Norbertas Eliasas savo knygoje „Rūmų dvaro visuomenė“ nagrinėja Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpį
Norbertas Eliasas savo knygoje „Rūmų dvaro visuomenė“ nagrinėja Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpį. Rašytojas sako, jog šio valdovo asmenybė yra unikali. Knygoje Eliasas teigia, kad buvo sukurta neribota monarcho valdžia. Liudviko XIV rankose buvo absoliuti galia. Kadangi karalius yra valstybės viršūnėje, tai jam nereikia kaip kitam paprastam visuomenės žmogui kovoti dėl išlikimo. Svarbiausia jo užduotis yra teisingai parinkti strategiją, kad visuomenė pasitikėtų juo, gerbtų, paklustų jam ir pritartų jo valdymo būdui. O kiti, turėdavo kovoti dėl aukštų postų irdėl gerbiamo žmogaus visuomenėje statuso. Kiekvienas norėjo būti kuo arčiau karaliaus, nes jis yra visos valstybės galva, svarbiausias asmuo.
Liudvikas XIV buvo vienas stipriausių valdovų . Jo valdymo laikotarpiu susidaro nauja rūmų dvaro visuomenė. Savo dvare jis buvo bendravimo kultūros bei etiketo kūrėjas. Svarbiausias ir pagrindinis dvaro gyventojų tikslas – prestižas. Mano manymu, Liudvikas XIV troško absoliučios galios, pasaulinio pripažinimo bei savo dvaro gyventojų besąlygiško paklusnumo ir pasiaukojimo karaliui. Jis norėjo būti išskirtiniu ir nepakartojamu. Siekdamas savo užsibrėžtų tikslų jis manipuliuoja ten gyvenančiais žmonėmis, nes nuo jų užimamos vietos dvare priklausys jų pragyvenimo pajamos. Norintys gauti gerus pinigus turėjo tinkamai, pagal etiketą, elgtis, kaip to reikalauja prestižas.
Prestižas rodė atskirą žmogaus padėtį. Karalius neabejotinai buvo pati stipriausia jėga, prie jo rūmų dvaro žmonės turėjo gražiai kalbėti, rinkti žodžius, žinoma, vadovautis esamomis taisyklėmis, laikytis etiketo ir taip pat gerbti karalių. Kaip žinoma pas karalių negalėjo lankytis bet kas ir kada tik sugalvojęs. Visi žmonės gyvenantys karaliaus rūmuose buvo karaliaus pavaldiniai, visiškai paklusdavo jo valiai ir taisyklėms. Bet čia, mano manymu, nieko keisto ir įprasta, jog žmonės gyvenantys kažkam priklausančiame dvare privalo paklusti, laikytis to dvaro taisyklių. Tačiau jos buvo per daug iškeltos, pernelyg sureikšminančios karalių ir jo valdžią. Žmonės buvo šantažuojami, verčiami elgtis taip, kaip nori karalius, pagal jo taisykles.
Rūmų dvaro visuomenės struktūroje etiketas atliko labai reikšmingą funkciją. Silpnėjant pirminėms funkcijoms, etiketas praranda taurumą. Karaliui etiketas buvo ypač svarbus, nes jis norėjo žmonių paklusnumo, absoliučios galios rūmų dvare, o juose gyvenantys gyventojai turėjo gerbti karalių. Jis turėjo būti pavyzdys visiems, idealas rūmuose gyvenantiems žmonėms. Rodiklis kaip turėtų elgtis kiekvienas iš ten gyvenančių. Žinoma, buvo tokių kuriems nepatiko etiketas ir kad reikia jo laikytis, buvo ir tokių kurie bandė priešintis… Bet jie buvo priversti elgtis taip, kaip nori karalius, antraip nukentės jų finansinė padėtis.
Bet ta finansinė padėtis nebuvo itin didelė, kadangi karalius siekė išlaikyti žmones savo dvare, o gaudami didelę finansinę paramą galėtų kurtis už rūmų dvaro ribų. O to karalius tikrai nenorėjo. Manau, jog Liudvikas XIV buvo be galo gudrus ir puikus strategas. Jis žinojo kaip pasiekti užsibrėžtątikslą ir gauti tai, ko nori. Būdamas toks užsispyręs ir ambicingas pasiekdavo norimą rezultatą.
