TURINYS
1. Įžanga 3 psl.2. Praktinė dalis 4 psl.3. Teorinė dalis 16 psl.4. Metodiniai nurodymai 21
ĮVADAS
Tikslas: Sudaryti ekskursiją į Kuršių neriją. Parengti ją pilnai sukomplektavus taip, kad kitas gidas galėtų pasinaudoti šita ekskursiją. Parodyti Kuršių neriją kaip ne tik kurortinį kampelį, bet ir kaip galimybę susipažinti su šio krašto vandens gyvūnija, susipažinti su šio krašto įžymių žmonių gyvenimu, aplankyti vietas, apipintas legendomis. Uždaviniai: 1. Supažindinti su Kuršių nerijos ir atskirai su Smiltynės, Kopgalio, Juodkrantės, Pervalkos, Preilos, Nidos istorija;2. Papasakoti apie Kopgalyje esantį Lietuvos jūrų muziejų, supažindinti su jūros gyvūnija, augalija (muziejaus gidas)3. Kadangi ši teritorija yra įžymi savo kalvomis, supažindinti su raganų kalnu esančiu Juodkrantėje, bei joje esančiomis skulptūromis, aptarti jo struktūrą. 4. Apsilankyti Urbo kalne Nidoje, pamatyti ten atsiveriantį puikų vaizdą, bei iš arčiau pamatyti ant šio kalno stovintį švyturį.5. Papasakoti apie Kuršių nerijoje esančių istorinių namų architektūrą, kuri buvo būdinga šio krašto žmonėms.6. Supažindinti su rašytojo, gavusio Nobelio premiją Tomo Mano gyvenimu, jo sodyba esančia Nidoje, bei aplankyti viduje esantį muziejų.7. Apžvelgti Nidą ir kaip pramogų “sostinę”, parodyti Lietuvos muzikantų šlovės taką.
Rašydamas šį darbą naudojau išties nemažai Literatūros šaltinių. Nemažą dalį informacijos radau internete, kuršių nerijos puslapyje. Rašydamas darbą rėmiausi Route 66 programa, taip nustačiau atstumo ilgį iki Kuršių nerijos.
PRAKTINĖ DALIS
Laba diena, mano vardas Donatas, šią dieną busiu kartu su jumis, papasakosiu bei parodysiu vieną iš įdomiausių vietų esančių Lietuvos pajūryje. Pabuvosime Kuršių Nerijoje, manau, tai Lietuvos pajūrio perlas. Kelionė iki Kuršių nerijos truks 2.30 valandos, per šį laiko tarpą darysime vieną sustojimą pailsėti, nueiti į tualetą. Trumpai sustoję ir pailsėję Smiltynėje, arkliukais nuvažiuosime į Kopgalį, aplankysime Lietuvos jūrų muziejų. Toliau grįšime į Smiltynę, o nuo šio gražaus miestelio keliausime gilyn į Kuršių nerijos istoriją, legendas, įžymias vietas, žmones. Šioje kelionėje turėsime progos susipažinti su neapsakomai gražia gamta bei vaizdais, kuriuos atskleidžia Nidos kopų pločiai, bei Kuršių marių ir Baltijos jūros toliai. Na, o dabar turėdamas truputį laisvo laiko norėčiau trumpai supažindinti su Kuršių Nerijos struktūra, bei šiek tiek papasakoti apie jos lankytinas vietas. Neringos kurortas – tai beveik visa mūsų Respublikai priklausanti Kuršių nerijos dalis (94.4 kv.km.), skalaujama Kuršių marių bei Baltijos jūros. Tai vienas iš jauniausių miestų, įkurtas 1961 metais, herbo skydas padalytas į 6 juodus sidabrinius laukus, simbolizuoja Neringos gyvenvietes, sujungtas į miestą, taip pat senuosius, užpustytus žvejų kaimus. Skydo apačioje sidabrinė N raidė mėlyname fone – vietovardžio pirmoji raidė. Toks Neringos heras patvirtintas 1997 metais. Neringa turi ilgiausią centrinę gatvę – apie 50 km. Ilgio kelią, prie kurio išsidėsčiusios Kuršių nerijos gyvenvietės: Juodkrantė, Pervalka, Preila ir Nida. Į vieną administracinį vienetą – Neringos miestą jos sujungtos 1961 metais, o Kuršių nerijai suteiktas landšaftinio draustinio, 1991 metais – nacionalinio parko statusas. Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija žymiai didesnė už Neringos miesto teritoriją. Nacionaliniam parkui priklauso dideli Kuršių marių ir Baltijos jūros plotai. Bendras parko plotas 26474 ha, iš kurių tik 9774 ha – sausuma. Parkui priklauso ir Smiltynė, kurią administruoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Kuršių nerija – tai kone 100 kilometrų siauras (nuo pusės iki 4 km.) smėlio pylimas, kokių pasaulyje maža. Tai jūros, vėjų, gamtos ir žmogaus sukurtas gamtos stebuklas. 2000 metais UNESCO (Jungtinių Tautų, švietimo, mokslo ir kultūros organizacija ) įrašė Kuršių neriją į pasaulio paveldo vertybių sąrašą. “Kuršių nerija” yra prūsų kilmės pavadinimas. “Nerija” atsiradusi iš žodžio nerti – nerija išnyra iš jūros. O “kuršių” todėl, kad čia, aptikę daug žuvies, kažkada šalia senųjų gyventojų prūsų apsigyveno kuršiai – žvejai iš Kuršo (dabartinės Latvijos pajūrio).
