Palikti ar pasilikti?

Kai jau suprasdavau, kad mane paliks, kūną ir sielą apimdavo agonija. Rodydavosi, kad nieko nebematau, negirdžiu, kad virstu viena didele žaizda, rėkiančiu skausmu, o kartu labai mažu, nuskriaustu vaiku, kuris negali suprasti, kaip mylimas žmogus galėjo jį išduoti. Kaip galėjo imti ir nustoti mylėjęs. Kada? Kaip? Kodėl nepastebėjau?

Vėliau, kai emocijos kiek atslūgdavo, vis galvodavau, kad tam kitam daug paprasčiau, nei man. Juk išeinančiam tereikia uždaryti duris į mūsų santykius. O paliktasis už tų durų lieka kalėti, kol kas kitas, ar laikas, suddildo spyną ir išleidžia į laisvę.

Taip galvojau tol, kol iš dviejų buvusių „meilių“ išgirdau, kad išsiskyrus jiems tai pat buvo labai sunku, slogu ir liūdna. Kad po daugelio metų jie prisimena nutrauktus santykius su šiluma ir iki šiol apgailestauja, kad kažkada įskaudino.

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichiatras Raimundas Alekna patvirtina, kad tiek tas, kuris nutraukia santykius, tiek paliktasis – abu išgyvena labai panašius jausmus. Gal tik nebūtinai tuo pačiu laiku. Suvokimas, kad nebemyli anksčiau artimo žmogaus, sprendimas užbaigti santykius, žinojimas, kad teks įskkaudinti – visa tai sunkia našta gula ant pečių to, kuris vėliau, atrodo, švilpaudamas nutraukia poros saitus. Žmonės nelinkę racionaliai imti ir sugalvoti – štai, praėjo penkeri metai, dabar turėčiau viską mesti ir susirasti kitą partnerį. Be emocijų tai nevyksta. Patikėkit, kad net

tekti savo paties iliuzijų ir su tuo susitaikyti yra ir sunku, ir skausminga. Tokius išgyvenimus dažnai „slepia“ nuolatiniai barniai šeimoje – iš tiesų pyktis (tiek ant savęs, tiek ant aplinkinių) yra natūralus gedėjimo proceso etapas. Netikime, neigiame, pykstame, liūdime, susitaikome. ir išsiskiriame. O tada visus šiuos „laiptus“ tenka pereiti paliktajam. Todėl nemanykime, kad išeiti visada lengva. Ar kad mus įskaudino „su malonumu“. Jei žmogus išsaugojęs bent kiek vertybių, išeiti gali būti net sunkiau, nei likti.

Aišku, labai skauda ir tam, kuris netikėtai liko vienas. Tačiau psichologai drąsina – šoką patyręs žmogus, jei jis dvasiškai stabilus, gali greičiau išgyventi santykių gedėjimo procesą ir atsitiesti. Šiuo atveju, viskas priklauso nuo savidisciplinos ir nuostatų – ar sugebėsime suvokti, kad kiekvienas praradimas iš tikrųjų virsta atradimu. Ir dar – aar galime atsisakyti ir nesistvarstyti to, kas nebeteko vertės, savotiškai „mirė“. Norite išgyventi? Daugiau iš savęs reikalaukite – užuot gailėję savęs, dėkite pastangas, kad kuo greičiau persiorientuotumėte: šventa vieta tuščia nebūna, tad būkite tikri, netrukus patirsite naujųdalykų. Jei tikėsite gera klotimi, būsite atviras naujovėms – netektys nesužlugdys geros savijautos. Be abejo, tai nereiškia, kad neliūdėsite, tačiau teisingas mąstymas apsaugos nuo ilgalaikių ir kraštutinių išgyvenimų.

Neverta tikėtis, kad, tarkim, viso gyvenimo meilės istoriją pamiršite taip pat lengvai, kaip metus trukusią draugystę. Įtaką paliktojo savijautai dar

ro ir ankstesnė patirtis – jei tai jau treąias ar ketvirtas kartas, kai partneris, o ne jūs, nutraukia santykius – depresinės nuotaikos ir sunkesnė „reabilitacija“ tikėtina labiau. Daug išsiskyrimų išgyvenę ir psichologinų traumų dėl to patyrę žmonės labiau linkę į vadinamuosius simbiotinius santykius. Vėl palikti jie gali labai ilgai jaustis blogai, kartais prireikia ir specialisto pagalbos.

