1791 M. GEGUŽĖS 3 D. KONSTITUCIJa

ĮŽANGAKiekviena šiuolaikinė valstybė turi turėti kokį nors vieną pagrindinį įstatymą, konstituciją kurioje būtų nustatyta politinės bendrijos sandara ir piliečių santykis su savo valstybe. Aš manau, kad svarbu ne tik žinoti dabartinę šalies Konstituciją, bet taip pat svarbu žinoti ar anksčiau šalyje buvo ir daugiau konstitucijų, kiek jų buvo. O apie 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis, nes ji buvo pirmoji Rytų Europoje.Visų pirma manau norint analizuoti konstituciją, reikia suvokti to žodžio prasmę, todėl aš enciklopedijoje suradau šio termino paaiškinimą, taigi Konstitucija – (lot. constitutio – nustatymas) pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politikos, teisės ir ekonomikos sistemų pagrindus. Atspindi klasinių jėgų santykį jos sudarymo metu, įtvirtina valstybės valdymo ir valstybės santvarkos formą, valdžios ir valdymo organų centre ir vietoje organizavimo tvarką ir kompetenciją, teisinę asmens padėtį, teisingumo oganizaciją ir vykdymo principus, rinkimų sistemą. (2) Mano darbo tikslas – pabandyti paanalizuoto 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, išsiaiškinti iš ko ji susideda ir kokie svarbiausi dalykai joje aprašomi.Darbo objektas – 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija.Darbo dalykas – 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos esmė.Darbo uždavinys – apibūdinti 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją.Darbo metodai – knygų: 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, Lietuvos teisės istorija, Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Šiuolaikinė valstybė skaitymas ir analizė.

1791 M. GEGUŽĖS 3 D. KONSTITUCIJOS PRIĖMIMAS1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje paskelbta Konstitucija buvo pirmoji Rytų Europoje. Ji buvo priimta Varšuvoje. Konstitucijoje nubuvo paminėta unija ir Lietuvos statusas valstybėje. Ji naikino valstybinį padalinimą į Karalystę ir Kunigaikštystę. Joje neminimas Lietuvos vardas. Konstitucijos dokumente iš esmės buvo bandyta ignoruoti Lietuvos ir Lenkijos valstybių konfederacijos gyvastingumą palaikančias LDK valstybingumo galias, kurios ir buvo pagrindas sąjungos egzistencijai. Konstitucija parengta taip, kad panaikintų buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybinį dualizmą – konfederalizmą. Apie valstybę kalbama kaip apie vientisą politinį vienetą, kuris dažniausiai vadinamas Lenkija. Joje minima tik Lenkijos tauta ir Lenkijos kraštas. Nebenaudojamas Abiejų Tautų Respublikos terminas. Jokių nuostatų, skirtų Lietuvai, nebėra. Lietuva tik turi savo aukščiausius teismus. Lietuvos valstybingumo ir interesų ši Konstitucija ne tik nereiškė, bet ir gana drąstiškai juos neigė. (1; 3)

Ketverių metų Seimo priimta Konstitucija išsaugojo feodalinę žemėvaldą ir feodalų luomą, visas jo laisves ir privilegijas. Konstitucijoje atsispindėjo ir kai kurie buržuaziniai principai, pirmiausia turto principas. Ji atimė iš bežemių bajorų – didikų atramą t.y. teisę dalyvauti seimeliuose, o turtingiems valstiečiams suteikė nobilitacijos teisę, t.p. teisę įgyti dvarus. (5)Gegužės 3 d. Konstitucija gyvavo vos metus iki 1792 m. liepos 23 dienos. Tai antroji pasaulyje rašytinė konstitucija. Konstitucijoje atsisipindi Ž. Ž. Ruso idėja, kad valdžia turi eiti iš liaudies, Š. L. Monteskje mintis apie valdžios padalijimą į įstatymų leidimo,vykdomąją ir teisminę. Ši Konstitucija liko neįgyvendinta, nes ją panaikino vidaus reakcija pasitelkus Rusijos ir Prūsijos jėgas, kurios siekė Respublikos teritorijų. Konstitucija buvo neišbaigta, nespėta kodifikuoti naujos teisės, įvykdyti teismų reformos, liko neišspręstas svarbus socialinis klausimas – baudžiava.(1;6)Gegužės 3 d. Konstitucija sudaryta iš įvado ir 11 straipsnių. Sudėtinė jos dalis yra ir 1791 spalio 20 dieną seimo priimtas įstatymas „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“