Graži legenda aiškina senovinį Neringos – dabartinį kurorto pavadinimą. Esą dar tais neatmenamais laikais, kai nerijos nebuvo, o jos vietoj virš vandens kyšojusi tik salų grandinė, vienoje iš jų gimusi mergina, kurią tėvai pavadinę Neringa.Geltonkasė gražuolė išaugusi į milžinę. Ji visaip padėdavusi žmonėms: Gelbėdavusi žvejus, jūros nuneštus toli nuo kranto, varydavo žuvis į tinklus. O kartą jūrų dievas Bangpūtys taip įsisiautėjęs, kad jūra nenurimusi kiaurus metus. Tada žmonės ėmė prašyti Neringos Apsaugoti nuo Siautulingų bangų. Ši paklausiusi ir ėmusi semti į prijuostę smėlį ir pilti jį tarp salų. Kur pylusi – matyti iki šiol – ten aukštesnė kopa pūpsanti. Taip ji supylusi pylimą, kuris nuo jūros atskyręs ramų užutekį. Jame žvejai galėję gaudyti žuvį nesibaimindami, kad bus nunešti toli į jūrą. Tą smėlio pylimą žmonės iš dėkingumo milžinės vardu pavadinę. Štai jau visai netoli Kuršių nerija, į ją turėsime keltis keltu, nes nuo Klaipėdos Neriją skiria kuršių marios. Persikelsime į Smiltynę nuo kurios judėsime į Kopgalį, kur dabar įsikūręs Lietuvos “Jūros muziejus”.
Na, turbūt jus domina kuo įdomi ši gyvenvietė? Smiltynė (seniau Sandkrug),gyvenvietė atsirado kaip tranzitinio kelio Karaliaučius – Klaipėda taškas. Gyvenama vietovė vadinta Sandberg (Smėlio kalnu) jau minima 1429m. Ledonešio, audrų metu keliautojai, paštininkai, pasiuntiniai, prekių pervežėjai, kariai turėjo laukti kol bus perkelti per marias po kelias dienas ar net savaites. Šioje vietoje veikė karčema, kurioje jie galėjo apsistoti. Augant srautui, didėjo šio punkto reikšmė. Nuo XVIa. vieta imta vadinti Sandkrug (Smėlio karčema). Šiuo vardu ji žinoma iki 1945m. 1629m. karčemą sudegino švedų samdyti raiteliai. 1696m. kurfiursto įsaku pastatytas naujas karčemos pastatas. Jis smarkiai nukentėjo rusų okupacijos metu (1757 – 1763m.). 1764m. naujasis karčemos laikytojas atstatė pastatus. Tačiau po kurio laiko jiems ėmė grėsti užpustymo smėliu pavojus. 1782 – 1786m. dėl smėlio puolimo karčema buvo perkelta į kitą vietą, tačiau apie 1800m. smėlis pradėjo užpilti ir ją. 1804m. karčemos laikytojas Drake dar kartą perkėlė trobesius. 1837m. pastatai sudegė. Šį sklypą įsigydavo vis kiti savininkai. 1862m. Sandkrug su apylinkėmis nusipirko Klaipėdos miestas. Nuo 1900m. Smiltynė ėmė formuotis kaip miesto poilsinė zona. Buvo pastatytas kurhauzas, greta jo atsidarė lauko kavinės, įrengtos lauko pavėsinės. Čia išaugo keli miestiečių vilų kvartalai. Juose įsikūrė pasiturinčių klaipėdiečių, valdininkų, pirklių šeimos. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą kopose prie jūros veikė didelis liaudiško stiliaus restoranas. 1903 – 1945m. Smiltynė buvo administraciškai priskirta Kopgaliui. Po Antrojo Pasaulinio karo dalis vilų sunyko. Kitose apsigyveno miškininkų bei uosto darbininkų šeimos. Iki šiol Smiltynė tebėra Klaipėdos miesto dalis. Joje gyvena apie 100 žmonių.Tik ką persikėlėme keltu ir jau esame Kuršių Nerijoje, tiksliau Smiltynėje, apie kurią jums tik ką pasakojau. Šioje aikštelėje mūsų lauks autobusas, čia galite nueiti į tualetą bei pavalgyti. Už 20 minučių patrauksime Link Kopgalio, kur aplankysime “Jūrų muziejų”, šio muziejaus gidas paaiškins bei aprodys visas muziejaus grožybes, bei gyvūnus, kurie gyvena šitame muziejuje. Ką gi, tikiuosi pailsėjote, bei esate pasiruošę aplankyti Kopgalį, kuriame yra muziejus. Na, o prieš ten einant, kadangi autobusas pasiliks aikštelėje, šiek tiek apie Kopgalį. 1795m. Kopgalio kaimas pradėjo kurtis šalia esančios balasto aikštės. Joje burlaiviai atsikratydavo bei pasipildydavo balastu, kuris buvo reikalingas nepakrauto tuščio laivo stabilumui išlaikyti audringoje jūroje. Valdžia, siekdama nuolatinės hidrotechninių įrenginių (molo, būnų, krovos tiltelių) priežiūros, balasto iškrovimo darbų pagerinimo bei smėlio nerijos smailumoje pažabojimo stengėsi įkurdinti Kopgalyje nuolatinius gyventojus. 1805m. dokumentuose minima sargo pašiūrė. Dėl atšiaurių gyvenimo sąlygų žmonės ilgai vengė apsistoti šiose vietose.
