1991m sausio 13-oji

1991m. Sausio 13-oji

Laisvė- didžiausia kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos vertybė. Deja, ji reikalauja aukų. Kartais labai didelių .. Tikriausiai nėra pasaulyje tokios tautos, kuri kovoje už savo laisvę būtų patyrusi tiek kančių , priespaudos , neteisybės , kiek patyrėme mes – lietuviai. Visą Lietuvos istoriją būtų galima pavadinti vienu žodžiu- stebuklas. Stebuklas, kad išsaugojome lietuvišką žodį tamsiais spaudos draudimo metais. Stebuklas,kad vien per pastarąjį šimtmetį išgyvenę du baisius karus ir iškentę penkiasdešimt metų trukusią žiaurią sovietinę okupaciją, mes vis dar esame. 1991-jų metų sausio 13- oji daar kartą , šįkart galutinai ir nenuginčijamai , patvirtino : mes būsime! Būsime , nes tautos su tokiu beprotišku laisvės troškimu, begaliniu ryžtu ir neapsakoma drąsa, sunaikinti neįmanoma.

Tad prisiminkime Lietuvos kelią iki kruvinojo sausio sekmadienio . Dar devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuva tvirtai geležinėmis grandinėmis buvo prikaustyta prie sovietų imperijos . Tuo metu bet koks laisvės ar lietuviškumo daigelis būdavo negailestingai užgniaužiamas sovietų valdžios. Tad vargu , ar tuo metu lietuviai tikėjo , kad vos už dešimties metų išauš išsvajotoji nepriklausomybė. Tačiau antroje devintojo dešimtmečio pusėje, už sovietų immperijos vairo stojus M. Gorbačiovui, situacija iš esmės pasikeitė. Prasidėjo perestroikos metai, Lietuvoje padvelkė gaivūs permainų vėjai. Atrodo, lietuviai patikėjo, jog jie išgyvena lūžio momentą, jog laisvė jau ranka pasiekiama. Kilnaus idealo vienijami ir ryžto kupini žmonės susibūrė į Lietuvos Sąjūdį .

Lietuvos Sąjūdis išsiveržė su tokia didžiule jėga ir beribiu entuziazmu, jog jį sustabdyti buvo neįmanoma. Atrodo, netrukus ir kitos tautos patikėjo artėjančia laisve. O tikėjimas yra galinga jėga , ir tuo netruko įsitikinti visas pasaulis . 1989-ųjų metų rugpjūčio 23-iąją rankomis susikibusių gyvų žmonių grandinė, nusidriekusi nuo Vilniaus iki Talino parodė, kad žmogaus laisvės troškimas yra stipresnis už bet kokį ginklą ar barjerą. Po kelių mėnesių griuvo Berlyno siena. Dabar jau buvo aišku, kad Blogio imperija byra ir yra pasmerkta žlugti. Įkvėpti lietuviai 1990-ųjų kovo 11-ąją atkūrė nepriklausomybę. Deja, mūsų kova už laisvę tuo dar nesibaigė. Imperija niekaip negalėjo susitaikyti su savo vergo praradimu. Tuomet išaušo 1991-ųjų sausis , garbingiausias , bet, deja, tragiškiausias mėnuo Lietuvos istorijoje.

