakinyje negali būti derinami su kitais žodžiais. Iš pavyzdžių matome, kad tiek lietuvių, tiek latvių kalbos prieveiksmiai yra vienažodžiai. Išsiskiria tik vienintelis prieveiksmis nuo kitų savo galūne (nokabrazda – pa galvu / pa kaklu) ir tuo, kad latviškai yra sudarytas žodžių junginys (prielinksnis + daiktavardis).
Tarmybių morfologinė klasifikacija rodo, kad tarmybės esti nominatyvinės kalbos dalys: daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai.
Tos pačios tarmybės lietuvių ir latvių kalbose gali skirtis gimine, skaičiumi, kalbos dalimi (gali turėti kitos kalbos dalies raišką).

2. Semantinis klasifikavimas

Terminas semantika kalbotyroje vartojamas kalbos vienetų turiniui pavadinti (žodžio semantika, gramatinės formos semantika) ir yra žodžio reikšmės sinonimas, bet kalbant apie žodžio visumas, gramatinių formų turinį yra labiau teiktinas, nes labiau apibendrinantis negu reikšmė 1
V. Alekna yra sudaręs S. Nėries poezijos dažnumų žodyną bei suskirstęs daiktavardžius ir būdvardžius į semantines grupes. S. Nėries daiktavardžius V. Alekna grupuoja į du semantinius laukus: pirmasis apima žodžius, susijusius su žmogumi, antrasis – su gamta. Ir vienas, ir kitas laukas suskirstyti į skyrius. Žmogaus semantinį lauką sudaro:
1. Įvairūs abstraktai: žmogaus vidines būsenas, moralines, fiziologines savybes, pojūčius, sugebėjimus, veiksmus, ypatybių pavadinimus ir kitką žymintys žodžiai.
2. Kūno dalių pavadinimai, kai kurios fiziologinės savybės, ligos ir medicininiai atributai.
3. Religija, mitologija, prietarai, moralė ir kt.
4. kultūra, menas, mokslas.
5. Žmonių (giminystė, visuomeninės padėties, tautybės ir pan.) pavadinimai, tikriniai vardai bei pavardės.
6. Buitis (pastatai, jų dalys; technikos gaminiai, dirbiniai ir kiti įvairūs dalykai).

antrasis – su gamta.
7. Kiekybės santykius nusakantys žodžiai.
8. Visuomenės institucijos, santykių sritis.
Gamtos semantinį lauką sudaro:
1. Laiką, trukmę žymintys žodžiai.
2. Kosminiai kūnai bei meteorologiniai reiškiniai, jų ypatybės, stichijų pavadinimai, gamtos abstraktai.
3. Vietų vardai ir su vietos sąvoka susiję žodžiai, tikriniai vietovardžiai.
4. Mineralai, metalai ir kiti kūnai.
5. Gyvūnija .
6. Augmenija.

LLKŽ tarmybes – daiktavardžius galima suskirstyti, remiantis V. Aleknos pasiūlytu daiktavardžių skirstymo metodu, į tokias semantines grupes:
____________________
1 Gudavičius A. Leksinė semantika. Vienetai. Ryšiai. Struktūros. Š., 1994. P. 3.
1. Įvairūs abstraktai: žmogaus vidines būsenas, moralines, fiziologines savybes, pojūčius, sugebėjimus, veiksmus, ypatybių pavadinimus ir kt. žymintys žodžiai: slinkis, -ė – sliņķis, -e; lupa – sišana / pēriens; niekdžiugis, -ė – antiņš / lētticis, -e; krioklys, -ė – bļauris, -e; traila – pļāpa / melša; vaišnora – viesmīlīgs cilvēks; varėzga – muldoņa / pļāpa; aitas – padauza; kručas – māla / piesta; likštis – indeve.
2. Kūno dalių pavadinimai, kai kurios fiziologinės savybės, ligos ir medicininiai atributai: uostai – ūsas; veizolai – acs / acis; pluskos – pinkas / pluskas; sopa, -ė – sāpēšana / sāpe/s/; dalgena – gaiļa garākā astes spalva; kramė – pauga; plėkšnė – plēve / diafragma; priemėtis – nervu lēkme; slanktas – iesnas; gauras – šķipsna; pampa – puns.
3. Kultūra, menas, mokslas: prašmintinis – izprieca, pramintis – palama / iesauka / pseidonīms / pārsauka.
4. Žmonių (giminystė, visuomeninės padėties, tautybės ir pan.) pavadinimai, tikriniai vardai bei pavardės: motė – māte; utis – uts; užmainas – aizvietotājs, -a; mergėsė – skuķis / meitietis; mergiotė – skuķēns / skuķis.
5. Buitis (pastatai, jų dalys; technikos gaminiai, dirbiniai ir kiti įvairūs dalykai): žlabas – redeles; bėda – divriči; švilpikai – kiļķeni / klimpas; šiugžmos – pabiras / gruži; atvarslai – groži; lunkas – lūks / krija / luba; kengė – eņğe / vadzis; blendinys – maisijums / suspensija; apluokas – aploks; akstis – iesms / duramais; auklė – aukla; duoba – rija; dugnas – vāks; įvodė – nora; kimša – lūka; kubilas – kubls / kubuls; kūliataišis – salmu grīste; lanketas – lociņš / stīpa; ložė – veldre; lubnia – ragavu kurvis; padanga – pajumte / nojume; pakaklinis – šalle / kakla lakatiņš; ranktūris – rokturis / kāts; skeliaudra – šķemba / lauska; svilksnė – linga; šeberkštis – skabarga; varčia – vārtu stabs; vienininkas – vienjūgs; vytinė – upju / liellaiva; žiūras – ūpis.
6. Kiekybės santykius nusakantys žodžiai: mazginys – sainītis / pauniņa; iesmė – malkas daudzums; lukšnis – guldziens; naša – raža; plakas – klēpis / vāls; vidurkis – vidus / viducis; gabana – klēpis..