Tik Prūsijos valdžiai suteikus dideles lengvatas, Kopgalyje apsigyveno pirmieji naujakuriai. 1821m. čia stovėjo jau 7 sodybos. Gyventojai krovė balastą, tvirtino krantus, dengė juos velėna, žvejojo, augino bulves. Dauguma jų persikėlė iš Klaipėdos priemiesčio Bomelsvitės. Gyvenvietės ryšiai su šia Klaipėdos dalimi išliko iki 1944m. 1829m. Kopgalio kaimas smarkiai nukentėjo nuo audros, kuomet išsiliejusios marios nuplovė naujakurių sklypus, išardė kopų sutvirtinimus, sunaikino alksnynų želdinius. 1831m. kopgaliečiai persikėlė atokiau nuo marių. Kaimo gyventojų ir sodybų skaičius kito netolygiai: 1902m. užrašyta 70, 1905m. – 113, 1926m. – 21, 1940m. – 17 gyventojų. Nuo XIXa. 6-tojo dešimtmečio kaime apsigyveno kariškių, valdininkų, tarnautojų šeimos. Netoli Kopgalio pastatytuose barakuose apsistojo darbininkai. Apie 1887m. greta jų įrengiamas lazaretas ir karantino uostas. Čia buvo tikrinami įtariami infekcinėmis ligomis užsikrėtę laivų įgulos nariai bei keleiviai. Vėliau lazaretas peraugo į (iki Antrojo Pasaulinio karo veikusią) Karantino stotį. Nuo 1879m. dirbo Forto mokykla. 1900m. ji perkelta į kaimą. 1916 – 1925m. vaikai pradėjo lankyti mokyklas Klaipėdos mieste. Netoli kaimo išsiskyrė 1865 – 1890m. pastatytas Neringos fortas. 1903 – 1945m. Kopgalio valsčius administraciškai jungė Kopgalį, Smiltynę, Meškadaubio viensėdiją. Kopgalis – pati pirmoji poilsio vieta Kuršių nerijoje. 1835m. jo paplūdimiuose pradėjo veikti moterų ir vyrų pliažai. Nuo XXa. pr. iki 1943m. kaime poilsiautojus aptarnavo H. Zaborowskio restoranėlis – kavos sodas. Po Antrojo Pasaulinio karo Kopgalio kaime apsigyveno kariškiai, uosto darbininkai, elektrinės žūklės laboratorijos darbuotojai. Jame įsikūrė pasienio užkardos štabas. Kopgalio apylinkėse buvo įvestas sustiprinto saugumo režimas. Kaimas buvo traktuojamas kaip Klaipėdos miesto dalis. Paskutinis Kopgalio kaimo namas buvo nugriautas apie 1978m., jo nebeliko gyvenviečių sąrašuose. Lietuvos jūrų muziejus įsikūrė šiauriausiame Kuršių nerijos taške – Kopgalyje. XIX amžiaus antroje pusėje čia buvo pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė, kurios fortifikacinę sistemą sudarė redutas (skirtas įgulai gyventi), gynybinis griovys, pylimai bei po jais esantys kazematai, parako saugyklos. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tvirtovė buvo apgriauta (susprogdintas centrinis redutas) ir ilgą laiką stovėjo nenaudojama. 1979 m. atlikus tvirtovės restauraciją, joje buvo atidarytos pagrindinės Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijos. Atstatytame centriniame redute įrengti akvariumai su Lietuvos gėlavandenėmis, Baltijos ir tropinių jūrų žuvimis, preparuotos jūrų faunos ekspozicija. Lauko baseinuose prie akvariumo pastato apgyvendinti pingvinai, Baltijos ruoniai, Šiaurės jūrų liūtai. Kazematuose po tvirtovės pylimais, buvusiose parko saugyklose, įrengta lietuviškosios laivybos istorijos ekspozicija, ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse, išstatyta senovinių ir šiuolaikinių inkarų kolekcija.Ant Kuršių marių kranto, senojo Kopgalio žvejų kaimo vietoje, pastatyta etnografinė pajūrio žvejo sodyba, o šalia jos – žvejybos laivų, pramoninės žūklės Lietuvoje pradininkų, aikštelė. Visos ekspozicijos plotas apie 85 000 m² (patalpose – 2466m², po atviru dangumi – 30 558 m²). Bendras eksponatų skaičius 60 062 vnt.1994 m. atidarytas delfinariumas – vienintelis rytinėje Baltijos pakrantėje. Jis užbaigė Lietuvos jūrų muziejaus kompleksą, apimantį visas žmogaus santykių su jūra sritis. Tikiuosi jums patiko apsilankyti “Jūrų muziejuje” , bei susipažinti jūros gyvūnų, bei jų aplinka, kuri betarpiškai įeina į kuršių Nerijos gyvenimo raidą bei egzistenciją. Siūlyčiau grįžti į autobusą, ir judėti gilyn į Neringos miesto teritoriją bei jo istorijos tėkmę. Važiuojame į Juodkrantę, kur aplankysime įžymųjį Raganų kalną bei iš arčiau patyrinėsime kuršių marių grožį. Prieš apsilankant Juodkrantėje norėčiau jus artimiau supažindinti su šios gyvenvietės istorija. Juodkrantė, kaip mokesčius mokanti vietovė, minima jau 1429m. Tuomet ji buvo arčiau jūros, apie 2,5 km nutolusi į šiaurę nuo dabartinės vietos. 1539m. čia gyveno 14 žvejų, 2 pusiau žvejų ir 2 kampininkų šeimos. Dėl vargo, skurdo, pustomo smėlio gyventojų vis mažėjo. 1593m. čia gyveno tik 6 kampininkų šeimos. 1599 – 1600m. trylikos sodybų kaimas buvo beveik užpustytas. 1603m. maras nusinešė daug gyvybių.
