Kodėl nespėjame gyventi?

Kai sykį išgaudžiau minutę Gedimino prospekte kavinėje išgerti kavos, supratau, kad jau labai seniai ničnieko nebespėju. Net štai taip pasėdėti ir pažiūrėti, kaip bunda pagrindinė miesto gatvė, kaip valso ritmu sukasi snaigės, kaip vinguriuoja senamiesčio stogų kaminų balti dūmai.

Dar daugiau, – nors keliuosi kone dviem valandom anksčiau, nei prieš penkmetį – kasdien jaučiuosi nespėjusi galybės dalykų: beveik visada lieka nepadarytų darbų, kurie įsirango į rytojaus langelį ir taip perpildytame darbo kalendoriuje, draugus matau per didžiąsias metų šventes, o dažniau – tiesiog atsitiktinai gatvėje, tame paččiame mieste gyvenančius tėvus lankau sykį į mėnesį, jokio laisvalaikio neturiu jau seniai. Šeimai numetami laiko trupiniai tokie menki, kad jų čia nė neminėsiu.

Kas antrą dieną man kyla nenumaldomas noras viską keisti. Ne, gal net viską mesti. Nes kiek gi galima bėgti, bėgti, bėgti ir niekur nespėti?

Dirbu, reiškia gyvenu

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad tokių žmonių, – manančių, kad bėgdami jie spės daugiau ir kada nors mėgausis viso to rezultatu – galybė. Tarsi voverės rate – jie nesuvokia realybės ir jauučia poreikį kas sekundę kažką dirbti, – tik taip jie jaučia, kad gyvena.

Gyvenimo tempą spartiname patys

Daugelis knygų dėl pasikeitusio žmonių gyvenimo būdo kaltina globalizaciją, vartotojiškumą. Kas gi iš tiesų verčia gyventi tokiu beprotišku tempu? Pasak R. Aleknos, „sukti plokštelę greičiau, nei gro

oja muzika“ save verčiame patys. Na, dar ir mūsų santykių provincialumas. Kai sykį kažkas sulygino skandinavų, čekų ir lietuvių darbo stilių bei našumą, pasirodė, kad skandinavai visiškai nedirba, čekai dirba „atsipūtę“, o mes „ariame“. Tuo tarpu švedų darbo našumas – didžiausias, čekai šioje srityje antri, o mums ir iki čekų toloka.

Esmė ta, kad skiriasi, kaip skandinavai ir čekai dirba, kai dirba. Pas mus labai daug nerimo, daugelis turi per daug veiklos. O ir darbui skiriamą laiką neretai praleidžiame tiesiog neproduktyviai. Esminis momentas – sugebėti nuspręsti, kad darbui skirtas „koncentruotas“ laikas, tai reiškia, kad turėtume sustumti realiai nuveikiamus darbus į realų laiko tarpą, kurio reikia šiems darbams atlikti. Nesiblaškant. Be nerimo. Ramiai. Pripažinkite, juk ir jūs neretai jaučiatės tarsi nieko nenuveikę, nors darbe buvote nuoo ankstyvo ryto iki sutemų? Koncentruotai dirbant, pasak psichologų, nuveikiama daug daugiau.

Taigi, nors dirbtume trumpiau, rezultatai būtų tokie patys, kaip dabar, arba dar geresni. Be to, liktų laisvo laiko. Dar sykį lėtai perskaitykite ir pamąstykite, ką šie žodžiai reikštų jums – laisvas laikas, priklausantis tik jums. Tapytumėte? Eitumėt pasivaikščioti? Gal pradėtumėt rašyti knygą? Arba pavyktų išsimiegoti? Su vaikais galėtumėt eiti lipdyti sniego senį, ar pažaistumėte kokį stalo žaidimą.

Svarbu – kaip jaučiamės patys

Svarbiausia, kad kiek pristabdę tą „voverinį“ ratą, ničnieko neprarastume. Patikėkite, tai jau

u išbandyta. Jau girdžiu prieštaraujant: „o kaip gi viršininkas?“. Mes per daug mąstome, ar įtiksime viršininkui, ir per mažai – kaip jaučiamės patys. Tai ir yra mano anksčiau paminėtas mūsų santykių provincialumas. Civilizuotame pasaulyje žmogus visų pirma gerbia save ir kitą, žiūri savo interesų.

Būtent dėl to užsienio valstybės mėgsta steigti čia savo padalinius ir naudojasi Lietuva kaip provincija, santykinai pigios ir geros darbo jėgos šalimi. Realybė tokia – jei įmonė didelė, nuo mūsų darbo priklauso ne tiek daug, kaip atrodytų. Kitaip tariant, plėšymasis įmonės neišgelbės. O ji neišgelbės mūsų.

Sukaupto nuovargio pasekmės

Ar pastebėjote? Rodos, sutalpiname į dieną daugiau, nei įmanoma, o spėjame, kuo toliau, tuo mažiau. Nieko nespėjame, nes esame pavargę. Paradoksas – kuo labiau pavargstame, tuo daugiau stengiamės nuveikti. Ir taip – iki kol „užverčiame kanopas“. Arba mus atleidžia, nes nuvarytus arklius, voveres ir kitus gyvius tiesiog nušauna.