Gamtos semantinį lauką sudaro:
1. Laiką, trukmę žymintys žodžiai: atgulis – atmiegs / atguļa; atpuolis – no darba / brīvais laiks / krišana atpakaļ; dvylikė – pulkstenis divpadsmit / divpadsmitā stunda.
2. Kosminiai kūnai bei meteorologiniai reiškiniai, jų ypatybės, stichijų pavadinimai, gamtos abstraktai: atatvanas – uzplūdi / pārplūdusi vieta / ezermalas seklums; pamėnai – kāvi / sarkaņi / sarkanes; vepūtinis – kupena / pusnis; būrys – gāziens; niaukla – apmācies laiks / dūmaka; verdenė – avots; žiogis – pavasara srauts.
3. Vietų vardai ir su vietos sąvoka susiję žodžiai, tikriniai vietovardžiai: viensėdis – viensēta; valka – peļķe / palts; sala – sādža / ciems / sala; atšlaimos – pagalms / sēta / kuļamklons / piedarbs; degsnė – izdega; pavėnė – lapene; lobas – ieplaka / iedobe.
4. Mineralai, metalai ir kiti kūnai: molė – mālaine / mālājs; žvizdras – grantaina smilts / sīka grants.

5. Gyvūnija: blezdinga – bezdelīga / blezdingele; vabolė – liela/mēslu vabole; žagata –

žagata; kėvė – zirğelis / kleperis / kankans; kivynas – infuzorija.

6. Augmenija: pūrai – ziemas kvieši / pūri; liepukai – liepziedi; moliūgas – māla krāsā /

mālains, -a; velniažolė – nezāle.

Šis V. Aleknos daiktavardžių skirstymo į semantines grupes metodas padeda geriau išskirti, sugrupuoti, išsiaiškinti tarmybes: kokio pobūdžio, kokiam semantiniam laukui priklauso, kokioj sferoj daugiausia jų yra. Kaip matyti, dominuoja buitinė leksika. Gausios ir įvairių abstraktų, kūno dalių bei kiekybės santykius nusakančios semantinės grupės. Labai mažai, tik po vieną žodį, turi kultūros, meno, mokslo ir visuomeninės institucijos, santykių srities semantinės grupės. Žmogaus semantinis laukas keturis kartus didesnis nei gamtos. O trečiajai (Kultūra, menas, mokslas) ir aštuntajai (Visuomeninės institucijos, santykių sritis) semantinei grupei pavyzdžių nebuvo.
Būdvardžių semantika nėra labai plačiai tyrinėta. Anot D. Kalendienės, diferencijuoti daugiareikšmio būdvardžio reikšmes tegalima detaliai išanalizavus visus kalbinius faktorius, galinčius lemti žodžio reikšmę: sintaksinį leksinį valentingumą, morfologinių formų sistemą, paradigminius ir diferencinius ryšius. Svarbiausią vaidmenį čia vaidina leksinė būdvardžio aplinka, tačiau jos analizė neturėtų būti suabsoliutinta ir atsieta nuo kitų reikšmes sąlygojančių požymių (Kalendienė). Tačiau V. Alekna imasi skirstyti visus S. Nėries poezijos būdvardžius į semantines grupes. Pagal reikšmę būdvardžiai yra skirstomi į kokybinius ir santykinius. Jau buvo minėta, kad LLKŽ buvo rastos tik kokybiniai tarmybės – būdvardžiai. A. Paulauskienė1 pateikia tokį kokybinių būdvardžių apibrėžimą: kokybiniai būdvardžiai reiškia paties daikto ypatybę, kuri paprastai esti neapibrėžta ir kintama, t. y. galima laipsniuoti, subjektyviai vertinti ir pabrėžti.
Anot V. Aleknos, kokybiniai būdvardžiai gali reikšti:
1. Erdvės ypatybes bei daikto padėtį erdvėje.
2. Laiko ypatybes.
_______________________
1 Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija. V., 1994. P. 135.

3. Išorines, fizines bei fiziologines ypatybes.
4. Charakterio ypatybes.
5. Jutimais suvokiamas ypatybes.
6. Spalvą.
7. Įvairias kitas ypatybes.
V. Aleknos pateiktai klasifikacijai nebuvo rasta LLKŽ pavyzdžių kiekvienam punktui.
1. Erdvės ypatybes bei daikto padėtį erdvėje: ertas – plašs, -a.
2. Išorines, fizines bei fiziologines ypatybes: dribkus, -ė – neveiklis, -e; spėrus, -i – veikls, -a / ātrs, -a; kušlas, -a – akls, -a; bigas, -a – īss, -a / mazs, -a; baužas, -a – bezragu- / bez ragiem / pliks, -a / kails, -a, bauzis, -e; dulas, -a – pelēcīgs, -a; paimlus, -i – uzņēmīgs, -a / spējīgs, -a.
3. Charakterio ypatybes: pavėdus, -i – līdzīgs, -a; grauzdus, -i – ciets, -a.
4. Jutimais suvokiamas ypatybes: smagus, -i – smags, -a.
5. Įvairias kitas ypatybes: tumus, -i – tumīgs, -a; sklajus, -i – tāds, -a, kuru var plaši izkliedēt.
Taigi dominuoja išorines ypatybes reiškiantys būdvardžiai. Nebuvo laiko, išorines, fizines bei fiziologines bei spalvos ypatybes reiškiančių tarmybių – būdvardžių.
Visų surinktų tarmybių – veiksmažodžių reikšmės skyla į dvi dideles semantines grupes: veiksmažodžiai, turintys veiksmo reikšmę, ir veiksmažodžiai, reiškiantys vienokią ar kitokią būseną. Abu semantiniai laukai skyla į dar smulkesnius pogrupius 1

VEIKSMO REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI:
• Pirmiausia šiame semantiniame pogrupyje reikėtų išskirti aktyvią fizinę (buitinę, socialinę, visuomeninę ir pan.) žmogaus veiklą reiškiančius veiksmažodžius. Jų užfiksuota daugiausiai: uržti – /iz/raust / uzplēst; niokti – mīdīt ; vandīt; gvoti – rēkt / ķērkt; gožti – gāzt; demžti – iesist / sadot; nubruožti – nobrāzt; krūpštinti – lēni iet; peizoti – lamāt / smērēt / triept / traipīt; kušinti – skārt / aiztikt; lagenti – tecēt.
Didelė dalis tokia reikšme vartojamų veiksmažodžių yra labai vaizdingi, turi emocinių, ekspresinių semų, todėl gyvina kalbą.
• Kitas semantinis pogrupis veiksmą žyminčių tarmybių – veiksmažodžiai, susiję su
_______________________
1 Dabartinė lietuvių kalbos gramatika. V., 1997. P. 282.

