2 pasaulinio karo veikejai.

Benitas Musolinis
1883 -1945
Jis gimė kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje. Jaunystėje pasinėrė į
politiką, žavėjosi anarchizmu, vėliau tapo vienas iš socialistų partijos vadovų ir laikraščio “Avanti” redaktoriumi, bet už raginimą Italijai stoti į karą Antantės pusėje iš partijos buvo išmestas. 1915 – 1917 m. dalyvavo kare ir buvo sunkiai sužeistas. 1919 m. Milane įkūrė buvusių karo dalyvių organizaciją, kurios nariai vadinosi fašistais. Skleidė socialinę ir nacionalinę propagandą, kovojo su socialistais ir demokratiniu judėjimu. 1921 m. buvo išrinktas į parlamentą. Jo iniciatyva 1921 11 07 – 10 dienomis buvo įkurta Italijos fašistų partija. 1922 m. spalio mėn. poo “žygio į Romą” Musolinį karalius Emanuelis II paskyrė premjeru. Nuo tada jis ėmė kurti fašistinę valstybę, tapusią idealu daugelio šalių fašistams. Nuo 1926 m. perėjo prie diktatūrinio valdymo. Tautoje jis buvo vadinamas Duče (vadu). Jam valdant, panaikintos visos demokratinės laisvės ir teisės, už politinius įsitikinimus imta persekioti, žudyti žmones. Musolinis šalyje organizavo viešuosius darbus, militarizavo ekonomiką ir kūrė didžiulę armiją. 1929 m. su Vatikanu pasirašė Laterano susitarimą. 1935 – 1936 m. kariavo su Etiopija ir ją užgrobė, dalyvavo 1936 – 1939 m. Ispanijos pilietiniame kare (rėmė frankistus). 1939 09 25 įkūrė vaadinamąją Berlyno – Romos ašį, 1939 m. užgrobė Albaniją. 1940 m. įstojo į Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėj ir okupavo dalį Prancūzijos, Jugoslavijos, Graikijos. Italijai pralaimint karą, 1943 07 24 Musolinis nušalintas nuo valdžios, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Bet Hitleris pasirūpino jo išvadavimu ir gražinimu į valdžią. 1945 m. ba

alandžio mėn., Italijos šiaurėj vykstant antifašistiniui sukilimui, diktatorius, lydimas 200 esesininkų būrio, bandė sprukti iš Italijos. Nors ir persirengusį kariška uniforma partizanai jį atpažino, suėmė, po kelių dienų nužudė, o lavoną pakabino už kojų vienoje iš degalinių.

Musolinis buvo išsilavinęs, jaunystėje talentingas žurnalistas, geras oratorius. Jis rašė eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Gyveno sveikai: negėrė, nerūkė, sportavo, miegodavo 9 val. per parą.