Rūmų dvaro etiketas žemindavo žmones, jie turėdavo atlikinėti kvailas ceremonijas, kaip pavyzdžiui: karaliaus dukterys turėdavo pasilikti kambaryje, kol karalius nusiaus batus ir atsiguls. Tokių ritualų negalėjo atsisakyti, nes tai reikšdavo savęs pažeminimą, privilegijų atsisakymą. Jei paprieštarausi karaliaus norams, tai pats save pasmerksi būti niekinamu, pažemintu pareigose ir taip pat nebegausi finansinės paramos.
Norint išsaugoti savo vietą ir reikšmę aštrioje rūmų dvaro konkurencijoje dėl prestižo, išvengti pajuokos, paniekos, reikėjo nuolatos laikytis besikaitaliojančių normų, kurios vis labiau pabrėžia rūmų dvaro visuomenei priklausančių žmonių ypatingumą, skirtingumą ir išskirtinumą. Liudviko XIV rūmų dvare buvo būtina nešioti rūbus iš tam tikro audinio ir tam tikrus batus. Netgi kaip šypsotis nustatė rūmų dvaro papročiai. Aš manau, kad buvo per daug reguliuojamas žmonių gyvenimas. Turėtų būti sunku elgtis taip, kaip to nori kiti. Aišku suprantama, jeigu kalbama apie toki etiketą, kaip reikia elgtis prie stalo, nekalbėti pilna burna ar nečepsėti, to būtina mokyti kitus ir reikalauti to, bet būtent Liudviko XIV dvare buvo reikalaujama paklusti įnoringo karaliaus taisyklėms, kurios buvo ne etiketo prižiūrėjimas, o tiesiog paikos užgaidos, kaip nustatytas šypsojimosi būdas.
Netgi būstai rūmų dvare buvo įrenginėjami kruopščiai apskaičiavus, išmatavus su prabangiais ir skoningais papuošimais. Karalius yra nepaprastai išmintingas, išprusęs, jis moka susilaikyti, neišlieti pykčio. Moka elgtis taip, kaip turi karalius, išsimokslinęs žmogus, žinantis kas yra etiketas ir prestižas. Jis nerėkauja ir netriukšmauja, netgi laikysena apgalvota. Nes iš tikrųjų, svarbu kaip atrodo valstybės galva. Karaliaus dvare jokios žodžio ir minties laisvės, jokių jausmų rodymo, jokių spontaniškų netinkamų veiksmų. Manau, kad tokie žmonės jaučiasi įkalinti, nuolat turintys elgtis pagal nustatytas taisykles. Tarpusavio santykiai rūmų dvare taip pat buvo keisti. Kadangi visuomet tvyrojo įtampa, konkurencijos ir rango netekimo baimės, tai gyventojai per daug nesusibendraudavo vieni su kitais. Buvo pavojinga pernelyg draugiškai elgtis su žmogumi, smunkančiu į žemesnį lygį nei šis pats. Taigi koks karalius tokie ir jo pavaldiniai. Visose situacijose ieškantys sau naudos.
