Tikėjimo kaina

Bažnyčioje vyksta mišios. Netoli manęs stovi sena moterytė, susikuprojusi ir su lazdele. Ji pensininkė. Mišių metu, kuomet vikarai ima rinkti pinigėlius bažnyčios labui, šalia sėdinti močiutė drebančia ranka ištraukia vieną litą ir laukia, kol prie jos prieis kunigo pagalbininkas. Ji pamatė, jog aš pastebėjau ją su vienu litu rankose ir tyliai man sukuždėjo, jog vos pragyvenanti iš pensijos. Supratingai linktelėjau jai galva ir šį kartą, kai pro mane praėjo pinigų rinkėjas, nedaviau jam nieko. Sena moterėlė man neištarusi nei žodžio pažvelgė į m mane, bet, tikriausiai, liko nesupratusi kodėl aš, apsivilkusi elegantiška suknele, nepaaukojau nei cento bažnyčios labui.

Čia aš ir pabandysiu pagvildenti savo atsakymą į šį klausimą. Jums beliks pritarti man, arba kritikuoti mano supratimą.

„Galima visus savo pinigus atiduoti labdarai, bet jei neturėsiu meilės, man tai nepadės. <.> visos mūsų aukos yra tuščios, jei nėra meilės.“

Ši citata iliustruoja mano jausmus. Kodėl bažnyčioje, mišių metu yra nuolat renkami pinigai? Kokiu tikslu ir kam bažnyčios hierarchai juos panaudoja? Kiek gi galima renovuoti bažnyčios stogą ar kriptą? Juk jie e jau seniai surenovuoti, o štai kunigų automobiliai žiba naujumu. Negaila man, kad jie jais rieda miesto gatvėmis, man gaila žmonių, tų vargšų senukų (o reikia pastebėti, jog bažnyčios bendruomenę dažniausiai sudaro pensijinio amžiaus atstovai), kurie atiduoda paskutinį litą vardan tik

kėjimo. Vardan ko? Vardan tikėjimo? O kurioje Švento Rašto vietoje parašyta, jog Dievas mums bus labiau gailestingas, jei mes Jam atiduosime paskutinius grašius?

Dėl ko žmonės meldžiasi?

Atsiprašę už savo klaidas, katalikai ima prašyti. Jie maldaute maldauja šviesesnio rytojaus, sveikatos artimam žmogui, ramybės, kantrybės. Patys nejausdami, Dievą – Aukščiausiąją Jėgą – paverčia lobių skrynia, manydami, jog tereikia suklupti ant kelių, paprašyti svarbiausių dalykų, po to paaukoti kelis litus ir štai, norai pildosi. Bet ne, Mielas Krikščioni, toli gražu taip nėra. Dievas nėra nei Džinas, nei Raganaitė Sabrina, galinti išpildyti norus. Dievo gailestingumą reikia užsitarnauti. Tai galima padaryti dorai gyvenant mums skirtą gyvenimą, nuoširdžiai tikėti bei atgailauti.

Ir jokie keli litai, pametėti į dubenėlį pinigams mišių metu, nesuteiks Jums pranašumo prieš tą, kuris nepaaukojo nei vieno cento.

Tik skl leisdami tyrą ir nesuteptą meilę, pajusime Dievo buvimą, tik nuoširdžiu tikėjimu gausime Jo dovanas.

Sutvirtinimo Sakramentas arba uoliai renkam pinigus

Kaip tikra katalikė, nusprendžiau priimti Sutvirtinimo Sakramentą. Ilgai nedelsiau priimdama šį sprendimą, širdyje pajutau, jog man to reikia, jog noriu tapti pilnaverte tikinčiąja. Ne dėl kažko, o tik dėl savęs. Kiekvieną savaitę, vaikščiodama į pamokėles apie tikėjimą susipažinau su Jėzumi Kristumi kaip istorine figūra, išmokau atskirti kunigų apdarų spalvas pagal liturginį kalendorių bei šventes, tačiau kuo ilgiau lankiau šias pamokas, už kurias turėjau ir pin

nigus mokėti, tuo daugiau klausimų iškilo. Ir ne tik apie patį tikėjimą ar religiją, bet ir apie tai, kodėl turėčiau už šias pamokas mokėti. 10 litų į mėnesį nėra dideli pinigai, tačiau kaskart, atiduodama juos savajai katachetei susimąstydavau, kodėl turiu tai daryti.

