Paleozojus ir Mezozojaus laikotarpiai, beje, ilgiausiai trukę ir daugiausia permainų Žemės paviršiuje atnešę laikotarpiai, kurių metu vyko intensyvūs tektoniniai judesiai, įtakoję įvairių reljefo darinių atsiradimą. Savo darbe smulkiau apžvelgsiu paleozojaus ir mezozojaus laikotarpių tektogenezę, bei organinio pasaulio vystymąsi. Paleozojus dar išskiriamas į ankstyvąjį ir vėlyvąjį paleozojų.
ANKSTYVASIS PALEOZOJUS
Ankstyvasis paleozojus tęsėsi apie 170 mln. metų. Jį sudaro kambras, ordovikas ir siluras. Kambrą 1836 metais išskyrė A.Sedžvikas (Anglijoje, Velse). Tai senas Velso pavadinimas (Cambria). 1835 m. anglų geologas G.Murčisonas išskyrė silūro sistemą. Maždaug 100 m. silūras buvo skirstomas į du skyrius – apatinį ordoviką ir viršutinį gotlandą. 1960 m., 21-jame Tarptautiniame geologų kongrese Gotlando skyriui buvo suteiktas silūro sistemos rangas, o ordoviko skyrius tapo ordoviko sistema.
Geosinklininių ir epigeosinklininių raukšlinių sričių raida.
Pz pradžioje baigėsi baikališkoji tektogenezė ir Žemėje egzistavo ne tik senosios platformos, bet ir prie jų priaugę suraukšlėti baikalidai. Šiaurės purutulyje buvo visa eilė platformų, atskirtų viena nuo kitos okeanais. Pietų pusrutulyje buvo didžiulis Gondvanos masyvas, kurio liekanomis dabar yra Afrika ir Arabija, Indostanas, P. Amerika, Australija ir Antarktida (Šiame regione buvo rasta Pz augalų liekanų, kurio sugretinimas patvirtino stambaus masyvo egzistavimą). Pz terigeninė storymė Velse siekia 13 km. Storio. Kambro-ordoviko vulkaninės uolienos rodo, kad tuo metu intensyviai vertikaliai judėjo atskiri geosinklinos pagrindo blokai. Vėlyvajame silūre teritorija kilo, iškilusi buvo denuduojama, uolienos kaupėsi prieškalnio ir tarpukalnio įlinkiuose. Silūrui būdingas ne paviršinis, o giluminis vlkanizmas-magmatizmas. Silūro storymėse stebima daug slūgsojimo nedarnumų, paviršiaus ardymo reiškinių. Kambro, ordoviko ir silūro uolienos suraukšlėtos, metamorfizuotos, paveiktos dizjungtyvinių išjūdžių. Čia stipriausiai reiškėsi ardeniškoji fazė (Vėlyvasis silūras). Kitų Š.Atlanto geosinklininių sričių raida vyko panašiai. Iškilusi Š.Atlanto sritis sujungė Š.Amerikos ir R.Europos senąsias platformas į vieningą Š.Atlanto masyvą.
Altajaus-Sajanų geosinklininė sritis pagal sąrangą ir raidą skirstoma į Kuznecko-Sajanų ir Altajaus-Tuvos geosinklinines sistemas. Pirmoji labai aktyviai grimzdo vende ir ankstyvajame kambre, o kambro viduryje jau buvo kalnuota sritimi. Altajaus-Tuvos sistemoje, ankstyvajame kambre formavosi ultrašarminės ir šarminės intruzijos, o ordovike ir silūre – granitinės. Silūro gale vykusi ardeniškoji fazė formavo raukšles, o devone iškilo kalnai. Kazachstano-Š.Tian Šanio kalnodara prasidėjo viduriniame ordovike, tai rodo įdubose susikaupę didelės nuolaužinės medžiagos storymės. Silūre tektoniškoji fazė šią teritoriją iškėlė ir tik atskirose įdubose klostėsi raudonspalviai molasai (Storis iki 5 km.).Geosinklininės sritys.
