Kraštovaizdis

Iki 1940 m.

1918m. ilgos okupacijos padarinys – skurdas tiek mieste, tiek kaime. Pradėta žemės reforma. Vyriausybė paėmė į globą visus miškus ir sustabdė jų naikinimą. Bežemiai ir mažažemiai buvo aprūpinami žeme, buvo nusavinti stambesnieji ir labiausiai apleisti dvarai. Didžioji reforma iš pagrindų pakeitė žemės valdymą, apėmė kaimų skirstymą viensėdžiais, likvidavo servitutus bei bendrąsias ganyklas.
1918, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, pradėtos steigti saugomos teritorijos – rezervatai. Jų kūrimo idėjas puoselėjo prof. Tadas Ivanauskas, kiti to meto mokslininkai ir visuomenės veikėjai. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įsteigti 3 rezervatai: Žuuvinto, Kiauneliškio ir Kamšos. Visų jų vertė, kaip patvirtino laikas, buvo skirtinga. Šiandien Žuvintas, kaip ypatingos svarbos saugoma teritorija, žinomas visoje Europoje. Kamšos draustinis, atsidūręs pačiame Kauno mieste, svarbus savo praeitimi, o Kiauneliškio sengirės dalis, esanti Labanoro regioniniame parke, paskelbta šio parko rezervatu.

1. Iki 1940 m. buvo išlikusios natūralios gamtinio kraštovaizdžio teritorijos (miškai, pelkės).
Seniausioji Lietuvos gyvūnija ir augalija išliko didžiausiose pelkėse. Dabar pelkės užima apie 5 procentus Lietuvos teritorijos. Jose galima sutikti daugelį į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gyvūnų, aptikti beveik visus retuosius augalus. Liietuvoje liko tik apie 800 didesnių nei 50 ha pelkių. Ypač vertingi didieji Lietuvos raistai: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir Žuvinto valstybiniai gamtiniai rezervatai, Labanoro regioninio parko Girutiškio rezervatas, Kernavo ir Reiskių Tyro draustiniai. Šių didelių pelkinių teritorijų beveik nepalietė žmonių ūkinė veikla.

br />Lietuvoje yra apie 3 200 ežerų. Daugelį jų supa raistai, šlapi miškai arba užliejamos pievos. Šiuose didele gamtine įvairove pasižyminčiuose biotopuose auga įvairios augalų rūšys, aptinkamos retos augalų bendrijos. Seklūs ežerai, turintys turtingą augaliją, suteikia prieglobstį perinčioms retoms paukščių rūšims bei dideliems migruojančių vandens paukščių būriams.
Tarp 758 Lietuvos upių ir daugybės mažų upelių išliko nemažai natūralių ir mažai sureguliuotų upių atkarpų, kurias kai kur supa užliejamos pakrančių pievos. Šioms nedidelėms natūralios gamtos oazėms būdinga itin didelė augalijos ir gyvūnijos rūšių įvairovė.
Didelius plotus Lietuvoje užima drėgni miškai, durpynai bei įvairūs dirbtiniai vandens telkiniai. Didžiausias toks telkinys yra Kauno marios. Nemuno deltos bei ją supančių pelkių, užliejamų lankų, drėgnų miškų bei seklių Kuršių marių vandenų gamtinis kompleksas yra unikalus Baltijos regione. Tik čia galima sutikti beeveik visas Lietuvoje užregistruotas paukščių rūšis.

2. Iki 1940 m. buvo tradicinis etnografinių regionų kaimiškasis kraštovaizdis (aukštaitijos, žemaitijos, suvalkijos).

Suvalkija – tai lygumų kraštas. Čia geriausios žemės, gražiausios bandos, turtingesni žmonės. Dzūkija – tai smėlio, kalvų, miškų ir ežerų kraštas. Žmonės čia ne tokie pasiturintys, ūkiai ne tokie tvirti. Žemaitija – pamarys, akmenuotų žemių ir pelkių kraštas. Aukštaitija – tai visko po truputį: ir lygumų, ir kalvų, ir derlingų žemių, ir smėlio, ir pelkių, ir ežerų, ir miškų.

3. Iki 1940 m. buvo išlikę vertingi Valakų ir vienkieminės reformos suformuoti kaimiškojo kr

raštovaizdžio fragmentai.