Apie draugiškus santykius net nekalbama. Susidaro įvaizdis, kad visi yra beširdžiai, tarpusavyje konkuruojantys dėl aukštesnio posto ir finansinių išteklių. Kurių tikslas yra gyventi tik dėl karaliaus, vadovautis pagal jo nustatytas taisykles, lipti vieni kitiems per galvas, kad gauti ko nori. Susiskirstymas į luomus – būtinas hierarchijai pačiame rūmų dvare išreikšti. Sunku žmonėms būdavo tvardytis, neišreiškus savo nuomonės, jie norėdavo atskleisti ir savo jausmus, išreikšti pyktį bei įvairias kitas emocijas, kurios atskleidžia asmens jausmus. Tačiau savo jausmų reiškimui dvare nebuvo vietos. Tokie protrūkiai kenkdavo rūmų dvaro visuomenės žmogaus sukurtam įvaizdžiui ir prestižui. Viskas atsiremdavo į konkurenciją – kuri priversdavo rūmų dvaro visuomenės žmones viską apmąstyti, ką sakyti ir kaip sakyti. Kitaip sakant, pirmiausia, reikia apgalvoti savo žodžius ir tada reikšti mintis, kad tai, kas pasakyta nepakenktų Jie turėjo elgtis pagal nustatytas taisykles: valgyti, kalbėti ir netgi stovėti, kaip to reikalauja etiketas. Visi jausmai privalėdavo būti užgožiami, jokie spontaniški protrūkiai nebuvo toleruojami. Žmonės aukojosi dėl prestižo. Jie privalėjo laikytis etiketo, skonio, rūbų. Nors vienas nusižengimas, emocijų protrūkis ar etiketo nesilaikymas jiems kainuodavo labai daug ir turėdavo skaudžias pasekmes ateityje.
Kiekvieno iš rūmų dvaro visuomenės gyventojo gyvenimas buvo sureguliuotas. Jie buvo tarsi suvaržyti. Jie negali reikšti savo emocijų, jie negali valgyti kaip nori, negali rengtis kaip nori, negali stovėti kaip nori, viską turi daryti taip, kaip nustatyta taisyklėse. Dvare nėra jokios laisvės. Mano manymu, tokiu būdu, elgiantis su žmonėmis, kaip su gyvūnais, paklūstančiais nustatytoms normoms, buvo kuriama ideali visuomenė, kuri viską daro teisingai. Galbūt teisingiau būtų pasakyta, padoriai besielgianti visuomenė, kitiems pavyzdys, kaip turi elgtis elitinis žmogus, kuris žino kas yra prestižas, o kas ne. Visas dvaro žmonių gyvenimas tarsi surežisuotas.
Lyginant dabartį gyvenimą su Liudviko XIV laikais daug kas pakito. Tuomet turtingas žmogus galėdavo manipuliuoti kitais. Reikalauti, kad jo pavaldiniai elgtųsi taip, kaip ponas nori. Būdavo varžoma žmogaus žodžio laisvė. Tačiau dabar yra šiek tiek kitaip. Galbūt negalėčiau teigti, jog kiekvienas darbdavys, mokantis žmogui pinigus už jo atliktą darbą nereguliuoja jo gyvenimo, tačiau daugelis darbdavių nevaržo žmogaus laisvės. Nedraudžia jam reikšti savo nuomonės, vaikščioti, kaip jam gerai ir yra įpratęs, valgyti kaip nori, dėvėti drabužius tokius, kokie jam patinka. Na, aišku, aš nekalbu apie tam tikras darbovietes, kur yra nustatoma darbininkų apranga, tai priklauso nuo pareigų. Taigi, lyginant Liudviko XIV dvaro reikalavimus kaip žmonės visuomenėje turi elgtis ir visas kitas taisykles, ir dabar, šiais laikais žmogui suteikiama daugiau laisvių. Manau, būtų sunku gyventi, kai viską tavo gyvenime sureguliuoja kiti ir turi daryti tai, ko iš tikrųjų nenori.