Sausio7 dieną Lietuvą apgaubia tamsūs nerimo debesys. TSSRS gynybos ministras D. Jazovas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui pranešė, kad į Lietuvą bus įvesta desantininkų divizija jaunuolių prievartiniam ėmimui į Tarybinę Armiją. Po kelių dienų M. Gorbačiovas pareikalavo Lietuvos,nepriklausomos ir suverenios valstybės, laikytis TSRS konstitucijos ! Tai tik dar kartą parodė sovietų įžūlumą, jų nesugebėjimą susitaikyti su realybe. Sovietinė valdžia neapsiribojo vien politiniais žaidimais ir intrigomis. Jau sausio 11-ąją Lietuvoje prasidėjo karinės provokacijos . Visoje šalyje buvo užiminėjami strateginiai objektai, sutrikdyta susisiekimo ir transporto sistema. Ką tik laisvę atgavę lietuviai suprato, ka
ad jų tėvynei iškilo didžiulis pavojus. Žmonės žinojo, kad tos dienos Lietuvai gali būti lemtingos: arba mūsų tėvynė galutinai išsivaduos iš priespaudos arba vėl pateks vergijon. Tačiau pajutę nuostabų laisvės skonį, žmonės jau nė už ką nebūtų sutikę vėl tapti imperijos vergais. Per Lietuvą nusirito galinga it cunamis patriotizmo banga.Visi- studentai , pensininkai, miestų darbininkai, kaimo žmonės, kunigai , net moterys ir vaikai – plūdo į Lietuvos širdį Vilnių. Tai patriotizmu ir entuziazmu trykštančiai miniai nebuvo nieko neįmanomo. Tų žmonių širdys plakė vienu ritmu, juos vienijo lietuviška daina, jų protus užvaldė vienintelis tikslas, vienintelė idėja- laisvė. Laisvė Lietuvos valstybei. Laisvė lietuviškai kalbai. Todėl žmonės plikomis rankomis pastatė tvirtus barjerus , kuriais tikėjosi apsaugoti parlamento pastatą- valstybės nepriklausomybės simbolį. Kiti rankomis apglėbė televizijos bokštą- lietuviško žodžio laisvės simbolį.Žmonėm buvo šalta, jie buvo sunerimę. Bet argi gali šaltis ar rusų tankas įbauginti laisvės ištroškusį lietuvį? Tikrai ne. Tačiau tai, kas įvyko sausio 13- osios naktį , buvo baisiau už patį baisiausią košmarą. Nėra pasaulyje žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti tą kruvinąją naktį, todėl aš tik atpasakosiu tai, ką matė ir patyrė prie televizijos bokšto buvę žmonės.

Sausio 13-oji , 1val 50 min nakties , televizijos bokšto prieigos , Vilnius. Tankai pradeda supti televizijos bokštą. Siekdami įbauginti žmones, šarvuočiai vieną po kito traiško automobilius.Apsupę bo
okštą , tankai demonstratyviai nukreipia vamzdžius į žmonių minią ir pradeda šaudyti tiesiai žmonėms virš galvų . Ant beginklių vyrų ir moterų krenta stiklai, sproginėja jų ausų būgneliai, pasipila kraujas. Tačiau minia laikosi tvirtai, nepasiduoda . Tuomet rusų šarvuočiai nesivaržydami pradeda važiuoti tiesiog ant žmonių . Po vienu tanku parkrinta mergina. Žmogau, sustok! Viešpatie, juk tai ne uola, ne medis stiprus , tai –jauna mergina, vardu L. Asanavičiūtė! Bet tankas nesustoja. Nesustoja ir kiti šarvuočiai ... Visa tai matantiems žmonėms tekyla vienas klausimas: nejau tuos tankus vairuoja žmogus?! Tuo tarpu priešais šarvuočius einantys kareiviai , įsisuka į minią ir šautuvų buožėmis bei lazdomis daužo lietuvių moterų ir vyrų galvas. Kiti desantininkai mėto sprogmenų paketus. Tiesiai į minią. Tiesiog ant žmonių.. Kareivių akyse- nepaaiškinamas įsiutis , pyktis ir . pasitenkinimas . Prie greitosios medicinos pagalbos automobilių atnešama vis daugiau sužeistųjų su praskeltomis galvomis, nutrauktomis kojomis, sužalotomis ausimis , akimis. Prie televizijos bokšto vis daugiau kraujo. Neįtikėtina , bet minia dar laikosi ir nesiruošia trauktis. Pykčio apimti automatininkai, prieš tai šaudę į žemę, koviniais šoviniais ima šaudyti į bokštą apstojusius žmones . Galinga kulkų kruša lekia tiesiai į išsigandusius beginklius žmones . Vienas iš tokių žmonių buvo vos septyniolikos sulaukęs D. Gerbutavičius . Kulkos pataikė į jo kojas. Jau prie tvoros, dar įsikibęs rankomis , bandė perlipti – peršovė rankas. Penktoji kulka į nugarą buvo paskutinė . Šitaip k
kariškiai , tikrąją to žodžio prasme, linksminasi apie dvi valandas. Per šį laiką kareiviai užima Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Namuose prie televizorių likę žmonės mato dramatiškus vaizdus : “Panoramos” vedėja ,aidint šūviams ir dūžtant stiklams, dar stengiasi padrąsinti žmones : “ Mes vis dar čia, mes su jumis”. Bet staiga transliacija nutrūksta ir stoja baisi tyla. Dar baisesnė tyla prie televizijos bokšto, kur beginkliai žmonės galiausiai neatsilaiko prieš rusų tankus, sprogmenis ir kulkas. Visur tyla.