Liko tik 6 apgyvendintos sodybos. Smėlio puolimas nesiliovė ir 1724m. pajūrio Juodkrantė minima paskutinį kartą. 1669m. miškų prižiūrėtojas Hansas Reinishas gavo privilegiją šalia kelio įsteigti karčemą, o 1682m. ir leidimą greta jos įkurdinti kelias žvejų šeimas. Taip prie karčemos ėmė formuotis Juodkrantė arba Senoji Juodkrantė. Tačiau rusų okupacija sustabdė kaimo plėtrą. 1784m. čia buvo tik 7 gyvenamos sodybos. Apie 1794m. į pietinę dabartinės Juodkrantės dalį persikėlė išeiviai iš užpustyto Karvaičių kaimo. Savo kaimą jie pavadino Naujaisiais Karvaičiais. 1794m. į Juodkrantę perkelta užpustytų Karvaičių bažnyčia. Išvykus paskutiniam Karvaičių kunigui, ji imta vadinti Juodkrantės bažnyčia. 1814m. greta jos išaugęs kaimelis gavo “Juodkrantės prie bažnyčios” vardą. 1878m. sudegus seniesiems maldos namams, 1885m. jų vietoje pastatoma mūrinė Juodkrantės bažnyčia. XIXa. Naujųjų Karvaičių, Juodkrantės prie bažnyčios, Senosios Juodkrantės kaimai suaugo į vientisą gyvenvietę. Tačiau net iki 1945m. vietiniai gyventojai juos išskirdavo kaip atskiras dalis. Buvusių kaimų pėdsakai dar atpažįstami dabartinės Juodkrantės plano struktūroje. XIXa. antroje pusėje gyvenvietės raidą nulėmė kurorto plėtra bei gintaro gavybos kompanijos “W. Stantien & M. Becker” veikla. Kaip kurortas Juodkrantė ėmė garsėti apie 1840m. 1858m. į ją pradėjo plaukti garlaiviai iš Klaipėdos, o užbaigus įrengti krantinę, susiekimas garlaiviais nusistovėjo ir su Tilže bei Krantu. Nuo 1881m. rekreacijos klausymus ėmėsi spręst Kurorto komitetas.Juodkrantės plėtrai daug nusipelnė viešbučių savininkai Eduardas ir Lui Stellmacheriai, kurorto komisaras Rudolfas Werneris. 1855m., 1860m. ir 1861m. žemsemėmis gilinat marių farvaterį, ties Juodkrante iškasta gintaro. Tuo susidomėjo verslininkai W. Stantienas ir M. Beckeris. Jų kompanijai “W. Stantien & M. Becker” buvo suteiktos išskirtinės gintaro gavybos teisės. Ji įsipareigojo atlikti farvaterio valymo bei gilinimo darbus. Kompanijos veikla skatino kurortinės gyvenvietės plėtrą: iškasė bei įsirengė žemsemių uostą (Gintaro įlanką), iškasamu gruntu užpylė plaunamos pakrantės ruožą, finansavo garlaivių krantinės statybą, padovanojo vargonus naujai Juodkrantės bažnyčiai. Centrinės Juodkrantės dalyje iškilo puošnus kompanijos administracinis pastatas. Daliai gyventojų gintaro rūšiavimas, darbas žemsemėse teikė papildomas pajamas. Kompanija pastatė medinius barakus samdomiems darbininkams iš žemyno. Čia dirbo daugiausia lietuvininkai. 1890m. firmos veikla Juodkrantėje baigėsi. Juodkrantę apleido gintaro verslovėje dirbę žmonės. 1903m. pastatyta nauja mokykla. XIXa. – XXa. pr. Juodkrantėje įsikūrė daug viešbučių, vilų, vasarnamių, restoranų, parduotuvių. Šiuo metu Juodkrantėje gyvena apie 720 žmonių. Tai vasarotojų ir turistų pamėgta gyvenvietė.Esame Raganų kalne, apipintame visokiausiomis legendomis. Daug pakeleivių ir ekskursantų kopia į raganų kalną, kuriame 1981 m. atsirado humoristinių tautodailės skulptūrų ansamblis. Einame taku, kuris veda pro Raganynus ir Velnynus, pasakų pabaisas. Kaip matote, mus pasitinka ir Raganiūtė, ir Laumė, ir kuruojantys nelabieji. Jei norite, galite palaipioti Raganų liežuviais, pajodinėti Drąsuoliu žirgu. Čia jūs matote raganą, į kurios ausį pašnibždėtas noras labai greitai išsipildo. Na o šis suolelis yra stebuklingas, ant jo pasėdėjus nuo visų ligų pasveikstama. Taip teigia Raganų kalno sumanytojai, kurie ir siūlo mums išbandyti šios stebuklus. Jei norėčiau vienu žodžiu apibūdinti Raganų kalno skulptūrų ansamblį, pavadinčiau jį ansambliu – pokštu. Kiekvienam iš jūsų tūrėtų atsiverti kas nors netikėta. Taigi Raganų kalne stovi ąžuolai, tapę meno kūriniais. Kaip matote, į visas puses atsiveria gražūs reginiai: iš abiejų pusių vanduo, plikos kopos, tankus miškas. Ant marių dar kartais linguoja juodosios žvejų valtys ir valelės su baltomis burėmis. Puikūs Juodkrantės reginiai, kopos, seni pušynai, kiekvienam apsilankiusiam palieka neišdildomus atsiminimus ir gilius įspūdžius. Juodkrantėje yra įrengtas takas, kuris dar labiau atskleidžia kuršių marių grožį, bei atspindi Juodkrantės istoriją. Prašome paskui mane. Mes esame marių pakrantėje įrengtame pasivaikščiojimų take. Siūlau jums pasivaikščioti, bei nepamirškite užsukti į šalia esantį akmens skulptūrų parką.