įvairaus pobūdžio psichine žmogaus veikla (mąstymu, valia, pastangomis ir pan). Šios reikšmės veiksmažodžių yra mažiau nei ką tik aptartosios, be to, jie nėra ekspresyvūs, turi žymiai menkesnį semantinį spalvingumą. Pvz., gauti – ķert; dujoti – būt miglainam, -ai; varėzgoti – muldēt / melst niekus; drausti – atturēt.

BŪSENOS VEIKSMAŽODŽIAI
Šią nemažą semantinę grupę (kaip ir veiksmą reiškiančius veiksmažodžius) galima suskirstyti į keletą pogrupių:
• Daiktų bei asmenų išorines arba vidines būsenas reiškiantys veiksmažodžiai: kykuoti – ucināt; pavakaruoti – pavadīt vakaru; blįsti – dilt; skobti – /sa/skābt; dusinti – sautēt / sutināt; gruoduoti – dubļiem sasalt; nudryžti – nodriskāties / novalkāties / nonēsāties; apkermėti – būt pilnam, -ai; apspangti – kļūt neredzīgam, -ai; zaudēt redzi.
• Santykį reiškiantis: tikti – satikt.
• Nuo subjekto nepriklausomus reiškinius žymi: apibrėkšti – parādīties rīta gaismiņai / iestāties puskrēslai.
Apibendrinant semantines tarmybių – veiksmažodžių ypatybes galima teigti, kad reikšmių spektras yra gana įvairus. Daugiausiai veiksmažodžių, įvardijančių su kasdieniniu žmogaus gyvenimu susijusius veiksmus (fizinį veiksmą ir daiktų bei asmenų išorines arba vidines būsenas reiškiantys veiksmažodžiai).
Tarmybės – prieveiksmiai. Leksinės reikšmės savarankiškumas sieja prieveiksmį su kitomis savarankiškomis kalbos dalimis ir skiria nuo savarankiškos leksinės reikšmės neturinčių kalbos dalių: jungtuko, prielinksnio, dalelytės 1 Jie gali rodyti veiksmo ar būsenos kokybinį bei kiekybinį požymį (aržiai – dedzīgi / kaislīgi / kaisli / nikni, sīvums; ikvaliai – pietiekami / diezgan), būdvardžiu išreikštos ypatybės kokybinį ar kiekybinį požymį (stalgiai – kāri; nokabrazda – pa galvu / pa kaklu), veiksmažodžiu išreikšto veiksmo ar būsenos aplinkybes (apybrėkšmiais – puskrēslā) 2

