Efuzinis magmatizmas ( vulkanizmas )

Efuzinis magnetizmas, arba vukanizmas, yra vienas iš geologinių procesų, suvaidinusių svarbiausia vaidmenį Žemės plutos susidarymo istorijoje. Nė viena Žemės plutos pėda nesusidarė be vulkanizmo pagalbos.
Vulkanai – tai angos Žemės plutoje, pro kurias nuolatos arba periodiškai į Žemės paviršių išmetami įvairūs vulkanų išsiveržimo produktai. Iš Žemės gelmių kylantis kanalas paviršiuje baigiasi nupjauto kūgio formos kalnu, kurio viršuje yra įduba, vadinama krateriu. Vulkano kūgis visą laiką didėja, išsiliejant ir stingstant ant jo lavai. Kūgis yra sluoksniuotas ir vadinamas sratovulkanu
Vulkanai skirstomi į veikiančius ir užžgesusius. Tačiau šis suskirstymas yra sąlyginis. Dažnai šimtmečius neveikia vulkanai pradeda intensyviai veikti.
Žemės paviršiuje vulkanai pasiskirstę labai netolygiai. Dauguma jų yra trijose juostose. Dvi juostos turi meridianines kryptis. Viena tęsiasi Pietų ir Šiaures Amerikos vakarine pakrante, kita – rytine Azijos pakrante, per Taivanį, Filipinus, Naująją Gvinėją, Naująją Zelandiją iki Antarktidos. Trečioji juosta eina platumos kryptimi Viduržemio jūros pakrantėmis, Užkaukaze, Mažąja Azija iki Malajų salyno. Tačiau pasitaiko vulkanų ir Atlanto vandenyne, Afrikoje, Havajų salose ir kt.
Formuojantis kalnams, suardoma Žemės pluta ir išsiveržia vuulkanai. Išsiverždami jie išmeta dujinius, skystus ir kitokius produktus. Dujos: vandens garai, vandenilis, deguonis, CO2, SO2, H2S ir kt. Aukštesnės kaip 180ºC temperatūros dujų išsiveržimas vadinamas fumarole, 180 – 100ºC – solfatare, žemesnės kaip 100ºC – mofete.
Vulkanų išmetami skysti produktai yra lava. Ji yr

ra netekusi duju ir tuo skiriasi nuo magmos. Lavos temperatūra būna nuo 800 – 1300ºC . Atsižvelgiant į lavos sudėtį, ji būna bazaltinė, trahitinė ir andezitinė. Kuo daugiau lavoje SiO2, tuo ji klampesnė. Skysta lava teka iki 30 km/h, klampi 5 km/h greičiu. Iš lavos susidaro efuzinės uolienos. Žemės paviršiuje jos susiklosto srautų, dangų ir kupolų pavidalų. Srautai panašūs į sustingusias upes. Kupolai yra su nuolydžiu į visas puses ir kartais panašūs į kūgius. Kieti išsiveržimo produktai, prieš išsiverždami pripildo vulkano kraterį bei angą ir išsiveržimo metu išmetami į atmosferą. Išsiveržimo produktai priklausomai nuo jų didumo skirstomi į vulkaninius pelenus, vulkaninį smėlį, lapilius ir vulkanines bombas.
Vulkaniniai pelenai – smulkiausios silikatinių mineralų dalelės. Jie būna pilkos spalvos. Pelenai yra pagrindinė vulkanų išmetama kietų produktų masė. Sausi pelenai Žemės paviršiuje sudaro kelių metrų slluoksnį. Atmosferoje susimaišę su vandens garais, pelenai virsta purvu, kuris užlieja miestus ir gyvenvietes.
Vulkaninio smėlio dalelės būna nuo 1 iki 10 mm didumo.
Lipiliai – tai apvalūs sustingusios lavos gabalėliai, jų didumas – 1-3 cm.
Vulkaninės bombos yra stambūs sustingusios lavos gabalai, jų skersmuo – nuo 10 cm iki kelių metrų.
Pagal išsiveržimo pobūdį vulkanai skirstomi į keletą tipų: Krakatau, Pele, Havajų, Vezuvijaus, maarų, diatremų, plyšių.
Triukšmingiausio tipo išsiveržimas yra Krakatau. Išsiveržimo metu girdimi požeminiai smūgiai, sprogimai. Sprogimo metu į atmosferą išmetama daug dujų ir pelenų. Lavos šio tipo vulkanuose nebūna.
br />Pele tipo vulkanų išsiveržimas lydimas sprogimo, kurio metu išmestas įkaitintų dujų debesis slenka pažeme, viską naikindamas.
Havajų tipo vulkanai veržiasi ramiausiai. Dideliame ežero tipo krateryje lava ramiai kyla aukštyn, pasiekia krantus ir ,persiliejusi per juos, teka šlaitais.
Vezuvijaus tipo vulkanai veržiasi su sprogimais. Jų metu išmetama daug pelenų ir vandens garų. Po sprogimo išsilieja lava. Tai dažniausiai pasitaikantis šiuo metu Žemės paviršiuje veikiančių vulkanų išsiveržimas.
Diatremos ir maarų tipo vulkanai išsiveržia tik vieną kartą. Maarų tipo vulkanai sudaryti iš žiedinio kūgio. Viduryje yra piltuvo formos krateris, kuriame būna ežeras. Maarų skersmuo siekia 3000 m. Jie sutinkami Kamčiatkoje, Vokietijoje, Pietų Amerikoje.

