Actekų Civilizacija

Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos
vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos
tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių
klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir
šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių
ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir
kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92
mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių
palikuonys.

Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų.
Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai –
actekai, maajai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė
giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbėdami apie didžiąsias mūsų
kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo
pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.

Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris
pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie
apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo
olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo
laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir
actekų imperijos metas.

Actekai – Saulės kariai (įvadas)

Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu
vardų. Viienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino
šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais
augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam
kraštui.

Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, ku

urios
taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir
kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik
šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą
laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant
Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie
pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos
apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje
veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai
išgyveno.

Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo
savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad
kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape,
apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti
ieškojimams.

Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiiekvienai konkuruojančių Mechiko
slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs
kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.

Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė,
kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti
vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė
turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo
maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.

Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero
negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į
šiaurės rytus
nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug
turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes
galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys
sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai
(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.

Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet
atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.
Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir
žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir
medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes
ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip
kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje,
vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.

Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas
Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė
turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo
apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir
pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs
kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu,
medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur
jie turi apsistoti.

Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės
moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net
prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad
jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios že
emės. Actekų atveju, mes apie
juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo
ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo
muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis
mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti,
perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų,
perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.

Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –
erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir
dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose,
oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.

Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopinėlyje prie Tekskoko ežero. Ši
vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti
pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų
kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus
sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat
naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie
tęsė mainus su kaimynais.

Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie
buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto
priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami
kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už
vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat
ten niekas niekada nematė arklių.

Kai ispanai pirmą ka
artą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą
pamatę tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai
palikdavo raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino
skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse,
bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.

Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana
išsilavinę ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija
jiems buvo aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas
buvo paremtas tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių
įsitikinimus. Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug
darbo, ryžto ir, žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.

Ežero miestas – Tenotičlanas

Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai
pradėjo statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis
miestas tapo didžiausiu metropoliu Naujajame pasaulyje. Jau vien kai
Kortesas pamatė šį nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija.
Činamposai suvešėjo ir įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė
medžių, kurie stabdė gruntą nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais,
puikiai pastatytais kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą su
žemynu.

Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vieno
aukšto, baltai dažyti, su spalvotomis užuolaidomis namai rikiavosi išilgai
gatvių. Kiekvienas namelis turėjo savo sodą ant stogo ir ten dažniausiai
augdavo gražiausios gėlės. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarp
milžiniškų pastatų iš rausvo akyto akmens. Iš Čapultepeko kalnų vamzdžiais
tekėjo gėlas ir švarus vanduo.

Kortesą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz “Istorijoje”
rašoma: “Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, – o dar daugiau
jų buvo ant žemės. Mes stebėjomės ir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visur
išvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai iš
vandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas.”

Pats Kortesas parašė: “Mes matėme vaistines, kur galima nusipirkti
įvairių medikamentų – gėrimui, tepimui ar užklijavimui. Kirpyklose galima
nusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite pavalgyti ar
išgerti”.

Miestas klestėjo. Jame buvo sandėliai, maisto saugyklos, paukščių
fermos, laukinių žvėrių aptvarai (tari mūsų zoologijos sodai), gausu
fontanų ir tvenkinių žuvims, marmuro baseinai, mokyklos, valstybės svečių
užeigos, šventikų rajonai ir kita. Virš pastato matėsi šventyklų piramidžių
viršūnės. Didžiausioji piramidė (maždaug pusės Egipto Gizos piramidės
aukščio, bet dvigubai platesnė) buvo Cholula mieste. Ir nuostabus
Tlatelolco turgus, tiesiog pakerėjęs ispanus, kurie sakėsi, anksčiau nieko
panašaus dar neregėję. Buvo atskiri skyriai Cholula juveryrams ir
puodžiams, Azcapotzalco auksakaliams, Tezcoco dailininkams, Tenayuca
akmentašiams, Xilotepec medžiokliams, Cuitlahuac žvejams, Quauhtitlan
krepšių pynėjams, Xochimilco gėlininkams. Meno lygis buvo tokio aukšto
lygio, kad jie sugebėdavo iš vientiso kristalo gabalo išrėžti natūralaus
dydžio žmogaus kaukolę.

Galėjai nusipirkti bet ką – auksinius papuošalus ir auksinius
paukščius, indus iš lakuoto medžio ir molio, bronzinius kirvius, kario
šalmus ir šarvus, kardus, medvilnines liemenes, skustuvus ir veidrodžius,
kailius ir odinius reikmenis, prijaukintus ir laukinius gyvulius.
Neminėsime jau įprasto maisto daržovių prekių, kurias paįvairindavo kakavos
ir nealkoholinio Pulque gėrimai. Actekai nuo pirmojo eros amžiaus valgė su
šaukštais ir šakutėmis – o juk Europoje lėkštės, šaukštai ir šakutės nebuvo
visuotinai paplitę iki pat XVI a. pabaigos.