KONSTITUCIJOS STRAIPSNIAII. VIEŠPATAUJANTI RELIGIJA. Šis straipsnis teigė, jog viešpatauųjanti religija yra Romos katalikų. Jai yra suteikiamos visos laisvės ir privilegijos. Kitiems tikėjimams buvo užtikrinta laisvė, tačiau pereiti iš katalikybės į kitą tikėjimą buvo draudžiama. (1)II. BAJORAI ŽEMVALDŽIAI. Čia pabrėžiama bajorų luomo pirmenybė visuomenėje, tačiau kokių nors papildomų ypatingų teisių ir privilegijų jam nėra suteikiama. Bajorams yra pripažįstama asmens neliačiamumo teisė, bei kilnojamo ir nekilnojamo turto teisė. Taip pat yra paskelbta lygybė tarp visų bajorų, siekiant pareigybių ir tarnaujant savo valstybei. Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Tačiau šias teises turėjo ne visi bajorai, o tik dvarininkai. Bajorai pripažįstami laisvės ir šios konstitucijos gynėjais. (1;4)III. MIESTAI IR MIESTIEČIAI. Šio straipsniu į konstitucijos tekstą įtraukiamas įstatymas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėje“ priimtas 1791 m. balandžio 18 d. Šiuo įstatymu miestiečiams buvo garantuota asmens neliečiamumo teisė, ši teisė negaliojo bankrotininkams ir sučiuptiems nusikaltimo vietoje. Miestiečiai įgavo teisę eiti administracines ir teismo pareigas, taip pat siekti karinių laipsnių (išskyrus tautinę kavaleriją). Turtingiems miestiečiamsir intilegentams buvo suteikiamos bajorų teisės. Miestiečiai, gavę tarnybą arba karininko laipsnį, gaudavo bajoro titulą. Pagal šio straipsnio antrąjį punktą į bajorų seimo sudėtį turėjo įeiti 24 miestų įgaliotiniai, jie seime tik galėjo kelti klausimus, lietusius miestus, o ne balsuoti. Miestiečimas atsivėrė plačios galimybės nobilituotis. (1;4)