____________________
1 Dabartinė lietuvių kalbos gramatika. V., 1997. P. 410.
2 Ten pat.

3. Tarmių kiekybinis klasifikavimas

Šiame darbe dėmesys bus sutelktas ne į fonetines ypatybes, o į žodžių – tarmybių paplitimą, kiekybę. Tikslas – išsiaiškinti, kurios tarmės žodžių yra daugiau ir juos sugrupuoti. LLKŽ nurodoma tik tiek, kad žodis yra tarminis. Jų paplitimo vieta buvo išsiaiškinta remiantis DŽ. Tačiau DŽ pateikia ne visų žodžių tikslų apibūdinimą: prie vienų žodžių pažymima žem (žemaičių), prie kitų – vak (vakarų aukštaičių), ryt (rytų aukštaičių), dz (dzūkų), o labai daug yra žodžių, prie kurių pažymėta tarm (nėra nurodoma tiksli tarmė).
Tikslios tarmės neturintys daiktavardžiai (tarm): degsnė ‘išdegusi vieta, degimas‘ – izdega; atšlaimas ‘kiemas; klojimo asla‘ – pagalms / sēta / kuļamklons / piedarbs; žiogis ‘pavasarį tekantis, vasarą išdžiūstantis upelis, vedaksnis‘ – pavasara srauts; vaišnora ‘vaišingas žmogus‘ – viesmīlīgs cilvēks; likštis ‘yda, trūkumas‘ – indeve; motė ‘motina‘ – māte; bėda ‘vežimas su dviem ratais‘ – divriči; auklė ‘vyžų ir naginių virvelė apvynioti autams‘ – aukla; dugnas ‘viršus, dangtis‘ – vāks; kubilas ‘šulinio žiedas‘ – kubls / kubuls; lanketas ‘lenkta vytis prie dalgiakočio, kad javus geriau verstų pjaunant‘ – lociņš / stīpa; padanga ‘pašiūrė ī stoginė‘ – pajumte / nojume; pernagis ‘bičių duona, žiedadulkės‘ – bišu maize; žiūras ‘avižinis kisielius‘ – ūpis / auzu ķīselis.
Šių tarmybių – daiktavardžių yra 41.8 %.
Žemaičių tarmės daiktavardžiai (žem): veputinis ‘pusnis‘ – kupena / pusnis; atgūlis ‘antras atsigulimas rytą, anksti atsikėlus‘ – atmiegs / atguļa; blezdinga ‘kregždė‘ – bezdelīga / blezdingele; vabolė ‚juodas augalėdis dirvos ir svirnų vabalas – liela/mēslu vabole; žagata ‘varnų šeimos su ilga uodega ir baltomis plunksnomis sparnuose paukštis‘ – žagata; pūrai ‘žieminiai kviečiai‘ – ziemas kvieši / pūri; klukšnis ‘gurkšnis‘ – guldziens; abrinas ‘iš stačio medžio skobtas indelis su antvožu minkštam ar biriam maistui įsidėti‘ – ciba; miega ‘aruodas‘ – apcirknis; pakanda ‘užkandis‘ – uzkoda / uzkožamais; akstis ‘duriamasis ginklas, iešmas‘ – iesms / duramais; utis ‘utėlė‘ – uts; prašmintinis ‘nedidelis pokylis, pramoga, pobūvis‘ – izprieca; pampa ‘nedidelis išsipūtimas, gumbas‘ – puns; veizolai ‘akys‘ – acs / acis; krioklys, -ė ‘kas kriokia, rėksnys, verksnys‘ – bļauris, -e; kručas ‘vagilius, sukčius‘ – māla / piesta; slinkis, -e ‘kas tingi, nenori dirbti, veikti‘ – sliņķis, -e.
Šių žemaitybių – daiktavardžių yra 28.1 % .
Rytų aukštaičių tarmės daiktavardžiai (ryt): kivynas ‘smulkus vandens gyvūnėlis‘ – infuzorija; lobas ‘dauba, slėnis, loma‘ – ieplaka / iedobe; pavėnė ‘saulės nekepinama, vėsi vieta, paūksmė‘ – lapene; verdenė ‘šaltinis‘ – avots; dvylikė ‘dvylikta valanda‘ – pulkstenis divpadsmit / divpadsmitā stunda; varčia ‘vartų stulpas‘ – vārtu stabs; kūliaraišis ‘ryšys, grįžtė kūliui surišti‘ – salmu grīste; įvodė ‘siauras, kur nors įsikišęs pievos plotas‘ – nora; švilpikai ‘iš miltų ar bulvių ant rėčio ar tarkos susukamas kukulis‘ – kiļķeni / klimpas; mergėsė ‘mergina‘ – skuķis / meitietis; slanktas ‘nosies gleivinės uždegimas‘ – iesnas; aitas ‘padauža, nenuorama‘ – padauza / nerimša. (Jų yra 20.9 %.)
Vakarų aukštaičių tarmės daiktavardžių (vak.) yra tik du: amas ‘žadas, balsas‘ – valoda / balss; kimša ‘stogo ar lubų anga, per kurią kemšamas šienas ar šiaudai ant tvarto‘ – lūka. (1.8 %)
Dzūkų tarmės daiktavardžių (dz.) yra tik vienas: traila ‘kas niekus kalba, plepys‘ – pļāpa / melša. (0.9 %)
Kelių tarmių daiktavardžiai. Tačiau yra tokių žodžių (5.3 %), kurie yra vartojami keliose tarmėse ir gali turėti tokia pat arba visiškai skirtingą reikšmę:
Kėvė (ryt, dz)‘prastas, liesas gyvūlis‘ – zirğelis / kleperis / kankans.
Lupa ‘lupimas, mušimas, pyla‘ (žem), ‚žievė, luobas‘ (tarm) – sišana / pēriens.
Pelenė ‘ugniakuras, židinys‘ (žem), ‚žemė, panaši į pelenus‘ (ryt) – ugunskurs.
Mazginys ‘pintinė bulvėms ir kt.‘ (žem), ‚daiktai, surišti į skepetą‘ (dz) – sainītis / pauniņa.
Naša (žem, vak ) ‘derlius, branda, našumas‚ – raža.
Skivytas (vak, žem) ‘skarmalas, skuduras‘ – lupata / skranda.
Sopa (ryt, dz) ‘skaudėjimas, sopūlys‘ – sāpēšana / sāpe/s.
Vytinė (vak, žem) ‘plaustas, didelis upių laivas‘ – /upju/ liellaiva.
Tikslios tarmės neturintys veiksmažodžiai (tarm.): nubruožti ‘nudrėksti, nubraukti‘ – nobrāzt; gauti ‘griebti, stverti‘ – ķert; varėzgoti ‘niekus kalbėti, plepėti‘ – muldēt / melst niekus; drausti ‘kalbinti, kad liktų, sulaikyti‘ – atturēt; skobti ‘negardžiai rūgti‘ – /sa/skābt; nudryžti ‘nuplyšti, nusidėvėti‘ – nodriskāties / novalkāties / nonēsāties; tikti ‘palaikyti gerus santykius, sutikti‘ – satikt; gvoti ‘rėkti, krankti‘ – rēkt / kērkt. (29.1 %).
Žemaičių tarmės veiksmažodžiai (žem.): gruoduoti ‘į gruodą šalti‘ – dubļiem sasalt; blįsti ‘dilti, kiurti‘ – dilt; dujoti ‘dūmuoti, rūkuoti, migloti‘ – būt miglainam, -ai; kušinti ‘liesti, judinti, krutinti‘ – skārt / aiztikt; peizoti ‘peikti, koneveikti‘ – lamāt / smērēt / triept; krūpštinti ‘palengva, nerangiai eiti, kėblinti‘ – lēni iet; gožti ‘lieti, pilti‘ – gāzt (29.1 %).
Rytų aukštaičių tarmės veiksmažodžiai (ryt.): apkermėti ‘apaugti, apkibti‘ – būt pilnam, -ai; dusinti ‘troškinti (verdant),šutinti‘ – satēt / sutināt; kykuoti ‘girgždėti brūžinantis‘ – ucināt; lagenti ‘ristele, pamažu bėgti‘ – tecēt; niokti ‘jaukti, taršyti, velti‘ – mīdīt; vandīt; pavakaruoti ‘pavakaroti‘ – pavadīt vakaru; uržti ‘plėšti paviršių braukiant, drėksti, braukti‘ – /iz/raust / uzplēst. (29.1 %)
Vakarų aukštaičių tarmės veiksmažodžių (vak.) yra tik du: apspangti ‘pasidaryti spangam‘ – kļūt neredzīgam, -ai; demžti ‘mušti, duoti‘ – iesist / sadot.
Tačiau yra vienas veiksmažodis, kuris yra vartojami keliose tarmėse ir turi visiškai skirtingą reikšmę: apibrėkšti ‘kiek prašvisti‘ (aukšt), ‘kiek sutemti‘ (žem) – parādīties rīta gaismiņai / iestāties puskrēslai.
Būdvardžių nėra daug, todėl ir kiekvienos tarmės yra tik po kelis žodžius. Gausiausia grupė – žemaičių tarmės: ertas, -a ‘erdvus‘ – plašs, -a; pavėdus, -i ‘turintis tų pačių arba artimų ypatybių‘ – līdzīgs, -a; smagus, -i ‘sunkus‘ – smags, – a; sklajus, -i ‘kuriuo galima daug užskleisti‘ – tāds, -a, kuru var plaši izkliedēt; spėrus, -i ‘pasižymintis sparta, greitas‘ – veikls, -a / ātrs, -a; agnus, -i ‘smarkus, judrus, energingas‘ – enerğisks, -a / mundrs, -a / veikls, -a; dulas, -a ‘pilkas, palvas, gelsvas, pilkai rusvas‘ – pelēcīgs, -a; paimlus, -i ‘gabus, mokslus, imlus‘ – uzņēmīgs, -a / spējīgs, -a.
Neaiškios tarmės būdvardžių yra tik du: kušlas, -a ‘aklas, neprimatantis‘ – akls, -a; tumus, -i ‘tirštas, sutumėjęs‘ – tumīgs, -a.
Vakarų aukštaičių tarmės būdvardžių yra taip pat tik du: bigas, -a ‘trumpas, mažas‘ – mazs, -a; dribkus, -ė ‘kas sudribęs, drimba, apsileidėlis‘ – neveiklis, -e.
Rytų aukštaičių ir dzūkų tarmės būdvardžių yra tik po vieną: baužas, -a ‘beragis‘ – bezragu- / bez ragiem (ryt.); grauzdus, -i ‘piktas, šiurkštus, žiaurus- ciets, -a. (dz.)
Prieveiksmių yra nedaug, o ir kiekvienas jų yra skirtingos tarmės: nokabrazda (tarm.) ‘galvotrūkčiais, labai greitai‘ – pa galvu, pa kaklu; aržiai (tarm.) ‘smarkai, karštai, atkakliai‘ – dedzīgi; kaislīgi; kaisli; ikvaliai (vak.) ‘pakankamai‘ – pietiekami; stalgiai (ryt.) ‘pamėgęs skanumynus, smiliai‘ – kāri; apybrėkšmiais (žem.) ‘laikas tik sutemus, prieblanda‘ – puskrēslā.

