TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………………………………31. Lietuvos ekonominė situacija.………………………………………………………………….52. Kooperacijos kilmė ir vystymasis………………………………………………………………73. Kooperacija Lietuvoje…………………………………………………………………………..94.,,Lietūkio,, susikūrimas ir veiklos pobūdis……………………………..………………………125. ,,Lietūkio,, veiklos analizė……………………………………………………………………………………………15Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….23Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………….25
ĮVADAS
Kooperacija Lietuvoje turi senas ir gražias tradicijas, ilgametę istoriją. Pirmasis kooperatyvas Lietuvoje buvo įsteigtas dar 1869 metais, Vilniuje. Labai reikšminga Lietuvos kooperacijos raidai buvo kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“, veikusi nuo 1923 m. iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Ji atstovavo kooperatyvų narių interesus, gynė jų autonomiją. Svarbų vaidmenį kooperacija suvaidino aprūpindama gyventojus prekėmis, stiprindama materialinę bazę, pirkdama iš ūkių ir gyventojų žemės ūkio produktus. Deja, socializmo metais kooperacija buvo sunaikinta. Per visą nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpį buvo plačiai propaguojamos kooperacijos idėjos. Kooperacija laikyta viena svarbiausių priemonių įvairioms ekonominėms programoms įgyvendinti. Nepriklausomos Lietuvos kooperacinis sąjūdis pergyveno įvairius laikotarpius. Iš pradžių po I pasaulinio karo iki maždaug 1926m. audringas, dažnai neapgalvotas kooperatyvų kūrimas. Po to sekė kai kurie nusivylimai, vėlyvesnė kooperatyvų sanacija ir griežtesnis jų veiklos saugojimas, sunkumai su bendra ūkine depresija. Pagaliau vyko atsistojimas į tvirtą kelią ir ypač žymus progresas paskutiniais nepriklausomybės metais. Vienas stambiausių kooperatyvų Lietuvoje buvo ,,Lietūkis”, kuris turėjo labia didelę svarbą ir reikšmę keliant nepriklausomos Lietuvos ekonomiką. ,,Lietūkis” buvo koopertayvų centras, jungiąs 150 prekybinių kooperatyvų. Kooperatyvuose dalyvavo per 25000 narių, kas su šeimomis sudarė per 100000 narių. ,,Lietūkis” buvo įsteigtas 1923m. ir nuo to laiko daug buvo padaręs, eksportuodamas ūkininkų gaminius, parūpindamas koopertatyvams, o per juos ir vartotojams, užsieninių ir vietinių prekių. Prekybinių kooperatyvų sąjunga pradėjo veiklą su 2,6 mln. litų apyvarta ir išvystė iki 139 mln. litų 1939 metais. 1939 metais krašte buvo priskaitoma 350 kooperatininkų punktų. ,,Lietūkis” turėjo 23 stambių prekių sandėlių – skyrių, per kuriuos aprūpindavo aplink juos esamus kooperatyvus, 6 krautuves, 3 elevatorius ir 3 malūnus. Grūdų supirktuvės veikė visame krašte.,,Lietūkis” pirko ir realizavo tradicinius produktus: javus, linus, sėmenis ir kitus, – kryptingai orientuodamas ūkininką, kad jis teiktų geresnius grūdus, švaresnius sėmenis ir linų pluoštą. Nes tik tap galima gauti geras pajamas.Šis didžiulis milžinas įsibrovė į kooperacinį judėjimą ir užėmė prioritetinę padėti iki pat bolševikų okupacijos. Šio darbo tikslas trumpai apžvelgti tarpukario Lietuvos ekonomiką ir kooperacinį judėjimą. Kaip po truputį kūrėsi Lietuvoje kooperacinės įmonės, kaip vystėsi ir augo vietinė ir tarptautinė Lietuvos prekyba. Tyrimo objektas – kooperatinė bendrovė “Lietūkis”. Tyrimo metodas – duomenų apie “Lietūkio” kūrimąsi, augimą, taip pat apie “Lietūkio” prekybą, apyvartas , pasiekimus tarptautinės prekybos srityje analizė. Pažymima “Lietūkio” nauda ir įtaka kylančiai Nepriklausomos Lietuvos ekonomikai.
1. LIETUVOS EKONOMINĖ SITUACIJA
Pirmam Pasauliniam karui pasibaigusLietuvių tauta įvairiais istorijos raidos etapais stengėsi realizuoti savo ekonominę potenciją.Atsikračius carinės Rusijos priespaudos, trapiai Lietuvos nepriklausomybei liko sunkus kraitis. Pirmasis Pasaulinis karas ir po jo sekusios kovos Lietuvą palietė labai skaudžiai. Ypač nukentėjo žemės ūkis. Valstiečiai karo bei vokiečių okupacijos buvo apiplėšti kone iki kraštutinės ribos. Visiškai nuniokoti liko dvarai. 1918-1919m. daugelyje Lietuvos vietovių prasidėjo badas. Sudėtinga socialinė situacija, sunkiai pagydomų ligų epidemijos, su kuriomis kovoti jauna valstybė neturėjo nei patirties, nei lėšų. Ne geriau atrodė ir šiaip menka pramonė. Karo metais į Rusiją buvo evakuota 160 svarbiausių lietuviškų gubernijų pramonės įmonių ir nemaža smulkesnių. Okupacijos metais pramonė visiškai nusmuko.Ką tik susikūrusioje valstybėje veikiančių ar galinčių netrukus pradėti veikti pramonės įmonių beveik nebuvo, o išlikusios neturėjo nei medžiagų, nei žaliavų, nei kapitalų. Pirmojo Pasaulinio karo nuostoliai Lietuvoje siekė 4,5 mlrd Lt. Tiesioginiai žemės ūkio nuostoliai nuo karo buvo įvertinti 1,5 mlrd Lt suma, tokia pačia suma vertinti ir piniginiai kapitalų nuostoliai. Tai labai daug, nes Lietuvos nacionalinės pajamos 1924 m. sudarė tik apie 1,3 mlrd Lt. Valstybė nebuvo pajėgi net atsikuriančių ūkių ir įmonių paremti kreditais ar pašalpomis, o Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos apsirūpinimas kapitalais ir šiaip buvo menkas. Nemažų nuostolių patirta dar ir dėl to, kad iki 1922m. Lietuvoje kursavo vis labiau smunkanti Vokietijos markė.Jaunai valstybei iškilo uždavinys atstatyti karo metais sugriautą ir nusmukusią pramonę, nuniokotą žemės ūkį ir transportą, formuoti šalies vidaus poreikius atitinkančią ekonomikos struktūrą bei atitinkamą vidaus rinką. Iš pradžių svarbiausia buvo valstybės poreikius atitinkančiomis proporcijomis atkurti šalies ekonominį potencialą. Taip pat jaunai valstybei, iškilo reikalas kurti savą finansų ir bankų sistemą. Buvo aišku, kad savos valiutos įvedimas būtinas ir neišvengiamas. Diskutuota tik dėl perėjimo prie savų pinigų laiko ir kai kurių specifinių klausimų (piniginio vieneto pavadinimo, kurso, padengimo auksu ir konvertuojama valiuta). Ir 1922 m. spalio 2d. valdžia įvedė litą. Tada ir prasidėjo esmingiausi ekonominiai pertvarkymai ypač nuo 1922m., paskelbus žemės reformos įstatymą. Buvo sudarytos sąlygos smulkiam ir vidutiniam valstiečių ūkiui tarpti. Šalia žemės ūkio, kuriam pertvarkyti skirta daugiausia dėmesio ir lėšų, pramonėje nusistatyta plėtoti šakas, perdirbančias žemės ūkio produktus, taip pat gaminančias vietos rinkoje vartojamus produktus (pirmiausia tekstilės pramonė). Pastarasis ekonominės politikos aspektas labiau išryškėjo IVdešimtmetyje, kuomet po negandų jau atsigavęs ir gana dinamiškai augantis ūkis suteikė daugiau finansinių galimybių ekonominiam manevrui. Valstybė buvo gyvybiškai suinteresuota sukurti laiko poreikius atitinkančią transporto sistemą. Geležinkeliams, plentų tinklui, jūrų prekybos uostui skirtos (ypač IVd.) Lietuvos mastu gana didelės lėšos. Nesant žaliavų ir energetinių išteklių, nesant pareikalavimo šalies viduje, metalo apdirbimo ir mašinų gamybos, energetikos, chemijos ir kitos šakos turėjo tik labai ribotas augimo galimybes. Bet valstybė stengėsi skatinti ir jas. Nepriklausomo gyvenimo pabaigoje jų reikšmė ekonominės politikos uždavinių sąraše padidėjo.