Stalinas
1879 – 1953
Stalinas (tikroji pavardė Josifas Džiugašvilis) gimė 1897 12 21 Gorio mieste Gruzijoje, batsiuvio šeimoje. Nuo 1894 m. mokėsi Tbilisio stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Už dalyvavimą marksistinėje veikloje 1899 m. pašalintas iš seminarijos, pasidarė profesionaliu revoliucionieriumi. 1902 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą (tai buvo tik pirmasis iš šešių jo areštų). Iki 1917 m. jis buvo aktyvus RSDDP (b) narys, šiuo laikotarpiu (1913 m.) ir pasirinko pseudonimą “Stalinas” (“plieninis žmmogus”).
1917 m. Spalio bolševikiniame perversme Stalinas neturėjo pagrindinio vaidmens. Tačiau kitus dvejus metus jis buvo labai aktyvus (1917 – 1922 buvo RSFSR tautybių reikalų, 1919 – 1920 m. – valstybės kontrolės, 1920 – 1922 m. – inspekcijos liaudies komisaru) ir 1922 metais tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai įtakoti partijos valdymą ir lėmė sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties. Aišku, jog Leninas norėjo, kad jo įpėdinis būtų Trockis. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau po Le
enino mirties, 1924 m. pradžioje, Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Be to, pasisekė sujungti jėgas su politinio biuro svarbiais nariais L. Kamenevu ir G. Zinovjevu ir suformuoti “troiką”, kuri padėjo susidoroti su Trockiu ir jo pasekėjais. Po to Stalinas sutriuškino ir šiuos savo sąjungininkus. Iki 1930 m. jis tapo vieninteliu SSRS diktatoriumi. Jis padarė galą Lenino ūkinių nuolaidų (NEP’o) politikai ir pradėjo beatodairišką SSRS pramoninimo ir kolektyvinimo programą, vykdomą penkmečiais. Organizavo masinius teroro aktus. Dėl valdžios kaltės 1932 – 1933 m. badu mirė 7 – 13 mln. žmonių. 1936 – 1938 m. surengė represijas prieš partijos ir armijos vadus. Jam vadovaujant, 1936 m. buvo priimta SSRS konstitucija, skelbusi apie socializmo pagrindų sukūrimą.
1939 m. suartėjo su nacių Vokietija, remdamasis su ja pasirašytais slaptais susitarimais. 1939 – 1940 m. užgrobė Pabaltijį, dalį Lenkijos, Suomijos, Besarabiją. Bet Vokietijai užpuolus SSRS 1941 06 22, sėkmingai organizavo gynybą, o vėliau ir Vokietijos sutriuškinimą, dalyvavo Teherano (1943 m.), Jaltos ir Postdamo (1945 m.) antihitlerinės koalicijos konferencijose. 1945 m. pats sau suteikė SSRS generalismo vardą. Po karo įvedė bolševikinį režimą daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, vykdė trėmimus Pabaltijyje ir kitur. Mirė Maskvoje 1953 03 05. Stalino kultas ir klaidos pasmerktos 1956 m. partijos XX suvažiavime

Adolfas Hitleris
1889 – 1945
Jis gimė 1889 m. Braunau mieste Austrijoje, muitinės tarnautojo Šiklgruberio šeimoje. Jaunystėje buvo nevykusiu dailininku, vėliau tapo karštu vokiečių nacionalistu. Pirmojo pasaulinio karo metais Hitleris tarnavo Vokietijos

armijoje, buvo su

užeistas ir gavo du medalius už drąsą. Vokietijos pralaimėjimas kare jam sukėlė šoką ir įtūžį. 1919 m. būdamas 30 metų, Hitleris įstojo į mažytę dešiniųjų partiją Miunchene, kuri greitai pakeitė savo pavadinimą į Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partiją (VNSDP). Per 2 m. jis tapo neginčijamu jos vadu – fiureriu. Tarp bendraminčių garsėjo kaip geras oratorius. Kalbėdavo aistringai, uždegančiai, sugebėdavo pritraukti įvairiausios publikos dėmesį. Hitlerio vadovaujama nacistinė partija greitai sustiprėjo ir 1923 m. lapkritį bandė įvykdyti valstybinį perversmą, žinomą “Miuncheno alaus pučo” vardu. Šiam nepavykus, Hitleris buvo suimtas, tardytas kaip išdavikas ir nuteistas. Landsbergo kalėjime jis sėdėjo tik vienerius metus. Ten būdamas jis parašė garsiąją knygą “Mano kova” (1925 m.), kurioje išdėstė partijos veikimo principus ir vokiečių tautos tikslus. Įsteigė partijos smogikų būrius (SA) ir specialius gynybos būrius (SS). Jo partiją rėmė Vokietijos stambieji pramoninkai. Ypač VNSDP susidomėta didžiosios ekonominės krizės metais (1929 – 1933). Jo vadovaujama partija laimėjo rinkimus į parlamentą, ir Hitleris 1933 01 30 buvo paskirtas Vokietijos kancleriu. Nuo 1934 08 02, mirus prezidentui P. Hindenburgui, jis ėjo prezidento ir kanclerio pareigas, nuo 1938 m. tapo ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Vykdė plačią antikrizinių priemonių programą, kuri padidino gamybą, pertvarkytą karo reikalams, plėtė statybas ir kt. Tuo būdu buvo likviduojamas nedarbas. 1936 m. įvykdė ekspanciją į demilitarizuotą Reino zoną, 1936 – 1939 m. dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare frankistų pusėje, 1938 m. anšliusavo Austriją ir užgrobė Če
ekoslovakijos Sudetų kraštą, 1939 m. prisijungė Čekiją ir Lietuvos Klaipėdos kraštą. 1939 09 01 Hitleris po slaptų susitarimų su SSRS (1939 08 23) pradėjo Antrąjį pasaulinį karą užpuldamas Lenkiją. Per 1939 – 1941 m. užėmė Daniją, Norvegiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą, 3/5 Prancūzijos, Graikiją, Jugoslaviją, o 1941 06 22 pradėjo karą su SSRS, kurį pralaimėjo 1945 05 08. Besibaigiant karui Hitleris nusižudė (1945 04 30). Jis nepasižymėjo emocine pusiausvyra, buvo jautrus, bet kartu labai žiaurus ir klastingas. Jo gyvenimas buvo keistas.

Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net “žemesniajai” rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo “žydu pavojaus”, o tą “gelbėjimą” suprato kaip visų žydų sunaikinimą
Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje.
Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys – baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai tautos žmonių. Siaubingas žydu genocidas Antrojo pasaulinio karo metais pavadintas holokaustu
Johanas Ribentropas
1893 – 1946
Jis gimė 1893 04 30 Vėzelio tvirtovėje, prie Reino, vokiečių bajoro, artilerijos karininko
šeimoje. Vaikystėje norėjo tapti smuikininku. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kartu su tėvais gyveno Anglijoje, JAV, Kanadoje. Prasidėjus karui grįžo į Vokietiją ir savanoriu įstojo į husarų pulką, buvo apdovanotas. Kaip vieno generolo adjutantas dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. Išėjęs į atsargą užsiėmė ūkine veikla. Nuo 1928 m. pradėjo domėtis politika, 1932 m. įstojo į VNSDP. Tapo Hitlerio patarėju užsienio politikos klausimais. 1934 m. buvo paskirtas partijos užsienio reikalų skyriaus viršininku. 1935 m. sėkmingai vedė derybas su Anglija ir su ja pasirašė Laivyno sutartį. 1936 – 1938 m. buvo Vokietijos ambasadorius Anglijoje, o 1938 – 1945 m. Vokietijos užsienio reikalų ministras. Jis vadovavo svarbiausių nacių agresijos aktų diplomatiniam parengimui. J. Ribentropas sudarė Berlyno – Romos ašies sutartį (1936 09 25) ir vadinamąjį Molotovo – Ribentropo paktą (1939 08 23), grasinamu ultimatumu atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Prisidėjo prie 1939 09 01 Lenkijos užpuolimo parengimo. Antrojo pasaulinio karo metais (1939 – 1945) daug dėmesio skyrė Italijai, Japonijai ir kitoms satelitinėms valstybėms, derino su jomis bendrus karinius veiksmus ir stiprino sąjungą. Besibaigiant karui ir nusižudžius Hitleriui (1945 04 30) admirolas Denitsas Ribentropą atleido iš pareigų. Britų okupacinė kariuomenė jį suėmė kaip karo nusikaltėlį. Niurnbergo teismas nuteisė J. Ribentropą mirties bausme, ir 1946 10 16 jis buvo pakartas kartu su kitais 9 nusikaltėliais. Žmona 1953 m. išleido jo atsiminimus “Tarp Londono ir Maskvos”.
Viačeslavas Molotovas
1890 – 197?
Jis gimė Kirovo srities Kukarkos mieste. Nuo 1906 m. buvo Rusijos bolševikų partijos narys. Iki