IŠVADOS

Tarminė leksika – žmogaus semantinio lauko (įvairių abstraktų, kūno dalių, giminystės, visuomeninės padėties, kiekybės santykių, visuomeninių institucijų, santykių) ir gamtos semantinio lauko (laiko, trukmės, kosminių kūnų bei meteorologinių reiškinių, vietų vardų, mineralų, metalų, gyvūnijos, augmenijos ) atspindys.
Tarmybės yra skiriamos į tikrąsias (žodžiai, kurių bendrinėje kalboje visai nėra: klukšnis ‘gurkšnis‘ – guldziens; likštis ‘yda, trūkumas‘ – indeve) ir semantines (kitą reikšmę negu bendrinėje kalboje turintys žodžiai: būrys ‘lietaus, sniego ar šiaip kokio oro banga – gāziens; sala ‘kaimas, sodžius‘ – sādža, ciems, sala ).

Tarmybių morfologinė klasifikacija rodo, kad tarmybės esti nominatyvinės kalbos dalys: daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai, šių kalbų dalių junginiai.
Ryšių tarp semantinių grupių įvairiapusiškumo bei sudėtingumo buvo tirta ne tiek jau daug lietuvių kalbos žodžių grupių. Šiame darbe išsamiau buvo išanalizuotas ir panaudotas V. Aleknos daiktavardžių ir būdvardžių skirstymas į semantines grupes. Jis grupuoja į du semantinius laukus: pirmasis apima žodžius, susijusius su žmogumi, antrasis – su gamta. Šis skirstymo metodas padeda geriau išskirti, sugrupuoti, išsiaiškinti tarmybes: kokio pobūdžio, kokiam semantiniam laukui priklauso, kokioj sferoj daugiausia jų yra. Kaip matyti, dominuoja buitinė leksika. Gausios ir įvairių abstraktų bei kūno dalių pavadinimus nusakančios semantinės grupės.
Būdvardžių semantika nėra plačiai tyrinėta. V. Alekna ėmėsi skirstyti S. Nėries poezijos būdvardžius į semantines grupes. Darbe pritaikyta jo klasifikacija ir padarytos išvados, kad dominuoja išorines, fizines bei fiziologines ypatybes reiškiantys būdvardžiai (dribkus, -ė – neveiklis, -e; spėrus, -i – veikls, -a / ātrs, -a).
Veiksmažodžiai klasifikuojami remiantis DLKG pateiktu modeliu (veiksmo reikšmės veiksmažodžiai ir būsenos veiksmažodžiai). Tarmybių – veiksmažodžių spektras gana įvairus. Daugiausiai veiksmažodžių, įvardijančių su kasdieniniu žmogaus gyvenimu susijusius veiksmus (fizinį veiksmą ir daiktų bei asmenų išorines arba vidines būsenas reiškiantys veiksmažodžiai: krūpštinti – lēni iet; peizoti – lamāt / smērēt / triept / traipīt; apkermėti – būt pilnam, -ai; apspangti – kļūt neredzīgam, -ai; zaudēt redzi ).
Semantinė tarmybių klasifikacija atskleidžia tarmybių neatitikimus lietuvių ir latvių kalbose: šioms giminingoms kalboms būdingas kai kurių tarmybių gramatinių kategorijų neatitikimas.
Tarmių kiekybinė klasifikacija rodo, kokios tarmės žodžių yra daugiausiai užfiksuota (priede pateiktos lentelės ir grafikai).
ŠALTINIAI
DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1993.
LLKŽ – Lietuvių – latvių kalbų žodynas. Rīga, 1995.