Tais laikais nebuvo vertinamas uždirbtas turtas, svarbiausia buvo paveldėtas turtas, kuris nereikalavo jokių jėgų bei rūpesčių ir rodė žmogaus kilmę, jeigu paveldėjo daug pinigų, tuomet jis iš kilmingos šeimos ir su tokiu žmogumi yra prestižas bendrauti. Manau, ir šiais laikais yra išlikęs toks mąstymas, jog bendrauti su turtingais ponais, kurie turi daug pinigų ir didelę galę yraprestižas. O su prastaigyvenančiais žmonėmis niekas nenori bendrauti, nebent tokie patys. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar visuomenė yra susiskirsčiusi į klases. Šiais laikais aukščiausiąją klasę pamėgta vadinti „elitu“. Nors dažnai žmonės laikantys save elitu iš tikrųjų tokie nesantys. Tiesiog yra per daug save išsikėlę aukščiau kitų. Liudviko XIV dvare turtingieji gyvendavo tik savo malonumui bei įrodinėjimui kokią jie vietą užima visuomenėje, puikuodamiesi savo turtais. Turtingieji neturėdavo dirbti savo pragyvenimui, jie tiesiog gaudavo turtą, kurį švaistydavo kaip tik jiems patikdavo ir savo pinigais rodydavosi, kad jie tikrai yra verti esamo rango. Būti aristokratais, priklausyti aukščiausiajai visuomenės klasei. Kai pajamoms išsekdavo turtingieji imdavo pinigines paskolas, kad ir toliau priklausytų turtingųjų sluoksniui bei, kad kiti nesužinotų apie juos ištikusias finansines problemas. Daugumą prisiskolinusių aristokratų nuo visiško nuosmukio galėjo išgelbėti tik karaliaus piniginės dovanos, kariniai ar diplomatiniai pastatai, todėl visada buvo žymus varžymasis dėl buvimo kuo arčiau valdovo. Aristokratija visada buvo priklausoma nuo karaliaus malonės. Tai skatino tarpusavio luomų nesutarimus, o karaliui tai buvo paranku, kadangi susivienijus visiems luomams atitinkamai sumažėtų jo galios stiprybė. Jam tai buvo neparanku ir jis imdavosi savo taktikos, kad taip nenutiktų. Na, kur pažvelgsi, visur matomas karaliaus gudrumas, apsukrumas ir įžvalgumas. Viskas apmąstyta, kad tik būtų kuo daugiau naudos nepatiriant jokių nuostolių.
Aristokratas turėjo sugebėti tvardyti savo emocijas, turėjo išugdyti šaltakraujiškumą. Nes ne laiku ir ne vietoje pakeltas tonas galėjo padaryti daug žalos, nes aristokratų luomui priklausantys žmonės turi elgtis kaip laukiniai, šaukti ir kitaip nesitvardyti. Taigi, prieš ką nors pasakant, reikėjo iškart apgalvoti savo galimybes. Norint, kad tai nepadarytų žalos. Kiekvienas jausdavo pasitenkinimą žinodamas, kad turi daugiau galios nei kitas. Galiu pasakyti, kad ir iki šiol tai išlikę, tas amžinas varžymasis dėl galios ir aukštesnio posto. Kai kurie gali lipti kitiems per galvą, daryti viską, kad gautų „šiltesnę“ vietelę. Aš manau, jog ,žinoma, reikia siekti šviesesnės ateities sau ir savo artimiesiems, bet ne bet kokiomis priemonėmis. Nepateisinu užsibrėžto tikslo siekimo kitų žmonių laimės kaina.
Liudvikas XIV rėmėsi tokiais žmonėmis, kurie būdavo jam dėkingi už pagalbą ir galėdavo tapti niekuo, jei to panorėtų valdovas. Kokie parsidavėliai. Žemindavosi kaip padlaižiai, negerbiantys savęs, jei galėdavo kitų noru tapti „niekuo“.
Garbės sąvoka taip pat pasikeitė. Rūmų dvaro visuomenėje garbingas žmogus buvo tas, kuris priklausė tam tikram sluoksniui, pavyzdžiui – aristokratams. Garbingas žmogus buvo tas, kuris priklausė nuo kitų aukštesnio rango žmonių, darydavo kas jam buvo liepiama. Iš pradžių ,,garbė“ bet kuriuo atveju reiškė priklausomybę aristokratinei visuomenei. Dabar garbės sąvoka yra kitaip suprantama, garbingas tas žmogus, kuris nėra nusikaltėlis, melagis ar kitaip nedorai besielgiantis asmuo.