Ar norint tapti tikra krikščione (ja tampama, kai priimami visi sakramentai) reikia mokėti pinigus? Ar Viešpats tikrai to nori?

Kunigai sako – kunigai žino

Turėjau garbės aplankyti vienuolyną. Tai buvo mokama išvyka dviem dienom, susijusi su Sutvirtinimo Sakramento gavimu. Esu dirbantis žmogus, laisvadienius turiu labai retai ir juos branginu. Nuvykau, nepasigailėjau, tačiau būdama ten, atsitiktinai išgirdau sakant kunigą: „Jei nemoka pinigų ir čia neatvažiavo, neleisime dalyvauti iškilmingoje ceremonije ir neduosime Sutvirtinimo Sakramento“.

„Kunigėli, norėjau ištarti,- kad ir koks svarbus čia esi, ar turi Tu teisę neleisti priartėti prie Dievo?“ Juk kiekvienas, pasirinkęs priimti vieną ar kitą sakramentus yra suaugę ir blaiviai mąstantys ir jų noras sklinda iš širdies.“

Džiaugiuosi gavusi Šventosios Dvasios dovanas ir tikriausiai tik jų bei širdies balso vedama prabilau čia apie tai – apie tą neteisybę, kuri vyksta, atrodytų, nekalčiausiojebei švenčiausioje vietoje – Dievo namuose.

Širdyje aš esu stipriai tikinti. Nuolat nuėjusi į bažnyčią kalbuosi su Dievu, tačiau lai smerkia mane visi kas nori, neaukosiu bažnyčiai nei vienos žvangančios monetos, nes mano giliu įsitikinimu, paaukojusi, aš netapsiu Die

evo akyse nei per vieną procentėlį geresne krikščione nei buvau iki šiol. Pabrėžiu – Dievo akyse, bet ne kunigų.

Gerda Zemenskaitė

0 thoughts on “Tikėjimo kaina”

  1. Biblija sako kur tavo turtas, ten ir tavo sirdis(Mt6.21) tai reiskia, kad musu aukos reikalingos mums, kad musu nepasmaugtu godumas.
    Dievas nepasiima baznycioj surinktu pinigu, bet savo zodyje nuolat ragina aukoti Dievui, taip pat padeti vargstantiems ir “netrimituoti”.
    Kaip kunigai naudoja baznycioje surinktus pinigus jie ir atsiskaitys ne pries mus, o pries Dieva, o musu uzduotis budeti prie savo sirdziu.
    Nemaisykite, kunigai nera angelai, bet zmones turintys Dievo zodzio mokytojo profesija.
    Kodel mes linke matyti krislus broliu akyse, o nepastebim rastu savosiose?
    As manau, kad neverta piktintis kitu blogu elgesiu, bet budeti, kad patys nepradetume taip elgtis. Kitu pakeisti negalime, o save privalome tobulinti pagal Jo zodi.

    Reply
  2. Labai patiko straipsnyje išsakytos mintys. Pilnai pritariu, nes taip pat esu tikinti ir iš arti matau kas vyksta, netgi apie užkulisus daug žinau…
    Ir kaip senieji klebonai su jaunais kunigėliais elgiasi, ir kas kokiais batais apsiavę kalėdoti ateina, jau nekalbant apie tai, kokios mašinos ir laisvalaikio praleidimo būdas, nes Lietuva giminių kraštas, čia visi visus pažįsta, o kai atostogauja kunigėliai šiltuose kurortuose (o ir su kuo atostogauja!!), ten taip pat pažįstančių atvažiuoja…
    Reziume būtų tokia, kad tos moterytės gyvenime nėra gal sau nieko malonaus leidę, nes neturėjo iš ko, o vat ypač senieji klebonai sau leidžia oi oi oi…