1917 m. jis dirbo bolševikų partinį darbą Kazanėje, Vologdos gubernijoje, Peterburge, buvo caro valdžios represuotas. Dalyvavo 1917 m. Vasario revoliucijoje ir Spalio ginkluotame perversme. Po to dirbo bolševikų partiniame aparate Kijeve ir Maskvoje, o 1930 1941 m. buvo sovietinės vyriausybės (LKT) vadovas, 1939 – 1949 m. ir 1953 – 1957 m. dar ir SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras. Po karo buvo SSRS ambasadoriumi Mongolijoje (1957 – 1960 m.), sovietinės delegacijos vadovu Vienoje Tarptautinės atominės energetikos agentūroje. Labiausiai Molotovas žinomas kaip SSRS atstovas pasirašant sutartis su Vokietija prieš Antrąjį pasaulinį karą (šiandien slaptieji protokolai vadinami Molotovo – Ribentropo paktais). Tai 1939 08 23 SSRS – Vokietijos nepuolimo sutartis, 1939 09 28 SSRS – Vokietijos draugystės ir sienų nustatymo sutartis bei 1940 01 10 SSRS – Vokietijos išplėstinė ūkinė sutartis. Remiantis šių sutarčių slaptaisiais protokolais apie įtakos sferas Rytų Europos šalyse, SSRS 1939 – 1940 metais okupavo 1/10 Suomijos, Lietuvą, Estiją, Latviją, Rytinę Lenkiją, Besarabiją (Rumunijos dalį). V. Molotovas taip pat dalyvavo garsiuosiuose antihitlerinės koalicijos dalyvių aukščiausio lygio pasitarimuose Teherane (1943 m.), Kryme (1945 m. vasario mėn.) ir Postdame (1945 m. liepos rugpjūčio mėn.)
Vinstonas Čerčilis
1874 – 1965
Jis buvo Didžiosios Britanijos valstybės veikėjas. Gimė Oksfordšyre, Blenheim Pajyje, Malboro hercogo giminės aristokratų šeimoje, mokėsi privačiose mokyklose, kur pasižymėjo kaip nepaprastai užsispyręs, bet turintis gerą atmintį mokinys. Domėjosi istorija, literatūra, prancūzų kalba. Po to mokėsi Sandhersto karo mokykloje, tarnavo britų kariuomenėje Kuboje (ten išmoko rūkyti cigarus), Indijoje, Sudane, Pietų Afrikoje. Buvo patekęs į būrų nelaisvę Pietų Afrikoje. Tada jis išgarsėjo kaip korespondentas savo straipsniais. 1900 – 1964 m. (išskyrus 1922 – 1924 m.) buvo Anglijos parlamento Bendruomenių rūmų narys. 1900 – 1905 m. ir nuo 1925 m. buvo konservatorių partijos narys, o nuo 1905 iki 1922 m. priklausė liberalų partijai. 1908 – 1922 m. užėmė įvairius ministrų postus. 1940 – 1945 m. Buvo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, 1940 – 1955 m. – konservatorių partijos lyderis. Jis daug prisidėjo prie antihitlerinės koalicijos formavimo. Su JAV prezidentu F. D. Ruzveltu 1941 m. pasirašė Atlantos chartiją, kurioje išdėstytas požiūris į pasaulio sutvarkymą po karo. Dalyvavo Teherano (1943 m.), Jaltos ir Postdamo (1945 m.) konferencijose. 1946 03 05 Fultone (JAV) jis pasakė kalbą, kuri įvardijo prasidėjusį “šaltąjį karą”. 1951 – 1955 m. vėl buvo ministru pirmininku, prisidėjo prie tarptautinių karinių blokų kūrimo. Net pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos (1955 m.), dar kurį laiką turėjo įtakos Didžiosios Britanijos valdantiesiems sluoksniams.

V. Čerčilis yra parašęs ir ne vieną knygą. Tai “Pasaulio krizė” (6 t., 1923 – 1931 m.), atsiminimus “Antrasis pasaulinis karas” (6 t., 1948 – 1954 m.), “Angliškai kalbančių tautų istorija” (4t., 1956 – 1958 m.). 1953 m. gavo literatūrinę Nobelio premiją. 1965 01 24 mirė Londone.
Šarlis de Golis
1890 – 1970
Jis buvo Prancūzijos politinis ir valstybės veikėjas. Dalyvavo Pirmajame
pasauliniame kare. Bręstant Antrajam pasauliniam karui savo teoriniuose darbuose jis rekomendavo Prancūzijos vyriausybei sukurti mechanizuotą kariuomenę ir naudoti dideles tankų jėgas, derinant veiksmus su aviacija ir pėstininkais. Prasidėjus karui, 1939 – 1940 m. vadovavo penktosios armijos tankų daliniams, gavo generolo laipsnį. 1940 06 05, kai didžioji prancūzų armijos dalis buvo sumušta, tapo gynybos ministro pavaduotoju, priešinosi daugelio ministrų ketinimui kapituliuoti. Kapituliacijos išvakarėse (1940 06 14) jis išvyko į Didžiąją Britaniją ir birželio 18 d. kreipėsi per radiją į prancūzų tautą, ragindamas nenutraukti kovos. Karo metu emigracijoje vadovavo “Laisvosios Prancūzijos” judėjimui ir prancūzų karinėms pajėgoms, kurios sąjungininkų pusėje kariavo su hitlerine Vokietija. Nuo 1943 m. birželio mėn. buvo Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komiteto vienas iš dvejų pirmininkų (nuo 1943 m. lapkričio mėn. – pirmininkas), 1944 – 1946 m. buvo Prancūzijos vyriausybės vadovas.