Atlanto geosinklininėje srityje buvo Meksikos – Apalačių, Mongolų, – Uralo juostoje Uralo – Tian – Šanio, Kazachstano – Mongolijos bei Viduržemio jūros ir R. bei V. Ramiojo vandenyno juostos. Meksikos-Apačių sritis (P.Apačiai, Meksikos įlankos pakraščiai) nuo proterozojaus iki paleozojaus pabaigos grimzdo, susikaupė storos terigeninių ir karbonatinių uolienų storymės. Perme čia vyko kalnodaros procesai. Kambras R.Urale yra suformuotas yra suformuotas iš nuolaužinių, o ordovikas ir silūras – iš nuolaužinių-vulkaninių iki 5 km. storio uolienų. R.Uralas sprendžiant pagal stipresnį grimzdimą ir stiprų vulkanizmą, ankstyvojo paleozojaus metu buvo eogeosinklininė zona, kurioje silūre sudarė kalnai. Šiuo metu susidarė pagrindinės struktūros, stebimos Urale ir šiandien. Viduržemio jūros geosinklininės juostos vakarinėje dalyje ( V.irP.Europa bei Š.Afrika ) išsiskiria trys sritys: 1) Prancūzijos – Čekijos masyvas, 2) Šiaurinė geosinklininių įlinkių sistema ( Kornelio pus., Ardenai, Reino skalūniniai kalnai, Rūdiniai kalnai, Harcas, Sudetai ), ir 3) Pietinė geosinklininių įlinkių sistema ( Pirėnai, Atlasas, Alpės, Balkanai ir Iberijos kalnai). R.Viduržemio jūros geosinklininės juostos dalyje R.Europos ir Azijos ( Krymas, Kaukazas, Malajai, Vidurinė, C., ir PR Azija ) vidiniuose senuose masyvuose kaupėsi terigeninės-karbonatinės uolienos.
V.Ramiojo vandenyno geosinklininėje juostoje išskirtos trys geosinklininės sritys: ŠR Azijos ( kimerinė ), Azijos ( kaledoninė ) ir R,Australijos ( hercininė ). ŠR Azijos srityje kambre susiformavo įlinkiai. Juose kaupėsi seklių vandenų karbonatinės-terigeninės uolienos ( kambre – 2km., ordovike – 6, silūre – 3 km. storymės ) su koralų trilobitų, planktoninių graptolitų fauna. R.Australijos geosinklininėje srityje kambro jūrose susiklostė terigeninė-vulkaninė storymė iki 7,5 km. storio. Čia buvo geosinklininis režimas, liejosi povandeninės lavos. Geosinklininė raida šioje srityje vyko iki vėlyvojo paleozojaus. R.Ramiojo vandenyno geosinklininėje juostoje išskiriamos trys sritys: Koldirjerų (vėlyvųjų kimeridų), Andų (alpidų) ir V.Antarktidos (vėlyvieji herciniai-ankstyvieji kimeridai).Senųjų platformų raida.
Š. pusrutulio senųjų platformų (Rusijos ir Š.Amerikos) raida ankstyvojo Pz metu tampriai susijusi su geosinklinų raida. Platformos grimzdo, jos buvo užlietos jūra, kaupėsi terigeninės formacijos. Transgresijos maksimumas buvo ordoviko ir silūro pradžioje. Atvirose epiplatforminėse jūrose tada klostėsi karbonatai, o uždaruose baseinuose – dolomitai, silūro pabaigoje visur klostėsi lagūniniai margaspalviai dariniai. Šių nacijų kaupimasis rodo, kad tuo laiku visos platformos kilo. Platformose vykę judesiai turėjo tiesioginį ryšį su judesiais geosinklinose. P. pusrutulyje egzistavo Gondvanos masyvas. Baikališkoji tektogenezė jį iškėlė ir pavertė plokštikalne, todėl ankstyvojo paleozojaus uolienų čia beveik nėra. Atskirų šio žemyno dalių raida buvo skirtinga. P.Amerikos platforma kambre buvo aukštai iškilusi, čia randama kontinentinio apledėjimo žymių. Tik silūre į P.Ameriką įsiveržia jūra, bet jo pabaigoje platforma vėl iškyla. Dalis Australijos platformos taip pat buvo padengta jūra. Grimzdimą čia sąlygojo grimstanti Australijos geosinklininė sritis. Visumoje, Gondvana ankstyvojo Pz metu ( C, O, S ) – aukštai iškeltas kontinentas. Grimzdo tik jo pakraščiai, prisišlieję prie geosinklininių sričių.
Organinis pasaulis.
Kambro augalija – gausūs dumbliai. Iš gyvūnų vyrauja trilobitai ( > 1000 rūšių ), vėliau juos išstūmė nautiloidijos ir žuvys. Silūre augalai išplinta sausumoje – psilofitai ( sporiniai augalai ), augę drėgnose pakrantėse. Išsivystė iš rudųjų ( žaliųjų ) dumblių. Iš jų devone išsivysto asiūkliniai, papartainiai ir pataisainiai augalai. Psilofitai sutinkami tik iki demono pabaigos. Jie sudarė pirmuosius Žemės istorijoje anglių susikaupimus – Škotijoje. Iš trilobitų – ordoviko periode randama apie 1200 rūšių, S – jų mažiau. O – apie 200 rūšių spyninių plačiakojų su klintine kriaukle. Iš duobagyvių: O – hidroidiniai polipai ( stromatoforai ), koralai ( tabulatai ) ir keturspinduliniai, S – Favosites ir Halosites grupė. Iš galvakojų moliuskų – nautiloidėjos polipai. Be minėtų, Ankstyvajame paleozojuje lūrose gyveno pintys, kirmėlės, dygiaodžiai.