IV. VALSTIEČIAI VALSČIONYS. Šis įstatymas skelbė valstybės globą laisviems valstiečiams. Šis straipsnis numatė asmens laisvės suteikimą, arba išlaisvinimo nuo baudžiavos galimybę tiems valstiečiams kurie norėjo įsikurti Respublikoje, arba bėgliams, ketinantiems į ją sugrįžti. Pabėgėliai galėjo užsiimti bet kokiu verslu, ir pasirinkti gyvenamąją vietą. Bajorai buvo raginami sudaryti sutartis su valstiečiais dėl jų lažinių ir čičinių prievolių. Sudarytos sutartys buvo privalomos abiem šalims, jų laikymąsi prižiūrėjo valdžios įstaigos.(1;4)V. VALDYMAS, ARBA VIEŠŲJŲ VALDŽIŲ PASKIRTIS.Šis straipsnis nurodo, kad visa valdžia kyla iš tautos valios. Kad būtų užtikrintas visakeriopas valstybės stabilumas buvo sudarytos trys valdžios: įstatymų leidybos valdžia – Seimas, aukščiausioji vykdomoji valdžia – karalius bei Sargyba, teisminė valdžia šiam tikslui įkurtose ar įsikursimose jurisdikcijose. Konstitucija skelbė, kad aukščiausios valdžios pradai – tautos valia. Visą valdžią turėjo seimas. Buvo bendros centrinės įstaigos, iždas ir kariuomenė.(1;4)VI. SEIMAS, ARBA ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIA.Seimas, kuris turėjo leisti įstatymus, buvo padalintas į du rūmus: atstovų rūmus ir senatorių rūmus, kuriems vadovavo karalius. Atstovų rūmus sudarė 204 atstovai, išrinkti seimeliuose, tarp jų – 24 naujieji miestų įgaliotiniai. Konstitucija pabrėžė, kad atstovai ne seimelių, bet visos tautos reprezentantai. (1)Senatą sudarė vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai, iš viso – 132 asmenys. Pirmininkauti senatui turėjo karalius. Senatoriai neturėjo įstaymų leidybos iniciatyvos teisės. Įstatymų leidybos procese monarcho galios buvo ribotos. Seimo atstovai buvo renkami dviem metams. Seimo nariai turėjo rinktis Varšuvoje arba Gardine ir posėdžiauti 70 – 100 dienų. (1)Atstovų rūmuose pirmiausia buvo svarstomi visi projektai: 1) dėl bendrųjų teisių t.y. dėl konstitucinių, civilinių, kriminalinių, ir dėl nuolatinių mokesčių nustatymo; 2) dėl seimo nutarimų t.y. laikinųjų rinkliavų, monetos vertės, valstybės paskolų, karo, taikos, galutinio sąjunginių ir prekybos sutarčių ratifikavimo ir kt. Viskas ir visur turėjo būti sprendžiama balsų dauguma. (1)
Buvo uždraustos konfederacijos ir liberum veto teisės.(1)VII. KARALIUS, VYKDOMOJI VALDŽIA.Pagal šį straipsnį vykdomoji valdžia buvo atiduota karaliui ir jo tarybai, kuri vadinosi Įstatymų sargyba. Į ją įėjo karalius, primas, penki ministrai, du sekretoriai ir – be balso teisės – seimo maršalka, bei pilnametis sosto įpėdinis. Kiekvieną Įstatymų sargybos išleistą aktą turėjo pasirašyti karalius. Karalius neatsakė už šalies valdymą, už tai seimui atsakė ministrai. Karalius teisinius aktus pasirašydavo kartu su atsakingu už akto vykdymą ministru. Tokiu būdu jis, neatsakydamas už pasirašytus dokumentus, tapo vykdomosios valdžios galva. (1;4)Vykdomoji valdžia yra įpareigota laikytis įstatymų ir tiksliai juos įgyvendinti. Ji veikia savo nuožiūra ten kur leidžia įstatymai. Vykdomoji valžia negali leisti įstatymų ar juos aiškinti. Jai leistina tik vesti laikinas derybas su užsieniečiais ir atlikti laikinus ir einamuosius su krašto stabilumu ir saugumu susijusius reikalus, apie kuriuos ji privalo pranešti artimiausiam seimo posėdžiui. (1)Visi viešieji aktai, tribunolai, teismai, magistratūros, monetos, atspaudai privalo eiti karaliaus vardu.Pagal šį straipsnį karaliui priklauso aukščiausias vadovavimas krašto karinėms pajėgoms karo metu.Valstybės sostas tapo paveldimas, ir tai sustiprino monarcho valdžią. Tuo pašalinta įvairių feodalinių grupuočių kova dėl sosto ir užsienio valstybių kišimasis.