Visgi, anot psichoterapeuto R. Aleknos, visada verta prisiminti paprastą tiesą: bendraudami su kitais, gauname pripažinimą. Tai pagrindinė sąlyga, kad mes jaustumėmės gerai. Pripažinimo stoka veda į depresiją. Ilgai negaudami aplinkinių pripažinimo galime rimtai susirgti. Įsivarius depresiją, užmegzti naujus santykius darosi dar sunkiau. Taigi, jei „paleisime vadeles“ – pakenksime patys sau. Anksčiau ar vėliau tenka suvokti, kad gyvenimo be netekčių nenugyvensime. Negalime nuo jų apsisaugoti. Tačiau sugebėdami kūrybiškai, greitai, spontaniškai užpildyti atsiradusias spragas, persiorientuoti į kitus dalykus, – reaguosime sveikai ir žengsime pirmyn, o ne trypčiosime prie užtrenktų durų.

Nėra vienareikšmio atsakymo – kam lengviau paliktam ar paliktajam. Vyrui ar moteriai. Iš tiesų, tai priklauso nuo požiūrio ir asmenybės brandumo. Dažnai prieštaringi jausmai, prieš nusprendžiant skirtis, išgyvenami partneriui tebesant šalia, tad gyvenimas virsta nebe gyvenimu, o nuolatiniu vidiniu ginču. Tuo tarpu paliktasis, kad ir įskaudintas, iškart yra laisvas. Mūsų kultūra vyrams leidžia lengviau nutraukti santykius – iš čia stereotipas, kad vyrai palieka dažniau, nei moterys. Tačiau auk

kštakulnių avėtojos taip pat turi slaptų ginklų – palikti nepalikdamos. Pradžioje minėtos durys, tokiu atveju, lieka neužtrenktos, tačiau nuo partnerio atsiribojama, jis paliekamas dvasiškai, – o tai skaudina nemažiau, nei oficialios skyrybos. Deja, kartu gyvenančių ir nieko bendra neturinčių porų nuolat daugėja. Tarsi nelieka paliktų ar paliekančių. Bet. atstumas. atsiribojimas. jokio mylėjimosi ar aistros. tyla. atskiri savaitgaliai, atostogos, interesai, draugai. Santykių nutraukimas tokiame fone, neabejoju, atrodytų humaniškiau. Bent jau pagarba vienas kitam išliktų.

Pabaigai. Paleisti kitą dažnai sunku. Juk tiek visko išgyventa, o ir baimė likti vienam žmogui būdinga nuo kūdikystės. Bet esame sąmoningi. Augindami save, kaip asmenybę, formuojame savo vertybes, kaupiame patirtį ir galime geriau apsaugoti viduje gyvenantį mažą vaiką. Gyvenimas įvairus. Galiausiai daugeliui pavyksta suprasti, kad kartu gyventi visgi yra gerai. Moterys tai suvokia kiek anksąiau, o vyrai – truputį vėliau.

0 thoughts on “Palikti ar pasilikti?”

  1. Na,visai ne taip kenti,kaip paliktasis.Gal ir nera lengva,bet visai pakeliama.O va,kad musu kultura leidzia vyrams lengviau nutraukri santykius…Ar gali kultura buti atskirai nuo zmoniu?Zinoma,kad ne.Tai kas leidzia nutraukti lengvai rysius?Vyru ir moteru santykis pastaruju nenaudai.Na,bet parasyta mandagiai- “kultura”.Tai dabar taip vadinama,ar kaip?

    Reply
  2. Nemanau, kad palieka tik dėl to, kad kartu būti negali. Paliekama tada, kai jau yra kitas žmogus. Taip, kad tas kuris palieka išeina pas kitą meilę ir kas tas yra vienatvė, jam pajusti netenka.

    Reply
  3. Ir kodel taip kategoriskai, jei jau palieka tai del pas kita ar del naujos meiles. Taip gal ir didesnis procentas del to, bet yra labai daug ir kitokiu priezasciu. pasaulyje yra 6 milijardai zmoniu, ir kiekvienas paliekantis turi savu priezasciu.

    Reply
  4. “Galiausiai daugeliui pavyksta suprasti, kad kartu gyventi visgi yra gerai. Moterys tai suvokia kiek anksąiau, o vyrai – truputį vėliau” – oi ne manau priešingai. Su moterimis visada būna problematiškiausia… Vyrai gali kažkiek nusileisti ir prisitaikyti dėl bendro gyvenimo kartu išsaugojimo.