    Reply
  3. To Raimonda:
    Kam aš turiu aukoti pinigus kunigui jei jis juos išleis savo nuožiūra ir savo puokybei pakelti.. Man visiškai nusispjauti atsiskaitys jis prieš dievą ar ne.. Gal to dievo nėra? O gal ir yra.. Bet ne tame esmė, aš duodamas pinigą tikiuos kad jis nueis kur reikia, o nebsu taip kad kunigas pasikėlęs vaikščios.. Nebėra taip kad kunigas dievo žodžio skleidėjas.. Visi puikiai žinom kokių ten jų pasitaiko.. Pradžioj nueina idėjinai žmonės, o po to senimas perdirba kaip jiems reikia, o jei šakojiesi pastatys vistiek į vietą…

    Autorės mintys logišks, bet pasiūlymas jei nepatinak tradicinė bažnyčia, pasidomėk protestantizmui. Jie žymiai kuklesni ir tiki tik dievą jokių šventūjų nieko ir tas tikėjijas kiek pasakojo man žmogus kiekvieno vis kitoks tiesiog tiki ir gyveni sąžiningai.. O ne kai mūsų bažnyčioj verčia vaikus per prievartą lankyti dar ima pinigus ir naudos nulis.. Čia iš savo patirties..

    Reply
  4. Mano nuomone, šitas straipsnis yra eilinė provokacija prieš Katalikų Bažnyčią. Ir ta straipsnio autorė nei į Mišių šventimą vaikšto, nei sakramentais rūpinasi. Bet kuriam katolikui aišku, kad jo bendruomenės narys apie sakramentus (ypač konfirmaciją) tokių vėjų niekad neprisigalvos. Eilinis ateistinis (ar post-teistinis) straipsniukstis.
    Niekas dar gyvenime parapijiečiams ar svečiams neuždraudė užeiti į raštinę ir paklausti klebo kam (ir kiek) naudojami surinkti pinigai. Ir jei tokia moterėlė būtų nuėjusi, tai ko gero būtų labai nustebusi kokias sumas parapija kas mėnesį ploja už elektrą bei šildymą. Aš jau nekalbu apie kitas planuotas ar neplanuotas išlaidas. Ir jeigu tau nepatinka tavo parapija (ar konkretus kunigas), tai gali sėkmingai nueiti į kitą ar, kaip čia kažkas minėjo, pakeisti denominaciją ir tapti protestantiškos Bažnyčios nariu. Aš būdamas sąmoningas (ne tradicinis) katolikas pats pasirenku kurią parapiją remti ir sąžiningai stengiuosi per metus atiduoti dešimtą dalį savo pajamų. Bet taip pat aš netyliu kai matau kažkokius negerus dalykus, vykstančius tarp bažnyčios tarnų. Prieinu ir pasakau tai griežtai ir net agresyviai, jei nesuveikia griežtumas. Nežinau ar Lietuvoje yra geras modelis kai klebas administruoja parapijos pinigus, bet Kanadoje kitas kraštutinumas man irgi nepatiko. Ten pinigus tvarko pastoracinė parapijiečių taryba ir kunigai jų rankose yra lyg marionetės be veikimo laisvės. Ir gerai jei toj taryboj išrinkti yra protingi ir išsimokslinę žmonės. Lietuvoje tai būtų baisus pravalas, nes lietuviams yra didžiausia atrakcija paskutinius dundukus į valdžią išrinkti ir paskui ja skųstis. Mes, deja, ne kanadiečiai…

    Reply
  5. Ka darai daryk su meile! Zmogus duodamas turteja,zinoma,tik negalvodamas kur kunigai des juo pinigus. Ir, daugiau rupintis savo dorumu, tada busim visi dievo vaikai!!!

    Reply

Leave a Comment