Analogiškų piltuvo formos vulkanų, atsiradusiu nuo dujų sprogimo yra Pietų Amerikoje ir Jakutijoje. Jie vadinami diatremomis. Tokių vulkanų piltuvuose nėra ežero, o skersmuo būna iki 500m. jie būna pripildyti uolienų nuolaužų. Deatremose randama deimantų.
Be minėtų centrinio išsiveržimo vulkanų, kurie išmeta produktus per centrinį kraterį, yra plyšių vulkanų. Plyšių vulkanai veržiasi pro Žemės plutoje esančius plyšius. Tokių vulkanų gausu Islandijoje.
Vulkanui gęstant atsiranda nauju jo veiklos formų: purvo vulkanų, geizerių, termų.
Purvo vulkanai – tai nedideli kūgiai sudaryti iš purvo. Jų susidarymo priežastis yra karštos dujos ir garai. Karštos dujos ir vandens garai, kildami aukštyn, sutinka birias uolienas, susimaišo su jomis ir į paviršiu išeina purvo pa

avidalu. Tirštas purvas palaipsniui sudaro kūgio formos vulkaną, o skystas – nuteka paviršiumi. Šios rūšies vulkanų yra naftos telkinių rajonuose.
Geizeriai yra karšto vandens šaltiniai, periodiškai išmetantys į orą karštą vandenį ir vandens garus.
Jeigu į paviršiu karštas vanduo išmetamas ne fontanu, o išteka laisvai, tai tokie šaltiniai vadinami termomis.
Vulkanų veiklos produktus žmonės vartojo savo poreikiams. Išsiveržiant vulkanui, išmetama daug dujų ir vandens garų. Dalis gęstančių vulkanų vandens garų panaudojama gyvenamosioms patalpoms, šiltadaržiams apšildyti. Kamčiatkoje, Italijoje, Islandijoje vandens garai panaudojami geoterminėms elektrinėms. Karšti šaltiniai naudojami gydimo tikslams. Surenkama daug iš vulkanų išmetamų cheminių medžiagų: sieros, boro rūgšties, amonio druskų.
Jeigu žmonės sugebėtu panaudoti vulkanuose esančią energiją, tai ji patenkintu visus jų poreikius. Tačiau žmonės dar ne visai moka pažaboti šią gamtos stichiją. Nuo jos kenčia daug miestų ir gyvenviečių, žūva tūkstančiai žmonių.

Leave a Comment