Rūmų dvaro visuomenėsžmogus turėdavo visapusiškai gerai elgtis, laikytis etiketo, klausyti bei įtikti kitiems. Bent vienas taisyklių nepaisymas ar neįtikimas kuriam nors aukštesnio luomo žmogui, galėjo reikšti gyvybės netekimą. Šiais laikais atrodytų neįtikėtina, kad už taisyklių pažeidimą būtų galima atimti gyvybę. Europoje nėra tokio įstatymo, kad ir didžiausiam nusikaltėliui už jo padarytus nusikaltimus jį nuteisti ir paskirti didžiausią – mirties bausmę. Rūmų dvaro žmonės gyveno tokiomis sukurtomis taisyklėmis ir net nebandydavo joms priešintis, nes tai būtų buvę beprasmiška. Toks jau buvo jų likimas gyventi tokioje aplinkoje, kur viskas yra sureguliuota.
Rūmų dvaro visuomenėje gyvenantys žmonės nebuvo taikūs, jiems visada rūpėjo geresnė padėtis, aukštesnis rangas, geresnis pasirodymas prieš karalių, kad užsitarnautų jo malonę. Jiems rūpėjo idealiai atlikti visus darbus, kad kuo geriau pasirodytų. Taigi jie visada konkuravo, varžėsi tarpusavyje. Žmonės darė vieni kitiems spaudimą, kovojo dėl prestižo šansų. Nesiliovė aferos, intrigos, kivirčai dėl rangų ir malonės. Visi jie siekė kuo geriau pasirodyti prieš karalių. Taigi, siekiantiems Liudviko XIV malonės buvo kuriama nepalanki situacija bendravimo srityje, taigi jokių šiltų ar draugiškų santykių nebuvo ir negalėjo būti. Nes visi buvo konkurentai, siekiantys sau naudos. Kadangi karalius nenorėjo, kad susidarytų grupelės žmonių, kurios būtų galėjusios pakenkti rūmų dvaro prestižui ar pasipriešinti jo nustatytai tvarkai. Todėl buvo sudaroma tokia aplinka, palanki karaliaus kuriamam prestižui.
Rūmų dvaro visuomenėje susiformavo požiūris, kad egoizmas yra pagrindinis žmogiškosios veiklos variklis. Bet kokia kaina siekimas sau naudos. Kiekvienas tenai gyvenantis žmogus, turėdavo nuslėpti savo trūkumus, tačiau tuo pat metu stebėti konkurento trūkumus, kad geriau pasirodęs galėtų užimti jo poziciją. Ir vėlgi gerai pasirodyti prieš karalių, koks jis nuolankus tarnas.
Taigi nuolatos žmonės buvo priešinami, kiršinami sudarytos konkurencijos dėka. Žmonės bendravo labai atsargiai vieni su kitais tik tiek, kiek jiems reikėjo. Jie buvo taip ištreniruoti, kad kalbėtų sąmoningai siekdami ištraukti sau reikalingos informacijos, etiketo pažeidimų, kad vėliau galėtų pakenkti savo priešui, sužinoję jo trūkumus.
Žmonės kalbėdami vieni su kitais turėdavo kontroliuoti savo elgesį, rinkti žodžius, tvardytis, neparodyti jokių jausmų protrūkių ar kitaip neprideramai pasielgti, sulaužyti etiketo taisykles.Mano manymu, to, ką padarė Liudvikas XIV savo dvare, niekam nebepavyks padaryti, tuo šis žmogus yra unikalus. Tai yra nepakartotina ir dėl to, kad dabartinių žmonių mąstysena ir požiūris yra kitoks, nei buvo ankstesnių žmonių.
Taigi, šiais, demokratijos laikais, būtų be galo sunku sukurti monarchiją. Kad vienas žmogus vadovautų visuomenei, tenkintų jo užgaidas ir laikytųsi jo sugalvotų taisyklių, visapusiškai varžytų žmonių teises ir laisves. Taip pat laikytųsi valdovo „primesto“ etiketo. Žmonės nemėgsta būti suvaržyti ir kad jiem reikėtų laikytis primestų taisyklių. Karalius turėjo savo taktiką, nors jam aristokratai nepriklausė, tačiau jis netiesiogiai sugebėdavo juos pajungti savo naudai. Jis bendradarbiaudavo su jais turėdamas tam tikrų tikslų, kad jie nesusivienytų prieš jį patį. Liudvikas XIV buvo labai išmintingas ir sumanus, todėl jam ir pavyko pajungti rūmų dvaro visuomenės žmones, kad jie paklusti jam, laikytųsi etiketo ir gerbtų jį.