III-IV šio amžiaus dešimtmečiais pasaulinis ūkis išgyveno nemažus sukrėtimus, tuomet įvyko nemaža svarbių kokybinių pokyčių, todėl dėl tarptautinės konjunktūros svyravimų ne kartą keitėsi Lietuvos ūkio kryptys ir valdžios ekonominės politikos prioritetai. Tačiau šie pokyčiai, kad ir kokie svarbūs, strateginių nuostatų nepakeitė.Lietuvos valdantieji sluoksniai stengėsi žvelgti į ateitį. Jie pakankamai pagrįstai tikėjosi, kad ateityje Lietuva ekonomiškai sustiprės, išaugs jos pramonininkų ir prekybininkų aktyvumas.Ūkinės veiklos reguliavimasKuriamajam valstybės darbui – žemės ūkiui ir pramonei kelti, transporto tinklui bei prekybai plėsti buvo reikalinga tam tikra organizacinė struktūra. Toks vaidmuo turėjo atitekti Finansų ministerijai (žemės ūkyje – kartu su Žemės ūkio ministerija). Jau IIId. viduryje Finansų ministerijai keltas uždavinys iš paprastos mokesčių ir muitų rinkėjos tapti “daugiau tautinės ekonominės programos vykdytoja”. “Finansų politikos uždavinys, – teigiama Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio jubiliejui skirtame leidinyje. – šiandie yra toks: į tą natūralų, žalią ir sveiką mūsų gyvenimą įlieti gyvybės eleksyro, pirmiausia kredito ir darbo mokėjimo formoje, nustatyti planingas jam vėžes į pažangiųjų tautų ūkį ir be atodairų drįsti jį tenai vesti”.Valstybės finansai yra piniginių santykių sistema, kurios pagalba valstybė kaupia (daugiausia per mokesčius) piniginius resursus ir juos naudoja savo interesams. Svarbiausieji valstybės finansų politikos principai, iš kurių svarbiausi yra valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų formavimas, mokesčių, kredito ir muitų politika, Lietuvoje suformuluoti iki 1927m. Galima pastebėti, kad finansų politika, ypač mokesčių sistema, Lietuvoje nebuvo originali. Orientuotasi į Rusijoje savo laiku veikusius įstatymus. Be abejo, gyvenimas nuolat reikalaudavo vienų ar kitų korektyvų, kurios ir būdavo padaromos, tačiau esminės nuostatos išliko iki pat nepriklausomo gyvenimo pabaigos.Valstybės biudžetasPirmasis Lietuvos Respublikos biudžetas patvirtintas 1920m. gegužės 14d., ir nuo to laiko valstybės finansai tvarkyti biudžeto keliu. Tačiau dėl didžiulės infliacijos pirmasis valstybės biudžetas nebuvo įvykdytas, nors valdžia išleido vidaus paskolą, skolinosi iš užsienio. 1922m., dėl infliacijos, biudžetas taip pat nebuvo įvykdytas. Tik 1923m. biudžetas jau subalansuotas, jo apimtis – 166 mln Lt. Bet ir tuomet, tik įvedus litą ir pasibaigus infliacijai, pinigų krašte labai trūko. Normalesnį lygį biudžetas pasiekė tik 1924m., ir jo pajamų bei išlaidų proporcijos išsilaikė ilgesnį laiką. Nuo to laiko valstybės biudžetas įgijo tikro finansinio plano reikšmę. Apskritai Lietuvos biudžeto palitika buvo labai atsargi. Stengtasi žūtbūt taip subalansuoti biudžetą, kad metų pabaigoje pajamos būtų didesnės už išlaidas. Vengta didinti ir valstybės įsiskolinimą. 1937m. vidaus skola tesiekė 38,9 mln Lt. Užsienio paskolų taip pat nedaug teimta. Kiek daugiau jų gauta nepriklausomo gyvenimo pradžioje ir 1930-1939m. [11]Bendri ūkinės raidos tarpukario Lietuvoje rezultataiEnergingos ir pakankamai racionalios valstybės ekonominės politikos rezultatai ganėtinai geri. 1924–1939 m. valstybės biudžeto pajamos išaugo per 2 kartus. Biudžeto augimas daugmaž sutapo su materialinės gamybos šakų augimu. Lietuvos nacionalinės pajamos einamųjų metų kainomis 1924 m. buvo lygios 1.266,9 mln. Lt, 1938 m. – 1.165,9 mln. Lt, 1939 m. – 1.259,1 mln. Lt. Žemės ūkis 1924 m. davė 782,5 mln. Lt nacionalinių pajamų, 1938 m. – 539,3 mln. Lt, 1939 m. – 577,9 mln. Lt. Skaičiuojant sugretinamosiomis 1939 m. kainomis, Lietuvos nacionalinių pajamų apimtis: 1924 m. – 631,8 mln. Lt, 1938 m. – 1.222,6 mln. Lt, o žemės ūkis davė pajamų: 1924 m. – 353,2 mln. Lt, 1938 m. – 555,4 mln. Lt.Taigi Lietuvos nacionalinių pajamų apimtis 1924–1938 m. padidėjo 1,94 karto, o vidutinis metinis prieaugis tuo laikotarpiu buvo 4,8%. Grynoji žemės ūkio produkcija per tą laiką išaugo kiek mažiau – 1,57 karto, ir vidutinis metinis prieaugis taip pat kiek mažesnis – 3,3%. Žemės ūkio produkcijos lyginamasis svoris nacionalinėse pajamose, skaičiuojant sugretinamosiomis 1939 m. kainomis, nuo 55,9% 1924 m. sumažėjo iki 45,4% 1938 m. Bendroji žemės ūkio gamyba 1924–1939 m. išaugo apie 1,36 karto (metinio prieaugio vidurkis – 2,1..2,2%), bendroji pramonės produkcija – 2,6 karto (metinio prieaugio vidurkis – 7..7,6%). Galima daryti prielaidą, kad apskritai 1919–1939 m., t.y. per 20 nepriklausomo gyvenimo metų, pramonės gamyba didėjo vidutiniškai 6..7%, žemės ūkio produkcija – 3,5..4%, nacionalinės pajamos – 4,7..4,9%.Nepaisant konjunktūros svyravimų ir kai kurių kitų nepalankių aplinkybių, žemės ūkis Lietuvos Respublikos laikais padarė didelę pažangą. [12]2. KOOPERACIJOS KILMĖ IR VYSTYMASIS
Kooperacija (lot. bendradarbiavimas) – tai įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Tuo tikslu gali būti steigiamos kooperatinės bendrovės (kooperatyvai). Kooperatinė bendrovė – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų, savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Vienas iš pagrindinių kooperatizmo bruožų yra tas, kad jis, būdamas ūkio sistema, turi stiprų socialinį turinį ir specifinius socialinius tikslus, kurie skirtingi nuo šios rūšies kitų ūkio sistemų tikslų. Kooperatizme galima išskirti ekonominius ir socialinius elementus. Su ekonominiais elementais susiduriame tada, kai turime reikalo su kooperatinėmis įmonėmis, kaip verslo organizacijomis, su jų tvarkymo metodais ir su jų ūkinėmis operacijomis. Socialiniai kooperatizmo elementai ir jo socialiniai tikslai iškyla liečiant organizacinę kooperatyvinių verslovių struktūrą, santykius tarp verslovės ir jos narių.Jau pats pavadinimas “kooperatyvas” rodo, kad jis siekia ne kokio asmeniško pelno, o jo pastangos yra padėti tiems, kurie buriasi apie šią organizaciją galimai geriausimis sąlygomis parduoti atliekamas prekes ir nepermokant nusipirkti jiems reikalingų prekių.