Tą naktį buvo negailestingai nužudyta 14 žmonių . 14 šeimų gedėjo , netekę tėvo , sūnaus , brolio, dukters. Dar 30 žmonių dingo be žinios . Daugiau nei pusė tūkstančio vyrų ir moterų buvo sužeista, kai kurie jų visam gyvenimui liko invalidai. Sunkios buvo televizijos bokšto gynėjų fizinės traumos, bet dar didesnės buvo jų dvasios žaizdos . Šios žiaurios , nežmoniškos akcijos pasekmė – šimtai sulaužytų likimų, sugriautų gyvenimų, sudužusių svajonių.

Be abejonės, sovietų valdžia suprato , kokį baisų nusikaltimą prieš žmoniją ji įvykdė, ir stengėsi tai nuslėpti nuo pasaulio . Okupantai, užėmę televizijos bokštą, tikėjosi atimti iš lietuvių žodžio laisvę. Sovietinė propaganda tuojau pat paskelbė, esą Lietuvoje įvyko susirėmimas tarp nepriklausomybės šalininkų ir jos priešininkų, o Tarybinė armija esą panaudojusi ginklą gindamasi . Koks niekingas ir bjaurus buvo tas melas.Iš tiesų Lietuvoje nebuvo jokių nepriklausomybės priešininkų. Tebuvo laisvės trokštanti lietuvių tauta ir saujelė tėvynės išdavikų, t.y. komunistų partijos narių ir jedinstvininkų . Absurdiškiausias ir netgi šventvagiškas buvo sovietų teiginys, esą jų armija panaudojo ginklą savigynai. Mielieji ponai, nuo ko gi jūs gynėtės? Nuo moterų, kurių vienintelis ginklas- malda, lietuviška daina ir trispalvė rankoje? O galbūt jus išgąsdino sužeistas berniukas, kurį pribaigėte šūviu į nugarą? Laimei, šįkart teisybė triumfavo. Sovietai nesugebėjo užgniaužti laisvo lietuviško žodžio. Kai kruvinąją sausio 13-osios naktį Vilniuje stojo tyla, pradėjo veikti nedidelio galingumo stotis Kaune ( Sitkūnuose) Ši nedidelė , ryžtingai nusiteikusių kauniečių saugoma stotis, paskelbė pasauliui tiesą apie sausio 13-osios įvykius.