Karalius siekė išlaikyti aristokratiją savo pusėje, todėl kad jam tai buvo naudinga, siekiant įtvirtinti etiketo galią ir išlaikyti rūmų dvaro visuomenės žmonių paklusnumą. Karalius ir aristokratija buvo tarsi viena stipri grandis, kuri turėjo įtvirtinti rūmų dvaro prestižą. Pats karalius, žinoma, save laikė aristokratu. Ir jeigu aristokratijai būtų atėjęs galas, tai reikštų jo giminės prestižiškumo praradimą.Etiketas karaliui tarsi ginklas, kuriuo jis galėjo manipuliuoti žmonėmis bei juos valdyti. Jis siekė besąlygiško paklusnumo ir pagarbos sau. Liudvikas XIV savo tokį griežtą elgesį laikė valstybinės svarbos. Ir tai buvo reikalinga, nes ką jis darė, tai darė dėl valstybės. Kad etiketu ir kuriamu prestižu jis daro savo valstybei didelę naudą.
Liudvikas XIV turėjo geram karaliui būdingą mąstymą. Jis buvo labai įtakingas žmogus vakaruose ir galingas valdovas. Jis turėjo ypatingą talentą valdyti, būti pripažintam ir gerbiamam ne tik savo rūmų dvare, bet dar ir Vakarų valstybėse. Jis turėjo visus karaliui būdingus bruožus: sumanumą, išradingumą, įžvalgumą, valdingumą, apsukrumą. Pagrindinis jo viešpatavimo ginklas buvo smalsumas, jis stengėsi sužinoti viską kas dedasi jo rūmų dvare ir apie kitus valdovus. Jo smalsumas padėjo susiformuoti jo valdžiai ir prestižui net kitoms valstybėms. Bet svarbiausias jo uždavinys buvo išlaikyti savo pavaldinių paklusnumą ir neprarasti taktikos jais manipuliuoti.
Liudvikas XIV savo žmones pavertė paklusniais ir kultūringais besielgiančiais žmonėmis, kurie laikėsi etiketo taisyklių. Jam pavyko visą aristokratiją padaryti sau pavaldžią, ko anksčiau nepavyko padaryti kitiems valdovams, nes ne visi aristokratai stodavo į karaliaus pusę.
Taip pat Liudvikui XIV pavyko išlaikyti monarchiją, tai ką bandė sugriauti iki jo atėjimo į valdžią. Įsigalėjo neribota monarchija, ypatingai rūmų dvaro visuomenėje. Nes kaip minėjau, visi rūmų dvaro gyventojai besąlygiškai laikėsi nustatytų taisyklių, o nepaklusnieji buvo žiauriai baudžiami. Karaliui puikiai pavyko sukurti rūmų dvarui prestižą, padaryti jį žinomu ir net pavyzdžiu kai kurioms kitoms valstybėms. Mano manymu, toks žmogus, kuris sukūrė tokį valdymo aparatą, pajungė savo pusėn daugybę žmonių ir privertė laikytis nustatytų taisyklių, yra be galo išmintingas. Ne kiekvienas gali sugebėti taip vadovauti, kad jo būtų klausoma.