Nuo to, kokią vietą norima skirti kooperatyvams bendrame tautos ūkyje, nemažai priklauso ir paties kooperatyvo apibrėžimas. G.Fauquet iškelia ir nagrinėja šiuos būdingus bendrinio pobūdžio kooperatyvų požymius:1. Kooperatyvai – tarnavimo įmonės;2. Nuo kitų tarnavimo įmonių skiriasi tuo, kad jie pirmon eilėn tenkina savo narių reikmes;3. Kooperatyvai pirmoj eilėj yra taikomi ūkiškai silpnesniems asmenims, bet tuo pačiu metu jie nėra uždari ir daugiau pasiturintiems;4. Pelno skirstymas nariams pagal dalyvavimą kooperatyvo apyvartoje, reikalui esant, papildoma finansinė narių atsakomybė už ūkinius kooperatyvo įsipareigojimus;5. Asmens pirmenybė prieš kapitalą, narių lygybė, ūkinių problemų sprendimas turint prieš akis socialinį momentą, savigarbos, tarpusavio pagalbos, solidarumo ir laisvo dalyvavimo sąjūdyje principų pabrėžimas.Šie požymiai kooperacinėms įmonėms suteikia atitinkamą pobūdį ir išskiria jas iš kitų įmonių tarpo. [4;13]Kooperacinio sąjūdžio kilmė ir jo pradininkaiModernaus, organizuoto kooperacinio sąjūdžio pradžia yra XIX a. vidurys. Kartu su pramonine revoliucija Didžiojoje Britanijoje prasidėjo įvairūs sąjūdžiai ir bandymai ano meto ūkinėms ir socialinėms negerovėms šalinti. Vienas bandymas įėjo į istoriją duodamas pradžią visam naujų laikų kooperaciniam sąjūdžiui. Tai įvyko 1844 m. Ročdelio mieste, kur 28 tekstilės pramonės darbininkai įsteigė vartotojų bendrovę ir atidarė krautuvę. Jie aiškiai suformulavo tam tikrus dėsnius, kurie turėjo būti pagrindiniai kelrodžiai visos jų veiklos ateityje.Pirmaisiais vartotojų kooperacijos idealogais yra laikomi:1. W.King (1786-1865), nors pats praktinio kooperatyvo nesukūrė, bet labia palaikė kooperatinį judėjimą. 2. H.Schulze-Delitzsch (1808-1883). Jis daugiau veikė miesto gyventojų tarpe. Taip pat pabrėžė kooperacinio sąjūdžio savarankiškumo reikalą.3. F.W.Raiffeisen (1818-1888) veikė ūkininkų tarpe. Jis sukūrė ūkininkų taupomąsias kasas, pabrėžė moralinio elemento reikšmę sąjūdyje. [4]Pagrindiniai žemės ūkio kooperatyvų veiklos principai: savanoriška narystė; savivalda ir lygios narių teisės – vienas narys – vienas balsas, nepriklausomai nuo įnešto pajaus dydžio; naudotojo – savininko. Nariai besinaudojantys žemės ūkio kooperatyvo paslaugomis yra jo savininkai. narių santykiai – partnerystės, horizontalūs; narių dalyvavimas kooperatyvo veikloje būtinas; neapibrėžtas narių skaičius ir kapitalo dydis; galimybė pasinaudoti stambios verslo įmonės privalumais; pelnas skirstomas nariams proporcingai apyvartos su kooperatyvu dydžiui; švietimas, kvalifikacijos kėlimas, informacija; rūpinimasis kaimo bendruomene. [10]3. KOOPERACIJA LIETUVOJE
Kooperacijos atsiradimo istorija LietuvojeXIX a. antrojoje pusėje XX a. pradžioje caro valdžios administracija Lietuvoje vykdė kolonijinę politiką, kuria buvo siekiama lietuvius ne tik nutautinti, bet ir ekonomiškai pavergti. Jų sumanymams lietuviai aktyviai priešinosi, ieškodami būdų kaip, neturint didelių kapitalų, įsitvirtinti šalies ekonominio gyvenimo srityse, kur lig tol viešpatavo kitataučiai amatuose, prekyboje, pramonėje. Toks lietuvių ekonominės savigynos ir savitaigos būdas buvo kooperacija.Kooperacija Lietuvoje turi senas ir gražias tradicijas, ilgametę istoriją. Kooperatinis sąjūdis Lietuvoje prasidėjo 1873 m., įsteigus pirmąjį kredito kooperatyvą. XIX amžiaus pabaigoje įsteigtos pirmosios vartotojų bendrovės, o XX a. pr. pradėtos steigti kooperatinės pieno perdirbimo bendrovės. Prieš I Pasaulinį karą buvo įsteigti 207 kredito kooperatyvai, 200 vartotojų bendrovių ir 8 pieno perdirbimo bendrovės. 1919 sausio mėn. 30d., priėmus “Kooperacijų bendrovių ir jų sąjungų įstatymą”, buvo sudarytas supaprastintas juridinis pagrindas kooperatyvams kurtis. 1922 m., įvedus nacionalinę valiutą – litą, pradėti kurti kredito kooperatyvai, o vėliau – pieno perdirbimo bendrovės. 1923 m. buvo įsteigta Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, sutrumpintai – “Lietūkis”. 1925 m. buvo įsteigtas Lietuvos kooperatyvų centras, kurio pagrindinis tikslas – organizuoti visų rūšių kooperatyvų veiklą. Vėliau susikūrė eilė kooperatyvų sąjungų, tokių kaip “Pienocentras”, “Linas”, “Maistas”, “Lietuvos cukrus”, “Sodyba” ir kt.. Kooperacijos sąjūdyje dalyvavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Ypač didelį autoritetą čia turėjo patriotiškai nusiteikusi lietuvių katalikų dvasininkija. Ji skatino ir visokeriopai palaikė tautiečių savarankišką ekonominį veikimą. Jos iniciatyva įkurti ir veikė kooperatyvai, kredito ir vartotojų draugijos padėjo iš dalies pažaboti tarpininkų apetitus, apginti vartotojų interesus, vaduotis iš kitataučių ekonominės priklausomybės, skatino ieškoti naujų ūkininkavimo ir ūkio valdymo formų.Kooperacija ugdė žmonių verslumą, pareigos, atsakomybės, asmeninio dalyvavimo kolektyvo reikaluose jausmą, formavo savitarpio pagalbos ir solidarumo poreikį, skatino domėtis ekonomika ir tuo kėlė bendrą krašto ūkio kultūrą. Šia prasme kooperacija Lietuvoje buvo toji terpė, kurioje formavosi žmogus kaip savarankiškos veiklos subjektas. Tačiau kooperacija iš esmės buvo orientuota į atskirų visuomenės sluoksnių ekonominių interesų gynimą, esamų struktūrų, paskirstymo sąlygų sudarymą, o ne gamybos plėtojimą. Todėl jos įtaka Lietuvos ūkiui buvo ribota. Plėtoti šalies ūkį galėjo tik verslininkystė. O ši, kaip žinoma, rėmėsi ne bendra kolektyvo iniciatyva, bet asmenine, privačia.Verslininko tikslas ne tik gaminti ir parduoti prekę gyventojui, bet ir stengtis savo veiklos rajone plėtoti vartotojų poreikius, gaminti ne tik tai, kas jam dabar naudinga, bet atsižvelgti į perspektyvą. Kitaip tariant, formuoti regioną.XX a. pr. Lietuvoje verslininkystė buvo svetimtaučių rankose, kuriems mažiausiai rūpėjo šalies ūkio plėtra. Jiems tai buvo teritorija, pigi darbo jėga, galinti kurti pelną. Čia jie nepatyrė didelės konkurencijos. Patys lietuviai plėtoti verslininkystės negalėjo, nes trūko laisvo kapitalo, iniciatyvių žmonių, norinčių veikti, rizikuoti. Pagaliau jie neturėjo patirties.
Per visą nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpį buvo plačiai propaguojamos kooperacijos idėjos. Kooperacija laikyta viena svarbiausių priemonių įvairioms ekonominėms programoms įgyvendinti. Pirmasis žemės ūkio kooperacinio judėjimo atkūrimo iniciatorius bei propaguotojas buvo Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas prof. Antanas Stancevičius. Kiti žymūs Lietuvos kooperacinio judėjimo ir darbo iniciatoriai bei propaguotojai buvo J.Tūbelis, J.Krikščiūnas, P.Šalčius. Pirmasis kooperacijos pobūdžio kongresas įvyko 1920 metais. Jame buvo nubrėžtos konkrečios kooperatinio judėjimo kryptys, kurių buvo laikomasi, ieškoma kelių kaimo žmonių gyvenimui pagerinti. Tai buvo sunkūs laikai jaunai Nepriklausomos Lietuvos Respublikai. Bet tuometiniai šalies prezidentai Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, žemės ūkio ministrai J.Tūbelis, J.Aleksa, J.Krikščiūnas aktyviai rėmė žemės ūkio kooperaciją, ne formaliai, o dalykiškai domėjosi jos veikla. Ir žemės ūkio kooperatyvai ėmė eiti į plačius valstybės gyvenimo vandenis. Vystant ir organizuojant žemės ūkio kooperaciją tarpukario Lietuvoje dideli nuopelnai priklauso ir J.Tūbeliui, kuris davė kryptį kooperacijos centralizavimui. Per šias organizacijas buvo pakeistas šalies žemės ūkio profilis – pagreitintas perėjimas iš augalininkystės į gyvulininkystės ūkį, sukurta žemės ūkio produktų perdirbamoji pramonė, gana palankiai plėtojamas eksportas.Tautininkai ir jiems prijaučiantys atvirai teigė, kad būtent kooperacija turinti padėti nacionalinei buržuazijai sukaupti didesnius kapitalus. Ir apskritai “civilizuotų kooperatininkų” visuomenės idėja Lietuvoje tarpukario laikotarpiu žavėjo daugelį, ypač žemės ūkio specialistus. Tiek propaguodami ūkininkų vienybės idologiją (J.Aleksa), tiek kurdami Žemės ūkio rūmus, kaip centrą, ginantį žemdirbių reikalus, keliantį žemės ūkio kultūros lygį, tvarkantį kreditus, tiek rūpindamiesi žemės ūkio produkcijos gamyba bei eksportu, jie liko ištikimi XXa. pradžios didžiųjų Rusijos kooperacijos teoretikų – M.Tugan-Baranovskio, N.Kondratjevo, A.Čajanovo koncepcijai. Būtent J.Aleksą, J.Krikščiūną, J.Tūbelį ir daugelį kitų Lietuvos ūkio specialistų turėjo galvoje A.J.Greimas sakydamas, kad krašto ūkis žymia dalimi buvo pakeltas “nemaža dalimi socialistinės kilmės” kooperacijos veikėjų.Pasak J.Krikščiūno, visos svarbesnės žemės ūkio šakos buvo suorganizuotos į kooperatines arba akcines organizacijas, sistemingai ir atkakliai dirbusias Lietuvos žemės ūkio moderninimo, jo našumo kėlimo ir ūkininkų kultūrinimo darbą.Kooperacijos idėją visokeriopai palaikė ir Lietuvos krikščioniškoji ūkininkų sąjunga. 