OzonasOzonas (O3) yra deguonies alotropinė forma, molekulė, kurią sudaro trys deguonies atomai, o ne du, kaip stabilesniame diatominiame O2.Normalioje temperatūroje ir slėgyje ozonas yra balkšvai melsvos dujos. Žemesnėje nei -112 °C temperatūroje virsta į tamsiai mėlyną skystį, o žemesnėje nei -193 °C temperatūroje – į tamsiai mėlyną kietą medžiagą. Ozonas yra stiprus oksidatorius. Jis yra nestabilus ir skaidosi į įprastinę deguonies formą:
Ši reakcija spartėja didėjant temperatūrai ir mažėjant slėgiui.Nedidelės koncentracijos ozono yra visoje Žemės atmosferoje: pažemėje ozonas laikomas oro teršalu, kenkiančiu plaučiams, o aukštesniuose atmosferos sluoksniuose (apie 20km virš jūros lygio) ozonas trukdo kenksmingam ultravioletiniam spinduliavimui pasiekti Žemės paviršių.Ozonas gali susiformuoti iš O2 veikiant stiprioms elektros iškrovoms, pvz., žaibavimui. Tam tikra elektroninė įranga taip pat gali generuoti reikšmingus ozono kiekius.Taip pat ozonas oksiduoja beveik visus metalus ir daugumą kitų elementų. Leistina tik labai maža jo koncentracija, nes yra daug nuodingesnis už smalkes.Ozono sluoksnio storis matuojamas dobsonais. Vidutinis normalus ozono kiekis yra apie 300 dobsonų. Jis atitinka ozono sluoksnio 3 mm storį, esant normaliam 1 atmosferos slėgiui. Lietuvos platumoje daugiausia ozono būna pavasarį (kovo balandžio mėn.) iki 400 dobsonų, mažiausia rudenį (rugsėjo spalio mėn.) iki 200 dobsonų… Ozonas yra aštraus kvapo; kvapą kartais gali-pajusti prie elektros mašinų ir perkūnijos metu.
Ozono sluoksnis ir jo reikšmė
Ozono sluoksniu vadinama Žemės atmosferos dalis, kurioje yra santykinai didelė ozono koncentracija. Didžioji atmosferos ozono dalis yra apatinėje stratosferos dalyje, apie 15-35 km aukštyje, jo koncentracija didžiausia apie 22 km aukštyje. Šis ozono sluoksnis saugo mus nuo pavojingų ultravioletinių (UV) saulės spindulių. Stratosferinio ozono kiekis natūraliai kinta, priklausomai nuo metų laikų ir vietos, tačiau per paskutiniuosius 10-15 metų ozono sluoksnis šiaurės pusrutulyje mažėja (apie 5-6 % per 10 metų). Apie 1960 m. Antarktidoje dirbantys anglų mokslininkai pradėjo matuoti ozono kiekį ozono sluoksnyje. 9 dešimtmečio pradžioje jie pastebėjo nerimą keliantį reiškinį: kiekvieną pavasarį (rugsėjo ir spalio mėnesiais) tiesiai virš Antarktidos esančiame ozono sluoksnyje atsirasdavo skylė. Nuo to laiko skylė ėmė pasirodyti kiekvieną pavasarį ir kasmet vis didėjo. 1988 m. ji aprėpė visą Antarktidą ir pasiekė kai kurias Australijos ir Naujosios Zelandijos dalis. Buvo aišku – ozono sluoksnį kažkas naikina. Ozono sluoksnį ardo įvairios medžiagos: chlorfluoroangliavande-niliai (CFC), halonai, metilchloroformas, metilbromidas, anglies tetrachloridas ir kt. (ozono sluoksnį ardo chloro ir bromo junginiai). Šios medžiagos yra naudojamos šaldytuvuose, kondicionavimo sistemose kaip šaldymo agentas, senuose gesintuvuose, aerozoliniuose balionėliuose, chemikaluose, naudojamuose valyti elektronikos detales. Ozono sluoksniui smarkiai suplonėjus virš kitų vietų, padariniai galėtų būti Kur kas daugiau žmonių susirgimų odos vėžiu ir katarakta, apaktų; tokie: Nukentėtų augalinis planktonas,labiau plistų kai kurios užkrečiamosios ligos; Susidarytų rūgštusis rūkas; o tai sutrikdytų vandenynų mitybos grandinę; Prasčiau derėtų maistiniai augalai (ryžiai ir kt.).
OrasOras – dujų mišinys sudarantis Žemės atmosferą. Oro litro svoris, jei temperatūra 0 °C, o slėgis 760 mm Hg (atmosferos slėgis jūros lygyje), yra 1,293 g. Sudėtis: 78,3% azoto, 20,9 % deguonies, 0,03% anglies dioksido, 0.94 % argono, taip pat nedideli kiekiai vandenilio, helio, neono ir kitų dujų. Šių dujų santykis ore iki 80 km aukščio yra toks pat bet kurioje pasaulio dalyje . Ore taip pat yra vandens garų, dulkių ir dujinių teršalų, kurių kiekis svyruoja priklausomai nuo vietovės. Kai oras atšaldomas iki -200°C (-328°F), daugelis dujų kondensuojasi sudarydamos mėlyną skystį, vadinamą skystuoju oru. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose rasime smiltelių, augalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios dujos ir jų priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos; žmogus irgi prie jų prisitaiko. Tačiau ore atsiranda ir kenksmingų bet kokiai gyvybei priemaišų – tai oro tarša, daugiausia atsiradusi žmogaus dėka (oro tarša gali atsirasti ir ugnikalnių išsiveržimo metu ar kt.). Paprastai skiriamas dvejopas užteršto oro poveikis gyvajai gamtai ar žmogui: – tiesioginis , arba pirminis užteršto oro poveikis per asimiliacijos aparatą, kvėpavimo takus, odą ir pan.; – netiesioginis , arba antrinis poveikis, kuris daugiausia pasireiškia užterštiems atmosferos krituliams teršiant (ir visų pirma rūgštinant) dirvožemį bei vandenį.Per pastaruosius keletą dešimtmečių oro užterštumas visame pasaulyje labai išaugo. Tą užterštumą, kaip žinoma, įtakojo technikos vystimasis ir įvairūs kiti faktoriai, tokie kaip gamyklų naudojami chemikalai, įvairios neekologiškos elektrinės, didelis automobilių pagausėjimas ir t.t. Oro tarša žemei jau padarė daug žalos: ozono skylių Antarktidoje atsiradimas, „šiltnamio efektas“, dėl kurio pakilo visos žemės temperatūra vienu laipsniu, kas įtakojo kai kurių augalų išnykimą, žmonių sveikatos pablogėjimas, retų gyvūnų rūšių išnykimas.