    Reply
  5. Nemanau kad išsiskyrimas būna dėl trečio asmens, kad vyras ar moteris randa kita savo “meilę”, žinoma kad tai dažnas atvejis – aš net nesiginčyju. O dėl klausimo kas labiau kenčia, tai nemanau ar verta, juk tai lemia daugelis faktorių, psichologinė, emocionalinė būsena, galų gale vidinis stabilumas. Vieni tai išgyvena “garsiai” – išsiverkia, guodžiasi ir pan., kiti viską užsklendžia viduje.
    Bet kaip santuokoje gyventi su nemylimu žmogumi, juk skauda abiems…o besitęsianti trintis gali privesti iki neapykantos. Argi teisinga gyventi su nemylimu asmeniu iš pagarbos ar gailesčio…

    Reply
  6. įdomus čia komentarai, toks įpspūdis, kad komentuoja tie kas to nepatyrė, galiu pasakyti iš savo patirties, mes kaip tik skiriamės, ir dėl trečio asmens, ir žinau kad abiems nelengva, bet jei rimtai nematau ko gailėtis to išeinančio pas ta kita moterį, juk tai jis pasirinko palikti, tai ko čia dabar gailisi ir seiliojasi, tegu eina , todėl manau, kad per daug užjaučiami tie kurie išeidinėja, jie neverti užuojautos, nes patys pasirinko išeiti, o ne suklijuoti, o ne pabandyti atgaivinti tai kas buvo, juks dauguma tuokiasi iš dideles meilės, tai kodėl nustoja ja puoselėti… tai kodėl nesistengia, kad ji nesibaigtu…, aišku lengviausiai pasakyti, kad jei jau nemyli vienas kito tai koks gi ten gyvenimas kartu, bet kodėl nepasistengti, kad ta meilė nedingtų, kodėl niekas apie tai nerašo, kodėl jei kažkada du žmonės vienas kitą mylėjo, tai dabar jau negalima to susigrąžinti, o negalima todėl, kad vienas (tas kuris palieka) pasirenka lengvesni kelia – išeiti

    tad nematau kodėl reiktu jų gailėtis, juk jie nepagaili tavęs, kai nulekia paskui savo naująją meilę

    Reply
  7. geras straipsnis, abu zmones kencia , pati ta savo kailiu patyriau, kai milijona kart bandai issaugoti tai ko nebera? tai taip ir bandyk saugot iki gyvenimo galo ir but nelaimingam? tiesiog iseini nes tas zmogus neduoda tau to ko taip truksta ir daznai tik “kalbetis” jau nebepadeda , tada ieskai to ko truksta ir be ko negali kol galiausiai tai randi.. tokia ta meile tokie zmoniu norai ir toks gyvenimas, kazkas palieka kazkas buna paliktas.

    Reply
  8. Kaip tik šiuo metu ir esu prie apsisprendimo ribos: palikti ar pasilikti? Ir po šito straipsnio abejonių neliko. Taip bus geriau ir man, ir jam.

    Reply
  9. Paliekantis isejo pas kita euforijoj.Kodel jo gailetis?.Ai kaip jam buvo sunku-norejo zaist dvigubus zaidimus…nepavyko.
    O kitas niekaip palikti negali,nes smagu bartis,mustis ir taikytis…
    Trecia pora issiskyre,pakalbeje ir nutare ,kad jausmai isbleso-labai abu liudejo…Va ju man ir gaila.

    Reply
  10. Aciu uz Jusu straipsni,idealus aprasymas apie sia tema,ji perskaicius,daug ka suvokiau,predejau save labiau mylet,o to man ir tetruko.11 balu is 10,dar karta aciu uz kiekviena sakini,ka jau sakini,uz kiekviena zodi…Daug galios Jusu tekste slypi,tik gal ne kiekvienam ja suprast,tam reikia butu issilavinusiu zmogum.

    Reply
  11. pritariu eglei. man irgi daug padejo suvokti kad nesikankinciau be meiles, bet bijau as pasakyti ta bjauru zodi jam, nenoriu jo skaudinti,o man jau vien skauda kad as apie tai galvoju… zodziu nezinau kaip cia bus Esu kryzkelei ir nezinau kuri kelia rinktis.

    Reply

Leave a Comment