VĖLYVASIS PALEOZOJUS
Jo trukmė apie 170 mln. metų. Apima devono (D), karbono (C) ir permo (P) periodus. Devono sistema išskirta 1839 m. PV Anglijoje, karbono – 1822 m. Anglijoje, Permo – 1841 m. Šiaurės Prieuralėje. Devono pradžioje susiformavo kaledoninės struktūros. Tuo metu šiaurinės platformos susijungė į Š. Atlanto kontinentą ir Angaridą. Pietų pusrutulyje ir toliau egzistavo Gondvana. Geosinklininėse juostose išlieka geosinklininis režimas, nors dalis geosinklinų virsta raukšlėtomis sritimis (Uralo – Mongolijos juosta). Pz2 kaledonidų (vėliau ir hercinių) vietoje formuojasi jaunosios platformos.
Geosinklininių raukšlėtų sričių vystymasis.
Jų tarpe skiriamos trys grupės: 1) epihercininės raukšlėtos sritys, 2) Pz1 (epibaikališkos ir epikaledoniškos) raukšlėtos sritys, 3) popaleozojinės geosinklininės sritys.
Epihercininės raukšlėtos sritys.
Joms priklauso Uralo-Tian-Šanio ir Kazachstano-Mongolijos geosinklinų sritys (Uralo-Mongolijos geosinklininė juosta). Pz pabaigoje jos tapo kalnuotomis sritimis. Svarbiausi tektoniniai įvykiai čia buvo vėlyvojo karbono metu. Iki to laiko Uralą sudarė trys struktūrinės zonos: V.Uralo miogeosinklinalė, C. Uralo antiklinalė ir R.Uralo geosinklinalė. Pirmoji jų devone ir ankstyvajame karbone grimzdo, joje kaupėsi jūrinės terigeninės-karbonatinės uolienos (klintys, mergeliai, moliai). Tuo pačiu D1 ir D2 pabaigoje vyko teritorijos kilimas. D3 transgresija sudarė galimybes kauptis bitumingiems skalūnams ir klinčių storymėms. Centr. Urale devono metu išlyginamas jūrinio baseino dugnas, o ankstyvajame karbone – kaupiasi sėklavandenės klintys. R.Uralo eugeosinklinalėje D ir C1 susikaupė didžiulės nuosėdinių ir vulkanogeninių uolienų storymės. Taigi, nuo S iki C1 Uralas – tipinė geosinklininė sistema su sudėtingais Ž. plutos judesiais. C2 metu Uralo raidoje prasideda orogeninis etapas, užsibaigiąs P – T1 metu, o Šiaurėje – tęsiasi iki T3. V. Uralo miogeosinklinalė C antroje pusėje dar lėtai grimsta, jūrose kaupiasi karbonatų storymė C gale R. ir C. Uralas, o nuo P1 vidurio – praktiškai visas Uralas tampa raukšlėta sritimi.
C3 – P V. Urale kaupiasi flišo formacijos, P1 – susiformavo Prieulės kraštinis įlinkis, kuriame kaupiasi stambianuolaužiniai jūriniai molasai, o prietplatforminėje zonoje – klintys, susidaro koraliniai rifai, su kuriais sietini naftos – dujų telkiniai. P1 pabaigoje Prieuralės milžiniškoje lagūnoje kaupėsi druskų formacijos – moliai su anhidritais ir gipsais, smėliai – moliai su Na, K ir K-Mg druskomis. Čia yra garsus Solikamsko druskų baseinas. P1-P2 riboje čia formuojasi Pečioros baseino anglys. Prieuralės įlinkis, kylant Uralui, palaipsniui išnyksta Triase. Geosinklininės sąlygos vyravo ir Kazachstano – Mongolijos sritys, nuo C1 (sudetiškoji fazė) iki P geosinklininių įlinkių jūros vietoj iškilo kalnuotos sritys. Čia uolienos dažniausiai kontinentinės, kaupėsi tarpukalnių įdubose. Atlanto geosinklinėje juostoje dviejų sričių vystymasis vyko skirtingai. Meksikos – Apalačių srityje iki P1 vyko geosinklininis procesas: arčiau senosios platformos – miogeosinklinalė plėtėsi, toliau nuo jos – R. Apalačuose vyko kilimas. Pagrindinė raukšlėjimosi fazė čia vyko P1 metu. Š. Atlanto geosinklininėje srityje kalnodara vyko S2 metu. PZ2 tęsėsi ilgas orogeninis vystymasis – kilo kalnagūbriai, grimzdo tarpukalnių įdubos, vyko aktyvus vulkanizmas. D įdubose kaupėsi raudonspalvės molasų storymės. Čia vyko ir yransgresijos; jas rodo klinčių tarpsluoksniai. Smėliuose – moliuose yra dvikvapių žuvų, gigantiškų vėžiagyvių. Dėl raudonos spalvos anglų geologai šį kompleksą vadina „ old red“ – senu raudonu smiltainiu, susidariusius aridinėse sąlygose. Karbone yra 2 uolienų storymės: C1- jūrinės facijos (koralų, jūrų lelijų klintys su molių ir smiltainių tarpsluoksniais); C2 ir C3 – paraliniai ir kontinentiniai anglingi dariniai. C3metu vykę asturiškos fazės tektoniniai judesiai suraukšlėjo D ir C uolienas.Popaleozojinių geosinklininių sričių raida.