4. Iki 1940 m. buvo miestai ir jų dalys (nauji miestai, istoriniai miestai ir jų dalys).

Vienas iš istorinių miestų – Trakai. Tai nedidelis miestelis, rajono centras, kurortas, įsikūręs keturiolikos ežerų salose ir pakrantėse, iš visų pusių apsuptas vandens ir nuostabių vaizdų. Pagrindinėje Galvės ežero saloje stūkso puikūs pilies rūmai.

1940-1990 m.

Po karo miestai atsigavo labai sunkiai. Ggamyklos ir gyvenamieji namai išgriauti, liko pusė gyventojų. Palyginus 1939 metų gyventojų surašymo duomenis su 1959 metų duomenimis, Lietuvos teritorijoje gyventojų skaičius sumažėjo 200000.
Nuo 1940-1990 m. pasikeitus politinei situacijai, nacionalizavus žemę ir sukūrus kolūkius, išnyko valstiečių ūkių ir istorinės kaimų ribos. Buvo nusausinamos pelkės, sėjo kukurūzus. Vyko urbonizacija, augo miestai, daugiaaukščiai gyvenamieji namai (labai vienodi). Gerėjo išsilavinimas, atsirado kraštotyros mokslas. Daug kuo pasikeitė Lietuvos peizažas: miestus sujungė plačios autostrados, o kryžkelėse vietoj smūtkelių ir koplytstulpių atsirado rodyklės ir transporto apsilenkimo tiltai, didžiulės aukštos įtampos linijų atramos, pakeitė kryptį upės.
Iš karto po karo pradėti steigti medžioklės draustiniai, ūkiai, rezervatai. Iki šių dienų daugelio jų neliko, tačiau tuo metu jie padėjo išsaugoti svarbiausias medžiojamųjų, kitų vertingų gyvūnų buveines ir pačius gyvūnus. Be to, kai kurių buvusių draustinių vietoje vėliau buvo įkurti nauji draustiniai, rezervatai ar nacionaliniai parkai. 1960–1975 įsteigta beveik šimtas draustinių, saugomos teritorijos tada sudarė 2 % šalies ploto. 1974 įsteigtas pirmasis nacionalinis (dabar –

Aukštaitijos) parkas, 1975 – Čepkelių, 1979 – Kamanų, 1991 – Viešvilės valstybiniai rezervatai.

5. Išlikusios gamtinio kraštovaizdžio teritorijos.

Nerija – tai keistas, 98 kilometrų ilgio pusiasalis, prasidedąs sambijos lygumose ir baigiąsis prie Klaipėdos. Iškirtus miškus smėlį vėjai supustė į dideles, net 60 m. aukščio kopas. Daug gyvenviečių buvo užpustyta. Šiuolaikinis Kuršių nerijos peizažas – vienas iš gražiausių gamtos ir žmogaus triūso stebuklų. Žvejų kaimeliai tik egzotika, juose įsikūrę puikiausi kurortai, poilsio namai.

Šiaurės – rytų Lietuva garsėja įspūdingo grožio kraštovaizdžiais, kurių svarbiausias bruožas – ežerų ir juos jungiančių upių gausa. Vienas toks ežerynas, esantis Molėtų- Švenčionių ir Utenos rajonų sankirtoje, išskirtas į Labanoro regioninį parką. Jo plotas – 52848 ha. Tai ne tik didžiausias, bet ir vienas įdomiausių regioninių parkų Lietuvoje. Parkas išsidėstęs Žeimenos ir Šventosios upių baseinų vandenskyroje, tačiau didžiausia jo dalis tenka Žeimenos baseinui. Labanoro regioninis parkas garsus ne tik įvairaus dydžio ežerais. Didžiausią plotą parke – apie 80 proc. – užima miškai. Čia ošia garsioji Labanoro sengirė su įvairių gyvūnų ir augalų gausa. Joje gyvena 44 žinduolių, 158 paukščių, 5 roplių, 11 varliagyvių, auga per 700 augalų rūšių. Gyvenviečių parke per 200, bet tai labai maži kaimeliai ir vienkiemiai.

6. Didelės intensyviai melioruoto kaimiško kraštovaizdžio erdvės, įgijusios kolūkinės gamybos ir industrinės veiklos požymių, tačiau praradusios visą etnografinį savitumą. Į laukus atkeliavo elektra, dujos, chemija, mašinos. Buvo diegiamos įvairios mokslinės naujovės, išvedamos naujos veslės gyvulių, Lietuvos žemės ūkis buvo labai iš

švystytas.