Pačiame miesto viduryje buvo įspūdingo dydžio aikštė, kur stovėjo
Imperatoriaus pilis. Dabar ten yra nacionalinė pilis, kartu su
prezidentūra. Tais laikais Tenotičlanas talpino apie milijoną gyventojų.
Tai tik 1/20 dabartinio žmonių skaičiaus.

Bet nežiūrint į jų progresą ir nuostabų skonį, gražią aplinką, actekai
viduje visiškai nepasikeitė. Ilgus metus jie tęsė savo kovas su kitais
lordais, gyvenusiais tame pačiame slėnyje. Jų tikslas buvo užgrobti ir
išgauti iš to kuo daugiau naudos. Senais laikais, jie kovojo už savo laisvę
ir laimę, o dabar jie ėmė belaisvius, kad jų širdys galėtų pamaloninti
dievus.

Actekų kosmologija ir kosmogonija

Visas actekų dangus buvo sudarytas iš 13 sferų. Jo šaknys – sostinėje
Tenotičlane. Actekai turi net ir dangaus sukūrimo mitą. Jis sako, kad
pirmųjų dievų pora – Ometoatl, tryliktajame danguje pagimdo 4 vaikus:
Raudonąjį Tekatlipoką, Juodąjį Tekatlipoką, Kekalkoatlį ir Huicilopočtlį.

Kekalkoatlis ir Huicilopočtlis sutvarko kosmosą, sukuria ugnį, pusę
Saulės (kuri tik ‘truputį šviečia’), žmones ir kalendorių. Po to visi
susitinka vėl, sukuria vandenį bei dievus. Bet tai dar ne viskas – saulė
nešviečia.

Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje yra penkti laikmečiai. Jie
patys gyveną penktojoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo atitinkama
dievybė, o jos pasibaigia katastrofomis. Penktoji, pagal mitus, pasibaigs
didžiuliu žemės drebėjimu.

Epocha sukuriama nepaprastai sunkiai. Taip dievų susirinkimas,
tūnodamas prie ugnies, iš savo tarpo išsirenka 2 dievus, Nanhuaciną ir
Tekucteatlį, kurie turi pasiaukoti ugnyje, kad sukurtų naują epochą. Jiedu
pasiaukoja ir iš visų keturių pusių sušvinta rytmečio rasa, deja, Saulė
neteka. Kekatkoatlis žvelgia į rytus ir regi, jos saulė vos ne vos pakyla,
juda į kairę ir dešinę, tačiau taip ir nepateka. Šią tragišką akimirką visi
dievai nutaria pasiaukoti. Ekatlis perpjauna jiems gerkles. Tačiau ši auka
taip pat neišjudina saulės – tik vėjas pūsdamas sugeba ją įstumti į orbitą.

Taigi kosmosas nestabilus, tik labai didelėmis pastangomis galima jį
palaikyti; mitinis dievų pasiaukojimas tampa žmonių aukojimo provaizdžiu.
Tam tikra prasme actekai jautėsi atsakingi už visą kosmosą, už kasdieną
Saulės judėjimą dangaus skliautu. Jo ritualai ir buvo skirti palaikyti
Saulę. Ir nėra didesnės jėgos, nei ta, kurią teikia žmogaus auka. Actekai
kariaudavo karus, susirinkę pakankamai belaisvių. O per pagrindinius
metinius aukojimus būdavo nužudoma apie dešimt tūkstančio žmonių. Tada
saulė galėdavo judėti toliau. Dar metus, dar vieną ciklą.

Religijos branduolys – žmonių aukojimas

Ši religija turėjo tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais
išsigąstų. Prieš aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo
atžvilgiu tokia religija buvo vienintelė pasaulyje.

Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys, bent
jau dėl to, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose
religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau – netgi
pasaulėžiūros ir kosmologijos ašimi.

Žemdirbių religijos kartais, prieš sėjos pradžią, numanydavo žmogaus
aukos galimybes, rečiau tokia auka buvo dedama per derliaus šventes.
Religiniu istoriniu požiūriu tai suprantama taip: visos žemdirbių genties
likimas priklausė nuo derliaus, tad dievams prieš sėją būdavo skiriama pati
baisiausia, bet ir vertingiausia auka – žmogaus gyvybė. Bet vis dėl to
religijų istorijoje tai pakankamai reti atvejai. Actekuose buvo kitaip.

Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dėlto nebuvo kažkokio
prigimtinio jų bjaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To
paprasčiausiai reikalavo “pasaulio tvarka”, to reikalavo mitai, pagal
kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas. Pirmavaizdžiai
visada sąlygoja religijas.