Šioms sritims priklauso Viduržemio jūros, V. ir R. Ramiojo vandenyno geosinklininės juostos.
Pirmoje išskiriamos net 9 sritys: 1) V.Europos, 2) P.Europos, 3) Š.Afrikos, 4) PV Azijos, 5) Himalajų, 6) Pamyro-C.Azijos, 7) Dobrudžos-Bucharos, 8) ŠR Azijos, 9) Indonezijos. V.Europa. Jai priklauso herciniškos raukšlėtos sistemos ( D.Britanija, Ardėnai, Hercas ) ir vidiniai ( Čekijos, C.Prancūzijos, Švarcvaldas, Pirėnai ). Alpių dalis. Pirmose jų vėlyvojo paleozojaus metu (ypač devone) susidarė masyvios smėlio-molio geosinklininės nuogulos. C1 gale čia vyko raukšlėjimasis, iškėlęs būdingas granitines intruzijas – tai sudetiška fazė. Po stratigrafinės pertraukos kaupėsi C2 nuogulos, užpildžiusios siauras herciniškos sistemos įlinkių įdubas. Tai smėliai ir moliai su klinčių ir paralinės anglies horizontais. Jūrų pakraščiai buvo užpelkėję, kur augo miškai (lepidodendronai, sigiliarijos, ir kt.). Jiems atmirštant ir kaupėsi durpingai-anglinga storymė. P.Europa. Jai priklauso Alpės, Karpatai, Balkanai, Apeninai, Kaukazas. D ir C1 geosinklininiuose įlinkiuose kaupėsi skalūnų-smiltainių storymės su vulkaninėmis uolienomis. C1 pabaigoje sritis iškeliama ir raukšlėjama. PV Azija ir Himalajai. Šiai sričiai priklauso M.Azija, M.Kaukazas, Elbrusas, Hindukušas. Tai buvusi epibaikališka platforma, kurioje paleozojaus metu formavosi platforminė danga. Dobrudža-Buchara. Čia paleozojinių geosinklininių įlinkių raida užsibaigė herciniškos fazės metu. Sudetiška fazė suraukšlėjo C1 uolienas. C2 ir P laikotarpyje lyguminėse srities dalyse gausu tarpukalnių molasų. Pamyro-C.Azijos. Ją sudaro Pamyras, Nan-Šanis, Tibeto vidinis masyvas. Tai paleozojaus geosinklininė sritis, užbaigianti savo raidą kalnodaros P1 pabaigoje. ŠR Azijos sritis Pz2 metu – įlinkiai, skiriantys priekambrio masyvus. Čia C3 ir P metu vyko kilimas ir raukšlėjimasis. PR Azijos sritis – tai Birma, Indokinijos pusiasalis, Malaka. Vėlyvojo paleozojaus metu buvo epikaledoninė platforma, kurią dengė terigeninė-karbonatinė, kartais augalinga platformos danga. Indonezijos – Pz2 metu susidarė platforminė danga. V.Ramiojo vandenyno geosinklininei juostai Pz2 metu būdingas geosinklininis vystymasis. Hercininiai judesiai čia silpni, išskyrus R. Australiją. Rytinėje srities dalyje devone ir karbone kaupėsi didžiulės efuzinių-nuosėdinių uolienų storymės. C gale ir P vyko kalnodara su intruziniu magmatizmu, su kuriuo sietini stambūs aukso, vario, švino ir cinko telkiniai. R.Ramiojo vandenyno (Kordiljerų) juostoje buvo du įlinkiai, atskirti ankstyvojo karbono iškilimu. Tai uoliniai kalnai – miogeosinklinalė su smėlingų-molingų nuosėdų ir klinčių kaupimusi. Permo metu čia buvo vulkaninis archipelagas.Senųjų platformų raida
Ji neatsiejama nuo geosinklininių sričių raidos. Vėlyvajame paleozojuje R.Europos platformoje grimzdo centriniai ir rytiniai rajonai. Šios platformos rytinėje dalyje nuo demono pabaigos jūra transgresuoja Uralo geosinklinos link. Čia kaupiasi jūriniai karbonatais su smiltainiais. Karbono uolienos irgi slūgso visose sineklizėse ir įdubose. Jas sudaro klintys ir dolomitai, kaupęsi epikontinentinėse atvirose šiltose jūrose. Permo nuogulos yra platformos Š. ir R. dalyse: P1 koralinės klintys ir dolomitai, gipsas ir druskos.Sibiro platformoje D sudaro kontinentines raudonspalves nuogulas ( smiltainiai su mergeliais ir klintimis ), o ŠV dalyje ir jūrinius karbonatus. Smiltainiai susidarė baikalidų ir kaledonidų ardymo rezultate. Visumoje demono metu didžioji šios platformos dalis buvo kontinentu. Panašus režimas buvo ir karbono periode. Perme vyko efuzinis magmatizmas, kurio metu susidarė bazinės sudėties uolienos (trapų farmacijos) ir didžiuliai sprogimo vamzdžiai (diatremos) – intruziniai kūnai, viršijantys 1,5 mln. km.Š.Amerikos platformos raida analogiška R.Europos platformos raidai.