1921 m. ji turėjo tik 54 skyrius, o po penkerių metų jau buvo 400 skyrių ir daugiau kaip 40 000 narių. Skyriai padėjo savo nariams parduoti linų sėmenis, grūdus bei kitus jų ūkio produktus, apsirūpinti trąšomis bei kitais žemės ūkiui reikalingais dalykais. Metinė apyvarta siekė 45 mln. lt. Sąjunga buvo sukūrusi organizacijų bei įstaigų ir specialiems reikalams. Ypač rūpintasi, kaip savo nariams gauti palankių kreditų. Sąjunga turėjo 184 smulkiojo verslo kredito kooperatyvus, kuriuose buvo 16 500 narių. Visus šiuos kooperatyvus vienijo Kaune veikęs Centrinis ūkininkų bankas, teikęs paskolas ir atlikdavęs kitas banko operacijas. Centrinis ūkininkų bankas taip pat finansavo trąšų bei kitų ūkio reikmenų importą. Metinė šių kredito įstaigų apyvarta buvo 35 mln. litų. Kaimo žmonės ėmė pasitikėti žemės ūkio kooperatyvais, dalyvavo jų veikloje.Lietuvos kooperatyvų Centras jungė apie 100 vartotojų kooperatyvų, kurie turėjo 10 000 narių, aprūpindavo juos vartojimo reikmenimis. Vietos kooperatyvams aprūpinti prekėmis Šiauliuose, Kaune ir Vilkaviškyje Centras turėjo savo urmo sandėlius. Lietuvos kooperatyvų Centro metinė apyvarta buvo 15 mln. litų. Pieno perdirbimo bendrovių sąjungai priklausė per 100 kooperatinių pieninių; į jas pristatydavo pieną ir kiaušinius daugiau kaip 3200 ūkininkų. Ši Sąjunga rūpinosi sviesto, kitų pieno produktų, taip pat kiaušinių eksportu į užsienį. Svarbiausia jos užsienio rinka buvo Anglija (metinė apyvarta 10 mln. litų). Kooperacijai IVd. pabaigoje priklausė šimtai tūkstančių narių. [5;11;6;13]Kooperacijos nauda Lietuvos ūkiuiLietuvos ekonominio gyvenimo sąlygomis kooperacija buvo pripažinta svarbiausia ūkio organizacijos forma. Lietuvoje, kaip žemės ūkio šalyje, kooperacija – tai ūkiškos organizacijos problema. Socialinės etikos momentai jai turi tik tiek reikšmės, kiek jie bendrai yra reikšmingi pačios kooperatinės idėjos turiniui. Kadangi Lietuvoje atskirų ūkio subjektų visumą sudaro smulkūs ir vidutinieji ūkininkai, organizuotas kreditas, žemės ūkio produktų gamyba ir apdirbimas, žemės ūkio gaminių prekyba ir ypač jų eksportas buvo elementarinės ūkiško veikimo sąlygos. Tinkamiausia tokio organizuotumo forma ir buvo kooperacija, nes ji konsoliduoja ūkiškai suskaldytas jėgas, užtikrina kiekvienam, nors ir smulkiam ūkio subjektui jo ūkišką savistovą, stiprina jo pajėgumą tautos ir pasaulinio ūkio ekonominėj apyvartoj ir pagaliau garantuoja jam darbo ir kapitalo didesnį rentabilumą. Kliūtys Lietuvos kooperacijai buvo Lietuvos kooperacijos ūkiškas silpnumas ir stoka gerų organizatorių. Todėl kooperacija kentėjo nuo savų kapitalų menkumo ir per didelio įsiskolinimo.Kooperacija Lietuvoje mėgino apimti visas krašto ūkio sritis, bet plėtojosi tik keturiose srityse: kredito, vartojimo, žemės ūkio ir pieno perdirbimo. Viena pagrindinių ir daugiausiai išsiplėtusių bei geriausiai organizuotų kooperacijų buvo žemės ūkio kooperacija. Žemės ūkio draugijos turėjo tikslą organizuoti žemės ūkio gaminių pardavimą ir žemės ūkiui reikalingų reikmenų pirkimą ūkininkui geriausiomis sąlygomis.Jei ne su J.Tūbelio pagalba sukurti kooperaciniai gigantai, vargu ar Lietuvos ūkis būtų taip greitai pakilęs ir pakėlęs visą Lietuvą. J.Tūbelis į Lietuvos kooperacijos rūmą įmūrijo pačią didžiausią plytą. [5]4. ,,LIETŪKIO“ SUSIKŪRIMAS IR VEIKLOS POBŪDIS
Viena stambiausių ūkinių organizacijų buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, trumpai vadinama ,,Lietūkis’’. Tai buvo unikalus reiškinys Lietuvos kooperacijos istorijoje. ,,Lietūkio“ kūrėjas ir sumanytojas buvo J.Tūbelis. Šis didžiulis milžinas įsibrovė į kooperacinį judėjimą ir užėmė prioritetinę padėtį iki pat bolševikų okupacijos. Jis įsikūrė 1923m.. Jis neatsirado tuščioje vietoje ir iš nieko, nes tuo metu Lietuvoje jau veikė vartotojų kooperatyvų, draugijų, kredito organizacijų ir kt.. Didžiausią dalį akcinio kapitalo turėjo valstybė. Tai garantavo stabilią įmonės veiklą, apsaugojo nuo bankrotų, leido geriau sutvarkyti techninį apsiginklavimą. Viskas vyko, kai buvo numatyta visas žemės ūkio draugijas sujungti į vieną centrinę organizaciją. 1923 m. Kaune buvo sušauktas suinteresuotų organizacijų ir asmenų susirinkimas, išrinkęs steigėjų biurą. Jį sudarė: J.Masiulis, A.Vienožinskas ir J.Ardickas. 1923 metų balandžio 22 dieną biuras sušaukė steigiamąjį susirinkimą, kuriame dalyvavo 31 įvarių kooperatyvų atstovas. Susirinkimas priėmė įstatus ir organizaciją pavadino LŽŪKS (Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga). Nuo 1931 organizacija imama sutrumpintai vadinti ,,Lietūkiu“. 1923 m. balandžio 22 dienos susirinkime išrinkta pirmoji valdyba iš 12 asmenų, kurią sudarė: J.Tūbelis (pirmininkas), J.Fledžinskas ir J.Masiulis (vicepirmininkai), V.Kregždė (sekretorius), nariai J.Vileišis, V.Kriaučiūnas ir kt..,,Lietūkio” įkūrimas buvo didžiulis kooperacijos žingsnis į priekį, nes po to kooperacinės organizacijos susijungę į stambų vienetą, pradėjo veiklą visos valstybės mastu : buvo statomi sandėliai, surandamos rinkos, ūkininkams mokama teisinga kaina. Susikūrus ,,Lietūkiui”, kooperacija Lietuvoje kasmet stiprėjo, o jos sukūriuose sukosi nenuilstantis P.Šalčius.,,Lietūkio nariai buvo juridiniai asmenys – kooperatyvai arba jų sąjungos. Narys mokėjo 100 litų stojamąjį mokestį ir pajų – 500 litų. Aukščiausias valdymo organas – narių atstovų susirinkimas. Narys turėjo teisę siųsti vieną atstovą nuo 25 000 litų apyvartos. Tai buvo skatinimo politika, norint turėti didesnę apyvartą ir pasiųsti daugiau narių į suvažiavimą, sprendžiant valdymo ir organizacinius klausimus. Suvažiavimai vykdavo kasmet gegužės mėnesį, juose apsvarstydavo visus reikalus, vieniems metams išrinkdavo tarybą, valdybą ir kontrolės komisiją. Komerciniams ir administraciniams reikalams tvarkyti buvo samdoma trijų narių direkcija. ,,Lietūkio“ vadovaujamą darbą yra dirbę: J.Tūbelis, J.Aleksa, Z.Toliušis, J.Audėnas, J.Lapėnas, J.Pakalka.Retai kuri kooperacinė bendrovė augo ir plėtėsi tokiais tempais kaip ,,Lietūkis“. Jo dėka į kaimą atkeliavo veislinė sėkla bei veisliniai gyvuliai.Plečiantis ,,Lietūkio“ komecijai ir veiklai, didėjo ir darbuotojų skaičius:1923 – 32; 1935 – 243; 1939 – 509.,,Lietūkio“ narių skaičius taip pat buvo nepastovus :1924 – 24; 1925 – 51; 1926 – 71; 1927 – 57.Kapitalas taip pat vis augo:1923 – 14300lt. 1931 – 1147300lt. 1939 – 10603300lt.Apyvarta taip pat pastoviai kilo:1923 – 2615000lt. 1926 – 11328000lt. 1931 – 36743000lt. 1938 – 138911000lt.Kadangi 1926 m. buvo įsteigtas ,,Pienocentras“, visos pieno bendrovės išėjo iš ,,Lietūkio“ sudėties, jos narių skaičius sumažėjo. Tik nuo 1931 m. narių skaičius pradėjo augti ir 1939 m. jausiekė 145. Iš viso ,,Lietūkis“ prekiavo su 191 kooperatyvu, turėjusiu 25 000 narių. 1926 m. prie ,,Lietūkio“. prisijungė ir Lietuvos kooperatyvų sąjunga ,,Gamintojas“, vėliau (1927-1938) – Lietuvos ūkininkų sąjungos kooperatyvai, 1930 m. – kooperatyvų sąjunga ,,Žemaitūkis“ ir kiti. Jos pamatė, kad konkuruoti su organizacija, gaunančią iš vyriausybės rimtą finansinę paramą, nepajėgs, ir nenorėdamos likviduotis prisijungė prie ,,Lietūkio“. Nes nuo 1927 m. vyriausybė ėmė smarkai remti tik ,,Lietūkio“ kooperatyvus.Nuo pat veiklos pradžios ,,Lietūkis“ jau tvirtai žinojo savo pagrindinius uždavinius, suformuotus įstatuose, numatytus palnuose: kelti žemės ūkio kultūrą, aprūpinti reikalingomis prekėmis, supirkti iš ūkininkų žemės ūkio produktus, organizuoti žemės ūkio produktų perdirbimą. Žemės ūkio kultūros kėlimui ,,Lietūkis“ organizavo ūkininkams trumpalaikius kursus, skaitė paskaitas, teikė patarimus, steigė ir prižiūrėjo bandymų laukelius, javų valymo, vaisių ir daržovių džiovinimo punktus, mašinų naudojimo ratelius, rūpinosi gyvulių veislės ir javų sėklų pagerinimu, leido laikraštį ,,Lietuvos dirva“, spausdino nedidelės apimties knygeles žemės ūkio klausimais. ,,Lietūkis“ pasižymėjo kaip gerai sutvarkytos kooperacinės veiklos pavyzdys.Įsteigus Žemės ūkio rūmus, žemės ūkio kultūros darbas buvo perduotas jiems ir ,,Lietūkiui” pasiliko pagrindinė sritis – prekyba. „Lietūkis“ buvo glaudžiai susijęs su valstybės aparatu. ,,Lietūkis,, kaip ir nė viena iš Lietuvos didžiųjų ūkinių organizacijų, kalbant konkrečiai, neapsiėjo be J.Tūbelio paramos ir rūpesčio.Tačiau visą laiką ,,Lietūkio“ svarbiausias darbas buvo prekyba. Pradėjęs mažu kapitalu – 14 300 litų, 1931 metais jis jau turėjo 1 147 300 litų. Prekybos apyvarta ypač padidėjo antrame nepriklausomybės dešimtmetyje. Kooperatinė A/B “Lietūkis” eksportavo grūdus bei kitus žemės ūkio produktus, kuriais neprekiavo “Maistas”, “Pienocentras” ar “Lietuvos cukrus”. “Lietūkis” importuodavo daugumą žemės ūkiui reikalingų prekių: trąšas, žemės ūkio mašinas ir įrengimus, druską, naftos produktus, supirkinėjo ir užsienio bei vidaus rinkose pardavinėjo javus, linus, kiaušinius, prekiavo trąšomis, žemės ūkio mašinomis, įrankiais, selekcinėmis sėklomis, veisliniais gyvuliais, organizavo pieno perdirbimo bendroves, statė grūdų elevatorius, malūnus. 1928 m. eksportavo daugiau nei už 6 milijonus litų, o 1929 m. – daugiau nei už 20 milijonų litų. Svarbiausios įvežamos ,,Lietūkio‘ prekės buvo mineralinės trašos, kurios visiškai patenkino krašto pareikalavimą, druska – 93 %, žemės ūkio mašinos 80 %, cementas – 42 %. Jo prekyba geležimi, cukrumi, įvairiomis prekėmis, indais ir kita buvo didelės apimties. Maždaug 80 % šių produktų parduodavo saviems kooperatyvams, o apie 20 % – pavieniems prekybininkams ir kitoms bendrovėms. Taip pamažu lietuviški kooperatyvai pradėjo stumti iš prekybos žydus, vokiečius ir kitus svetimtaučius, kurių rankose pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo susikaupusi pagrindinė prekyba. Kai tik kooperatinis darbas buvo dirbamas vieningai, rezultatai pranoko lūkesčius.
