URALAS

URALAS

Ši šalis tęsiasi nuo Arkties vandenyno iki Pakaspijo ir Paaralės pusdykumių. Kalnai išsitęsę daugiau nei 2000 km nuo 30 – 40 iki 300 – 400 pločio. Uralas skirstomas į: Paichojų; Poliarinį Uralą – kerta poliarinį ratą ir tai yra siauroji Uralo kalnų dalis; Priešpoliarinį Uralą – pats aukščiausias Uralo kalnų mazgas, aukščiausia viršūnė Národa (Narota – iz)1894 m; Šiaurinį Uralą; Vidurinį Uralą – žemi, mišku apaugę kalnai; Pietinį Uralą.

Uralas yra politektoninės kilmės kalnai. Didžioji dalis – paleozojaus hercininės kalnodaros. Jos metu buvo labai stiprus raukšlėjimas, vulkanizmas, intruzinis magmatizmas – dėl to yra daug naudingųjų išškasenų. Mezozojuje šie kalnai buvo stipriai ardomi ir buvo nuardyti iki kalvoto, lėkštai stambiai banguoto paviršiaus. Klimatas buvo karštas, drėgnas, susidarė lateritinė dūlėjimo pluta. Paleogene klimatas taip pat buvo karštas, sausas. Alpinės kalnodaros metu Uralas buvo suskaldytas, kalnai atnaujinti, vėl iškelti: šiaurinė dalis – 1 km, Pietinis Uralas paraukšlėtas. Labiau buvo iškeltos pietinė ir šiaurinė dalys, nes centrinė dalis jau buvo labiau susicementavusi su Rytų Europos lyguma. Uralas buvo iškeltas blokais, įgavo luistinę – raukšlinę morfostruktūrą. Tą įrodo upės, kurių tėkmė alkūniška, t.y. veertikaliai kerta kalnagūbrius. Taip gali būti tik tada, kai upės yra senesnės už kalnagūbrius. Upė tekėjo, o kylant kalnagūbriui – juos perpjovė.

Neogeno gale klimatas pradėjo šalti ir prasidėjo apledėjimas. Uralo šiaurinė dalis buvo apledėjimo centras, tačiau pietinėje jo dalyje buvo tik ka

aariniai ledynai. Todėl ledyninis reljefas šiuo metu plačiai paplitęs.

Uralui būdingas orografinis banguotumas iš vakarų į rytus. Vakariniame šlaite tęsiasi Prieuralės kraštinis įlinkis, kuris yra sudarytas iš nuosėdinių ir metamorfizuotų uolienų. Čia susikaupę anglies, druskos, naftos telkiniai. Yra daug gipso, klinčių klodų, todėl būdingi karstiniai dariniai. Ašinė kalnų juosta tęsiasi Uraltausko antiklinorijus, sudarytas iš iškeltų raukšlių ir besitęsiantis per visą Uralą. Antiklinorijus sudarytas iš proterozojaus metamorfinių uolienų, vietomis gausu intruzijų. Antiklinorijus pereina į pažemėjimą, kuris sudarytas iš sinklininių raukšlių. Tai Magnitogorsko – Tagilsko sinklinorijus. Jis sudarytas iš nuosėdinių ir vulkaninių uolienų. Šioje juostoje gausu vario rūdos išteklių. Uralo – Tobalsko antiklinorijus ryškiausias Pietiniame ir Viduriniame Urale. Jame gausu granitinių intruzijų. Čia susikaupę brangakmeniai – smaragdai, topazai, akvamarinas, malachitas, randama aukso. Rytų – Uralo sinklinorijus sudaro penktąją tektoninę zooną. Ši struktūra ryškiausia Pietiniame Urale. Sinklinorijus sudarytas iš stipriai suraukšlėtų paleozojaus uolienų, turinčių magminių uolienų intruzijų. Dėl tokios struktūros Uralas vadinamas megaantiklinorijumi.

