1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucija
Po I Respublikos padalijimo atliktos reformos (Nuolatinės Tarybos, Edukacinės Komisijos įkūrimas) nepatenkino pradėjusio kurtis buržuazėjančios bajorijos ir buržuazijos bloko, vadovaujamo Patriotų partijos. Į ši bloką įsijungė ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jų pastangomis buvo sušauktas Ketverių Metų Seimas (1788 – 1792).
1790 m. gruodžio mėnesį Seimas ėmė svarstyti naujos konstitucijos projektą. 1791 m. balandžio mėnesį buvo priimtas miestų įstatymas, pagal kurį miestai gavo miesto žemės nuosavybės teises, miestiečių asmens laisvę. Įstatymas buvo pavadintas bajorų ir miestiečių teisių sulyginimo įstatymu. Turtingesnieji ir išsimokslinę miestiečiai galėjo gauti bajorų juridinį satusą, bet jiems nebuvo suteikta teisė dalyvauti valstybės įstatymų leidime. Lietuvos miestų atstovai gyvai palaikė šį Seimo priimtą įstatymą.1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė naują konstituciją, kuri įėjo į istoriją Gegužės 3 d. konstitucijos vardu. Konstitucija išsaugojo feodalinę žemėvaldą ir feodalų luomą, visas jo laisves ir privilegijas, tarp jų ir patrimonialinę valdžią valstiečiams, kurie ir toliau liko baudžiauninkais. Tačiau Gegužės 3 d. konstitucijoje buvo ir kai kurie buržuaziniai principai, pirmiausia – turto principas. Ji atėmė iš bežemių bajorų (didikų atramos) teisę dalyvauti seimeliuose, o turtingesniems miestiečiams suteikė nobilitacijos teisę, taip pat teisę įsigyti dvarus. Konstitucija patvirtino ir Miestų įstatymą. Ji paskelbė valstybės globą laisviesiems valstiečiams ir tuo suteikė galimybę valstybei kištis į dvarininko ir valstiečių santykius. Sutartis, dvarininko sudaromas sulaisvaisiais žmonėmis, valstybė paėmė savo globon. Konstitucija skelbė garantuojanti asmens laisvę anksčiau pabėgusiems į užsienį ir grįžusiems valstiečiams.Gegužės 3 d. konstitucija pakeitė valstybės politinę struktūrą. Buvo siekiama sukurti vieningą Lenkiją su centralizuota valdžia pagal prancūzų švietėjo Š. L. Monteskjė siūlomą valdžių atskyrimo principą. Vyriausiąją valdžią konstitucija atidavė Seimui, panaikindama liberum veto teisę, sumažindama Senato reikšmę ir į Seimą įvesdama miestų atstovus, kure turėjo sprendžiamąjį balsą tik amatų ir prekybos klausimais. Vykdomoji valdžia atiteko karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam Įstatymų sargyba. Įstatymų sargybą sudarė arkivyskupas, ministrai, kancleris ir Seimo maršalka. Ji veikė karaliaus vardu. Vykdomajai valdžiai priklausė ir kariuomenė. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš valdančios dinastijos. Jis skyrė ministrus ir vyskupus, galėjo, remdamasis jam prijaučiančiais senatoriais, peveikti Seimą priimant įstatymus. Karaliaus vardu turėjo būti skelbiami ir teismo sprendimai. Seimas išrinko keturias komisijas (ministerijas) – Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto. Komisijos buvo bendros visai vastybei.
Konstitucijoje nebeliko valstybės padalijimo į Lenkijos Karalystę ir LDK, nors Ketverių Metų Seime šis pavadinimas dar dažnai buvo naudojamas. Valstybė buvo pavadinta Lenkija. Tačiau konstitucija dar nesukūrė vienalytės valstybės, nes ji neardė Liublino Unijos. Nors autoriai ėjo valstybinės valdžios centralizavimo linkme ir kūrė bendras ministerijas, tačiau jose Lietuvai buvo paliktas atstovų ekvivalentas – konstitucija išsaugojo dualistinį Lietuvos ir Lenkijos valstybės pobūdį.Gegužės 3 d. konstitucija reiškė siekiančių reformų žemvaldžių ir gimstančios buržuazijos politinę sąjungą. Be abejo, konstitucijos kūrėjus paveikė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Švietimo epochos idėjos. Buvo norima pamažu įvesti konstitucinę buržuazinę – dvarininkinę monarchiją.