,,Lietūkio” bendras eksportas svyravo taip:1935 – 20957000lt. 1936 – 21907700lt. 1938 – 8603100lt. 1939 – 31027000lt.Savo prekybinį tinklą ,,Lietūkis” buvo išplėtęs po visą kraštą, pristeigęs įvairiose Lietuvos vietose savo skyrių su prekių sandeliais. Skyriai su prekių sandėliais buvo Rokiškyje, Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose, Plungėje, Mažeikiuose, Skuode, Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose, Ašmenoje, Trakuose, Vilniuje. Be to ,,Lietūkis“ turėjo savo karutuves Priekulėje, Viešvilėje, Katyčiuose, Sauguose. Linus supirkinėjo net 69 vietose, o grūdus per visus savo skyrius ir narius – kooperatyvus. Turėjo grūdų elevatorius Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Klaipėdoje buvo pats didžiausias, jame tilpo 30 000 tonų grūdų. Turėjo savo malūnus Panevėžyje ir Kalvarijoje. Jam priklausė ir Šiauliuose esantis saldainių fabrikas. 1939 m. Kaune buvo įrengta sėklų stotis. Taip ,,Lietūkis” buvo pasiekiamas kiekviename Lietuvos kampalyje. [2;14]5. ,,LIETŪKIO” VEIKLOS ANALIZĖPirmieji metai buvo ypač sunkūs, nes aplinkui buvo priešiškai nusiteikusių prekeivių, gerai pažįstančių rinką ir eksporto kelius. Reikėjo ne tik rinkų, bet ir parduotuvių, sandėlių elevatorių, o labiausiai – žmonių, išmanančių darbą, suprantančių, kaip kooperacijos teorijas paversti praktiniais dalykais. 1923m. jau buvo daromi žygiai užmegsti ryšius su prancūzų firmomis dėl mūsų krašto kiaušinių, sviesto, avižų ir kiaulių eksporto į Prancūziją, su Norvegijos ir Čekoslovakijos firmomis dėl javų eksporto. Taip pat “Lietūkio” vadovybės buvo nustatyta steigti gyvuliams skerdyklą ir šaldytuvus, bent 200 valomųjų punktų javams. Jau 1923m. “Lietūkio” narių susirinkime referuojama apie cukrinių runkelių auginimo galimumus ir apie cukraus fabriko steigimą. Tais pačiais metais “Lietūkis” prašė vyriausybės palengvinti eksporto tarifus, neleisti importuoti žemės ūkio produktų, teikti ūkininkams kreditus.[1; 1933m. Nr.10]
Iki 1926m. “Lietūkis” savo darbą derino su Koop. B-vių S-ga, bet nuo 1927m. kai kurias operacijas perėmė pats “Lietūkis”. Pirmaisiais savo veiklos metais ,,Lietūkis” stengėsi aprėpti visas ūkio gamybos, realizacijos, kultūros sritis. Tačiau tai buvo įmanoma tik darbo pradžioje. Vėliau jau nebuvo galima visko aprėpti. Be to, staigus pieno ūkio vystymasis privertė ,,Lietūkį” eiti tam tikru specializacijos keliu. Tada nuo ,,Lietūkio” 1927 m. atsiskyrė pieno gamintojai ir įkūrė ,,Pienocentrą”. 1928 – 1934 m. ,,Lietūkiui“ vadovavo J.Krikščiūnas ir tuo metu buvo atlikti patys didžiausi statybų ir organizaciniai darbai: pastatyti elevatoriai, sandėliai, parduotuvės, sukurti pastovūs ir tvirti eksporto ryšiai. [7]1929 m. „Lietūkio“ operacijos labai gerai vystėsi. Buvo padaryta apie 40mln. litų apyvartos. Labai svarbus dalykas buvo užmezgimas gan tamprių ryšių su rimtomis užsienio firmomis. Labai plačiai sekėsi išvystyti trąšų operacijas, neblogai sekėsi ir mašinų prekyba. Mašinų prekybos apyvarta padidėjo veik 50 %. Taip pat .,,Lietūkis“ labai išpopuliarėjo kai 1929m. vyriausybė pavedė jam milžinišką darbą – aprūpinti nukentėjusius nuo ne derliaus ūkininkus sėklomis. Darbas iš tikro buvo labai didelis ir rizikingas, bet tuo metu rimtesnės kitos kooperatyvinės žemės ūkio organizacijos nebuvo. Net buvo sprendžiama, ar ,,Lietūkis“ sugebės atlikti tokį didelį rimtą darbą ar ne. Tai buvo kone bendrovės gyvybės klausimas. Operaciją finansavo Finansų ministerija, o kontroliavo Žemės Ūkio ministerija. Šis darbas pareikalavo iš ,,Lietūkio“ labai daug energijos ir pasiryžimo. Tačiau nežiūrint visų sunkumų, sėklų supirkimo ir padalinimo darbą ,,Lietūkis“ atliko tinkamai. Iš viso krašte javų buvo buvo supirkta ir išdalinta už 15 925 902 litų ir dar už 3 874 697 litų buvo parsigabenta iš užsienio. Po šios akcijos labai pakilo ,,Lietūkio“ populiarumas. Ir visi ,,Lietūkio“ darbai, palyginus su 1928 m. gerokai pasistūmėjo į priekį. 1929 m. ,,Lietūkis“ padarė 29 393 217 litų apyvartos, gautas grynasis pelnas sudarė 145 326 litai. [1]Svarbiausias uždavinys ,,Lietūkiui“ 1930 m. buvo organizaciniai pertvarkymai. Buvo stengtasi išdirbti įstatus ir paruošti sąlygas veikimui provincijoje, kurio operacijos bazuotusi vien pirkimo ir pardavimo ūkininkams reikalingų prekių. Dr. J.Urmanas rašė savo interviu „Verslui“: „Sprendžiant šį svarbų klausimą, teko paliesti ir darbo derinimą tarp vartotojų bendrovių ir žemės ūkio draugijų, nes jos provincijoje dažnai paralėles operacijas vedė“. Vykdant persiorganizavimo planą, nežymiose vietose buvo palikta po vieną įstaigą – sujungta vartotojų bendrovė su esama žemės ūkio draugija ir buvo pavadinta žemės ūkio kooperatyvu. Atitinkamai tai reorganizacijai buvo pertvarkyti „Lietūkio“ įstatai. 1930 m. spalio 25d. buvo sušauktas nepaprastas suvažiavimas. ,,Lietūkis“ susijungė su Lietuvos Kooperacijos Bendrovių Sąjunga. Prieita išvada, kad susijungimas yra naudingas ir reikalingas. T.y. ,,Lietūkis“ pasiliko kaip buvęs, o prie jo prisijungia L.K.B.S., kurios nariai – vartotojų bendrovės, stoja į ,,Lietūkį“ pilnateisiais nariais. Kadangi tais metais paaiškėjo didelis derliaus likutis, vyriausybė nustatytomis kainomis pavedė javus supirkinėti „Lietūkiui“. Tad „Lietūkiui“ buvo daug rimto darbo, atsakingo ir svarbaus visam kraštui ir kooperacijos judėjimui.Komentuodamas 1931m. „Lietūkio“ darbus, direktorius Dr. J.Urmanas „Bendram darbe“ rašė: „1931 metai, dėl vis labiau įsigaliojančio ekonominio krizio, nebuvo lengvi, tačiau „Lietūkis“ pajėgė visas operacija pravesti normalia vaga“. Javų prekyboj pagrindinis uždavinys buvo sudoroti derliaus perteklius. Pavasarį buvo išeksportuoti praeitų metų derliaus likučiai. „Lietūkis“ dar labiau įsitvirtėjo užsienio javų rinkose, ypatingai Belgijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Anglijoje. Danijoje gerai ėjo miežiai, Anglijije – kviečiai ir avižos. Tai vyko todėl, kad „Lietūkio“ rūpesčiu nemažai pagerėjo javų kokybė. Taip buvo praplėsta ir sėmenų prekyba. Tai pat 1931m. buvo imtasi ir naujo darbo – pradėta į Anglija eksportuoti lietuviškos bulvės, o į Latviją – kviečius. Ir Anglijos ir Latvijos pirkėjams patiko lietuviškos prekės. Pradėta taip pat eksportuoti obuoliai. Bet šis eksportas susiduria su daug kliūčių, nes „daugumas sodų yra žydų pirklių nuomuojami, o jie visokiais būdais stengiasi trukdyti kooperacinį obuolių eksportą“ („Verslas“ 1931m. „Rudens ūkio darbai“).
