REZERVATAI

Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Dažnai rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų plotų įtaką, palaiko natūralius vyksmus. Juose uždrausta ne tik pašalinių žmonių lankymas, bet ir visiškai ir visiems laikams uždrausta žmogaus ūkinė veikla ir jie skirti naatūraliems gamtos procesams tirti. Rezervatų ekologinėms sistemoms būdingas autoreguliavimas, o rezervate žmogaus veikla gali būti skirta vieninteliam tikslui – išsaugoti rezervato ekosistemas nuo antropogeninės veiklos įtakos. Siekiant išvengti žmogaus ūkinės veiklos poveikio rezervatų gamtiniam kompleksui, daugelyje šalių aplink rezervatus išskiriamos apsaugos ( buferinės ) zonos, kurių paskirtis – sumažinti žmogaus veiklos įtaką rezervatui ir jį izoliuoti nuo tos veiklos. Rezervatams dažniausiai parenkamos pakankamai stabilaus kraštovaizdžio vietovės, atstovaujančios gamtinėms zonoms su juose esančiais moksliniu požiūriu vertingais kraštovaizdžio komponentais: augalija, gyvūnija, dirvožemiu, paviršiumi, vandenimis ir atmosfera. Liietuvos rezervai (Žuvintas, Čepkeliai, Kamanos, Lietuvos TSR nacionalinio parko rezervinė zona, Kuršių nerijos valstybinio miškų parko rezervinė zona) nepakankamai atstovauja pagrindiniam augalijos tipui – miškams, nėra rezervatų natūraliose pievose, netolygus rezervatų geografinis išdėstymas respublikoje. Pagal ūkinę ir kitokią antropologinę veiklą ir ga

amtinių ( žmogaus neliestų ) ekologinių sistemų santykį rezervatus galima skirstyti į dvi grupes: biosferos reervatai ir valdomieji rezervatai. Biosferos rezervatai turi žmogaus veiklos visiškai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemoje vyrauja autoreguliavimas. Paprastai tai didelės teritorijos, kuriose nevyksta savaiminė ekosistemų destrukcija, todėl joms ir nereikia dirbtinių priemonių norimam gamtiniam režimui palaikyti. Biosferos rezervate pageidautini trys natūralios gamtos ir žmogaus veiklos santykio variantai: a) visiškai žmogaus veiklos nepaliestos teritorijos, b) unikalūs ir ypatingos reikšmės kompleksai, c) žmogaus veiklos pakeistos teritorijos. Šiose teritorijose pagal tarptautiniu mastu standartizuotą metodiką atliekami stebėjimai – aplinkos sąlygų ekologinis monitoringas. Lietuvoje dar nėra biosferos rezervo, nors siūloma paskelbti Kuršių neriją ir Kuršių marių bei pamario regioną biosferos rezervatu. Tarptautinės programos „ Žmogus ir biosfera „ sąjunginių ir respublikinių organų nuomone, aplinkos sąlygų monitoringas būtinas kiiekvienai sąjunginei respublikai ir didesniems gamtiniams vienetams.

Valdomieji rezervai turi žmogaus veiklos sąlygai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemų funkcionavimui gamtinio režimo sąlygomis palaikyti reikia dirbtinių priemonių. Taigi mūsų respublikos rezervatai priklauso valdomųjų rezervatų kategorijai, nes juos dažnai veikia antropogeninis oro teršimas, hidrologiniai vandens lygio pakitimai, reikia tam tikrų priemonių saugomiems augalams ir gyvūnų rūšims išlaikyti, reikia diegti kai kurių gyvūnų populiacijų gausumo reguliavimo priemones.

Be rezervatų, rezervatinio landšafto elementų yra ir nacionaliniuose bei regioniniuose gamtos parkuose, turinčiuose rezervatines zonas, ir draustiniuose, kuriuose ūkinė ve
eikla ribojama, t. y. Leidžiama veikla, neprieštaraujanti draustinio statusui.