Organinio pasaulio raida.
Devono metu organinis pasaulis atsinaujina: Išmiršta graptolitai, sumažėja trilobitų, nautiloidėjų. Svarbūs bestuburiai – bracniopodai, amonoidėjos, koralai, pirmuonys. Kontinente taip pat akivaizdus atsinaujinimas – evoliucionuoja ( D ir C )sausumos augalai (pataisainiai, asiūkliniai, papartosiniai), vystosi stuburiniai – amfibijos ir reptilijos. Papartosinių raidos dėka D3 susiformuoja sporiniai paparčiai, atsiranda plikasėkliai. Devono augalijai būdinga sparti evoliucija. Per 20-25 mln. metų gamtinės atrankos dėka susiformavo visos svarbiausios aukštesnių augalų grupės. Primityvius augalus keičia sudėtingesni. Pasirodo pirmieji plikasėkliai, sporinis dauginimasis keičiasi sudėtingesniu. Karbone minėtos augalų rūšys klesti, kai kurie jau su stambiais lapais, daug kalaminų, iš kurių C pabaigoje išsivystė pirmieji spygliuočiai.
Fauna. Intensyviai vystosi galvakojai moliuskai (amonitai), kurie P2 metu išmiršta. D gausūs keturspinduliniai koralai (rugozos), kurie kartu su pintimis sudaro koralus. Vėlyvajame paleozojoje suklesti stuburiniai: žuvys (akantoidai, šarvuotos, kremzlinės, kaulinės-riešapelekės ir dvikvapės). P1 išmiršta akantoidai, iš kremzlinių žuvų atsiranda ryklio formos žuvys su dantimis. Sausumoje pasirodė nariuotakojai (skorpionų pradininkai). Karbone gausu vabzdžių, konkurentų nebuvimas sąlygoja jų gigantizmą. Atsirado reptilijos, kurių atsiradimą lėmė klimato pablogėjimas karbono pabaigoje. Jos davė pradžią žinduoliams.MEZOZOJUS
Mezozojus tęsėsi apie 165 mln. metų ir yra skirstomas į tris periodus: triasą (T), jurą (J) ir kreidą (K). Triasą 1834 metais išskyrė italų geologas F.Alberti. Šveicarijoje, Juros kalnuose, 1829 metais išskirta juros sistema, kuri detaliau buvo suskirstyta 1839 metais. V. Europoje nuo seno žinoma balta rašomoji kreida. Ištyrus esančią fauną, 1822 metais Paryžiaus baseine išskirta kreidos sistema.
Žemės plutos raida ir uolienų susidarymo sąlygos.
Triaso pradžioje baigėsi hercinidų formavimasis. Susidarė milžiniškas Laurazijos masyvas, kuris kartu su Gondvana sudarė vieningą Pangėjaus kontinentą. Tektoniniai judesiai epigeosinklininėse srityse formavo lūžius, o senose platformose vyko bazaltų išsiliejimai. Mezozojuje buvo užbaigtas perme prasidėjęs trapų formavimasis Sibiro platformoje. Trapinis magmatizmas triaso pabaigoje prasidėjo P.Amerikos, Afrikos, Indijos ir Antarktidos platformose. Jis baigėsi K1 metu. Tarp Laurazijos ir Gondvanos, dar nebuvo tikros geosinklininės srities. Egzistavo nedidelės seklios jūros, todėl sausumos gyvūnija galėjo migruoti iš vieno kontinento į kitą. Hercininė tektogenezė perme ėmė skaldyti Gondvanos masyvą. Susidarė eilė riftų, pradėjo formuotis Mozambiko sąsiauris. Mezozojaus pradžioje Žemėje buvo vienas okeanas – Paleoramusis, kurio pakraščiuose buvo V.Ramiojo vandenyno ir R.Ramiojo vandenyno geosinklininės juostos.
Geosinklininių sričių raida.
Geosinklinines sritis galime suskirstyti į dvi grupes: epikimerines raukšlėtas sritis ir alpines geosinklinines sritis.