Po karo Š. de Golis bandė sukurti Prancūzijoje prezidentinį režimą, 1947 m. įkūrė Prancūzų tautos susivienijimo partiją ir vadovavo jai. 1953 m. ją paleido ir iš politinės veiklos formaliai pasitraukė. Bet 1958 m., dėl pučo prancūzų Alžyre kilus politinei krizei, dauguma šalies politinių veikėjų pakvietė de Golį perimti valdžią. 1958 06 01 tapęs ministru pirmininku, parengė naują konstituciją, kuri sumažino parlamento ir išplėtė prezidento teises. 1959 – 1969 m. jis buvo Prancūzijos prezidentu. Užimdamas šias pareigas stiprino užsienio politikos savarankiškumą (1966 m. Prancūzija buvo net išstojus iš NATO). Jo prezidentavimo metais dauguma Prancūzijos kolonijų gavo nepriklausomybę.
KAZYS GRINIUS (1866-1950)
Gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės aps. Sasnavos vls. Selemos Būdos k.
Pradinę mokyklą lankė oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje. Baigė Marijampolės gimnaziją, o 1893 m. – Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Studijų metu buvo trumpai kalintas Maskvos Butyrkų kalėjime už dalyvavimą studentų riaušėse (1889 m.).
Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske buvo punkto kovai su cholera gydytojas.
1893 m. 9 mėnesius plaukiojo laivo gydytoju Kaspijos jūroje. 1894 m. vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, po 2 metų persikėlė į Virbalį, dar vėliau – į Naumiestį. 1898 – 1903 m. gyveno Pilviškiuose, vėliau vėl Marijampolėje, kur už lietuvių kultūrinę veiklą trumpai buvo kalintas. 1905 m. gyveno Vilniuje, 1906 m. vėl Marijampolėje, kur vėl kartu su žmona 2 savaites kalintas kalėjime už lietuvišką veiklą. 1908 – 1910 m. gyveno Vilniuje. 1910 m. Marijampolės kalėjime vėl kalintas apie 1,5 mėnesio.
1914 – 1919 m. su šeima gyveno Rusijoje. 1917 m. Voroneže išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919 m. atsidūrė Paryžiuje, buvo Lietuvos delegacijos repatriacijos komisijos pirmininkas, rūpinosi lietuvių grįžimu iš vokiečių nelaisvės į tėvynę, padėjo apie 1 000 tautiečių.
1919 m. grįžo į Lietuvą.
Buvo Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys.
1920.VI.19 – 1922.II.2 vadovavo VI Ministrų kabinetui.
1922 m. tapo Kauno savivaldybės medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju.
1926 m. birželio 7 d. išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu.Juo išbuvo iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo.
Vėliau dirbo Kauno savivaldybėje.
Vokiečių okupacijos metais už protestą dėl žydų žudymo metams buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą.
1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. atvyko į Čikagą (JAV).
Vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, vienas varpininkų organizacijos vadovų, vienas Lietuvos demokratų partijos programos autorių (1906 m.)
Redagavo “Lietuvos ūkininko kalendorių”, “Ūkininką”, “Varpą”, “Sveikatą”, “Lietuvos žinias”, “Kovą su džiova”, “Pieno lašą”.
Bendradarbiavo “Aušrinėje”, “Lietuvos ūkininke”, “Vilniaus žiniose”. Išvertė į lietuvių kalbą ir išleido “Lietuvos Darbininko” 1,2 Nr.
Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę ir mokslo populiariąją literatūrą, parašė atsiminimų dvitomį.
Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje.

Leave a Comment