Rezervatinio landšafto paskirtis – užtikrinti jame natūralią gamtinio komplekso ir jo ekosistemų funkcionavimo dinamiką arba išlaikyti tam tikrą gamtinio komplekso antropogenizacijos stadiją. Rezervatinis landšaftas šiandien paprastai saugomas tiktai palyginti nedidelėse saugomose teritorijose. Nuo pat saugomų išskyrimo pradžios (XIX a. pradžia) iki mūsų dienų susiformavimo savitos saugomų teritorijų kategorijos: rezervatai, nacionaliniai ir gamtos parkai, draustiniai, gamtos paminklai ir kt. Reikia pasakyti, kad iki šiol dar nėra nusistovėjusios saugomų teritorijų kategorijos ir dažnai įvairios šalys skirtingai traktuoja saugomos teritorijos režimą. Rezervatų paskirtis – išsaugoti tipiškas landšaftinių zonų vietas – gamtos etalonus, retus gamtinius objektus, endemikus ( augalų ir gyvūnų rūšys, būdingos tik tai vietai), reliktus ( iš senųjų išlikę organizmai ), nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis. Rezervatuose dirbamas mokslinis darbas, todėl į juos reikia žiūrėti kaip į mokslines laboratorijas natūraliomis sąlygomis.

Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija, apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tiriantys bei stebintys rezervo gamtinių elementų būklę. Skiriami valstybiniai rezervai, rezervatai valstybiniuose parkuose, rezervatai biosferos monitoringo teritorijose bei rezervatines apyrubes ( pvz. keli miško kvartalai Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose ).

Pirmasis rezervatas pasaulyje buvo įsteigtas Danijoje 1805 metais Gamelmoseno pelkei išsaugoti. Tarybų sąjungoje yra beveik 200 rezervatų. Lietuvoje yra Keturi gamtinės paskirties rezervatai: Žuvinto ( įkurtas T Ivanausko iniciatyva 1937 m. ),
, Čepkelių ( įsteigtas 1975 m. Varėnos rajone ), Kamanų ( įsteigtas 1978 m. Akmenės rajone ) ir Viešvilės ( įsteigtas 1991 m. Jurbarko ir Tauragės rajonuose ). Visuose mūsų rezervatuose bandoma išsaugoti tipiškus tai Respublikos daliai mažiausiai pakitusius kraštovaizdžius, daug retų augalų rūšių, sudaryti palankias sąlygas retoms paukščių rūšims.

ŽUVINTO REZERVATAS

1937 m. Lietuvoje buvo įsteigtas pirmasis Žuvinto rezervatas, skirtas vandens paukščių apsaugai, jį įsteigė T. Ivanausko iniciatyva. Tai pirmasis gamtos rezervatas ir pirmoji Lietuvos saugoma teritorija, atitinkanti dabartinius reikalavimus. Jis randasi Alytaus rajone. Plotas 5428 ha, iš jų 1039 ha užima Žuvinto ežeras, o likusią dalį Žuvinto pelkė. Jis apima dalį Žuvinto pelkės ir pietrytinės jos dalyje esantį Žuvinto ežerą. Čia saugomas pelkinis kompleksas su retais paukščiais ir retomis augalų rūšimis, taip pat stebimi retai kur Lietuvoje gyvenantys paukščiai, reliktinės ir retos augalų rūšys.

Per pastaruosius dešimtmečius dėl gamtinių antropogeninių priežasčių Žuvinte pakilo vandens, žemapelkių ir pievų bendrijos, ėmė pelkėti ir mažėti ežeras. Augalų užgožtuose plotuose lizdų nebekrauna vandens paukščiai. Vandens lygio reguliavimas ežere neatitinka natūralių hidrologinių procesų sekos. Buvo siūloma Žuvinto pagrindu įsteigti biosferinį rezervatą, apimantį gretimus Buktos mišką, Amalvo pelkes, Žaltyčio ežerą ir palių durpyną.

Ežere ir pelkėse peri daugiau kaip 200 rūšių sparnuočių. Žuvinte veisiasi didžiausias Lietuvos paukštis jūrinis erelis, gulbės nebylės, pilkosios žąsys, gervės, didieji baubliai. Rezervate auga daugiau nei 600 rūšių au

ugalai; retesnieji: siauralapis gencijonas, kilnioji glindė, laplandinis gluosnis, griovinė našlaitė, šlaitinė rūgštynė. Čia taip pat gyvena 20 rūšių žuvys. Ypač daug karšių, lydekų, lynų, raudžių, kuojų. Gyvena net 32 rūšių žinduoliai: daugiausia šernų, briedžių, kiškių, lapių, stirnų, usūrinių šunų.