„Lietūkiui“ susijungus su L.K.B.S-ga, daug kas manė, kad vartotojų prekyba susilpnės. Tačiau pasirodė, kad vyko atvirkščiai. Kai kurių prekių, tokių kaip skardos, cemento, cukraus apyvartos padidėjo net 100 – 200 %. O bendra vartotojų prekių apyvarta nemažai paaugo. Labai pagyvėjo mašinų prekyba ir “Lietūkis” liko stambiausias mašinų prekybos pirklys. Tai vyko todėl, kad žymiai padidėjo pareikalavimas įvairių specifinių žemės ūkio kultūrai mašinų. 1932m. balandžio 16d. Kaune vyko „Lietūkio“ suvažiavimas – buvo praėję pirmieji metai po bendrojo žemės ūkio draugijų ir vartotojų bendrovių susijungimo ir jų bendro darbo. „Svarbu buvo patirti, ar išėjo į naudą šis susijungimas ir ar nuo to nenukentėjomūsų kooperacija, nesusilpnėjo jos jėgos“ (Bendras darbas“ 1932m. „Prekybinė mūsų kooperacija“). Iš pateiktos apyskaitos buvo matyti , kad 1931m., nežiūrint krizių, „Lietūkio“ veikimas buvo gana gyvas. Sausio 1d. „Lietūkio“ balansas buvo 13476652,62 litai. Per visus metus buvoa gauta 131409,70 lt. gryno pelno, apyvartos suma sudarė 250434183 lt.. Prekių parduota buvo už 36742704,80 lt.1932m. „Lietūkis“ jau turėjo 138 įvairių kooperatyvų narius ir kai vyko suvažiavimas, buvo nutarta dar priimti Marijampolės Žiedą“ ir Vyteniškio vartotojų kooperatyvą. Taip „Lietūkis“ dar padidėjo savo nariais.1932 metais buvo įkurta Linų pluošto kontrolės įstaiga, kuri turėjo nustatyti eksportuojamo linų pluošto kokybės standartus. Šios valstybinės įstaigos veikla labai prisidėjo pakeliant linų pluošto kokybę. Nuo to laiko beveik visą linų supirkimą perėmė ,,Lietūkis“, kuris per daugybę savo skyrių lengvai vykdė supirkimą iš ūkininkų. „Lietūkis“ stengėsi sutvarkyti ir linų parengimą, į tą darbą įtraukiant kuo daugiau ūkininkų. Tam tikslui net numatoma atstatyti Joniškio linų fabriką ir naujai įsteigti tokį fabriką Šiauliuose. Buvo padaryta projektas ir įteiktas vyriausybei. Tai buvo bene sunkiausia prekybos sritis, į kurią ,,Lietūkiui“ reikėjo veržtis nugalint daug kliūčių. Dar vienas svarbus žingsnis buvo 1932m. „Lietūkyje“ direktoriaujant p.Sutkui. Jam pavyko sudaryti sutartis su anglais, kurios leido „Lietūkiui“ pirkti Anglijos kasyklų anglies, Anglijos cemento ir Anglijos cinkuotos skardos.[8]. Prekių parduota buvo už 18 mln.litų, o bendra apyvarta siekė 28 mln.litų. 1933m. „Lietūkio“ prekyba šuoliavo į preikį. „Šiais metais suėjo lygiai dešimts metų, kai įsisteigė Žemės Ūkio Kooperatyvų S-ga „Lietūkis“. Ši įmonė per pirmąjį savo dešimtmetį padarė didelę pažangą. Šias sukaktuves dar maloniau paminėti, kad įmonė yra visuomeniška. Ji nesiekė jokio asmeniško pelno, bet stengėsi patarnauti mūsų ūkininkams.“ („Tautos ūkis“ 1933m. Nr.7 „Lietūkio pirmojo dešimtmečio proga“).Taip metais „Lietūkis“, kartu su „Maistu“ ir „Pienocentru“ įsteigė AB „Lietuvos muilas“, kuri, būdama visuomeninių įmonių nuosavybė, per savo fabriką Panevėžyje ir prekybinių kooperatyvų organizaciją, gindama tuometinio muilo sindikato spaudžiamus vartotojus, labai žymiai sumažino muilų kainas. „Lietuvos muilas“ jau tais metais aprūpino 25 % krašto rinkos paklausos. Taip „Lietūkis“ daug prisidėjo ir prie Lietuvos Baltijos Lloydo sukūrimo. Nors šioje bendrovėje jis turėjo ir nedaug akcijų, savajam laivynui ir sukurtąjai bendrovei darbo duodavo daugiau kaip kiti krašto importininkai ir eksportininkai kartu. 1933m. „Lietūkyje“ dirbo jau 500 žmonių, iš kurių daugelis buvo baigę užsienyje komercinius ar ekonominius mokslus.[8; Nr.49]. 1933m. „Lietūkio“ apyvarta gerokai padidėjo: parduota už 23,5 mln.litų, bendra apyvarta sudarė 32 mln.litų, balansas sumoje 8565927,55 litų, gryno pelno buvo 54066,12 litų. Labai padidėjo visų „Lietūkio“ parduodamų vartotojų prekių apyvarta, nors privati konkurencija ir buvo labai didelė, o „Lietūkiui“ teko nelengvas uždavinys – platinti anglų prekes, kurios yra gerokai brangesnės. Cemento apyvarta padidėjo 30 %, cukraus, druskos parduota 28 % visos bendros Lietuvos apyvartos. Beveik dvigubai padidėjo žibalo prekyba, akmens anglies, muilo ir kt.. Bet tais metais sumažėjo javų prekyba, “mat javų eksportas buvo veik visiškai negalimas, ne vystant pieno ir bekonų ūkį, mūsų javų užtenka vidaus vartojimui. Todėl reikia eiti prie tvirtų javams kainų nustatymo, kad nebūtų tokio žymaus javų kainų svyravymo pavasarį ir rudenį.” (“Verslas” 1934m. “Lietūkio darbai 1933m. ir jo suvažiavimas”). Pažymėtina, kad 1933m. “Lietūkis” jau buvo žinomas užsienyje ir užkariavęs sau rinką. Tais metais žemės ūkio produktų pardavė už 2,5 mln.litų, trąšų pardavė 39143 tonas (59 % visų Lietuvoje parduotų trąšų). Nors mašinų pardavimas dar nedidelis, bet “Lietūkis” jų pardavė už 700 tūks.litų.1934m. „Lietūkio“ iniciatyva sukurta AB „Lietuvos muilas“ davė pirmą nedidelį pelną. Tais metais „Lietūkis“ importavo trąšų 87 %, cukraus 69 %, cemento 32 %, druskos 70 %, anglių 25 % viso krašto importo. Taip pat 1934m. pradėjo eksportuoti linus, kas davė labai gerų rezultatų. Smarkai plito “Lietūkio” veikla Klaipėdos krašte, Šiauliuose, Plungėje – plečiami seni ir statomi nauji sandėliai, nes tuose kraštuose didelę apyvartą padarė javų eksportas. Lietuvos ūkis ir toliau sparčiai kilo. Prie Lietuvos ūkio kėlimo 1935m. daug prisidėjo „Lietūkis“, ypač supirkdamas Vyriausybės pavedimu eksportui skiriamus grūdus ir savo iniciatyva linus, pakulas, įvairias sėklas. Tuo būdu „Lietūkis“ sumokėjo ūkininkams apie 36 mln.litų. „Lietūkis“ vienkart platino reikalingiausias ūkininkams prekes ir reguliavo normalias kainas vidaus rinkoje, priversdamas sindikatus ir kitus pirklius jų laikytis. 1935m. jis eksportavo ūkininkų gaminių į užsienį už 21,2 mln.litų. Plėsdamas savo prekių asortimentą „Lietūkis“ be trąšų, druskos, žemės ūkio mašinų, cemento, anglių ir sėklų pradėjo prekiauti geležimi. 1935m. pabaigoje buvo įvežtas pirmas ūkininkijai skiriamas geležies laivas – apie 300 tonų. Visame krašte buvo numatyta statyti, Vyriausybei remiant, visą eilę sandėlių su grūdų valymo punktais. Taip pat „Lietūkis‘ ieškojo pirkti pigios grūdų džiovyklos.Labiausiai tais metais sekėsi „Lietūkiui“ trąšų prekyba. Antroje vietoje buvo žemės ūkio mašinos. Parduodant mašinas „Lietūkis“ pasiekė 1257607,8 lt. apyvartą. Be žemės ūkio mašinų ir įrankių „Lietūkis“ po truputį ir vis platesniu mastu „imėsi tarpininkavimo pramonės ir susisiekimo mašinų srities – dalyvavo savo pasiūlymais skelbimose didesnėse valdžios ir savivaldybės įstaigų varžytinėse. Jis laimėjo keletą stambių varžytinių plentvolių, automobilių ir kitų mašinų pristatymų“. („Verslas“ 1936m.). Be to „Lietūkis“ pradėjo per mašinų skyrių liejyklinio špižo prekybą, pradžiai įveždamas 2400 tonų. „Lietūkis“ buvo pats didžiausias naftos, cukraus, anglies, cemento, druskos prekybininkas Lietuvoje. 