Vaikystėje vos susirgusi sapnuodavau, kad begaliniame susikertančių alėjų sode stumdau sunkius, gerokai didesnius už save kamuolius. Kiek besistengdavau, jie judėdavo lėtai lėtai. Kitas mane ilgai gąsdinęs sapnas – nevaldomas kritimas iš labai labai aukštai, kai prabusti pavykdavo tik likus keliems centimetrams iki žemės. O gerokai vėliau „tradiciniu“ nakties košmaru pervargus ar išgyvenant dėl ko nors tapo darbiniai nesusipratimai su šefu, absurdiški, bet labai nemalonūs.
Sykį susimąsčiau, ar tiesa, kad košmarai tėra emocinės išgyvenimų nuotrupos: matytų žmonių, kino filmų, gyvenimiškų situacijų rinkinys, chaotiškai pasivejantis mus naktį, kai bandome pailsėti? Ar košmarus regi ir kūdikiai?
Psichoterapeutas Raimundas Alekna abejoja, ar vos gimę mažuliai sapnuoja baisius sapnus. O štai suaugusiųjų košmarus vadina pasąmonės laiškais mums. Jei vaikų košmarai dažniausiai yra „vejasi – nepagauna“ tipo, suaugusiųjų sapnai kur kas simboliškesni ir įvairesni. R. Alekna teigia, kad košmarai – tai tarsi gyvenimo dalis, vykstanti mūsų pasąmonėje
Įvykių aplink mus tiek daug, kad sąmoningai fiksuojame nevisus, tačiau pasąmonė „įsiurbia“ daug daugiau, nei spėjame pastebėti. Sukaupta informacija rūšiuojama, išgyvenama, aktualizuojama tuomet, kai miegame. Taigi, jei pasąmonė yra tarsi skrynia su daugybe daiktų daiktelių, tai košmarai, ir apskritai – sapnai, yra iš jų konstruojama mozaika: iš visumos atrenkama ir pateikiama tai, kas geriausiai gali papasakoti apie mūsų pačių gyvenimą, baimes, troškimus, santykius su kitais ir pačiais savimi.
Naktimis persekiojančios pabaisos ar vaizdiniai dažniausiai yra simboliniai, tai nėra tiesioginiai išgyvenimai. Šių ženklų reikšmę bandoma atsekti nuo senų senovės.
Šiuolaikiniai sapnų tyrinėtojai skeptiškai vertina populiariuosius sapnininkus dėl jų neasmeniškumo. Jei norite patys pabandyti interpretuoti sapnų kalbą, atkreipkite dėmesį į vadinamąją gestalt psichoterapiją. Jos guru – Fritz‘as Peris‘as savo pacientams, norintiems suprasti košmarus nurodydavo „tapti“ tuo, ką sapnavo ir kalbėti, ką išgyveno. Pavyzdžiui, susapnavus milžinišką žiurkę, reiktų „virsti“ žiurke ir kalbėti, ką ji nori tau pasakyti, ką išgyvena. Psichoterapeutų nuomone, šis metodas labai efektyvus – tokio spontaninio kalbėjimo metu išryškėja žmogų valdantys stereotipai, jo santykiai su aplinkiniais, užslėpti tabu – t.y. kodėl neleidžiama sau elgtis vienaip ar kitaip.
Tokia terapija ne tik įdomi, ji padeda žmogui sėkmingiau save realizuoti, išsilaisvinti iš nemalonių sapnų ar net ydingų elgesio, mąstymo modelių. Pasak psichoterapeutų, beveik iš kiekvieno sapno galėtume išpešti kažką naudingo.
Sapnų simbolikos skeptikai teigia, kad košmarus sapnuojame, jei prieš miegą žiūrime per daug filmų, apsipykstame ir t.