KAMANŲ REZERVATAS

Kamanų rezervatas yra Šiaurės Lietuvoje, 8 km į š. v. Nuo Akmenės ( Ventos vidurupio žemumoje ). Tai Kamanų pelkė supama apypelkio miškų. Plotas 36,6 km2. Rezervatui būdingos Šiaurės Lietuvos molingos pelkės su neįžengiamomis klampynėmis, prižėlusiomis kiminų, dumblių ir kerpių. Rezervato tikslas – išsaugoti didžiausią Šiaurės Lietuvoje pelkinį kompleksą su jam būdingomis morfologinėmis formomis, augalija ir gyvūnija. Įdomiausi dariniai pelkėje yra pelkių akys ir ežerokšniai, supami klampynių. Pelkės natūralumas buvo paveiktas pakraščiuose iškastų griovių, kurių tikslas nuo XIX a. vis tankėjo. Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį buvo atnaujinti senieji ir iškastiniai nauji, mišką sausinantys kanalai. Paskutiniu metu melioracijos grioviai vietomis patvenkti, siekiant gruntinio vandens lygį.

Rezervate saugomas tipiškas aukštapelkių vandens telkinių kompleksas, augalų bendrijos ir retieji augalai. Čia auga apie 10 šiurių. Auga apie 330 aukštesniųjų augalų rūšių ir formų, daugelis jų apypelkio augalai. Auga retų kerpsamanių: tarpinė cefalozija, skautenė, papartinė kalipogėja. Daug lapuotųjų samanų rūšių. Kiti retieji augalai: plačialapė klumpaitė, kilnioji glindė, laplandinis gluosnis, mažalapė saulašarė. Retieji Paukščiai: juodasis gandras, mažasis erelis, didžioji kuolinga.

VIEŠVILĖS REZERVATAS

Viešvilės rezervatas yra pats jauniausias – įsteigtas 1991 metais, Jurbarko ir Tauragės rajonuose. Jis skirtas gamtiniu požiūriui labai vertingai, natūraliai Viešvilės baseino ekosistemai išsaugoti. Vyraujantis rezervato kraštovaizdžio tipas – pelkėta smėlinga žemuma, pakraščiuose yra žemyninių kopų. Rezervatas apima Viešvilės upę su aukštupyje plytinčia Artosios pelke, Gličio pelkių su to paties pavadinimo ežeru. Upės vanduo maitinamas iš šaltinių. Jame saugomos upėtakių nerštavietės. Viešvilės rezervate yra Artosios pelkės su įvairiais augalais, perinčiais kurtinais, neršančiais upėtakiais upėtakiais ir 800 rūšių drugelių.

ČEPKELIŲ REZERVATAS

1960 m. Buvo įsteigtas Čepkelių raisto botaninis – zoologinis draustinis 1975 m. Vietoj jo įsteigtas 8453 ha dydžio Čepkelių rezervatas. Jis yra Varėnos rajone. Vėliau rezervato plotas buvo išplėstas, prijungus dalį Musteikos ir šalia ęsančios karinės girinkijos miškų. Nuo 1993 m. Čepkelių valstybinis rezervatas įrašytas į Ramsaro konvencijos saugomų teritorijų sąrašą.

Čepkelių raistas yra Pietryčių ( Dainavos ) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos, ir Grūdos upių takoskyroje. Smulkaus smėlio su aleurito intarpais danga yra apie 20 – 25 m storio. Ji dengia ploną paskutinio ledyno dugninę moreną. Šiaurinėje ir vakarinėje raisto dalyje smėlis supustytas į žemynines kopas. Pagrindinę rezervato dalį sudaro aukštapelkė, kuri susiformavo poledyninių marių vietoje. Durpės klodo sluoksnis siekia iki 5 – 6 m. Rezervate suskaičiuojama 10 pirminės ir 11 antrinės kilmės ežerų bei ežerėlių. Didžiausi iš jų: Ešerinis – 14,5 ha, Žaliasis 6,6 ha, Ešerinukas – 5,6 ha, Ančių 3,8 ha. Pelkyne vyrauja pelkiniai aukštutinio tipo dirvožemiai.

Raisto bendrijose vyrauja gailiniai ir švyliniai pušynai, kimininiai švylynai ir viržynai. Didžioji aukštapelkės dalis apaugusi neaukštomis pušaitėmis, tačiau keliose vietose atsiveria didelės plynės. Raistą juosia dideli sausų pušynų plotai. Nedideli eglynų, beržynų ir juodalksnių plotai, tarpinio tipo pelkės ir žemapelkės koncentruojasi pietinėje rezervato dalyje. Raisto kranto linija labai vingiuoja, su daugelyje įlankų bei pusiasalių. Pelkyne gausu mineralinių salų – kiminiuose paskendusių kopų viršūnių, kur želia įvairiarūšiai medynai.