(4)Svarbiausiomis vietinės administracijos institucijomis tapo civilinės – karinės tvarkos komisijos, sudarytos vaivadijose dviejų metų laikotarpiui. Jų sudėtin įėjo seimeliuose išrinkti komisarai.(1)VIII. TEISMINĖ VALDŽIA. Buvo reformuotos atskiros bajorų ir miestiečių teismų sistemos, taip pat numatyta civilinės ir baudžiamosios teisės kodifikacija. Pagal šį straipsnį valstybė turėjo būti padalinta į tris teismines provincijas: Mažosios Lenkijos, Didžiosios Lenkojos ir Lietuvos. Teisminė valdžia galėjo būti vykdoma tik šiam tikslui įsteigtų ir išrinktų magistratūrų.(1)
Pagal Konstituciją žemės, pilies ir pakamario teismai sujungti į vieną žemės teismą. Šis teismas buvo pirmos instancijos ir dirbo nuolat. Antros instancijos teismas buvo Vyriausiasis tribunolas. Miestuose civiliniai teismai buvo atskirti nuo baudžiamųjų. Buvo trys civilinių teismų instancijos: burmistras ir keturi teisėjai- pirmoji instancija, miestų zoninis teismas – apeliacinė instancija ir asesorių teismai. Asesorių teismas prižiūrėjo visų kitų miestų teismų veiklą. Miestų zoninis teismas sprendė baudžiamąsias bylas pirmąją instancija. Apeliacinį skundą buvo galima paduoti tik dėl bylų, kuriose nusikaltėlis nuteisiamas kalėti ilgą laiką arba iki gyvos galvos. Miestų teismams buvo žynibingos visų miestų gyventojų bylos, tarp jų ir bajorų bei miestiečių bylos. (4)IX. REGENTYSTĖ.Šis straipsnis nustatė tris atvejus kada Įstatymų sargyba bus regentystė, kuriai vadovaus karalienė arba jai nesant primas. Regentystė galima tik šiais atvejais: 1) kai karalius nepilnametis, 2) karaliui susirgus protine negalia, 3) karaliui atsidūrus nelaisvėj, karo metu. Šiais atvejais seimas nustato ministrų posėdžiavimo regentystėje tvarką ir įgalioja karalienę pakeisti karaliu jo pareigose.(1)Kuomet karaliui sukanka 18 metų, ar jis pasveksta arba sugrįžtaiš nelaivės tada regentystė privalo jam atsiskaityi už savo veiklą ir atsakyti tautai už savo tarnybos laiką.(1)X. KARALIAUS VAIKŲ EDUKACIJA.Pagal į straipsnį valdant karaliui jų auklėjimu užsiims pats karalius su Sargyba ir seimo paskirtu karalaičių edukacijos prižiūrėtoju. Seimas privalo patvirtinti Edukacijos Komisijos pateiktą edukacijos ir jos vykdymo būdų tvarką. (1)Regentystės valdymo metu karalaičių edukacija bus patikėta tai pačiai regentystei su minėtu prižiūrėtoju. Šis prižiūrėtojas privalo seimui reguliariai pranešinėti apie karalaičių edukaciją ir elgesį.(1)Karalaičiams iš mažens turi būti skiepijama religija, dorybės, tėvynės laisvės ir krašto konstitucijos meilė.(1)XI. TAUTOS KARINĖ JĖGA.
Šis straipsnis iškelia tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo gynėjos idėją. Ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo ir tautos laisvę.(1)