7. Kaimiškų teritorijų fragmentai su išlikusiais iki 1940 m. požymiais.

8. Naujos standartizuotos statybos miesto dalys, nauji miestai, kaimų gyvenvietės.

Iki 1990 m. Lietuvos miestai nepaprastai išaugo, kūrėsi įmonės, fabrikai, statėsi technikumai, vidurinės mokyklos. Gyventojų skaičius nuolat augo – statėsi gyvenamieji rajonai. Nutiesta Klaipėda-Vilnius autostrada. Iškilo Elektrėnai. Kėdainiuose ir Jonavoje išdygo didžiuliai trašų kombinatai. Naujosios Akmenės cemento gamykla. Lietuvoje išnyko šiaudiniai stogai ir atsirado šiferis, gula į žemę geležinkelių gelžbetoniniai pabėgiai.

9. Išlikę istoriniai miestai, jų dalys, miesteliai ir kaimai, žvejų kaimai.

Restauruota Trakų pilis. Miestų senamiesčiai buvo prižiūrimi, restauruojami ir saugomi.

Vilniuje buvo gražus paprotys skirtingus namus statytis, skirtingai juos dažyti, gatves išgrysti skirtingai. Tarybiniais laikais Vilniaus senamiestis išlaikė savo savitumą. Buvo stengiamasi, kad nauji daugiaaukščiai neužstotų senųjų pastarų, kad paskutinis technikos ir architektūros žodis neperrėktų senesnio, pastatyto prieš kelis šimtus metų, kad jie abu nesiderintų arba nepapildytų vienas kito. Išdygo naujieji Vilniaus rajonai: Žirmūnai, Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Baltupiai, Šeškinės.

10. Sukurti nauji dideli inžineriniai ir infrastruktūros objektai (oro uostai, elektrinės, Mažeikių nafta, Būtingė, uostai).

Iki 1990 m. buvo labai daug investuojama į mokslą, įvairius tyrimus, diegiami nauji išradimai, Kaune pastatytas vienas didžiausių Europoje dirbtinio pluošto kombinatų, užimantis 22 hektarų plotą.
Po 1990 m. privatizacija, pasikeitė visos politinės-ekonominės sąlygos. Suplanuota grąžinti senąjį kraštovaizdį, renovuoti miestus ir kaimus, Lietuvos kelių centralizacija su ES – tranzitiniai keliai, ekologinės-estetinės aplinkos išsaugojimas, statėsi nauji nuosavi ir daugiabučiai namai.

Po 1990 m.
Lietuvos nepriklausomybė, privatizacija. Pasikeitėvisos politinės-ekonominės sąlygos. Suplanuota grąžinti senąjį kraštovaizdį, renovuoti miestus ir kaimus, Lietuvos kelių centralizacija su ES – tranzitiniai keliai, ekologinės-estetinės aplinkos išsaugojimas. Statėsi nauji daugiabučiai ir nuosavi namai.

11. Urbanistiniai-priemiestiniai gyvenamieji kvartalai.
Iš sąstingio Lietuva pajudėjo įstojusi į ES. Mūsų gamyklos vis labiau primena ES standartus: gražios, tvarkingos, užima didžiulius plotus. Išdygo didžiuliai prekybos centrai, dominuoja erdvė. Savo išvaizdą pakeitė daugiabučiai, dėmesys skiriamas išvaizdai, bet ne kokybei. Konkurencija taip pat paveikė mūsų miestų išvaizdą: firmos grąžina savo ofisus, paduotuvės-salonai stebina didžiulėmis vitrinomis ir europietiška išvaizda. Atsidarė tokie prekybos centrai kaip Akropolis, Maksimos prekybos tinklas.

12. Mažasklypiai vienkiemiai.
Prasidėjo individualus verslas, suklestėjo kooperatyvai. Individualūs namai dygo vienas po kito. Savo išvaizda jie buvo labai panašūs. Daugiabučių namų statyba pergyveno krizę. Atsirado nauja turizmo verslo šaka – kaimo turizmas, kuri papuošė mūsų kaimą išpuoselėtomis, prižiūrėtomis kaimo sodybomis, o šalia poilsio zonos bei nuostabūs gamtos vaizdai.

Leave a Comment