Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92
mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių palikuonys.
Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų.
Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai –
actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbėdami apie didžiąsias mūsų kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.
Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir actekų imperijos metas.
Actekai – Saulės kariai (įvadas)
Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui.
Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant
Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai išgyveno…
Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape, apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti ieškojimams.
Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.
Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė, kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.
Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai
(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.
Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.
Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje, vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.
Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas
Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu, medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur jie turi apsistoti.
Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti, perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų, perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.
Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –
erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose, oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.
Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopinėlyje prie Tekskoko ežero. Ši vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie tęsė mainus su kaimynais.
Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat ten niekas niekada nematė arklių.
Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą pamatę tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai palikdavo raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse, bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.
Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana išsilavinę ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija jiems buvo aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas buvo paremtas tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių įsitikinimus. Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug darbo, ryžto ir, žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.
Ežero miestas – Tenotičlanas
Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai pradėjo statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis miestas tapo didžiausiu metropoliu Naujajame pasaulyje. Jau vien kai
Kortesas pamatė šį nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija.
Činamposai suvešėjo ir įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė medžių, kurie stabdė gruntą nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais, puikiai pastatytais kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą su žemynu.
Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vieno aukšto, baltai dažyti, su spalvotomis užuolaidomis namai rikiavosi išilgai gatvių. Kiekvienas namelis turėjo savo sodą ant stogo ir ten dažniausiai augdavo gražiausios gėlės. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarp milžiniškų pastatų iš rausvo akyto akmens. Iš Čapultepeko kalnų vamzdžiais tekėjo gėlas ir švarus vanduo.
Kortesą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz “Istorijoje”
rašoma: “Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, – o dar daugiau jų buvo ant žemės. Mes stebėjomės ir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visur išvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai iš vandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas…”
Pats Kortesas parašė: “Mes matėme vaistines, kur galima nusipirkti įvairių medikamentų – gėrimui, tepimui ar užklijavimui. Kirpyklose galima nusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite pavalgyti ar išgerti”.
Miestas klestėjo. Jame buvo sandėliai, maisto saugyklos, paukščių fermos, laukinių žvėrių aptvarai (tari mūsų zoologijos sodai), gausu fontanų ir tvenkinių žuvims, marmuro baseinai, mokyklos, valstybės svečių užeigos, šventikų rajonai ir kita. Virš pastato matėsi šventyklų piramidžių viršūnės. Didžiausioji piramidė (maždaug pusės Egipto Gizos piramidės aukščio, bet dvigubai platesnė) buvo Cholula mieste. Ir nuostabus
Tlatelolco turgus, tiesiog pakerėjęs ispanus, kurie sakėsi, anksčiau nieko panašaus dar neregėję. Buvo atskiri skyriai Cholula juveryrams ir puodžiams, Azcapotzalco auksakaliams, Tezcoco dailininkams, Tenayuca akmentašiams, Xilotepec medžiokliams, Cuitlahuac žvejams, Quauhtitlan krepšių pynėjams, Xochimilco gėlininkams. Meno lygis buvo tokio aukšto lygio, kad jie sugebėdavo iš vientiso kristalo gabalo išrėžti natūralaus dydžio žmogaus kaukolę.
Galėjai nusipirkti bet ką – auksinius papuošalus ir auksinius paukščius, indus iš lakuoto medžio ir molio, bronzinius kirvius, kario šalmus ir šarvus, kardus, medvilnines liemenes, skustuvus ir veidrodžius, kailius ir odinius reikmenis, prijaukintus ir laukinius gyvulius.
Neminėsime jau įprasto maisto daržovių prekių, kurias paįvairindavo kakavos ir nealkoholinio Pulque gėrimai. Actekai nuo pirmojo eros amžiaus valgė su šaukštais ir šakutėmis – o juk Europoje lėkštės, šaukštai ir šakutės nebuvo visuotinai paplitę iki pat XVI a. pabaigos.
Pačiame miesto viduryje buvo įspūdingo dydžio aikštė, kur stovėjo
Imperatoriaus pilis. Dabar ten yra nacionalinė pilis, kartu su prezidentūra. Tais laikais Tenotičlanas talpino apie milijoną gyventojų.
Tai tik 1/20 dabartinio žmonių skaičiaus.