Štai tokiu neįtikėtinu grožiu mums atsiveria Juodkrantė bei jos apylinkės. Netrukus susipažinsime su dar viena Kuršių nerijos, berods pačia įžymiausia gyvenviete, Nida, kur ir pabaigsiu šios dienos pasakojimą apie įsimintiną Lietuvos pajūrio perlo grožį. Važiuojame pro nedidelę gyvenvietę – Pervalką. Trumpai apie jos istoriją. 1836 – 43m. gyvenvietę įkūrė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. 1847m. 5 sodybose gyveno 42 – 45 žmonės. 1880 – 1881m. ir naujoje vietoje pradėjus pulti smėliui, jie persikėlė apie 1,5 km šiauriau. Pervalkiečiai daugiausia vertėsi žvejyba. Palaipsniui žmonių skaičius ėmė augti: 1871m. užregistruoti 59, 1895m. – 92, 1897m – 92, 1905m. – 110, 1923m. – 125, 1939m. – 176 nuolatiniai gyventojai. 1900m. Pervalkoje įsteigta mokykla. XXa. 3 – 4 dešimtmetyje kaimą pastebėjo pavieniai, nuo kurortų šurmulio bėgantys poilsiautojai. Tą pačią ramybę Pervalka suteikia ir dabartiniams vasarotojams. Pervalka – tai mažiausia šiaurinės Kuršių nerijos gyvenvietė. Čia gyvena tik 37 nuolatiniai gyventojai.Keli kilometrai už Pervalkos mus pasitinka dar viena gyvenvietė – Preila. 1843 – 1845m. gyvenvietę įkūrė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. 1849m. Preiloje gyveno 84 žmonės. Tais pačiais metais pradėjo veikti iš Naujųjų Naglių perkelta mokykla. Nors gyvenimas Preiloje nebuvo lengvas – gyventojų daugėjo: 1864m. užregistruota 453, 1871m. – 123, 1895m. – 133, 1897m. – 225, 1905m. – 207, 1919m. – 238, 1923m. – 250 žmonių. 1907m. mokyklai pastatytas naujas pastatas. XXa. pr. Preiloje jau veikė vienas viešbutis. Šiuo metu Preiloje gyvena apie 205 žmonės.Liko visiškai nedaug iki Nidos, kur sustosime ilgesniam laikui, kad būtų įdomiau norėčiau pateikti keletą faktų apie šią žmonių pamėgtą vietą. 1366m. paminėta Grabšto rago vieta. Manoma, kad čia galėjo būti pirmoji gyvenvietė. Būta bandymų Noyden vietovę (minimą 1385m. Ordino raštuose) susieti su Nida. Dabartiniu metu šia hipoteze abejojama. Tikrai žinomi 1429m. ir 1437m. Nidos smuklės paminėjimai. Kaimas buvo įsikūręs netoli jūros, apie 2 km į pietus nuo dabartinės Nidos. 1529m. smuklės laikytojas gavo privilegiją su Magdeburgo teise. 1541m. Nidoje gyveno smuklininko, 18 žvejų, 3 pusiau žvejų, 1 kampininko šeimos. Tuo metu Nidą pradėjo pulti smėlis. Dėl prastėjančių gyvenimo sąlygų ėmė mažėti žmonių. 1542 – 1554m. kaime buvo 22 apgyvendintos sodybos, o 1588m. liko tik 9. 1589-1590m. Nidoje gyveno smuklininko, 5 žvejų, 3 kampininkų šeimos. Netrukus smėlis pasiglemžė visą dirbamą žemę. 1595m. kaime vargo jau tik smuklininkas ir 8 žvejai. 1603 – 1606m. nidiečius užklupo maras. Žmonės toliau apleidinėjo gyvenvietę. 1614m. Nidoje užrašyti – smuklininkas bei 2 žvejai. Kitos 22 sodybos – užpustytos. 1619 – 1712m. gyvenvietę sudarė tik 3 – 5 sodybos. 1673 – 1676m. pirmoji Nida buvo užpustyta, o jos gyventojai persikėlė marių link, apie 500m. arčiau Mirties slėnio. XVIIIa. pr. smėlis užpustė ir šią vietą.Apie 1732m. dalis nidiškių perkėlė Nidą į dabartinę vietą. Joje ėmė veikti (perkelta iš užpustytų Kuncų) pašto stotis, mokykla (1743m.). Gyventojų skaičius pradėjo augti. 1784m. gyvenvietėje buvo jau 15 “gyvų” sodybų. Tačiau nepaliaujamai kertamas miškas, gyvulių ganymas, skatino tolimesnį smėlio plitimą. Jis vėl tapo pagrindiniu Nidos priešu. Tuo metu dalis nuo smėlio bėgančių nidiškių įkūrė Skruzdynės kaimą. XIXa. pr. smėliui pasipriešino du Nidos pašto stoties laikytojai: tėvas Dovydas Gotlybas ir sūnus Georgas Gotlybas Kuwertai. Jie statė užtvaras, mišku apsodino pašto kelią bei kaimo prieigas. Kuwertų pradėto darbo dėka Nidai neteko patirti dar vieno persikraustymo. 1820m. Nidoje surašyti jau 232 gyventojai. 1825m. čia buvo 31 gyvenama sodyba, pašto stotis bei naujas mokyklos pastatas. Apie 1830m. 5 išeivių iš užpustytų Naujųjų Naglių šeimos įkūrė Purvynės kaimą. Nidos gyventojų skaičiaus augimą atspindi šie duomenys: 1830m. užregistruoti 235, 1846m – 355, 1871m. – 515, 1895m. – 701, 1905m. – 803 gyventojai. 1835m. buvusios pašto stoties patalpose pradėjo veikti maldos namai. 1849m. įteisinta atskira Nidos parapija. 1869m. Nidą nuniokojo gaisras. Sudegė 29 sodybos. Liepsna nepalietė tik bažnyčios ir mokyklos. 1874m. ant apželdinto Urbo kalno pastatytas Nidos švyturys. 1888m., sunykus mediniam senosios bažnyčios pastatui, aktyvių pastorių ir bendruomenės palaikymo dėka, Nida pasipuošė raudonų plytų neogotikine bažnyčia.