Pasak actekų mitologijos, kadaise gyvenęs “aukso amžiaus” kultūrinis
didvyris Kekalkoatlis valdė laimingą tautą. Tačiau į žėrintį pasaulį
įsiveržė burtininkas Tekatlipoka- “Rūkantis veidrodis”. Jis organizavo
prieš Kekalkoatlą nukreiptą judėjimą ir jo tikslas buvo ne tik Kekalkoatlą,
bet ir įvesti žmonių aukas.

Mat Kekalkoatlio valdymo metu jo valia buvo praktikuotos tik gyvačių,
drugelių, žiogų aukos. Žmogaus aukojimo Kekalkoatlis vengė. Tekatlipokų
klasta ir maginėmis priemonėmis pavyko įsibrauti į tuometinę sostinę
Tolaną, valdovų rūmus. Jis nugirdo Kekalkoatlą, kuris apsvaigęs santykiavo
su savo seserimi, vyriausiąja žyne, ir dėl tos priežasties buvo priverstas
atsisakyti sosto.

Atgailaudamas dėl savo nusižengimo Kekalkoatlis paliko miestą ir
išplaukė plaustu, tačiau pasižadėjo kada nors sugrįžti. Įsiviešpatavo
piktasis burtininkas Tekatlipoka, su visomis to viešpatavimo lemtimis,
taigi ir su žmonių aukojimu.

Iš šio mito galima spėti, kad ir patiems actekams žmonių aukojimas
nebuvo toks jau įprastas dalykas, jie puikiai nuvokė, kad tai “nėra gerai”.
Tačiau to reikalavo religija. Tekatlipokos eroje žmonių aukos yra
neišvengiamos. Juolab, kad kruvina auka ir aukojimasis buvo kosmoso
pagrindas.

Kamuolio žaidimas – religijos dalis

Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus
ir į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio
praleidimo būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar
net kultiniu žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos
buvo gana sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaip
jis buvo žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes
arba kelius. Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias
pašventindavo dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai
kartu su vaisių ir kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktį
prieš žaidimą visi privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys
turėjo būti pataikytas į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai
kamuolys iškrisdavo iš aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo
taip retai, kad laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir
brangenybių. Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur
vaizduojamas žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus
galvą. Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.

Legenda apie Baltąjį dievą

“Jie gali padaryti beveik bet ką – atrodo, kad jiems

nėra nieko, kas būtų per sunku <.>; ir visa tai ateina iš

Quetzalkoatlio menų ir žinių”. Fray bernardino Sahagun.

Daug legendų apie Baltąjį dievą byloja, kad jis atnešė indėnams visus
jų mokslus, žinias ir išmanymą, įstatymus ir aukštesniąją civilizacijos
lygį. Kvuetzalkoatlis mokė žmones moralės dalyko, davė jiems protingus
įstatymus ir parodė, kaip reikia dirbti žemę. Jis draudė žmonių aukas ir
šlovino taiką. Žmonės nustojo žudyti gyvulius ir to nedarė net dėl maisto –
jie maitinosi vaisiais ir augalais. Panašiai kalbama apie Baltąjį dievą
legendos visose Centrinės ir Pietų (bei kai kuriose Šiaurės) Amerikos
indėnų gentyse.

Tačiau aukso amžius truko neilgai ir demonas sugundė Kvuetzalkoatlą
nusidėti taip smarkiai ištvirkaujant ir apleidžiant savo religines
prievoles, kad buvo priversta palikti salą kartu su savo pasekėjais. Kitose
legendose pasakojama, kad jis sėdo į laivą ir išplaukė į salą, iš kurios
buvo atvykęs. Bet pažadėjo sugrįžti.

Pietų Amerikoje ispano chronikas Cieza de Leon mini faktą, kad
Titikaka ežero apylinkėse lankėsi galingas barzdotas vyras, kuris mokė
žmones įstatymų ir civilizacijos dalykų. Jis buvo visų daiktų Kūrėjas ir
mokė žmones gyventi be prievartos. Legendos apie baltąjį žmogų buvo taip
įdiegtos į indėnų sąmonę, kad ispanus jie priėmė kaip pranašystės
išsipildymą. Tuo labiau, kad įvykiai sutapo laike.

Actekų žyniai buvo nustatę, kad Baltasis dievas palikęs juos Ce-acatl
(1 nendrės) metais turi grįžti Ce-acatl metais, kurie pagal actekų
kalendorių kartojasi kas 52 metai. Artėjant Ce-acatl buvo tiriamos
žvaigždės ir ieškoma kitų ženklų, liudijančių naujo ciklo pradžioje grįš
Baltasis dievas. Ir keistas sutapimas įvyko prieš atkeliaujant ispanams –
pasklido kalbos apie “vandens namus su gulbių sparnais”, kurie plaukioja
prie jų krantų. Ir netrukus po Ce-acatl pradžios pasirodė Kortezas. Sutapo
net išpranašauta “9 vėjų” diena. Baltasis dievas palikęs indėnus nešiojo
juodą beretę ir juodą mantiją – kaip ir Kortezas. Tai buvo 1519-ojo
balandžio 22 d., ketvirtadienis.