Žinios apie įvykius Lietuvoje pasaulyje sulaukė daug dėmesio , sukėlė audringas reakcijas.Pasaulio viešoji nuomonė buvo aiški. Milijonai paprastų žmonių nuo Europos iki Australijos, nuo JAV iki pačios Tarybų Sąjungos buvo savo nepriklausomybę ginančios Lietuvos pusėje. Lietuva didelės paramos susilaukė iš Katalikų bažnyčios . Popiežius Jonas Paulius II , Vatikane laikydamas mišias, ištarė: Matau būrį lietuvių. Noriu užtikrinti, kad kenčiu su jumis ir meldžiuosi už jus”. Tačiau, be abejonės vien pasaulio visuomenės ar popiežiaus paramos mūsų šaliai tuo metu neužteko . Lietuvai reikėjo politinės paramos , o jos labai trūko. Mūsų valstybę ryžtingai parėmė Lenkija, Čekoslovakija , Šiaurės valstybės ir ypač Danija,kuri pažadėjo suteikti Lietuvos vyriausybei prieglobstį, jei šiai tektų trauktis į užsienį. Deja, nuo Lietuvos nusisuko Vakarai . JAV , kitos didžiosios Vakarų valstybės, tarptautinės organizacijos , kaip NATO ar EEB, viso labo išreiškė pasipiktinimą Sovietų Sąjungos išpuoliu, tačiau nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Buvo daug siūlymų nutraukti TSRS ekonominę pagalbą, tačiau nė vienas iš jų nebuvo priimtas. Apskritai , Vakarų reakcija į įvykius Lietuvoje buvo labai švelni, neryžtinga. Vienas Danijos laikraštis netgi rašė , kad Vakarai be priežasties” “čiupinėja “ Gorbačiovą aksomo pirštinėmis”. Iš tiesų, Vakarai turėjo aiškią priežastį pataikauti Gorbačiovui. Amerika tuo metu ruošėsi karui su Iraku , ir jai buvo būtina Sovietų Sąjungos parama. Ignoruodama įvykius Lietuvoje, JAV sausio 17 dieną Persų įlankoje pradėjo operaciją “ Audra dykumoje” . Geriausiai to meto tarptautinę situaciją atskleidžia Lietuvos užsienio reikalų ministro A. Saudargo žodžiai : “ Visas pasaulis kovoja, siekdamas išlaisvinti Kuveitą, bet tai kova dėl aukso ir naftos . O Lietuva kovoja dėl laisvės”.
Tad kaip gi vertinti M. Gorbačiovo ir JAV vaidmenį kruvinų sausio 13-osios įvykių kontekste. Nors pats TSRS vadovas neigė, davęs įsakymą užimti televizijos bokštą, būtent jį galima laikyti didžiausiu tragedijos kaltininku. Šiaip ar taip, kai valstybės vadovas užtikrina, kad nebus naudojama smurto, o po to tankai Vilniuje atidengia ugnį į neginkluotus piliečius , tai yra tik dvi galimybės : arba Gorbačiovas sąmoningai melavo , arba generolai jo nebeklausė. Po kruvinojo sekmadienio švedų rašytoja A.Lindgren nusiuntė Gorbačiovui laišką , kuriame klausė: “ Visi vaikai turi gyventi saugiai- vadinasi, ir lietuvių, ir latvių, ir estų vaikai. O kodėl taip nėra ? Kodėl jie dabar mirtinai išgąsdinti sovietų tankų ir kulkosvaidžių?” Taigi, kruvinasis sausio 13-osios sekmadienis yra didžiulis nusikaltimas, o jo rengėjas Gorbačiovas greičiau vertas ne Nobelio taikos premijos laureato , o nusikaltėlio vardo. Tuo tarpu kalbant apie JAV vaidmenį , galima konstatuoti , kad Amerika eilinį kartą apgavo Lietuvą. Taip buvo po Antrojo pasaulinio karo , kai JAV Atlanto chartijoje žadėjo Lietuvai laisvę, bet pažado neištesėjo, taip nutiko ir 1991-ųjų sausį , kai JAV paliko Lietuvą bėdoje. Tad ko verta amerikiečių garsiai deklaruojama laisvė ir demokratija , jei Kuveito nafta amerikiečiams pasirodė brangesnė už lietuvių laisvę. Lietuviai apgynė nepriklausomybę savo kūnais, savo krauju. Mes įrodėme, kad laisvė mums- tai ne tuščias skambus žodis, o didžiausia vertybė, galbūt didesnė už patį gyvenimą. Tuo mes galime ir turime didžiuotis. Didžiuotis savo istorija, savo šaknimis, savo valstybe.

Šiandien minime penkioliktąsias sausio 13-osios metines. Tad kas Lietuvoje pasikeitė per tuos penkiolika metų nuo 1991-ųjų? Lietuva įtvirtino savo nepriklausomybę, buvo pripažinta pasaulyje, sustiprėjo ekonomiškai. Mūsų sostinę papuošė aukšti dangoraižiai, miestai išaugo ir išgražėjo. O mes? Kas atsitiko su mumis ? Kur dingo Sąjūdžio dvasia? Kur ta vienybė, ryžtas, tikėjimas , kuris prieš penkiolika metų padėjo mums iškovoti laisvę? Kur pražuvo mūsų patriotizmas? 1991-aisiais dėl tėvynės žmonės buvo pasiryžę lįsti po tanko vikšrais . Šiandien dėl didesnio duonos kąsnio mes paliekam savo šalį likimo valiai. Kur mūsų garbė , orumas ? Žmonės, atsibuskit! Atsipeikėkit! Vardan tų 14 žuvusiųjų prie televizijos bokšto atminimo, vardan visko, kas jums brangu. Kelkitės! Mes turime nuostabią kalbą, garbingą istoriją, didingą valstybę, ir mes patys esame nuostabūs . Žmonės, prieš penkiolika metų jūs visi tuo tikėjote. Šiandien pabandykite patikėti tuo iš naujo.

Leave a Comment