Literatūra

1. Alekna V. Literatūra ir kalba. V., 1980. T. XVI.
2. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. V., 1997. [DLKG]
3. Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas. K., 1990. [KTŽ]
4. Gudavičius A. Leksinė semantika. Vienetai. Ryšiai. Struktūros. Š., 1994.
5. Kalendienė D. Būdvardžio senas leksinė – semantinė charakteristika // Kalbotyra. 1981. T. 32 (1)
6. Laua A. Latviešu leksikologijā. R. 1981.
7. Lietuvių kalba I. V., 1995. [LK]
8. Lietuvių kalbos enciklopedija. V., 1999. [LKE]
9. Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija. V., 1994. [LKM]
10. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. V., 1994. [LKD]

PRIEDAI
Įvairūs abstraktai 13 11.8 %
Kūno dalių pav., fiziologinės savybės 11 10 %
Kultūra 1 0.9 %
Žmonių (giminystė, visuomeninė, padėtis,) pav. 5 4.5 %
Buitis 43 39 %
Kiekybės santykius nusakantys 7 6.3 %
Visuomeninės institucijos 1 0.9 %
Laiko, trukmė 3 2.7 %
Kosminiai kūnai, meteorologija 7 6.3 %
Vietovardžiai 8 7.2 %
Mineralai, metalai 2 1.8 %
Gyvūnija 5 4.5 %
Augmenija 4 3.6 %
Daiktavardžių semantika

Veiksmažodžių semantika

Fizinė veikla 10 40 %
Psichinė veikla 4 16 %
Išorinė bei vidinė būsena 9 36 %
Santykį reiškiantys 1 4 %
Nuo subjekto nepriklausomi reiškiniai 1 4 %

Daiktavardžiais išreikštos tarmybės

Žem. 31 28.1 %
Vak. 2 1.8 %
Ryt. 23 20.9 %
Dz. 1 0.9 %
Tarm. 46 41.8 %
Bendri įvairioms tarmėms 7 6.3 %

Veiksmažodžiais išreikštos tarmybės

Žem. 7 29.1 %
Ryt. 7 29.1 %
Vak. 2 8.3 %
Tarm. 1 4.1 %
Bendrų įvairioms tarmėms 7 29.1 %

Būdvardžiais išreikštos tarmybės

Tarm. 2 14.2 %
Žem. 8 57.1 %
Ryt. 1 7.1 %
Vak. 2 14.2 %
Dz. 1 7.1 %

ŽODYNĖLIS
Žodynėlį sudaro lietuvių ir latvių kalbų tarminė leksika, išrinkta iš dvikalbio Lietuvių – latvių kalbų žodyno (1995). Tarmybės suskirstytos į atskiras grupes pagal kalbos dalis. Jos pateikiamos lietuvių kalbos abėcėlės principu. Tarmybių reikšmėms aiškinti naudotasi Dabartinės lietuvių kalbos žodynu (1993).