ĮSTATYMAS „ABIEJŲ TAUTŲ TARPUSAVIO ĮSIPAREIGOJIMAS“Šiame įtatyme yra nurodyti tokie abiejų šalių įsipareigojimai:1. Karo komisijoje ir iždo komisijoje turi dalyvauti po lygiai asmenų tiek iš Lenkijos karalystės tiek ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pusės.2. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija turės tokį patį tautos ministrų ir pareigūnų skaičių, ir jie turės tuos pačius tikslus ir pareigas, kurias kada nors turės Lenkija.3. Karo ir iždo komisijose vienodą laikotarpį iš eilės pirmininkaus vieną kartą Lietuva, kitą kartą – Lenkija.4. Viešųjų Lietuvos pajamų, skirtų Respublikos iždui, kasa turi likti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje.5. Teismui pavestos Lietuvą liečiančios iždo komisijos bylos turės savo teismą, sudarytą iš į komisiją neįeinančių asmenų ir įsteigtą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje pagal atskirą įstatymą. (1)

IŠVADOS1. 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje paskelbta Konstitucija buvo pirmoji Rytų Europoje, ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje.2. Konstitucija sudaryta iš įvado ir 11 straipsnių. Sudėtinė jos dalis yra ir 1791 spalio 20 dieną seimo priimtas įstatymas „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“.3. Konstitucija gyvavo vos metus iki 1792 m. liepos 23 dienos.4. Grąžino religinę toleranciją.5. Čia pabrėžiama bajorų luomo pirmenybė visuomenėje. Bajorams yra pripažįstamos asmens neliačiamumo teisė, bei kilnojamo ir nekilnojamo turto teisė.6. Miestiečiams buvo garantuota asmens neliečiamumo teisė. Miestiečiai įgavo teisę eiti administracines ir teismo pareigas, taip pat siekti karinių laipsnių.7. Konstitucija išplėtė bajoriškąją demokratiją pakviesdama į Seimą miestiečių atstovus.8. Skelbė valstybės globą laisviems valstiečiams.9. Kad būtų užtikrintas visakeriopas valstybės stabilumas buvo sudarytos trys valdžios: įstatymų leidybos valdžia – Seimas, aukščiausioji vykdomoji valdžia – karalius bei Įstatymų sargyba, teisminė valdžia šiam tikslui įkurtose ar įsikursimose jurisdikcijose.

10. Seimas, kuris turėjo leisti įstatymus, buvo padalintas į du rūmus: atstovų rūmus ir senatorių rūmus, kuriems vadovavo karalius.11. Vykdomoji valdžia buvo atiduota karaliui ir jo tarybai, kuri vadinsis Įstatymų sargyba. Į ją įėjo karalius, primas, penki ministrai, du sekretoriai ir – be balso teisės – seimo maršalka, bei pilnametis sosto įpėdinis.12. Vykdomoji valdžia yra įpareigota laikytis įstatymų ir tiksliai juos įgyvendinti.13. Visi viešieji aktai, tribunolai, teismai, magistratūros, moetos, atspaudai prvalo eiti karaliaus vardu.14. Valstybės sostas tapo paveldimas, ir tai sustiprino monarcho valdžią.15. Buvo reformuotos atskiros bajorų ir miestiečių teismų sistemos, taip pat numatyta civilinės ir baudžiamosios teisės kodifikacija.16. Regentystė galima tik šiais atvejais: 1) kai karalius nepilnametis, 2) karaliui susirgus protine negalia, 3) karaliui atsidūrus nelaisvėj, karo metu.17. Įstatymų sargyba bus regentystė, kuriai vadovaus karalienė arba jai nesant primas.18. Valdant karaliui jų auklėjimu užsiims pats karalius su Sargyba ir seimo paskirtu karalaičių edukacijos prižiūrėtoju.19. Pagal konstituciją visi piliečiai yra tautos vientisumo ir laisvių gynėjai.20. Buvo panaikinta liberum veto teisė.

LITERATŪRA

1. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.- 82 p. – ISBN 9986-571-68-52. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.- Vilnius: Mokslas, 1980.- 641p.3. Lietuvos teisės istorija / V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis. – Vilnius: Justitia, 2002. – 542 p.4. Maksimaitis M, Vancevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. – Vilnius: Justitia, 1997. – 305 p. – ISBN 9986-567-15-75. Šiuolaikinė valstybė. – Kaunas: Technologija, 1999. – 572 p. – ISBN 9986-13-712-86. Valančius K. V. Lietuvos valstybės konstitucijos.– Vilnius: UAB Ekonomikos mokymo centras, 2001.- 220 p. – ISBN 9986- 826-14-4