Bet nežiūrint į jų progresą ir nuostabų skonį, gražią aplinką, actekai viduje visiškai nepasikeitė. Ilgus metus jie tęsė savo kovas su kitais lordais, gyvenusiais tame pačiame slėnyje. Jų tikslas buvo užgrobti ir išgauti iš to kuo daugiau naudos. Senais laikais, jie kovojo už savo laisvę ir laimę, o dabar jie ėmė belaisvius, kad jų širdys galėtų pamaloninti dievus.
Actekų kosmologija ir kosmogonija
Visas actekų dangus buvo sudarytas iš 13 sferų. Jo šaknys – sostinėje
Tenotičlane. Actekai turi net ir dangaus sukūrimo mitą. Jis sako, kad pirmųjų dievų pora – Ometoatl, tryliktajame danguje pagimdo 4 vaikus:
Raudonąjį Tekatlipoką, Juodąjį Tekatlipoką, Kekalkoatlį ir Huicilopočtlį.
Kekalkoatlis ir Huicilopočtlis sutvarko kosmosą, sukuria ugnį, pusę
Saulės (kuri tik ‘truputį šviečia’), žmones ir kalendorių. Po to visi susitinka vėl, sukuria vandenį bei dievus. Bet tai dar ne viskas – saulė nešviečia.
Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje yra penkti laikmečiai. Jie patys gyveną penktojoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo atitinkama dievybė, o jos pasibaigia katastrofomis. Penktoji, pagal mitus, pasibaigs didžiuliu žemės drebėjimu.
Epocha sukuriama nepaprastai sunkiai. Taip dievų susirinkimas, tūnodamas prie ugnies, iš savo tarpo išsirenka 2 dievus, Nanhuaciną ir
Tekucteatlį, kurie turi pasiaukoti ugnyje, kad sukurtų naują epochą. Jiedu pasiaukoja ir iš visų keturių pusių sušvinta rytmečio rasa, deja, Saulė neteka. Kekatkoatlis žvelgia į rytus ir regi, jos saulė vos ne vos pakyla, juda į kairę ir dešinę, tačiau taip ir nepateka. Šią tragišką akimirką visi dievai nutaria pasiaukoti. Ekatlis perpjauna jiems gerkles. Tačiau ši auka taip pat neišjudina saulės – tik vėjas pūsdamas sugeba ją įstumti į orbitą.
Taigi kosmosas nestabilus, tik labai didelėmis pastangomis galima jį palaikyti; mitinis dievų pasiaukojimas tampa žmonių aukojimo provaizdžiu.
Tam tikra prasme actekai jautėsi atsakingi už visą kosmosą, už kasdieną
Saulės judėjimą dangaus skliautu. Jo ritualai ir buvo skirti palaikyti
Saulę. Ir nėra didesnės jėgos, nei ta, kurią teikia žmogaus auka. Actekai kariaudavo karus, susirinkę pakankamai belaisvių. O per pagrindinius metinius aukojimus būdavo nužudoma apie dešimt tūkstančio žmonių. Tada saulė galėdavo judėti toliau. Dar metus, dar vieną ciklą.
Religijos branduolys – žmonių aukojimas
Ši religija turėjo tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais išsigąstų. Prieš aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo atžvilgiu tokia religija buvo vienintelė pasaulyje.
Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys, bent jau dėl to, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau – netgi pasaulėžiūros ir kosmologijos ašimi.
Žemdirbių religijos kartais, prieš sėjos pradžią, numanydavo žmogaus aukos galimybes, rečiau tokia auka buvo dedama per derliaus šventes.
Religiniu istoriniu požiūriu tai suprantama taip: visos žemdirbių genties likimas priklausė nuo derliaus, tad dievams prieš sėją būdavo skiriama pati baisiausia, bet ir vertingiausia auka – žmogaus gyvybė. Bet vis dėl to religijų istorijoje tai pakankamai reti atvejai. Actekuose buvo kitaip.
Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dėlto nebuvo kažkokio prigimtinio jų bjaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To paprasčiausiai reikalavo „pasaulio tvarka”, to reikalavo mitai, pagal kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas. Pirmavaizdžiai visada sąlygoja religijas.
Pasak actekų mitologijos, kadaise gyvenęs „aukso amžiaus” kultūrinis didvyris Kekalkoatlis valdė laimingą tautą. Tačiau į žėrintį pasaulį įsiveržė burtininkas Tekatlipoka- „Rūkantis veidrodis”. Jis organizavo prieš Kekalkoatlą nukreiptą judėjimą ir jo tikslas buvo ne tik Kekalkoatlą, bet ir įvesti žmonių aukas.