Liudvikas XIV įrodinėjo, jog tokių griežtų jo nurodytų taisyklių reikia laikytis,kad rūmų dvaro visuomenė atrodytų išprususiir besilaikanti etiketo, būtų pavyzdys kitoms valstybėms. Tačiau, manau, jog tai buvo tik gudrus žaidimas, karaliaus naudos siekimas sau. Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti visais laikais žmonės naudos pirmiausiai siekė sau ir savo artimiesiems. Karalius savo griežtumu rūmų dvaro visuomenei norėjo parodyti kitiems, koks jis yra galingas valdovas. Jo rūstumo bijo net dvaro pelė. Todėl, kad jis buvo griežtas tiems, kurie nesilaikydavo etiketo taisyklių. Liudvikas XIV norėjo įrodyti, koks jis sumanus, nes savo rankose laiko viso dvaro visuomenę, kuri jam paklūsta. Jis norėjo parodyti pasauliui, kad daugiau tokių valdovų kaip jis nėra. Norėjo pasipuikuoti, kad jo dvare gyvena besąlygiškai jam paklūstantys žmonės, klausantys jo bei gerbiantys.
Kalbėjimo manieros, stovėsena, laikysena – viskas buvo karaliaus padiktuota, net jų laisvalaikis būdavo suplanuotas. Karalius norėjo pasipuikuoti savo galia prieš kitus valdovus, prieš kitas valstybes. Tai jam pavyko padaryti ir netgi sakyčiau tai jam pavyko tiesiog nepriekaištingai. Žmonės turėjo elgtis taip, kaip liepta, nes jie buvo stebimi iš šalies ir kiekvienas jų netikslingas žingsnis buvo kritikuojamas ir galėjo turėti skaudžių pasekmių.
Taip buvo todėl, kad buvo sukurta konkurencinė aplinka dėl pozicijos, rangų.Žmonės viską darydavo norėdami pakenkti vieni kitiems, užimti geresnes pozicijas, aukštesnius rangus, nes kaip žinoma karaliaus paklusnieji galėjo turėti geras pajamas ir užimti aukštą rangą. Mano nuomone, toks elgesys iš dalies yra netoleruojamas, kai jiems uždrausta reikštis, išsakyti savo nuomonę, jausmus , bet kartu ir labai pavojingas, juk bet koks neatsargus karaliaus elgesys galėjo reikšti žmonių atsisukimą prieš jį, galios netekimą ir jo pačio pasmerkimą,. Nors iš dalies Liudviką XIV reikėtų pasveikinti, jis turėjo neparastų gabumų, jis mokėjo viską tiksliai apskaičiuoti ir pajungti savo naudai, buvo labai išradingas, pastabus, taip valdyti žmones ne kiekvienas tesugebėtų.
Taip pat derėtų paminėti dar vieną žmonių sluoksnį gyvenusį rūmų dvare. Šie žmonės nepriklausė nei aristokratams, nei kitiems, turintiems rangą žmonėms. Tai – tarnai. Jie buvo labai svarbūs dvaro gyvenime, tačiau jie dažnai buvo lyg šešėliai, nepastebimi, nes buvo laikomi menkaverčiais. Jie netgi galėjo būti nubausti mirties bausme už mums, šiais laikais, atrodytų, juokingą nusikaltimą. Tarnai tiesiog buvo laikomi prastuomenės atstovais, žemiausias sluoksnis rūmų dvare. Aristokratija su jais bendravo minimaliai, tiek, kiek reikėjo nurodyti įsakymus. Vis dėl to, toks atstumas tarp aristokratų ir tarnų buvo įprastas. Juk negali visi būti aristokratais arba visi tarnais, tuomet , arba nebūtų kam dirbti, o kitu atveju nebūtų kam patarnauti. Tai jau nieko nestebinantis reiškinys.
Liudviko XIV rūmų dvare titulas buvo labiau vertinamas už savo darbą įgytus turtus. Svarbiausia buvo asmeniniai ryšiai su karaliumi. Na, manau, čia nėra nieko keisto. Ir šiais laikais išlikusi ta tendencija, kad turtingieji bendrauja su turtingaisiais ir kuo artimesni ryšiaisu jais, tuo lengviau prasiskinti kelią į aukštumas, į bet kur. Turint pažinčių visos durys atviros. Taigi, pabaigai norėčiau pasakyti, jog Liudviko XIV laikus lyginant su šiais laikais galime atrasti daug panašumų bei skirtumų.
8