Pirmykštis žmogus menkai rūpinosi, kad drabužiai pabrėžtų jo seksualumą ir lytį. Toks požiūris į aprangą išliko ilgai. Dar prieš tūkstantį metų kasdieniai daugumos europiečių moterų ir vyrų drabužiai skyrėsi tik iškirptės forma. Visi dėvėjo tai, ką šiandieną pavadintume ilgais marškiniais, kelnėmis ir minkštais batais. Žmogus nesiekė būti nepakartojamas, jis norėjo priklausyti savo luomui, savo aplinkai. Jis žinojo, kad savi ir svetimi rengiasi skirtingai, ir, aišku, norėjo priklausyti saviems. Todėl nukrypstantieji nuo taisyklių buvo smerkiami taip pat, kaip ir vėlesniais amžiais. Antai XII a. apie pailgėjusius moteriškus marškinius buvo kalbama kaip apie begėdiškus. O Žana d’Ark sudeginta dėl aukštosios politikos sumetimų, bet apkaltinta tuo, jog „dėvėjusi vyriškus rūbus, ir buvo pasiųsta velnio”. Kaltinime rūbai paminėti pirmiau nei velnias.
Viduramžiais, kaip ir šiandien, rūbas turėjo žymėti jj dėvinčiojo vietą visuomenėje. Todėl valstiečiams drausti ryškūs drabužiai ir reikalauta, kad šie rengtųsi pilkai, juodai ar rudai. (Kadangi istorija ir mada mėgsta pasikartojimus, ta pati spalvų gama puošė ir sovietinį žmogų.)
Tik XVI a. atsirado šiais laikais kiekviename moteriškame žurnale reklamuojami itin seksualūs apatiniai baltiniai, kurie tuo metu vargu ar buvo labai gundantys, nes ir vyrai, ir moterys vilkėjo vienodus marškinius. Vyrai kiek trumpesnius – iki kelių, moterys – iki žemės.
Vis aiškiau suvokiant, kad mada tampa „slaptuoju” moters ginklu, bandyta nuo jo apsiginti. Anglijos parlamentas 1775 metais uždraudė burtus ir magiją, o moteris, kurios suvilioja vyrą tuoktis pasinaudodamos kvepalais, grimu, įstatytais dantimis, peruku, korsetu ar aukštakulniais bateliais, nutarė bausti kaip raganas bei anuliuoti santuoką, sudarytą pasitelkus šias vyrų mulkinimo priemones.
JAV psichologas Johnas Mullenas filmavo sankryžą, per kurią perėjo 24 tūkstančiai pėsčiųjų. Ketvirtadalis jų nekreipė dėmesio į raudoną šviesoforo signalą. Jei šalia stovėdavo brangiu kostiumu apsirengęs žmogus, kuris laikėsi eismo taisyklių, pažeidėjų sumažėdavo iki 17 proc.
Eksperimentas akivaizdžiai patvirtina, kad tinkama apranga padeda daryti įtaką kitiems. Kas tuo abejoja? Bet ar daug kas tinkamai rengiasi? O jeigu ne, tai kodėl?
Vokiečių psichologas Hansas Burgeris pastebi tai, ką patvirtins daugelis tėvų – blogiausiai rengiasi paaugliai. Paauglys puikiai žino, kad su kostiumu ir kaklaraiščiu jis be galo patiks vyresniems giminaičiams, su juo netgi kalbėsis kaip su suaugusiuoju, kuriuo jis labai nori tapti, tačiau tas pats paauglys erzina tėvus ir mokytojus oranžinėmis kelnėmis ir žaliais batais. H. Burgeris rašo, jog ryškiais drabužiais, blizgučiais, tatuiruotėmis, auskarais ir randais save puošia/žaloja ne tik paaugliai, bet ir primityvios gentys bei visi tie, kurie dar nesuvokė savo asmenybės, kuriems baisu net pagalvoti, jog jie tokie patys kaip kiti, ir ne mažiau baisu išsiskirti iš savo grupės.
Kyla svarbus klausimas: „Ką reiškia gerai rengtis?” Lengva būtų atsakyti, koks rūbas yra šiltas, patogus, lengvas. Bet pasakyti, koks yra geras, būtų daug sunkiau, nes žmonės savo apdarus keičia itin nelogiškai. Jie griežtai reikalauja, kad viešosiose vietose moterys pridengtų krūtis, ir sykiu siūlo jų formą tobulinančias liemenėles, jie piktinasi natūraliais kūno kvapais, o pašalinę juos, apsipila didinančiais seksualinį patrauklumą kvepalais.
JAV sociologas Paulas Richardsonas nustatė, jog europietiška mada dėsningai kinta. Pasikeitimų ciklas vyksta kas penkiasdešimt metų. Jis taip pat pastebi, kad aukštesniajai klasei privalu rengtis pagal kiekvienų metų vasaros ir žiemos sezonų madas. Kadangi vyriško kaklaraiščio mazgo formos ypatumai ir moteriško manikiūro atspalviai bei kitos iš pažiūros nereikšmingos smulkmenos nepaprastai svarbios nustatant visuomeninį statusą, šiai klasei tenka įdėmiai stebėti save ir aplinkinius. Vidurinė klasė gali gyventi kiek laisviau. Ji įsitenka į dvejų trejų metų rėmus. Na, o likusiems bei maištautojams prieš socialines normas ir hierarchiją tokie dalykai nesvarbūs.
P. Richardsonas mano, jog ateities madą atspėti nėra sunku, ir netgi siūlo kone matematinę formulę ateičiai numatyti. Jis rašo, kad tai, kas šiandieną laikoma nepadoriu rūbu, po dešimties metų bus madinga, po dvidešimties – bjauru, bet praėjus penkiasdešimčiai metų taps įdomiu drabužiu, o dar po penkiasdešimties – romantiška.
Ar tai reiškia, jog šiuolaikiška moteris turi pasirausti savo senelės skrynioje?