1925m. atidaryta nauja mokykla. 1933m. gyvenvietei suteiktos miestelio teisės, pradėjo veikti sklandymo mokykla. 1935m. atidaryta karių sanatorija. Iki 1945m. Nidos gyvenvietė buvo skirstoma į Skruzdinę (Skruzdin), Purvynę (Purwin), Ragą – Inkarą prie krantinės (Haken oder Ancker) ir pagrindinį Nidos kaimą (Hauptdorf), nuo “Jūratės” viešbučio komplekso iki bažnyčios. Buvusių kaimų pėdsakai ir šiandien pastebimi Nidos gatvių išsidėstyme. XIXa. antroje pusėje Nidą “atrado” poilsiautojai. XIX a. pab. – XXa. pr. gyvenvietėje pastatyta viešbučių, restoranų, vasarnamių. Prisitaikydami prie vasarotojų poreikių, dalis gyventojų ėmė perstatinėti savo namus. Šiuo metu Nidoje gyvena apie 1650 žmonių. Tai administracinis Neringos miesto centras.Atvažiavome į aikštelę, kur ir lauks mus vežantis autobusas, jei netyčia pasiklystumėte, ši aikštelė randasi netoli Urbo kalno, tad paklausus žmonių, jie mielai jums parodys kur ši aikštelė randasi. Dabar siūlau jums 20 minučių pertrauką, kurios metu jūs galite pailsėti, nueiti tualetą, jei kam reikia užkąsti. Po to pratęsime mūsų šiandienos ekskursiją. Aplankę ir susipažinę su Nida, suksime link namų, tad jei kažkas pamiršo nusipirkti suvenyrų, čia tai galima padaryti. Nidoje yra nemažai kavinių ar restoranų, kur galite pavalgyti, tačiau maistas ten pakankamai brangus. Sugalvojus išsimaudyti, negalima maudytis tam neskirtoje vietoje.Apsilankius šios dienos numatytuose objektuose, jūsų pageidavimu, galima skirti kelias valandas laisvo laiko dar artimiau susipažinti su šia, mano manymu, nepaprasto grožio vieta. Apžvelgti visą Nidą, kaip kad padarėme Juodkrantėje, čia taip pat galima nuo kalno. Turbūt prisimenate nuo Raganų kalno matytą vaizdą. Kopsime į Urbo kalną.Urbo kalnas buvo pirmoji apželdinta 52 m. aukščio kopa. 1874 metais ant jos pastatytas 23 metrų aukščio švyturys, kurį dabar ir matote, hitlerininkai buvo jį sugriovę. Užlipus ant Urbo kalno galima apžvelgti plačią nerijos panoramą – nuo jūros iki Kuršių marių vandenų. Pietų pusėje – “gyvosios” plikosios kopos. Netoli Nidos – Didžioji (Parnidžio) kopa (1988 metais ji buvo 45 metrų aukščio). Piečiau – Sklandytojų kopa (65 metrai), primenanti, kad 1932 Lietuvos aeroklubas Nidoje buvo įkūręs sklandymo mokyklą. Nuo tos kopos lyg nuo tramplyno sklandytuvai kildavo į dangų. Einame Nidos gatvėmis, atkreipkite dėmesį į kai kuriuos namus. 96 namai Neringoje pažymėti kaip liaudies architektūros paminklai. Ypač daug tokių trobesių išsaugojo Nida. Pietinėje jos dalyje, žvejų gyvenamas kaimelis – tarsi liaudies architektūros muziejus po atviru dangumi. Pagal šimtmečiais nusistovėjusią Nidos tradiciją, jų sienos nudažytos rudai raudona arba mėlyna spalva, akį traukia balti, šviesiai mėlyni ornamentai. Kuršių nerijos liaudies architektūroje ornamentikai skiriamas ypatingas dėmesys. Pagrindiniai puošybos ornamentai yra stogų lėkiai – žirgeliai. Ornamentuotos vėjalentės, sutvirtinančios stogo galų pakraščius. Išpjaustinėtais karnizais kai kur puošiama stogo apačia. Ypač įvairūs yra lėkiai (vietos žmonių dar vadinami geiveliais). Poriniai ir mišrūs lėkiai dažniausiai puošia laužtus keturšlaičius čiukuriniuis stogus. Taip pratęstuose virš stogo vėjalenčių galuose išpjaustinėtų pažabotų žirgelių, briedžio ragų, žuvėdrų, ir kitokie poriniai siluetai., tarp jų iškylantis pavienis lėkis, vaizduojabntis leliją, stilizuotą paparčio lapą ar kitokio augalinio motyvo. Dvišlaičių stogų kraigų galai dažniausiai baigiami pavieniais lėkiais, kurie yra vėlesnės kilmės. Juose matome inkaro, paukščio motyvą, išpjaustytus namo pastatymo metus. Ant spalvingų trobų iškilę lėkiai byloja apie liaudies meistrų išmonę, tačiau senieji ornamentikos motyvai nėra tik meistrų fantazijos vaisius. Jie buvo susiję su senovės lietuvių pasaulėžiūra. Padavimuose pasakojama, kad tuos namus, ant kurių yra žirgeliai, aplekia piktosios dvasios, žirgeliai saugo nuo ligų, skurdo… Vėliau jie liko kaip įprastas dekoratyvinis elementas. Puošnūs drožiniai padėjo šeimininkui į savo namus pritraukti daugiau vasarotojų.