Kaip galėjo indėnai nepatikėti tokiu stebuklu? Tačiau šį kartą
barzdotieji baltieji tebuvo piratų ir ieškotojų gauja – jiems gyvybė buvo
pigi, o atėjo jie su kardu ir ugnimi. Indėnai kančias priėmė kaip atpildą
iš Baltojo dievo rankų – ir tai padėjo saujelei avantiūristų sunaikinti
civilizaciją beveik žemyne. Tačiau mes negalime atmesti žiaurių kruvinų
žmonių aukų karo dievybių šventyklose. Kovojant ir pavergiant aplinkines
tautas augo karo dievų svarba – neigiant Baltojo dievo priesakus. Ispanų
metu per vieną dieną būdavo paaukojama net keli tūkstančiai žmonių.
Pasakojama, kad kraujas tekėjo upeliais.

Tai buvo gera prielaida tvirtinti, kad ispanai naikina barbarų
visuomenę. Bet kartu buvo sudeginta tūkstančiai indėnų religinių, istorinių
ir mokslinių traktatų. Buvo griaunamos ir šventyklos – taip naikinant
“stabų” garbinimą. Bernal Diaz ražė: “.visos melagystės buvo atiduotos
žemei; ir nieko neliko”. Toks indėnams buvo Baltojo dievo sugrįžimas.

Ispanų lemtingasis įsiveržimas – istorijos rykštė

Pirmasis ispanas įžengęs į šį paslaptingą žemyną buvo Valdivia. Jo
laivelis nuskendo jam bekeliaujant į San Domingo. Su 11 keliautojų jis buvo
paimtas į nelaisvę ir paaukotas. Likusieji ispanai, kurie buvo per liesi
aukojimui ir valgymui tuo metu buvo įkalinti. Jiems vėliau pavyko
pasprukti. 2 ispanai sukūrė šeimas ir gyveno toje visuomenėje. Jie dar buvo
gyvi, kai Hernanas Kortesas atkeliavo 1519 metais. Vienas iš ispanų tapo
Korteso vertėju.

Kortesas su savimi atsivežė 653 karius. Jis nežinojo su kuo teks
susidurti, todėl jam šis skaičius pasirodė ne per mažas. Jį čia atvedė
godulys ir aukso troškimas. Jis pats yra pasakęs, kad ispanai serga tokia
liga, kurią galima išgydyti tik auksu. Jis savo tikslą pasiekė per maždaug
2 metus, nors jo karių buvo daug kartų mažiau nei actekų.

Kortesas buvo lydimas sėkmės. Jis su savo mažyte armija nugalėjo tokią
civilizaciją vien dėl actekų neišmanymo. Jie niekada nebuvo matę arklių,
todėl jie varė jiems panišką baimę. Taip pat jam pasisekė, nes jis surado
vertėją – La Malinche, kurios pagalba galėjo susišnekėti su actekais.

Kortesui taip pat labai pasisekė, nes Montezuma – tuometinis
Imperatorius supanikavo ir pasidavė. Jis net atidavė Kortesui savo pilį, o
tai ir buvo didelės actekų civilizacijos žlugimo pradžia. Vėliau Kortesas
sudegino visus savo laivus, norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks kariai.
Užkariautojas išvyko iš Tenočtitlano prie pakrantės ir tai buvo jo klaida.
Be vadovavimo jo kariai plėšikavo, reikalavo aukso, moterų ir maisto.
Actekai sukilo ir išžudė visus karius religiniame festivalyje. Montezuma,
bandęs atstatyti tvarką, buvo nužudytas savo pačio žmonių. Vėliau grįžęs
Kortesas įsakė likusiems kariams pasiimti aukso ir keliauti namo, bet
daugelis jų nuskendo pelkėse, mūšių metu, nes buvo apsikrovę auksu. Bėgdami
jie prarado 1/3 visų likusių karių.

Bet Kortesas ir tada nepasidavė. Jis liko ištikimas indėnams, kurie
kovojo prieš actekus ir su jų pagalba užėmė Tenočtitlaną.

Ir tada, 1521-aisiais, actekai buvo galutinai pavergti.

Įvairiuose šaltiniuose Kortesas yra traktuojamas skirtingai.
Dabartiniai Meksikos gyventojai į jį žiūri labai neigiamai. Visai Europos
istorijai ir Ispanijai jis suteikė labai daug. Todėl jį reikia vertinti
atsargiau, o geriausia – nešališkai.

Leave a Comment