Epikimerinės raukšlėtos sritys – tai Verchojansko-Čiukotkos, Kordiljerų, C. Ir PR Azijos sritys. Verchojansko-Čiukotkos geosinklininė sritis, kaip ir vėlyvajame paleozojuje, buvo sudaryta iš Verchojansko-Kolymos ir Novosibirsko-Čiukotkos grimzdimo zonų. Triase susikaupė smėlingai-molingos storymės iki 5 km. storio. Jų metu vyko raukšlėjimasis, o po to Verchojansko-Čiukotkos srityje buvo iškelti aukšti kalnai ( Nevadiška orogeninė fazė ). Kalnų formavimasi lydėjo magmatizmas, suformavęs Au. Sn, W, Pb, Zn radimzietes. Kordiljerų sritis jau paleozojuje sudarė tris zonas: 1) miogeosinklininę ( Uolėtieji kalnai ), 2) eugeosinklininę ( Kordiljerai ), 3) C. Kordiljerų geosinklininę zoną, skiriančią įlinkius. Per visą triasą iki J3 vidurio Kordiljeruose kaupėsi nuolaužinės ir vulkaninės uolienos. Raukšlėjimosi metu čia vyko stiprus giluminis magmatizmas, iš granitinės magmos susiformavo meridionalinė lakolitų juosta. Kylant eogeosinklininei zonai ir C. Kordiljerų geoantiklinalei, kilimas palietė ir miogeosinklinalės vakarinę dalį. Iškilo Uolėtieji kalnai, Aliaskoje ir Kanadoje susidarė tarpkalnių įlinkiai.C. ir PR Azijai priklauso PR Pamyras, Karakumai, P.Tibetas, Malaka, Š.Vietnamas. Triase čia išliko tas pats nuosėdų kaupimosi charakteris, kaupėsi nuolaužinės uolienos, formavosi rifai ir vulkaninės storumės. Andų raida mezozojuje daug kuo primena Kordiljerų raidą. Iki T3 Anduose buvo sausuma, kurią suformavo hercininė tektogenezė. Įdaubose kaupėsi kontinentinės melasinės uolienos ir efuzyvinio vulkanizmo produktai. Sudėtingą raidą mezozojuje pergyveno Alpių-Himalajų sritis. Geosinklininius įlinkius ( Alpės ir Kaukazas ) skyrė Serbijos-Makedonijos, Rodopo, Užkaukazės, Irano vidiniai masyvai, kurie mezozojuje vystėsi kaip platformos. Juroje susidarė eilė įlinkių, užpildytų terigeninėmis-karbonatinėmis storymėmis. Kreidos viduryje iškilo ašinė Alpių zona. Rytinė Alpių-Himalajų srities dalis ( Himalajai ) dar silpnai ištyrinėta. Jų sudėtyje randama ne tik suraukšlėtas Mezozojaus ir Kainozojaus uolienas, bet ir stambius iškeltus senųjų platformų blokus. Alpidų-Himalajų srityje Mz išskiriami trys raidos etapai: a) T1-T2 metu virš išlyginto reljefo formavosi kontinentinės, po to lagūninės, o vėliau sėkliavandenės-jūrinės storymės, liudijančios apie ramias, primenančias platformines, tektonines sąlygas. b) T2 pabaiga-J2 laikotarpyje formavosi geosinklininiai įlinkiai. J3 metu ( Nevadiškoji fazė ) vyko raukšlėjimasis ir magmatizmo lydimi iškilimai. c) K1 ir K2 riboje įvyko Žemės plutos judesių diferenciacija, vidinių masyvų ir epihercininių plokščių skaldymosi pasekoje formavosi naujos geosinklininės įdaubos (Iranas, Afganistanas, R.Alpės, R.Karpatai, M.Kaukazas). Įdaubose kaupėsi karbonatinis ir terigeninis klišas (J1) ir karbonatinis tufogeninis (J3). Kreidos pabaigoje – paleogeno pradžioje vyko bendras iškilimas, lydimas granitinių intruzijų formavimosi. Geosinklininis režimas Indonezijoje vyko per visą mezozojų, o po to čia susidarė salų virtinės.Senųjų platformų raida.