Į Nidos peizažą savitai įsilieja ne tik senieji nesenai atnaujinti pastatai, bet naujieji, kurių stogai dengti raudonomis čerpėmis, puošybiniais elementais gerai derinasi prie senosios liaudies architektūros. Atokiau nuo etnografinių zonų, pastaraisiais dešimtmečiais Nidoje atsirado daug naujų gyvenamųjų bei poilsio namų. Tiems, kurie čia lankėsi prieš keliolika metų dabar sunku beatpažinti buvusį žvejų kaimą. Pasikeitė Nidos paskirtis, ji tapo vienu gražiausių ir moderniausiu mūsų pajūrio kurortu. Asfaltuotos gatvės, sutvarkyta krantinė, greta senųjų medinių namų išaugę modernūs pastatai teikia Nidai miesto bruožų. Ne tik etnografiniai ir šiuolaikiniai pastatai, miškai ir šalimais tyvuliuojančios marios puošia Nidą. Miesto skveruose žalia veja, gausu gėlių. Nelengva nerijos smiltyse išauginti, vaismedį, dekoratyvinį krūmą. Sunku dabar įsivaizduoti Nidą be gelių, sodybas supančių medžių. Ar norėtumėte pamatyti namą žmogaus, kuris bene populiariausia ne tik šioje vietovėje, bet žymus ir visame pasaulyje. Nieko nelaukdamas patraukiu link šios sodybos. Priešais mane jūs matote muziejų – Tomo Mano sodybą. Tomas Manas 1875 06 06 – 1955 08 12 gimė ir augo senajame Hanzos mieste, Liubeke, senatoriaus ir javų pirklio šeimoje. 16 metų būdamas jis neteko tėvo ir kartu su kitais šeimos nariais persikėlė į Pietų Vokietijos didmiestį – Miuncheną, kaip pats apibūdino, “prie kalnų”, tačiau visą gyvenimą liko ištikimas jūrai – Baltijai. Miunchene rašytojas sutiko savo gyvenimo palydovę – Katia Man – Richardui Vagneriui artimų turtingų Miuncheno namų duktė (matematikė, savo tėvo ir žymaus profesoriaus V. Rentgeno mokinė). Jie sukūrė pavydėtinai gražų gyvenimo modelį, susilaukė 6 vaikų. Manai su Nida susipažino 1929 metų vasarą, visai atsitiktinai. Tuomet vasaroję netoli Ranšeno – Karaliaučiaus sr. nepaprastas šios žemės kampelio grožis jiems padarė stiprų įspūdį. Ir jie pradėjo dairytis gražiausios vietos Kuršių nerijos pusiasalyje vasarnamiui. Ir 1930 metų pavasarį naujutėlis vasarnamis stovėjo užbaigtas. Į Nidą 1930 metų vasarą atsikėlė žmogus, kurio romanas “Budenbroka”, 1929 metų rudenį gavęs Nobelio premiją, buvo verčiamas į daugelį pasaulio kalbų. Rašytojas humanistas, pasisakęs už demokratiją, įspėjęs savo tautiečius ir kitų kraštų žmones dėl Europoje įsigalinčio totalitarizmo grėsmės. Tris vasaras praleidęs vasaras savo vasarnamyje, rašytojas 1932 metais atsisveikino su Kuršių nerija visai nejausdamas, kad daugiau čionai nebesugrįš. Taip pat ir į namus pačioje Vokietijoje. Tomas Manas žymiausias vokiečių rašytojas, tapo emigrantu. Sunkiais emigracijos metais (pirma Šveicarijoje vėliau JAV) Tomas Manas užbaigė tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“, kurios nemaža dalis buvo parašyta Nidoje. Tomo Mano vasarnamio išsaugojimas jam reiškė Lietuvos saitus su pasaulio kultūra. 1967 m. vasarą Nidoje atsivėrė durys į gražiai įrengtą rašytojo gyvenimą ir kūrybos ekspoziciją bei skaityklą. Prašome užeiti į vidų, kur įrengtas muziejus Tomui Manui. Tomo Mano muziejaus rinkinį sudaro foto nuotraukos, knygos, dokumentų kopijos, atspindinčios T.Mano gyvenimą ir kūrybą. Autentiškų rašytojo daiktų muziejuje nėra. Muziejuje rengiamos literatūros ir dailės parodos, literatūros vakarai, seminarai, vyksta kamerinės muzikos koncertai. Tomo Mano muziejuje veikia rašytojo kultūros centras, kuris buvo įkurtas 1995 metais Lietuvos kultūros ministerijos, Klaipėdos universiteto ir Neringos miesto savivaldybės. Centras remia tarptautinius kultūrinius santykius. Šis kultūros centras kasmet organizuoja tarptautinį Tomo Mano festivalį. Kultūros centras, dažnai bendradarbiauja su lietuviškomis ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis, organizuoja seminarus ir renginius Baltijos jūros regiono šalių ir ypač Pabaltijo studentams. Kad pažintumėte Nidą kaip kurortą ir ne