Maža to, dirbant daugiau, didėja ir išlaidos – bėgimas kainuoja labai daug pinigų ir sveikatos. Taigi, užuot veikę tai, kas priklauso ir tiek, kiek priklauso, lenktyniaujame su savimi, kaskart vis labiau pavargdami, daugiau išleisdami ir..mažiau nuveikdami.

Beje, dažna „voverė“ bėga ne tiek dėl pinigų, kiek dėl pripažinimo. Klausimas, ar taip pervargus, pripažinimą išties gauname?.Įsivaizduodami, kad gauname pinigus, mes darome labai daug neproduktyvios veiklos, kuriai išnaudojame daug daugiau energijos, nei gauname atg

gal satisfakcijos.

Išeitis, be abejo, yra. Reikia paklausti savęs, kiek geriau jaučiamės, darydami tai, ką darome? Nes daryti gyvenime reiktų tai, kas padeda gerai jaustis. Aišku, daugelis „voverių“ bijos sąžiningai atsakyti į šį klausimą. Nes, kaip rodo praktika, – voverė, tai save nuvertinti linkęs žmogus. Paradoksas, tačiau dažnai šie žmonės būna puikūs, daug nuveikę specialistai, bet to nepakanka, kad jie patikėtų, kad jie yra kažko verti, kad jiems nereikia tiek daug dirbti. Pakaktų tiesiog dirbti.

0 thoughts on “Kodėl nespėjame gyventi?”

  1. Labai daznai sia “nespejimo gyventi” tendencija pastebiu savo gyvenime. Bet man tai dazniau kyla del to, kad norisi kuo daugiau nuveikti gyvenime. Ir nebutinai kalbant apie darba. Tiesiog norisi ir su vienais draugais susitikti, ir su kitais. Norisi ir spektakli pamatyti, ir i koncerta nueiti, ir pasisokti… Ir stai taip per visus savo norus tikrai uzsisuki tarsi vovere rate ir viena diena prisimeni staiga – ei, o kada as paskutini karta normaliai miegojau…?

    Reply
  2. Mane labiausiai stebina žmonių tikėjimas, kad jie skubės ir dirbs daug tol, kol ko nors pasieks. Įsivaizduoja, kad po to galės atsikvėpti. Taip nėra. Atsakomybės ir darbų tik daugės. Todėl gyventi ne vien darbu reikia pradėti jau šiandien, o ne rytoj.

    Reply
  3. Palyginimas nepatiko….

    Švedai nedirba – produktyvumas didžiausias…
    Lietuviai aria – produktyvumas mažiausias….

    Lietuviai technologiniu požiūriu įmonėse atsilieka..dėl to ir gaunasi, kad jie “aria”… o Švedams dirba mašinos….

    taip, kad sulyginimas nekoks – be to, jei nedirbtume – kažin ar tai ką turime turėtume 😉

    O dėl to, kad skubame – tai jau laiko vadyba… turime 8 val miego, 8 darbo ir 8 laisvalaikis 😉 ne visada taip gražiai gaunasi, bet reikia stengtis 😉

    Tai tiek 😉

    Reply
  4. Remigijau iš tų aštuonių valandų laisvalaikio kelios gaunasi važinėjimui į darbą, namo ir dar kur nors, kelios valgymui ir apsipirkimui, kelios indų plovimui ir namų tvarkymui ir jau nieko kaip ir nebelieka… Todėl man patinka dirbti mažiau nei 8 valandas 😉

    Reply
  5. Oi tikrai…Prioriteta teikiu 8 val. darbo, nes tai butina, issimiegoti privalau 8 val., nes tik tada galesiu produktyviai dirbti. Deja, keliuosi pries dvi valandas nuo darbo pradzios. Anoks laisvalaikis …Lieka 6 val. Viena valanda pietauji…Rutina. Lieka 5 val. Jeigu po darbo tik valgis ir truputis apsitvarkymo 2 val., jei plius siek tiek reikaliuku (kas neisvengiama) – 3 val. Lieka 2 val. laisvo laiko kasdien. Ir tai – jeigu laikaisi griezto grafiko. Kartais nutruksti juk…:) Vadinasi tik grieztai laikantis grafiko kasdien gali skirti po dvi – pusantros valandos sportui, draugams, knygai…Gal ir nieko, bet taip kazkaip retai gaunasi… Ar jums visad pavyksta pagal plana? Juk ziu, po darbo dar is darbo telefono skambutis, kazkas pakelyje nutiko, tadien nera nuotaikos ar kazkaip silpniau jautiesi ir pssss…Tada penktadienio vakare viena mintis – noriu i lova, ryt pagalvosiu ka daryti ir jau TIKRAI susiplanuosiu kita savaite 🙂 Ar jums tai suprantama?

    Reply
  6. Rasa, suprantama 🙂 Reikia arba labai gerai išmokti planuoti laiką, arba apriboti savo pomėgius ir laisvalaikius iki minimumo…

    Reply
  7. Nuo to skubejimo, ir arimo darbe ir kamuoja stresai, man taip pat stresas einant i darba, musu firma ketina uzdaryti, tai kiekviena diena eini ir bijai ar issilaikysiu darbe,namie gryzusi irgi nuolatos galvoju, geriu arbatas visokias bet nepadeda, nusipirkau dabar kazkoki vaista Regustress nuo streso, pirkau del to kad sis vaistas neslopina ir nesukelia priklausomybes ,tai tikiuosi man pades negalvoti taip daznai apie problemas.

    Reply

Leave a Comment