1935m. „Lietūkis“ cemento pardavė vidaus rinkoje už 1458563,57 lt., tai sudarė 35 % viso krašto cemento importe. Cementas buvo atvežamas iš Anglijos, Danijos ir SSSR. Cukraus pardavė 120779 maišus. Druskos importe „Lietūkis“ atsiekė beveik 100 % krašto suvartojimo įveždamas jos 39032 tonas. Progresuoja ir kuro prekyba –įvežta 25434 tonos anglių ir kokso iš Anglijos. Tai sudarė 25 % viso krašto importo. Apyvarta naftos produktais siekė 2702018,96 lt. – parduota virš 10000 tonų naftos produktų, t.y. 30 % viso krašto suvartojmo. Naftos produktų prekyboje “Lietūkis” įsistiprino perimdamas 50 % viso žibalo, benzino ir gazolio importo iš Sovietų Sąjungos. AB “Lietuvos muilas” gaminių “Lietūkis” pardavė už 240075,89 lt. tai sudarė 54 % visos AB “Lietuvos muilas” prekių apyvartos. Bendra apyvarta siekė 60,5 mln.litų. [8]Prasidėjus 1936m. krašto gyventojų perkamoji galia suteikė galimumo ir „Lietūkiui“ plačiau vystyti savo prekybinę veiklą. 1936m. “Lietūkio“ apyvarta – pardavimas vidaus rinkoje ir eksportas siekė beveik 74 mln.lt., t.y. padidėjo 9 mln.lt.. 1936m. „Lietūkis“ pastatė 13, 500 – 1000 tonų talpos, sandėlių ir vieną didelį 10000 tonų talpos sandėlį Klaipėdos uoste (pastarasis užbaigtas buvo 1937m.). Linų apyvarta pašoko dvigubai – 3300 t už 4,5 mln.litų. Trąšos buvo įvežtos iš SSSR, Olandijos, Anglijos, Belgijos ir viskas nupirkta iš Klaipėdos trąšų fabriko. Tais metais „Lietūkis“ įsigijo 15 tankų žibalui laikyti 18 motorino automatų įvairiose Lietuvos vietose prie savo skyrių ir jau iš viso turėjo 38 vagonus – cisternas. Apyvarta šiomis prekėmis irgi padidėjo apie 50 %. – naftos produktų buvo parduota 17385 t už 5878421 lt. Žibalas, gazolis, benzinas buvo gaunami iš Rusijos, o mineraliniai tepalai net iš JAV. Kylant žemės ūkio kultūrai žemės ūkio mašinų pareikalavimas irgi kyla. Šioje srityje „Lietūkio“ padaryta apyvarta padidėjo net apie 80 %. Mašinų buvo parduota už 2197805,73 litų. Nemažą dalį “Lietūkio” apyvartoje sudarė ir siuvamos mašinos iš SSSR [1;7;8].Per du nepriklausomus dešimtmečius prekyba perėjo į lietuvių komersantų rankas. 1937 metų pabaigoje, kartu su tokiomis stambiomis kooperacinėmis bendrovėmis kaip ,,Pienocentras“ ir ,,Maistas“, ,,Lietūkis“ užvaldė visą šalį, pajėgdamas konkuruoti su bet kuria prekybos įmone. Ekonominiame šalies gyvenime ,,Lietūkis“ pradėjo groti pirmu smuiku, formuodamas visą žemės ūkio politiką. Bendrovė nuolat stiprėjo, nes buvo palaikoma gyventojų ir remiama valstybės, turėjo didžiausias mokestines lengvatas. ,,Lietūkis“ įkūrė modernų prekybos tinklą su moderniais įrengimais, statė sandėlius, šaldytuvus, perdirbimo įmones, rūpinosi specialistų rengimu, sukūrė daug darbo vietų darbininkams ir tarnautojams. Tuometinis Lietuvos prekybos tinklas galėjo pasiūlyti bet kokių užsienietiškų ir vietinės gamybos prekių patiems reikliausiems pirkėjams. ,,Lietūkio“ urmo sandėliai visuomet turėjo pakankamai prekių ir naudodamiesi tvirtais ryšiaias su užsienio firmomis, galėjo visada pristatyti ko reikia. Be to, ,,Lietūkis“ pargabendavo ir kitų prekių, kurių pageidavo pirkėjai. 1937 m. importavo 51 000 tonų maisto prekių, tokių kaip druska, silkė, kava, vaisiai, arbatžolės ir kt. Už 10,3 mln. litų. Tai tradicinės prekės. Jis taip pat importavo gyvulius ir elitinę javų sėklą. [6]1937m. „Lietūkio“ statybos medžiagų prekyba buvo dar labiau praplėsta, įvedant į asortimentą vandentiekio, kanalizacijos ir centrinio šildymo įrengimams reikalingas medžiagas. Vis dar susidurdamas su nemažomis kliūtimis vietinės gamybos prekių prekyboje, „Lietūkis“ artimiausioje ateityje numatė steigti visą eilę fabrikų. Nes daug sunkumų sudarė kai kurių prekių gamintojų sindikatai, kuriuos buvo sunku paveikti, neturint įtakos gamyboje. Pirmiausiai buvo planuojama pastatyti didelį linų perdirbimo fabriką ir tuo būdu kontroliuoti linų kainas.Vystant prekybinius ryšius su užsienio valstybėmis, „Lietūkis“ kartu su „Pienocentru“ ir „Maistu“ 1938m. atidarė savo prekybinę atstovybę New Yorke. Ji veikė pavadinimu „American Lithuanian Import Export Corporation“. [8]1938 metais ,,Lietūkio“ eksportas priartėjo prie 100 milijonų litų. Į užsienį tais metais ,,Lietūkis“ eksportavo įvairių žemės ūkio gaminių už 31 027 000 litų, o tai sudarė 15,5 % viso Lietuvos eksporto. Tais metais daugiausiai apyvarta padidėjo sėklininkystės skyriuje – šoktelėjo net 100 %, nuo 800000 lt. iki 1600000 lt.. tai rodė, kad gerų parinktų sėklų platinimo darbas vyksta sėkmingai. Linų eksportas taip pat pakilo visu 100 % – nuo 6000000 iki 12000000 litų. Naftos gaminių apyvarta pakilo 60 % iki 11800000 litų. Tai įvyko todėl, kad dėl karo ir transporto sunkumų labai pabrango naftos gaminiai, be to, prasidėjus karui, naftą įvežė į šalį tik vienas “Lietūkis”.Visi rezultatai, ir kokybine ir pinigine išraiška, pradedami skaičiuoti milijonais. Paskutiniais metais gamyba ir prekyba Lietuvoje ėmė smarkiai didėti, nes buvo išnaudojama palanki konjuktūra – ruošdamosi karui didžiosios valstybės sudarinėjo strategines atsargas ir daugiau pirko. ,,Lietūkio“ apyvarta augo nepaprastai sparčiai ir 1939 metais siekė 138 911 00 litų, t.y. apyvarta pakilo 22 %, o grynas pelnas buvo 1147658 litai. Jis daug dėmesio skyrė eksportui – 1939 metų sausio mėnesį ,,Lietūkis“ išvežė į užsienį 84 341 t grūdų, iš kurių 44 000 t buvo rugiai. Tai buvo dvigubai daugiau negu ankstesniais metais. Didėjo eksportas į Vokietiją, Angliją, Olandiją, Prancūzija ir net Sovietų Sajungą. Grūdų sėklų, bulvių ir linų eksportas bendrai siekė 31 mln.lt., ūkininkams sumokėta per 40 mln.lt. tai stambios sumos, turėjusios įtakos į mūsų krašto ir ūkininkų resursus.Linų prekybos šaka tiek išsiplėtė, kad plečiantis ,,Lietūkio“ veiklai, didėjant prekybos ir eksporto apimčiai, nuolat kildavo klausimų dėl atskirų kooperatyvų sąjungos sukūrimo, kurios rankose būtų išimtinai viskas, kas susiję su linais. Ši idėja realizuota paskutiniais, 1939 nepriklausomybės metais atskilo dar viena kooperacinė bendrovė ,,Linas, kuri perėmė iš ,,Lietūkio“ linų supirkimą, perdirbimą ir eksportą. ,,Lietūkis“ finansiškai padėdamas susikurti ,,Linui“ įnešė 100 000 litų pajų. ,,Linas“ buvo dar vienas ,,Lietūkio“ kūdikis.Paskutiniais nepriklausomybės metais kilo ir Lietuvos žemės ūkis. Jam vis daugiau reikėjo trąšų, mašinų, cemento ir kitų prekių. Eksportas pralenkė importą. Importo reikalais rūpinosi ,,Lietūkis“, kad galėtų visiems kaimo kooperatyvams atvežti ko labiausiai reikėjo. ,,Lietūkis“ ir toliau užsiiminėjo įprasta veikla: supirkdavo iš ūkininkų grūdus, linus, sėmenis, dobilų sėklas ir viską, ką užaugindavo Lietuvos kaimas. Prekybos tinklas išsiplėtė visoje Lietuvoje, o bazė išaugo. Pastatyti elevatoriai leido supirktus grūdus išlaikyti iki tinkamo pardavimo momento, kada galima gauti aukščiausią kainą. ,,Lietūkio“ veikla tapo labiau specializuota. Per 17 „Lietūkio“ veiklos metų jo apyvarta pasiekė 700 mln.litų. Bet Okupacija nutraukė šią pradėtą veiklą. [8;5;],,Lietūkio“ nacionalizavimasRyšium su Lietuvos okupacija 1940m. kooperacinis sąjūdis buvo likviduotas. Prasidėjus bolševikinei okupacijai, komisarų akys tuojau nukrypo į Lietuvos pramonės ir prekybos įmones. 