Mat Kekalkoatlio valdymo metu jo valia buvo praktikuotos tik gyvačių, drugelių, žiogų aukos. Žmogaus aukojimo Kekalkoatlis vengė. Tekatlipokų klasta ir maginėmis priemonėmis pavyko įsibrauti į tuometinę sostinę
Tolaną, valdovų rūmus. Jis nugirdo Kekalkoatlą, kuris apsvaigęs santykiavo su savo seserimi, vyriausiąja žyne, ir dėl tos priežasties buvo priverstas atsisakyti sosto.
Atgailaudamas dėl savo nusižengimo Kekalkoatlis paliko miestą ir išplaukė plaustu, tačiau pasižadėjo kada nors sugrįžti. Įsiviešpatavo piktasis burtininkas Tekatlipoka, su visomis to viešpatavimo lemtimis, taigi ir su žmonių aukojimu.
Iš šio mito galima spėti, kad ir patiems actekams žmonių aukojimas nebuvo toks jau įprastas dalykas, jie puikiai nuvokė, kad tai „nėra gerai”.
Tačiau to reikalavo religija. Tekatlipokos eroje žmonių aukos yra neišvengiamos. Juolab, kad kruvina auka ir aukojimasis buvo kosmoso pagrindas.
Kamuolio žaidimas – religijos dalis
Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus ir į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar net kultiniu žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos buvo gana sudėtingos ir reikalavo įgūdžių.
Galima paminėti vieną būdą kaip jis buvo žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes arba kelius. Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias pašventindavo dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai kartu su vaisių ir kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’.
Naktį prieš žaidimą visi privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys turėjo būti pataikytas į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai kamuolys iškrisdavo iš aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo taip retai, kad laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir brangenybių. Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur vaizduojamas žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus galvą. Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.
Legenda apie Baltąjį dievą
“Jie gali padaryti beveik bet ką – atrodo, kad jiems nėra nieko, kas būtų per sunku <…>; ir visa tai ateina iš
Quetzalkoatlio menų ir žinių”. Fray bernardino Sahagun.
Daug legendų apie Baltąjį dievą byloja, kad jis atnešė indėnams visus jų mokslus, žinias ir išmanymą, įstatymus ir aukštesniąją civilizacijos lygį. Kvuetzalkoatlis mokė žmones moralės dalyko, davė jiems protingus įstatymus ir parodė, kaip reikia dirbti žemę. Jis draudė žmonių aukas ir šlovino taiką. Žmonės nustojo žudyti gyvulius ir to nedarė net dėl maisto –
jie maitinosi vaisiais ir augalais. Panašiai kalbama apie Baltąjį dievą legendos visose Centrinės ir Pietų (bei kai kuriose Šiaurės) Amerikos indėnų gentyse.
Tačiau aukso amžius truko neilgai ir demonas sugundė Kvuetzalkoatlą nusidėti taip smarkiai ištvirkaujant ir apleidžiant savo religines prievoles, kad buvo priversta palikti salą kartu su savo pasekėjais. Kitose legendose pasakojama, kad jis sėdo į laivą ir išplaukė į salą, iš kurios buvo atvykęs. Bet pažadėjo sugrįžti.
Pietų Amerikoje ispano chronikas Cieza de Leon mini faktą, kad
Titikaka ežero apylinkėse lankėsi galingas barzdotas vyras, kuris mokė žmones įstatymų ir civilizacijos dalykų. Jis buvo visų daiktų Kūrėjas ir mokė žmones gyventi be prievartos. Legendos apie baltąjį žmogų buvo taip įdiegtos į indėnų sąmonę, kad ispanus jie priėmė kaip pranašystės išsipildymą. Tuo labiau, kad įvykiai sutapo laike.
Actekų žyniai buvo nustatę, kad Baltasis dievas palikęs juos Ce-acatl
(1 nendrės) metais turi grįžti Ce-acatl metais, kurie pagal actekų kalendorių kartojasi kas 52 metai. Artėjant Ce-acatl buvo tiriamos žvaigždės ir ieškoma kitų ženklų, liudijančių naujo ciklo pradžioje grįš
Baltasis dievas. Ir keistas sutapimas įvyko prieš atkeliaujant ispanams –
pasklido kalbos apie „vandens namus su gulbių sparnais”, kurie plaukioja prie jų krantų. Ir netrukus po Ce-acatl pradžios pasirodė Kortezas. Sutapo net išpranašauta „9 vėjų” diena. Baltasis dievas palikęs indėnus nešiojo juodą beretę ir juodą mantiją – kaip ir Kortezas. Tai buvo 1519-ojo balandžio 22 d., ketvirtadienis.
