Išdavystė įvairi, ji gali prisidengti tiesos paieškomis, ekonominiais interesais, troškimu maksimaliai realizuoti savo profesinį potencialą. Vargu, ar rastume žmogų, kuris būtų nė karto neišdavęs kito žmogaus. Išduoda visi ir nuolatos! Kai kas darbais, kai kas mintimis… Toks jau tas realus gyvenimas.
Draugas išdavė draugą, draugė – draugę. Jūs laikėte draugą artimiausiu savo žmogumi, pasitikėjote juo, dalinotės visomis savo paslaptimis, o jis ėmė ir išdavė jus, visos jūsų paslaptys tapo daugumai žinomos arba, dar blogiau, – “pripaišė” jums daug negerų dalykų, kurių visiškai nedarėte. Būna tokių, kurie išduoda tėvynę, ir tai nieko…
Tačiau kai kam artimo žmogaus išdavystė – tikras šokas, pats blogiausias dalykas, koks gali nutikti gyvenime. Didžiulis stresas. Toks jausmas, kad jus išgręžė kaip skudurą, numetė ant grindų ir dar kojas į jus nusivalė.
Išdavus artimam žmogui jūs atsiduriate akligatvyje. Jūs pasimetate, susipainiojate ir niekaip negalite suprasti, kodėl jūsų geriausias draugas jus išdavė. Vadinasi, jis visai nebuvo jūsų draugas… Juk tikras draugas – tas, kuris bet kokioje situacijoje, bet kuriuo paros metu, bet kokiu oru, nesvarbu, kur jis bebūtų, ateis į pagalbą. Tai žmogus, kuris dėl jūsų pasirengęs paaukoti gyvybę. Tikras draugas… jis niekuomet neišduos, juo visuomet galima pasitikėti.
Suprantama, atsiras su jumis nesutinkančių žmonių. Yra situacijų, kuriose galima žmogų pateisinti, nes mes esame žmonės ir klystame. Kiekvienas turime savo principus. Ir niekas neprivalo savo gyvybę atiduoti už kažką. Draugai – galvos skausmas, begalė naujų problemų, kiekvienam reikia skirti dėmesio, ką nors paaukoti…
Yra tame ir tiesos. Prisiminus senovės mąstytojo Ezopo žodžius “Tie, kuriais pasitiki, gali pražudyti, o tie, kurių vengi, – išgelbėti”, dar labiau imi suvokti, kaip viskas šiame pasaulyje sudėtinga.
Tikrų draugų iš tikrųjų labai mažai. Kodėl? Todėl, kad dažnai draugystės dirvoje kyla konkurencija, pavydas, skriauda… Ir kaip pasekmės – tarpusavio santykių problemos, neapykanta, keršto troškimas, noras padaryti ką nors blogo žmogui, kuris dar vakar buvo tikras draugas, pats artimiausias žmogus pasaulyje…
Ką daryti, kaip elgtis su tuo, kurį išdavė? Šiuo atveju tik pats žmogus gali sau padėti.
Visų pirma reikia rasti jėgų išeiti iš depresinės būsenos ir grįžti į tą būseną, kurioje buvote prieš tai. Jokiu būdu negalima veikti pagautam pirmojo impulso, nes vėliau to galima gailėtis. Geriau reikia ramiai, kuo objektyviau susivokti savyje ir susiklosčiusioje padėtyje. Gal ir jūs kažkuo kalta, padarėte kažką ne taip? Juk visko gali būti.
Kadangi tikrus draugus gyvenime sunku sutikti, juos būtina branginti. Išmokti atleisti. Nėra garantijos, jog pats kada nors nesuklysite, juk nuo klaidų nė vienas nesame apdrausti… Atleisti – nereiškia, kad viską reikia pamiršti, nes tokiu atveju išduosime patys save.
Negalima jums artimiems žmonėms kelti tokias sąlygas, jog jie turėtų rinktis tarp ištikimybės ar išdavystės. Klaidinga yra manyti, jog artimi žmonės visuomet privalo aukoti savo gyvybę ar dar ką nors dėl jūsų, gražių ir vertų… Reikia įsisąmoninti vieną taisyklę: sugebėjimas žmogui nekelti griežtų pasirinkimo taisyklių ir apibrėžia draugystės sąvoką. Jei žinote, jog jūsų draugas drąsus, tačiau sąmoningai jį įtraukiate į kovą už savo interesus, o jam suabejojus, vaidinate įžeistąjį, kurį išdavė draugas, iš tikrųjų, išdavikas esate jūs, o ne draugas!
Išdavystė – tai pats tikriausias mūsų žmogiškumo ir kantrybės patikrinimas. Mus išduoda, o mes, atvirkščiai, tvirtėjame! Ir tuo daug kas pasakyta.