1940 metų liepos 26d. Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambios pramonės nacionalizavimo. Taip buvo nacionalizuotos ir kooperacijos bendrovės, tarp jų ir ,,Lietūkis“. Pirmiausiai buvo nacionalizuoti ,,Lietūkio“ sandėliai, šaldytuvai, parduotuvės. Po to ,,Lietūkio“ akcininkai privalėjo atiduoti visas akcijas. Tai visiškai sužlugdė ,,Lietūkį“ ir kitus didžiuosius kooperatyvus, nurtaukė jų veiklą. Du dešimtmečius trukęs kruopštus, pažangus kooperacinis darbas nuėjo veltui.[5, 246-247; 4,420]IŠVADOS
,,Lietūkis” buvo koopertayvų centras, jungiąs 150 prekybinių kooperatyvų. Kooperatyvuose dalyvavo per 25000 narių, kas su šeimomis sudarė per 100000 narių. ,,Lietūkis” buvo įsteigtas 1923m. ir nuo to laiko daug buvo padaręs, eksportuodamas ūkininkų gaminius, parūpindamas koopertatyvams, o per juos ir vartotojams, užsieninių ir vietinių prekių. Prekybinių kooperatyvų sąjunga pradėjo veiklą su 2,6 mln. litų apyvarta ir išvystė iki 139 mln. litų 1939 metais. 1939 metais krašte buvo priskaitoma 350 kooperatininkų punktų. ,,Lietūkis” turėjo 23 stambių prekių sandėlių – skyrių, per kuriuos aprūpindavo aplink juos esamus kooperatyvus, 6 krautuves, 3 elevatorius ir 3 malūnus. Grūdų supirktuvės veikė visame krašte. Išanalizus “Lietūkio” veiklą tarpukario Lietuvoje, galima daryti tokia išvadas:1. Jau anuomet Lietuvoje buvo pažymima, kad pramonės, prekybos ir žemės ūkio raidos vaizdas būtų nepilnas ir netikras, jei nebus paminėti valstybė ir kooperacija. Valstybė skatinanti privačių asmenų ir jų grupių iniciatyvą. Tik dėl tinkamos muitų politikos ir užsienio prekybos politikos apskritai, taip pat dėl kredito politikos galėjo susikurti ir išaugti ne viena pramonės šaka, tada aprūpinanti vietos rinką ir mažinanti importą. Pramonę bei prekybą valstybė skatinano įvairiais būdais. O ten, kur “dėl iniciatyvos, kapitalų ar rentabilingumo stokos, o gal ir didesnės rizikos, privatūs verslininkai nėjo ar nepakankamai ir netinkamai ėjo, ten ėjo valstybė arba valstybės skatinama bei įvairiai remiama kooperacija”. [11]2. Kalbant apie ,,Lietūkio“ veiklą, galima drąsiai teigti, kad jis suvaidino pagrindinį vaidmenį koncentruojant mažas kooperacines bendroves. Šis eksperimentas atsipirko šimteriopai, nes ,,Lietūkis“ tapo ne tik galingu kaimo gaminių eksportuotoju, bet ir pagrindiniu vidaus rinkos aprūpintoju. Jis davė pradžią kitoms kooperacinėms ir akcinėms bendrovėms, net pralenkusiomsjį patį (,,Pienocentras“).3. Nuo 1937m. ekonominiame šalies gyvenime ,,Lietūkis“ pradėjo groti pirmu smuiku, formuodamas visą žemės ūkio politiką. Bendrovė nuolat stiprėjo, nes buvo palaikoma gyventojų ir remiama valstybės, turėjo didžiausias mokestines lengvatas. ,,Lietūkis“ įkūrė modernų prekybos tinklą su moderniais įrengimais, statė sandėlius, šaldytuvus, perdirbimo įmones, rūpinosi specialistų rengimu, sukūrė daug darbo vietų darbininkams ir tarnautojams. Tuometinis Lietuvos prekybos tinklas galėjo pasiūlyti bet kokių užsienietiškų ir vietinės gamybos prekių patiems reikliausiems pirkėjams. ,,Lietūkio“ urmo sandėliai visuomet turėjo pakankamai prekių ir naudodamiesi tvirtais ryšiais su užsienio firmomis, galėjo visada pristatyti ko reikia. 4. Per du nepriklausomus dešimtmečius prekyba perėjo į lietuvių komersantų rankas. 1937 metų pabaigoje, kartu su tokiomis stambiomis kooperacinėmis bendrovėmis kaip ,,Pienocentras“ ir ,,Maistas“, ,,Lietūkis“ užvaldė visą šalį, pajėgdamas konkuruoti su bet kuria prekybos įmone. 5. Lietuvos ūkis sparčiai kilo. Prie bendro Lietuvos ūkio kėlimo daug prisidėjo „Lietūkis“.6. Per 17 „Lietūkio“ veiklos metų jo apyvarta pasiekė 700 mln.litų. Bet Okupacija nutraukė šią pradėtą veiklą. 7. Antro nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje viso ,,Lietūkio“ sukurtos bendrovės, tokios kaip ,,Linas“ ir ,,Sodyba“ ir kitos,iš karto pradėjo aktyvią veiklą, kurią nutraukė bolševikų okupacija. Be abejo, ateityje tokių kooperacinių bendrovių būtų atsiradę ir daugiau, kurias ,,Lietūkis“ būtų inspiravęs ir parėmęs.8. Prasidėjus bolševikinei okupacijai, komisarų akys tuojau nukrypo į Lietuvos pramonės ir prekybos įmones. 1940 metų liepos 26d. Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambios pramonės nacionalizavimo. Taip buvo nacionalizuotos ir kooperacijos bendrovės, tarp jų ir ,,Lietūkis“. Pirmiausiai buvo nacionalizuoti ,,Lietūkio“ sandėliai, šaldytuvai, parduotuvės. Po to ,,Lietūkio“ akcininkai privalėjo atiduoti visas akcijas. Tai visiškai sužlugdė ,,Lietūkį“ ir kitus didžiuosius kooperatyvus, nurtaukė jų veiklą. Du dešimtmečius trukęs kruopštus, pažangus kooperacinis darbas nuėjo veltui.
LITERATŪRA
1. ,,Bendras darbas” Kooperacijos reikalams skiriamas dvisavaitinis laikraštis; Lietuvos Kooperatyvų Taryba; 1930-1940m.m.2. Kemežys V. ,,Lietuva 1918-1938: leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti” Vilnius ,,Šviesa” 1990; 111-122 pus..3. ,,Kooperacija“ Nemokamas „Ūkininko“ skyrius – priedas; 1925-1927m.m.4. ,,Lietuvių enciklopedija“ 12 tomas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, Printed in USA; 1953m. 411-420 pus..5. Sasnauskas P. ,,Kooperacijos raida Lietuvoje“ Vilnius ,,Logos leidykla“ 1998; 78-247 pus..6. Švoba J. ,,Seiminė ir prezidentinė Lietuva” Vilnius ,,Vyturys” 1990; 264-265 pus..7. ,,Tautos ūkis” Savaitinis ekonominis žurnalas; 1930-1940m.m.8. ,,Verslas” Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos laikraštis; 1932-1939m.m.9. ,,Žemės ūkis ir kooperacija” Koop.spaudos bendrovė “Ūkininkas”; 1923-1925m.m. 10. http://kooperacija.zur.lt/ 11. http://ls1919.coolfreepages.com/GeVask/html/ukis1919-1928.html 12. http://ls1919.coolfreepages.com/GeVask/html/kursas.html#Prekyba 13. http://www.ic.lt/lietkoop/default.asp?DL=L&Code=&TopicID=7 14. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030606/ukis_01.html