Senųjų platformų raida susijusi ne tik su jas supančių geosinklininių sričių raida, kaip buvo paleozojuje, bet ir prie jų prisišliejančių epigeosinklininių orogeninių sričių ir jaunų platformų raida.Rusų platforma triase daugumoje buvo sausuma ( kilimas prasidėjo perme ) ir joje klostėsi smėlingai-molinga margaspalvė storymė, ji padengė Maskvos, Lietuvos-Lenkijos sineklizės ir Dniepro-Dono bei Priekaspio įdubas. Juroje pietiniai ir vakariniai platformos pakraščiai gan smarkiai grimzdo – atgarsis judesių, vykusių Tetis geosinklininėje juostoje. Susidarė plati įlanka, per kurią Tetis okeanas jungėsi su Arkties. J2 metu jūra jau užliejo visą pietinę platformos dalį iki Uljanovsko, o jos pabaigoje ir pietinę Pabaltijo dalį. Formavosi smėlingai-molingos uolienos su klinčių įtarpais.Po palyginus neilgos regresijos, ankstyvosios kreidos metu vėl prasideda transgresija, einanti iš P. Tetis geosinklininės juostos. Lietuvą ji pasiekia albyje. K2 laikotarpyje jūros transgresija pasiekia maksimumą ( nuo Karpatų iki Embos, o šiaurėje iki Maskvos ). Formavosi karbonatinės storymės – kreidos mergeliai, klintys, balta rašomoji kreida su titnagais, fosforitais ir gausia belemnitų, amonitų, dvigeldžių moliuskų fauna. Tuo metu vėl susijungia Tetis ir Arkties vandenynai. Kreidos pabaigoje jūra regresuoja ir Rusų platformoje ji išlieka tik Pavolgyje, Ukrainoje ir nedideliame P.Pabaltijo plote.
Sibiro platformoje mezozojoje buvo sausuma ir kaupėsi kontinentinės facijos. T1 ir T2 metu judėjo platformos ir atskiri luitai, ir per giluminius lūžius veržėsi bazaltinė lava. Lūžių susikirtimo vietose formavosi kimberlitiniai vamzdžiai.Š.Amerikos platforma mezozojuje buvo sausuma. Grimzdimas konstatuotas tik vakaruose, riboje su Kordiljerais. Triase jūra prasiskverbė iš Kordiljerų į PV platformos dalį ir čia klostėsi kontinentinės margaspalvės facijos, persisluoksniavusios su jūrinėmis terrigeno-karbonatinėmis ir lagūninėmis-gipsingomis. J3 ir K susiformavo platūs Kordiljerų prieškalnių įlinkiai. Jie tęsėsi nuo šiandieninės Meksikos įlankos iki Aliaskos. Laramiškos fazės pasekoje Uolėtieji kalnai kyla, vyksta luitiniai negeosinklininiai judesiai, o kartu kyla ir platforma.Gondvanos superkontinente triase, kaip ir perme, klostėsi daugiausia kontinentinės facijos. Jūrinės triaso facijos žinomos Madagaskare ir Somalyje.Gondvamos skaldymasis, prasidėjęs perme, tęsėsi. Australijos vakarų jūrinės triaso uolienos irgi liūdija apie Australijos atsiskyrimą ir Indijos vandenyno formavimąsi.Vėlyvajame triase formavosi ir Š.Atlantas. Jo pakraščių riftai davę pradžią, įdaubos formavimuisi yra vėlyvojo triaso amžiaus. Šie riftai suskaldė Lauraziją į Euraziją ir Ameriką ir atskyrė smulkesnius blokus ( Grenlandija, Anglija ).Gondvana galutinai suskilo kreidos periode, visi pietiniai kontinentai atsiskyrė vienas nuo kito. Australija nuo Antarktidos atsiskyrė kreidos gale, Afrika nuo P.Amerikos – Kreidos viduryje.Organinio pasaulio raida.
Paleozojaus pabaigoje – viršutiniame triase hercininės tektogenezės Žemėje labai smarkiai pakeitė fizines-geografines sąlygas. Tai sąlygojo ir organinio pasaulio pokyčius. Jūrose išmirė dauguma nautiloidėjų ir amonitų (goniotitai), iš galvakojų moliuskų, tabuliuotai, keturriaspinduliniai koralai, iš pirmuonių – fusulinidai, senieji jūrų ežiai ir jūrų lelijos.Sausumoje labai paplito reptilijos, daugiausia dinozaurai. Jų buvo tiek daug, kad mezozojų dažnai vadina reptilijų era. Jos metu jau buvo senieji žinduoliai, paukščiai: Toliau vystėsi sausumos augalai ( besėkliniai-papartiniai, plikasėkliai-paparčiai, spygliuočiai, ginkliniai, cikadiniai ).