Kadaise Uralas buvo iškilęs 2 km aukščiau nei dabar. Kalnų uolienos išguro dėl temperatūrų svyravimų, jas plovė vandenys, tirpdė požeminiai vandenys, jos virto nuolaužomis, žvirgždu; daugybė mikroorganizmų, gyvenančių dirvožemyje ir gruntuose, juos pavertė smulkožemiu.

Urale vyrauja kontinentinis ir pereinantis į kontinentinį klimatas. Jį pirmiausia lemia tai, kad Uralas ištįsęs iš šiaurės į pietus nuo tundrų iki sausų stepių ir tai, kad kalnai ne
eaukšti.

Uralas statmenas vakarų pernašai. Vakariniuose šlaituose iškrenta 200 mm kritulių daugiau, nei rytiniame šlaite. Ypač daug kritulių iškrinta Priešpoliariniame Urale (800 – 1000mm). Į pietus ir į šiaurę kritulių mažėja. Pietuose iškrinta – 500 mm kritulių. Didžiausia dalis kritulių iškrinta šiltuoju metų laiku. Tačiau ir žiemą kritulių iškrenta nemažai, susidaro stora sniego danga.

Temperatūras nulemia kalnų ištęstumas iš pietų į šiaurę. Žiemą šiaurėje vidutinė temperatūra –24°C, pietuose –17°C. Tam įtakos turi anticiklonai, kuriuos nulemia Azijos max. Jų didžiausia įtaka rytiniuose šlaituose, o vakariniuose žymiai mažesnė. Vasarą taip pat vyrauja anticiklonai – sausi ir šilti orai (ypač Pietiniame Urale), todėl vasarą vidutinė temperatūra šiaurinėje dalyje siekia +6°+7°C, o pietinėje net +22°+24°C.

Tarpukalninėse įdubose žiemą ir vasaros pradžioje būdinga temperatūrų inversija. Ypač tai pastebima Poliariniame ir Pietiniame Urale.

Kritulių kiekio skirtumai tarp vakarinių ir rytinių šlaitų turi įtakos upių tinklo tankumui. Vakariniu šlaitu nuteka 74% viso Uralo vandens nuotėkio, o iš rytinio – tik 26%. Įtakos turi ir tai, kad vakariniame šlaite sniego danga storesnė – nuo 100 iki 200 cm, todėl turi didesnę reikšmę upių mitybai.

Dauguma Uralo upių prasideda 500 – 600 m aukštyje virš jūros lygio. Aukštikalnėse upės turi kalnų upių tėkmės pobūdį, priekalnėse ir lygumose teka giliai įsirėžusios lygumose ir tampa ramesnėmis, vandeningesnėmis, kai kurios sudaro meandras. Vakariniame kalnų šlaite priskaičiuojamos 8 – 9 upių terasos, tarp kurių yra ir mezozojaus laikotarpio te
erasų. Tačiau daugumoje upių priskaičiuojamos 3 – 4 terasos – tai jaunos upės. Dėl jauno hidrografinio tinklo ir performuoto – išlyginto reljefo upės dar silpnai įsisavinę tarpupinius plotus, todėl gausu pelkių, ir ežerų. Kalnuose jie tyvuliuoja tektoninėse įdubose (pvz., Turgojako ežeras), šiaurėje – senovės ledynų padarytuose dubenyse – karose ir morenų užtvenktuose slėniuose. Kai kurie vakarinio šlaito ir Priešuralės ežerai susidarė klintinėse įgriuvose arba požeminiuose urvuose (pvz., Kungūro urve).

Svarbiausi Uralo upių mitybos šaltiniai yra sniego tirpsmo vandenys ir lietus. Žiemą daugelio upių aukštupiai įšąla iki dugno. Visos upės pavasarį ištvinsta: pietuose trumpam, o šiaurėje ilgesniam laikui. Todėl vandens lygis ir debitas atskirais metų laikais smarkiai svyruoja.

