Kalba pagrindinis žmonių bendravimo būdas. Net ir turintys klausos ar kalbos sutrikimų ir negalintys bendrauti balsu žmonės turi išeitį, leidžiančią jiems susikalbėti – gestų kalbą. Nors ji ir atrodo labai sudėtinga, tačiau ir nemokantis jos žmogus, esant reikalui, galėtų suprasti, ko iš jo norima, naudojant paprasčiausius parodomuosius ir paprastą veiksmą pažyminčius gestus
Kalbėdami galime perduoti įvairią informaciją: dalintis mintimis bei idėjomis, pasakoti netikėčiausius nutikimus, o svarbiausia – žodžiais „nutapyti“ savo vidinį pasaulį, t.y., papasakoti, kokie žmonės esame iš tikrųjų. Tačiau iškalba, kaip ir aprangos stilius ir kiti žmogų vienaip ar kitaip apibūdinantys dalykai gali pasakyti daugiau, nei sakoma tiesiogiai, tad kas gi lieka „tarp eilučių“?
Kalba – asmenybės veidrodis
Kaip akys yra sielos veidrodis, taip kalba geriau nei kas kitas atspindi žmogaus asmenybę. Nors kalba daugeliui iš mūsų yra natūralus dalykas, kurį išmokstame naudoti gyvenime dar vaikystėje, ir vėliau per daug dėl to nesukame sau galvos, tačiau išsamiau panagrinėti šį žmogaus gabumą gali būti net labai naudinga. Visų pirma, pradėję pokalbį su žmogumi, išgirstame jo balsą. Žinome, jog nėra žmonių, turinčių tokias pat akis, tad nėra ir turinčių identiškus balsus.
Štai jums ir pirmas požymis, kuris leidžia mums padaryti šiokias tokiais išvadas apie žmogaus charakterį: švelniu, ramiu balsu kalbantis žmogus greičiausiai ir vidumi toks, o energingai, garsiai kalbantis – priešingai nei pirmasis – yra veiklus ir linkęs valdyti situaciją žmogus, pasąmoningai besistengiantis, kad jį išgirstų. Tad vien iš kelių ištartų sakinių ar tiesiog žodžių junginių jau galime susidaryti pirmą įspūdį ir šiokią tokią nuomonę apie pašnekovą. Juk tikrai pajustume skirtumą tarp žmonių, kurie vienas sakytų: „Laaabas… na, kaip gi tau čia sekasi?..“ ir „Labas! Juk taip seniai matėmės, kaip laikaisi, bičiuli?!“.
Taigi iš balso galima spręsti ir apie žmogaus nuotaiką pašnekesio metu. Jei žmogus kalba lėtai, daro daug pauzių arba apskritai vengia bendravimo, savaime suprantama, jo nuotaika nėra pati geriausia. Galbūt jis pavargęs, prislėgtas kokių nors rūpesčių ar nenori kalbėti tam tikra tema… Kita vertus, jei žmogus kalba energingai, mintis reiškia ir atitinkamų gestų pagalba, nedaro ilgų pauzių, mums malonu su juo bendrauti, nes juntame užsimezgusį ryšį – vyksta dialogas.
Žodžiai perteikia ne tik mintis
Neretai žmogui kasdien tenka bendrauti bent keliais skirtingais kalbos stiliais, kurie paprasčiausiai gali būti skirstomi į: oficialųjį (su mokytojais, darbdaviais ir kt.), pagarbųjį (su tėvais ar kitais vyresniais žmonėmis) ir paprastąjį arba buitinį (su draugais, bendraamžiais ir kt.). Kiekvienas paminėtas stilius turi tam tikras jam būdingas savybes, kurios ir padeda bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis. Kaip bebūtų, ryškiausiai žmogaus asmenybę atspindi buitinis stilius, nes juo kalbama su sau lygiais asmenimis, todėl nereikia sukti galvos, ar nepasakei kažko negero, esi mandagus ir neįžeidei pašnekovo kvailu juokeliu.
Bendraudamas su draugais žmogus atsipalaiduoja ir leidžia mintims tekėti žodžių pavidalu per daug nemąstydamas, ką kalba, nes žino, jog draugai visuomet supras ir dėl menkniekio neįsižeis, tad „laisva“ kalba neretai būna „praturtinta“ necenzūriniais žodžiais. Tai pat ne itin pagarbiais, bet manoma – juokingais kreipiniais („ei, ką veiksi vakare, asile?“), žargonu ir kt. Džiugu tai, kad ne visi žmonės taip kalba.
Kai kurių žmonių ir paprastasis stilius arba „laisva“ kalbėsena yra taisyklinga, pagarbi ir tinkanti bendrauti visada ir su visais. Iš to pastebime, jog bendraudami su žmogumi ir girdėdami kaip jis kalba ir kokius žodžius renkasi mintims reikšti, mes galime spręsti apie jo draugus (žmogus perima žmonių grupės, kuriai priklauso ar norėtų priklausyti manieras, kalbėseną ir kt.), padėtį visuomenėje ir net įgytą išsilavinimą, nes pagal atliktus tyrimus nustatyta, jog neįgiję aukštojo išsilavinimo ar dirbantys ne itin prestižiškų specialybių darbus žmonės kalba ne taip taisyklingai, tačiau Lietuvoje tai neatsispindi taip ryškiai kaip užsienyje, kur yra susiformavusios socialinių klasių sistemos, kurių atstovai turi skirtingus kalbėjimo stilius.
Taip pat iš kalbos galime spręsti ir apie žmogaus kilmę, nes akcentas yra puikus to rodiklis. Juk turbūt niekada nesupainiotume tarmiškai kalbančio žemaičio su aukštaičiu ir pan.
Kalbame visi, tačiau tikrai ne visi mąstome apie tai, kaip ir ką šnekame. Įvairus, turtingas žodynas išties puiku, tačiau ar verta savo mintis „praturtinti“ rusiškais keiksmažodžiais ir kalėjimo žargonu, jei nesate nei rusijos pilietis, nei sėdėjęs kalėjime? Kalbos pagalba kuriame savo įvaizdį visuomenėje ir aplinkinių požiūrį į mus, tad kartais vertėtų susimąstyti, ką apie mus gali pagalvoti pašalinis žmogus, išgirdęs tik draugų rate naudojamus ir tik ten suprantamus juokelius bei išsireiškimus. Nepamirškime, kad einant į svarbiausią gyvenime pokalbį, nepakanka vien gražaus kostiumo ar palaidinės, prireiks ir gražios, raiškios kalbos ir ją papildančios šypsenos.