DAIKTAVARDŽIAI
Abrinas (3b) ‘iš stačio medžio skobtas indelis su antvožu minkštam ar biriam maistui įsidėti‘ – ciba
Aidas (4) ‘triukšmas‘ – troksnis
Aitas (1) ‘padauža, nenuorama‘ – padauza; nerimša; vējagrābslis, -e
Akstis (4) ‘duriamasis ginklas, iešmas; smailus pagaliukas, kartelė‘ – iesms; duramais
Amas (4) ‘žadas, balsas‘ – valoda; balss
Apydžia (2) ‘apynynas‘ – apīņu lauks
Apluokas (1) ‘aptvaras prie tvartų gyvuliams paganyti, žardis‘ – aploks
Atatvanas (1) ‘vandens išsiliejimas per potvynį; išsiliejęs vanduo, jo užlieta vieta‘ – uzplūdi; pārplūdusi vieta; ezermalas seklums
Atgūlis (1) ‘antras atsigulimas rytą, anksti atsikėlus; pogulis‘ – atguļa
Atpuolis (1) ‘laisvu laiku, priešokiais‘ – /no darba/ brīvais laiks
Atšlaimas (2) ‘kiemas; klojimo asla‘ – pagalms; sēta; kuļamklons; piedarbs
Atvarslai (3b) ‘vadelės, vadžios‘ – groži
Auklė (2) ‘vyžų ir naginių virvelė apvynioti autams‘ – aukla
Bėda (4) ‘vežimas su dviem ratais‘ – divriči; divriteņu rati
Blendinys (3b) ‘blęstas skystis, mišinys‘ – maisījums, suspensija
Blezdinga (3b) ‘kregždė‘ – bezdelīga
Būrys (4) ‘lietaus, sniego ar šiaip kokio oro banga‘ – gāziens
Daba (4) ‘papuošalai‘ – rotas / lietas
Dailė (4) ‘darbas, padarytas daiktas‘ – darbs
Dalgena (3 b) ‘didžioji gaidžio ar kito paukščio uodegos plunksna‘ – gaila garākā astes spalva
Degsnė (2) ‘išdegusi vieta, degimas‘ – izdega
Dugnas (4) ‘viršus, dangtis‘ – vāks
Duoba (1) ‘jauja‘ – rija
Dusinimas (1) ‘troškinti (verdant), šutinti‘ – sautēšana
Dvylikė (2) ‘dvylikta valanda‘ – pulkstenis divpadsmit; divpadsmitā stunda
Gabana (1) ‘šieno, šiaudų glėbys, kuokštas‘ – klēpis
Gauras (4) ‘pluoštas (linų ir kt.)‘ – šķipsna
Iesmė (3) ‘kiekis malkų, vienu kartu dedamų į krosnį‘ – malkas daudzums, kas vienlaikus liekams krāsnī
Įvodė (1) ‘siauras, kur nors įsikišęs pievos plotas‘ – nora
Kengė (1) ‘į staktą kalamas durų vyrio kablys; kablys kam pakabinti, gembė‘ – eņğe; vadzis
Kėvė (1) ‘prastas, liesas gyvulys‘ – zirğelis, kleperis, kankans
Kimša (1) ‘stogo ar lubų anga, pro kurią kemšamas šienas ar šiaudai ant tvarto‘ – lūka
Kivynas (1) ‘smulkus vandens gyvūnėlis‘ – infuzorija
Klukšnis (2) ‘gurkšnis‘ – guldziens
Kramė (2) ‘galva (gyvatės, rupūžės, varlės, dilkės ir kt.)‘ – pauga
Krioklys, -ė (4) ‘kas kriokia, rėksnys, verksnys‘ – bļauris, -e
Kručas (2) ‘vagilius; sukčius‘ – māla / piesta
Kruštienė (2) ‘miežių kruopos, jų sriuba‘ – grūdenis
Kubilas (3b) ‘šulinio žiedas‘ – kubls, kubuls
Kūliaraišis (1) ‘ryšys, grįžtė kūliui surišti‘ – salmu grīste
Lanketas (2) ‘lenkta vytis prie dalgiakočio, kad javus geriau verstų pjaunant‘ – lociņš, stīpa
Liepukai (2) ‘liepos žiedai‘ – liepziedi
Likštis (4) ‘yda, trūkumas‘ – indeve
Lobas (1) ‘dauba, slėnys, luoba‘ – ieplaka, iedobe
Ložė (4) ‘vieta, kur išgulę javai; išgulę javai‘ – veldre
Lubnia (2) ‘į viršų platesnė dėžė, dedama ant rogių‘ – ragavu kurvis
Lunkas (1) ‘plaušas, karna‘ – lūks; krija; luba
Lupa (4) ‘lupimas, mušimas, pyla; žievė, luobas‘ – sišana, pēriens
Mazginys (3b) ‘pintinė bulvėms, obuoliams ir kt.; virtuvėje prie sienos prikalta pintinė indams dėti; daiktai, surišti į skepetą‘ – sainītis; pauniņa
Mergėsė (2) ‘mergina‘ – skuķis; meitietis
Mergiotė (2) ‘mergina; merga (samdinė)‘ – skuķēns; skuķis
Miega (3) ‘aruodas‘ – apcirknis
Molė (2) ‘molio žemė, molynas‘ – mālaine; mālājs; māliem bagāta vieta
Moliūgas (2) ‘pilkšvai rusvas‘ – māla krāsā; mālains, -a
Motė (1) ‘motina‘ – māte
Naša (4) ‘derlius, branda, našumas; spartumas, vikrumas‘ – raža
Niaukla (1) ‘apsiniaukęs dangus‘ – apmācies laiks; dūmaka
Niekdžiugis, -ė (1) ‘kas niekais džiaugiasi‘ – antiņš; lētticis, -e
Padanga (1) ‘pašiūrė, stoginė‘ – pajumte; nojume
Pakaklinis (2) ‘po kaklu rišama ir nešiojama skarelė‘ – šalle; kakla lakatiņš
Pakanda (3b) ‘užkandis; kas atsikandama valgant kitą valgį‘ – uzkoda; uzkožamais
Palenė (2) ‘ugniakuras, židinys; žemė, panaši į pelenus‘ – ugunskurs
Pamėnai (2) ‘šiaurės pašvaistė‘ – kāni; sarkaņi
Pampa (1) ‘nedidelis išsipūtimas, gumbas‘ – puns
Pavėnė (1) ‘saulės nekepinama, vėsi vieta, paūksmė‘ – lapene
Pernagis (1) ‘bičių duona, žiedadulkės‘ – bišu maize
Pjova (4) ‘kas pjaunama, pieva‘ – kaušana
Plakas (4) ‘grėbliu sudarytas glėbys, gabalas, gniužulas‘ – klēpis; vāls
Plėkšnė (4) ‘plona organo plėvė, skirianti, jungianti ar dengianti kurias nors organizmo dalis‘ – plēve; diafragma
Pluktuvė (3b) ‘lentelė, kuria bruka linus, brauktuvė‘ – kulstīkla
Pluskos (2) ‘susivėlę, ilgi plaukai, gaurai ar karčiai‘ – pinkas; pluskas
Prakartas (3b) ‘iš apvalaus medžio išskobtas lovys gyvuliams gerti, ėsti‘ – sile
Prametalas (34b) ‘kuo pagardintas valgis, pradaras (riebalai, pienas)‘ – aizdars
Pramintis (3b) ‘pravardė‘ palama; iesauka; pseidonīms
Prašmintinis (1) ‘nedidelis pokylis, pramoga, pobūvis‘ – izprieca
Priemėtis (1) ‘nervų liga, traukuliai‘ – nervu lēkme
Pūrai (4) ‘žieminiai kviečiai‘ – ziemas kvieši; pūri
Ranktūris (1) ‘įtaisas rankomis suimti, įsitverti, rankena‘ – rokturis, kāts
Sala ‘kaimas, sodžius‘ – sādža; ciems; sala
Skeliaudra (1) ‘atskilusi dalis, atplaiša‘ – šķemba; lauska
Skivytas (2) ‘skarmalas, skuduras‘ – lupata; skranda
Slanktas (2) ‘nosies gleivinės uždegimas‘ – iesnas
Slinkis, -ė (2) ‘kas tingi, nenori dirbti, veikti‘ – sliņķis, -e
Sopa (1), -ė ‘skaudėjimas, sopulys‘ – sāpēšana; sāpe/s/
Svilksnė (1) ‘mėtyklė‘ – linga
Šeberkštis (1) ‘atšaiža, nuoplaiša‘ – skabarga
Šiugžmos (2) ‘šiūkai‘ – pabiras; gruži
Švilpikai ‘iš miltų ar bulvių ant rėčio ar tarkos susukamas kukulis‘ – kiļķeni, klimpas
Traila (1) ‘kas niekus kalba, plepys‘ – pļāpa, melša
Uostai (2) ‘vyrų plaukas ant viršutinės lūpos‘ – ūsas
Utis (4) ‘utėlė‘ – uts
Užmainas (3b) ‘užvadas‘ – aizvietotājs, -a
Vabolė (1) ‘juodas augalėdis dirvos ir svirnų vabalas‘ – liela / mēslu vabole
Vaišnora (1) ‘vaišingas žmogus‘ – viesmīlīgs cilvēks
Valka (4) ‘klanas‘ – peļķe; palts
Varčia (4) ‘vartų stulpas‘ – vārtu stabs
Varėzga (2) ‘kas varėzgoja, plepys‘ – muldoņa; pļāpa
Veizolai (2) ‘akys‘ – acs, acis
Velniažolė (1) ‘piktžolė‘ – nezāle
Vepūtinis (1) ‘pusnis‘ – kupena, pusnis
Verdenė (2) ‘šaltinis‘ – avot
Vidurkis (2) ‘vidurys‘ – vidus; viducis
Vienininkas, -ė (2) ‘vienu arkliu kinkomi ratai‘ – vienjūgs
Viensėdis (2) ‘vienkiemis‘ – viensēta
Vytinė (2) ‘plaustas, didelis upių laivas‘ – /upju/ liellaiva
Žagata (3b) ‘varnų šeimos su ilga uodega ir baltomis plunksnomis sparnuose paukštis‘ – žagata
Žiogis (2) ‘pavasarį tetekantis, vasarą išdžiūstantis upelis, vedaksnis‘ – pavasara srauts
Žiūras (4) ‘avižinis kisielius‘ – auzu ķīselis
Žlabas (4) ‘ėdžios su loviu karvėms‘ – redeles
Žvizdras (2) ‘smulkus žvyras; prasta, daug žvizdro turinti žemė‘ – grantaina smilts; sīka grants