Rezervate gyvena 36 rūšių žinduoliai. Bene būdingiausi iš jų yra briedžiai. Katros upėje gausiai įsikūrę bebrai, jų čia suskaičiuojama apie 15 – 20 šeimų. Žymiai retesnis ūdros, kurios Katros upėje aptinkamos pavieniui. Pelkyne nuolat gyvena 1 -2 vilkų šeimos. Aptinkama viena lūšių šeima. Retesniems žinduoliams priskiriami rudasis nakviša, vėlyvasis šikšnys, dvispalvis plikšnys, beržinė sicista.

Čepkeliuose gyvena 6 rūšių ropliai – vikrusis ir gyvavedys driežai, gluodenas, paprastasis žaltys, paprastoji angis, lygiažvynis žaltys ( aptinkamas sausuose apypelkio miškuose ). Čepkeliai – viena iš kelių lygiažvynio žalčio radimviečių Lietuvoje. Pelkyne aptinkami net 9 rūšių varliagyviai.

Rezervate rasta per 2000 rūšių vabzdžių. Tarp jų – per 100 rūšių vabzdžių, pirmą kartą rastų Lietuvoje. Iki šiol aprašytos 788 vabalų. 464 drugių, 250 laukinių bičių rūšys. Rezervate aptikti 176 rūšių paukščiai, iš kurių 122 rūšių sparnuočiai peri šioje teritorijoje. Neatžėlusiose kirtavietėse, išretėjusiose medynuose, aukštapelkių plynse ir retmėse dažnas lėlys. Rezervato apypelkio miškuose vyrauja sausi kerpšiliai, kur būdingiausi paukštis yra lygutė. Apypelkio miškuose ir raisto salose gyvena paprastoji raudonuodegė. Rezervate nekertamas miškas, todėl čia yra daug uoksinių ir drevėtų medžių, kuriose gyvena įvairių rūšių geniai, zylės ir kiti uoksuose perintys paukščiai. Rezervate labai didelė biotopų įvairovė, todėl aptinkami visi būdingiausi pelkių, vandenų, pievų ir miškų sparnuočiai.

Rezervatas yra unikalus retųjų paukščių apsaugos požiūrių, nes čia rasti 34 rūšių paukščiai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Rečiausi yra juodakakliai narai, gyvatėdžiai, kilnieji ereliai, stulgiai, didieji apuokai.

Rezervatą juosiantys miškai yra labai grybingi – randama apie 250 rūšių grybų, tarp jų – 127 rūšių valgomi grybai. Pelkėje ir apypelkėje aptikta net 611 aukštesniųjų induočių augalų rūšių. Tarp jų – 34 rūšys yra retos, augant 87 lapuotųjų samanų rūšys,26 rūšių kerpsamanės ir 35 rūšių dumbliai. Pelkėje auga ledynmečio reliktai – laplandinis karklas, mėlynialapis karklas,

Nuo seno raiste renkamos spanguolės, todėl, net ir įsteigus rezervatą, aplinkinių kaimų gyventojams trumpą laikotarpį leidžiama rinkti šias uogas. Rezervatas turi didelę reikšmę gamtosauginiam švietimui, nes vis daugiau žmonių nori aplankyti šią unikalią gamtinę vietovę. Tuo tikslu rezervato pakraštyje yra įrengtas pažintinis takas ir pastatytas apžvalgos bokštas.

TURINYS

Rezervatai...................2

Žuvinto ežeras.................4

Kamanų rezervatas...............5

Viešvilės rezervatas...................6

Čepkelių rezervatas....................9

LITERATŪRA

1. V. Januškis „Gamta ir mes“. Vilnius – 1990m.
2. H. Volotka, L. Balšauskas „ Lietuvos gamtinė aplinka“. Šiauliai – 2001 m.
3. D. Baltrėnas, D. Lygis, R. Šimaitis „Aplinkos apsauga“. Vilnius – 1996 m.
4. J. Jurgelis, R. Gajauskienė ir kt. „Gamtos apsauga“. Vilnius – 1988 m.
5. V. Petrovičius, D. Jemeljanovas, M. Nikolajava, G. Sidorento ir kt. „Draustiniais takais“. Kaunas 1986 m.
6. J. Bučas „Kraštotvarkos pagrindai“. Kaunas 2001 m.

Leave a Comment