Nors Uralo upių tinklas gana tankus, pramonei trūksta švaraus vandens, ypač rytiniame šlaite, kur pastatytos milžiniškos gamyklos. Upių čia daug, bet jos nevandeningos, nes per šią teritoriją teka tik jų aukštupiai. Gamyklų ir gyventojų aprūpinimo vandeniu problema – viena svarbiausių Uralo ūkio problemų.

Atšiaurus šiaurės klimatas sąlygoja daugiamečio įšalo susidarymą, kuris siekia 62°š.pl., o kalnų viršūnėse ir piečiau. Poliariniame, Priešpoliariniame ir pačioje šiaurinėje Šiaurės Uralo dalyje yra ledynų. Jie išsidėstę žemiau teorinės sniego linijos, bet jų mitybą nulemia sniego, pernešamo vėjo, kiekis. Bendras apledėjimo plotas apie 50 km2.

Dėl įvairaus klimato Uralo kalnų geografinei šaliai būdinga augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Didelę Uralo dalį (62%) užima miškai: tamsusis sp
pygliuočių miškas vakariniame šlaite ir Centrinėje kalnų juostoje; šviesieji spygliuočių miškai rytiniuose šlaituose, kur vyrauja labiau kontinentinis klimatas. Pietinio Uralo šlaite auga plačialapiai miškai ir paplitę miškų rudieji dirvožemiai. Juose auga liepos, ąžuolai, bukai.

Labiausiai žmonių paveikti ir nuniokoti Vidurio Uralo miškai. Plečiantis metalurgijai, miškai buvo smarkiai naikinami, iš medienos degdavo anglis, kurias naudojo gamyklos. Vietoje anksčiau augusių eglių – kedrų ir spygliuočių – plačialapių miškų auga beržų ir drebulių miškai. Aplink metalurgijos centrus juos pakeitė skurdžios pievos ir dykynės. Šiuo metu Vidurio Uralas tankiausiai gyvenamas, jame įsikūrę didieji pramonės miestai – Jekaterinburgas, Nižnij Tagilas, Permė ir kt.

Šiaurės Urale plyti taiga. Ji yra pereinamoji tarp Europos ir Azijos, todėl auga sibirinė ir europinės eglės, maumedžiai, kedrai, daug beržų. Poliariniame Urale paplitusi tundros ir iš dalies miškatundrės augalija: samanos, elninės šiurės, tekšės, poliariniai gluosniai, beržai keružiai, gailiai. Priešpoliarės Uralo viršūnėse tarp aštrių plikų akmenų nuolaužų – dar skurdesnė tundros augalija.

Gyvūnija Urale labai mišri. Tačiau pati gausiausia – taigos ir tundros gyvūnija. Įvairiausia Šiaurės Uralo taiga, kur turtingiausi medžioklės plotai. Po taigą klaidžioja ir briedis ir rudasis lokys, kiaunės, sabalai, voverės, nemažai yra lūšių, vilkų. Medžiojami kurtiniai, tetervinai, jerubės. Upėse ir ežeruose daug žuvų, ypač kiršlių, o rytinio šlaito upėse – šlakių. Tundroje pavasarį, ištirpus upių ledams, pasirodo kiškiai, šiaurinės lapės, vilkai, pelės margutės, ežeruose gulbės, žąsys, antys, narai, perkūno oželiai, atskrenda čia ir vyturiai. O šiltomis vasaros dienomis tundroje pilna uodų, kurie priverčia elnius trauktis arčiau jūros kranto, kur pučia gaivūs vėjai.

Literatūra:
· TSRS fizinės geografijos chrestomatija. Kaunas, 1977.
· Макунина А.А. Физическая география СССР. Москва, 1985.
· Давыдова М.И., Раковская Э.М., Тушинский Т.К. Физическая география СССР. Москва, 1989.
· http://www.mountain.ru/photo/2000/alex/ural.shtml
· http://nature.eunnet.net/PolarUral/
· http://www.math.uchicago.edu/_fedorov/tourism/ural/jpgsm.html

Leave a Comment