Augalijos tarpe didžiausią vaidmenį vaidino plikasėkliai, kuriuos K2 metu pakeitė gaubtasėkliai. Iš plikasėklių ypač buvo paplitę ginkliniai. Tai buvo stambūs, iki 30 m. aukščio medžiai, su metinėmis rievėmis, jų vainikas buvo smarkiai šakotas, lapai dideli, vėduokliniai, ant ilgo koto. Taip pat buvo daug spygliuočių: augo panašios į dabartines pušų, eglių rūšys.Bestuburių tarpe jūrose mezozojaus metu vyrauja galvakojai moliuskai – amonitai ir belemnitai, daug dvigeldžių ir pilvakojų moliuskų, pintys. Triaso pabaigoje iš gėlavandenių baseinų į jūras persikėlė kaulinės žuvys, o kreidoje jos ima viešpatauti tarp kitų žuvų.Mezozojaus reptilijoms būdingas pakilimas – formų įvairumas, didelės išmieros. Triase išmirė katilozaurai ir žvėrinės reptilijos. Paskutiniosios davė pradžią primityviems žinduoliams. Iš žvėrinių reptilijų iktigozaurai buvo arčiausia židuolių, nes jie vedė gyvus vaikus ir buvo šaltakraujai.Labai savotiški gyviai buvo dinozaurai: vieni smulkūs, kiti labai dideli, iki 30 metrų ilgio. Pagal dubens sandarą skirstomi į dvi grupes: driežadubenius ir paukščiadubenius. Driežadubeniai stambesni. Ypač stambūs buvo žolėdžiai dinozaurai ( svėrė iki 40 tonų ). Paukščiadubeniai dinozaurai buvo tik žolėdžiai. Jie skirstomi į keturias grupes: paukščiakojai dinozaurai, stegozaurai, šarvuoti ir raguoti dinozaurai.Iš reptilijų išsivystė paukščiai ir žinduoliai. Kol kas žinoma viena senųjų paukščių gentis Archeopterix (J3), rasta XIX a. Bavarijoje, VFR. Raginiai roplių žvynai pas paukščius virto plunksnomis, priekinės galūnės – sparnais. Seniausi žinduoliai žinomi iš triaso. Viso Mz bėgyje jie menkai vystėsi, nes negalėjo konkuruoti su ropliais, ir tik pastariesiems išmirus, kreidos viduryje pradėjo sparčiai evoliucionuoti. Kainozojaus pradžioje jie jau užėmė pirmą vietą tarp sausumos gyvių. Žinduoliai aukščiausiai išsivystę šaltakraujai gyvūnai, jų kūnas padengtas plaukais. Galvos smegenys geriau išsivystę, kraujo apytakos sistema aukštesnio išvystymo laipsnio. Dėl to jie geriau prisitaikė įvairiom sąlygom.Žinduolių klasė skirstoma į keturias poklases: primityvieji žinduoliai, kloakiniai arba pirmažvėriai, sterbliniai ir placentiniai.Kloakiniams priklauso ančiasnapis, echidna, proechidna. Jie dar dėjo kiaušinius, bet vaikus maitino pienu. Jų žandikauliai turi raginį snapą, lūpų ir dantų nėra.Primityviųjų žinduolių Mz buvo labai daug. Jie buvo smulkūs – pelės ar žiurkės dydžio. Mz pabaigoje iš jų išsirutuliojo latentiniai ir išmirštantieji kloakiniai.Sterbliniai placentos neturi, jaunikliai gimsta maži, neišsivystę. Kz pradžioje jų buvo paplitę visuose kontinentuose, bet nuo Kz vidurio juos pradeda išstumti placentiniai. Jie, kaip ir kloakiniai, yra gyvos fosilijos ir gyvena tik Australijoje, P. ir Š. Amerikoje. Jų yra keletas genčių ir 180 rūšių ( kengūra, sterblinis vilkas, sterblinis šuo, aposuma, sterblinis kurmis, sterblinė kiaunė ).Išvados.
1. Išskiriama ankstyvasis ir vėlyvasis paleozojus Ankstyvasis paleozojus truko apie 170 mln. metų. Jį sudaro kambras, ordovikas ir siluras. Vėlyvojo paleozojaus trukmė apie 170 mln. metų. Apima devono, karbono ir permo periodus.2. Paleozojaus pradžioje baigėsi baikališkoji tektogenezė. Šiaurės purutulyje buvo visa eilė platformų, atskirtų viena nuo kitos okeanais. Pietų pusrutulyje buvo didžiulis Gondvanos masyvas. 3. Š. pusrutulyje platformos grimzdo, jos buvo užlietos jūra, kaupėsi terigeninės formacijos.4. Geosinklininių raukšlėtų sričių tarpe skiriamos trys grupės: 1) epihercininės raukšlėtos sritys, 2) Ankstyvojo paleozojaus (epibaikališkos ir epikaledoniškos) raukšlėtos sritys, 3) popaleozojinės geosinklininės sritys.5. Mezozojus tęsėsi apie 165 mln. metų ir yra skirstomas į tris periodus: triasą, jurą ir kreidą.6. Gondvana viso mezozojaus metu buvo intensyviai skaidoma ir galutinai suskilo kreidos periode, visi pietiniai kontinentai atsiskyrė vienas nuo kito. 7. Mezozojaus laikotarpiui būdinga sparti organinio pasaulio evoliucija: flora darosi panaši į dabartinę, sausumoje paplito reptilijos davę pradžią žinduolių ir paukščių atsiradimui.
Naudota literatūra:
1. Voilošnikovas. Geologija. 1979.2. Egidijus Trimonis. Jūrų ir vandenynų geologija. Vilniaus universiteto leidykla. 2002.3. Atlas mira. Glavnoje upravlenije geodeziji i kartografiji MVD SSSR. 1956.