VEIKSMAŽODŽIAI
Apibrėkšti ‘kiek prašvisti (aukšt.); kiek sutemti (žem.)‘ – parādīties rīta gaismiņai; iestāties puskrēslai.
Apkermėti ‘apaugti, apkibti‘ – būt pilnam, -ai
Apspangtin ‘pasidaryti spangam‘ – kļūt neredzīgam, -ai; zaudēt redzi
Blįsti ‘dilti, kiurti‘ – /ap/tumst; /ap/mākties; dilt
Demžti ‘mušti, duoti‘ – iesist, sadot
Drausti ‘kalbinti, kad liktų, sulaikyti‘ – atturēt
Dujoti ‘dūmuoti, rūkuoti, migloti‘ – būt miglainam, -ai
Dusinti ‘troškinti (verdant), šutinti‘ – sautēt, sutināt
Gauti ‘griebti, stverti‘ – ķert
Gožti ‘lieti, pilti‘ – gāzt
Gruoduoti ‘į gruodą šalti‘ – dubļiem sasalt
Gvoti ‘rėkti, krankti‘ – rēkt; kērķt
Kykuoti ‘girgždėti brūžinantis‘ – ucināt
Krūpštinti ‘palengva, nerangiai eiti, kėblinti‘ – lēni iet
Kušinti ‘liesti, judinti, krutinti‘ – skārt, aiztikt
Lagenti ‘ristele, pamažu bėgti‘ – tecēt
Niokti ‘jaukti, taršyti, velti‘ – mīdīt; vandīt
Nubruožti ‘nudrėksti, nubraukti‘ – nobrāzt
Nudrožti ‘nuplyšti, nusidėvėti‘ – nodriskāties; novalkāties; nonēsāties
Pavakaruoti ‘pavakaroti‘ – pavadīt vakaru
Peizoti ‘peikti, koneveikti‘ – lamāt; smērēt; triept, traipīt
Skobti ‘negardžiai rūgti‘ – /sa/ skābt
Tikti ‘palaikyti gerus santykius, sutikti; susieiti su priešais, sutikti‘ – satikt
Uržti ‘plėšti paviršių braukiant, drėksti, braukti‘ – /iz/raust, uzplēst
Varėzgoti ‘niekus kalbėti, plepėti‘ – muldēt; melst niekus

BŪDVARDŽIAI
Agnus, -i (4) ‘smarkus, judrus, energingas‘ – enerğisks, -a; mundrs, -a, veikls, -a
Baužas, -a (4) ‘beragis; plikas‘ – bezragu-; bez ragiem; pliks, -a
Bigas, -a (4) ‘trumpas, mažas‘ – mazs, -a
Dribkus, -ė (2) ‘kas sudribęs, drimba, apsileidėlis‘ – neveiklis, -e
Dulas, -a (4) ‘pilkas, palvas, gelsvas, gelsvai rusvas‘ – pelēcīgs, -a
Ertas, -a (4) ‘erdvus‘ – plašs, -a
Grauzdus, -i (4) ‘piktas, šiurkšus, žiaurus‘ – ciets, -a
Kušlas, -a (4) ‘aklas, neprimatantis‘ – akls, -a
Paimlus, ļi (4) ‘gabus, mokslus, imlus‘ – uzņēmīgs, -a; spējīgs, -a
Pavėdus, -i (4) ‘geras, žmoniškas‘ – līdzīgs, -a
Sklajus, -i (4) ‘kuriuo galima daug užskleisti‘ – tāds, -a, kuru var plaši izkliedēt
Smagus, -i (4) ‘sunkus‘ – smags, -a
Spėrus , -i (3) ‘pasižymintis sparta, greitas‘ – veikls, -a; ātrs, -a
Tumus, -i (4) ‘tirštas, sutumėjęs‘ – tumīgs, -a

PRIEVEIKSMIAI
Apybrėkšmiais ‘laikas tik su temus, prieblanda‘ – puskrēslā
Aržiai ‘smarkiai, atkakliai‘ – dedzīgi; kaislīgi; kaisli
Ikvaliai ‘pakankamai‘ – pietiekami, diezgan
Nokabrazda ‘galvotrūkčiais, labai greitai‘ – pa galvu, pa kaklu
Stalgiai ‘pamėgęs saldumynus, smilus‘ – kārums

Leave a Comment