Kaip galėjo indėnai nepatikėti tokiu stebuklu? Tačiau šį kartą barzdotieji baltieji tebuvo piratų ir ieškotojų gauja – jiems gyvybė buvo pigi, o atėjo jie su kardu ir ugnimi. Indėnai kančias priėmė kaip atpildą iš Baltojo dievo rankų – ir tai padėjo saujelei avantiūristų sunaikinti civilizaciją beveik žemyne. Tačiau mes negalime atmesti žiaurių kruvinų žmonių aukų karo dievybių šventyklose. Kovojant ir pavergiant aplinkines tautas augo karo dievų svarba – neigiant Baltojo dievo priesakus. Ispanų metu per vieną dieną būdavo paaukojama net keli tūkstančiai žmonių.
Pasakojama, kad kraujas tekėjo upeliais.
Tai buvo gera prielaida tvirtinti, kad ispanai naikina barbarų visuomenę. Bet kartu buvo sudeginta tūkstančiai indėnų religinių, istorinių ir mokslinių traktatų. Buvo griaunamos ir šventyklos – taip naikinant „stabų” garbinimą. Bernal Diaz ražė: „…visos melagystės buvo atiduotos žemei; ir nieko neliko”. Toks indėnams buvo Baltojo dievo sugrįžimas.
Ispanų lemtingasis įsiveržimas – istorijos rykštė
Pirmasis ispanas įžengęs į šį paslaptingą žemyną buvo Valdivia. Jo laivelis nuskendo jam bekeliaujant į San Domingo. Su 11 keliautojų jis buvo paimtas į nelaisvę ir paaukotas. Likusieji ispanai, kurie buvo per liesi aukojimui ir valgymui tuo metu buvo įkalinti. Jiems vėliau pavyko pasprukti. 2 ispanai sukūrė šeimas ir gyveno toje visuomenėje. Jie dar buvo gyvi, kai Hernanas Kortesas atkeliavo 1519 metais. Vienas iš ispanų tapo
Korteso vertėju.
Kortesas su savimi atsivežė 653 karius. Jis nežinojo su kuo teks susidurti, todėl jam šis skaičius pasirodė ne per mažas. Jį čia atvedė godulys ir aukso troškimas. Jis pats yra pasakęs, kad ispanai serga tokia liga, kurią galima išgydyti tik auksu. Jis savo tikslą pasiekė per maždaug
2 metus, nors jo karių buvo daug kartų mažiau nei actekų.
Kortesas buvo lydimas sėkmės. Jis su savo mažyte armija nugalėjo tokią civilizaciją vien dėl actekų neišmanymo. Jie niekada nebuvo matę arklių, todėl jie varė jiems panišką baimę. Taip pat jam pasisekė, nes jis surado vertėją – La Malinche, kurios pagalba galėjo susišnekėti su actekais.
Kortesui taip pat labai pasisekė, nes Montezuma – tuometinis
Imperatorius supanikavo ir pasidavė. Jis net atidavė Kortesui savo pilį, o tai ir buvo didelės actekų civilizacijos žlugimo pradžia. Vėliau Kortesas sudegino visus savo laivus, norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks kariai.
Užkariautojas išvyko iš Tenočtitlano prie pakrantės ir tai buvo jo klaida.
Be vadovavimo jo kariai plėšikavo, reikalavo aukso, moterų ir maisto.
Actekai sukilo ir išžudė visus karius religiniame festivalyje. Montezuma, bandęs atstatyti tvarką, buvo nužudytas savo pačio žmonių. Vėliau grįžęs
Kortesas įsakė likusiems kariams pasiimti aukso ir keliauti namo, bet daugelis jų nuskendo pelkėse, mūšių metu, nes buvo apsikrovę auksu. Bėgdami jie prarado 1/3 visų likusių karių.
Bet Kortesas ir tada nepasidavė. Jis liko ištikimas indėnams, kurie kovojo prieš actekus ir su jų pagalba užėmė Tenočtitlaną.
Ir tada, 1521-aisiais, actekai buvo galutinai pavergti.
Įvairiuose šaltiniuose Kortesas yra traktuojamas skirtingai.
Dabartiniai Meksikos gyventojai į jį žiūri labai neigiamai. Visai Europos istorijai ir Ispanijai jis suteikė labai daug. Todėl jį reikia vertinti atsargiau, o geriausia – nešališkai.