vien Kuršių nerijos, bet ir pramogų “sostinę”, kviečiu jus į Lietuvos muzikantų šlovės taką. Esame Nidos centre, prie savivaldybės esančio muzikantų šlovės tako, tai egzotiška šiuolaikinės Nidos detalė, primenanti Holivudo žvaigždžių alėją. Joje puikuojasi garsiausių atlikėjų delnų antspaudai. Turbūt žinote apie Nidoje kasmet rengiamus muzikos festivalius, į kuriuos suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos. Festivalyje taip pat apsilanko nemažai žmonių iš kitų šalių. Lietuvoje šis festivalis išties populiarus. Čia rasite šio kasmet rengtų muzikos festivalių laureatų – Veronikos Povilionienės, Rositos Čivilytės, Česlovo Gabalio, Gyčio Paškevičiaus, Ovidijaus Vyšniausko, Stasio Povilaičio, Vytauto Kernagio, Andriaus Mamontovo ir festivalio organizatoriaus Arūno Valinsko delnų antspaudus. Dabar jūs turite vieną laisvą valandą pasivaikščioti po Nidą, jei kam reikia nusipirkti suvenyrų, ar pavalgyti. Čia galite rasti tualetą, tačiau greičiausiai jis bus mokamas, tad siūlau užeiti į kavinę ir pasinaudoti šiomis paslaugomis. Šios dienos apsilankyme Nidoje mes visos Nidos neaplankėme, todėl galite pasivaikščioti, apžiūrėti miestą atidžiau. Primenu, kad negalima šiukšlinti, maudytis tam neskirtuose vietose, vaikščioti po kopas tam neskirtuose vietose. Jei dar norite pasidomėti Nida, siūlau jums aplankyti šias vietas: 1888 m .pastatyta evangelikų liuteronų bažnytėlė, šalia bažnytėlės yra senos kapinaitės. Galite aplankyti privačią V. ir K. Mizgirių galeriją. Atminimo lenta pažymėtas buvęs Hermano Blodės viešbutis. Na ir turbūt daugiausia džiaugsmo turėtų teikti – pasivaikščiojimai tykiais kopų takeliais, pajūriu, marių pakrantėmis. Ką gi, tikiuosi jums patiko Nidos miesto grožis, taip pat tikiuosi kad dar daug kartu čia sugrįšite, dabar be sustojimų važiuosime į Smiltynę kur aikštelėje paskutinį kartą stosime laukti kelto, kartu ir pailsėti, o persikėlę per marias grįšime į Šiaulius. Malonu matyti, kad labai nepavargote ir susidomėjote šia ekskursija į Kuršių neriją. Ačiū, kad manęs klausėte, tikiuosi jums patiko, viso geriausio!TEORINĖ DALISElgesio taisyklės Kuršių nerijoje
Lankytojams draudžiama: nuvažiuoti nuo asfalto, betono, skaldos ar grunto (kietos kelio dangos), statyti motorines transporto priemones tam nenustatytose vietose; statyti palapines; kurti laužus nenustatytose ir neįrengtose vietose; žaloti augmeniją (retuosius augalus, miško paklotę, krūmus, medžius); vaikščioti, leisti nuo kopų, kopti į jas ar kitaip jas ardyti Grobšto (Sklandytojų kopa) ir Naglių (Pilkosios kopos) gamtiniuose rezervatuose bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje (Parnidžio kopa); ardyti pajūrio apsauginio kopagūbrio sutvirtinimą; teršti aplinką, gadinti kelių, informacinius bei kitus ženklus ir įrenginius, mėtyti nuorūkas ir degtukus bei kitokias degias ir aplinką teršiančias medžiagas; triukšmauti, baidyti paukščius jų perėjimo ir migracijos metu, naikinti lizdus; laikyti motorines ir irklines vandens transporto priemones jūros ir marių pakrantėse tam nenumatytose vietose; Naglių ir Grobšto gamtinius rezervatus leidžiama lankyti tik specialiai tam įrengtais ir pažymėtais pėsčiųjų ar dviračių takais. Visoje rezervatų teritorijoje turi teisę lankytis tik asmenys, nustatytąja tvarka gavę nacionalinio parko direkcijos leidimą arba vykdantys tarnybines pareigas – inspektoriai, saugomų teritorijų pareigūnai, nacionalinio parko direkcijos darbuotojai. Lankytojai turi teisę: iškylauti įteisintose ir įrengtose trumpalaikio poilsio vietose su laužavietėmis. Laužams kurti gali būti naudojamos miške surinktos sausos šakos (arba sausa malkinė mediena). Mokestį už naudojimąsi šiomis poilsio vietomis renka bei informaciją teikia racionalinio parko girininkijos laikyti motorines ir irklines vandens transporto priemones nacionaliniame parke tik specialiai skirtose ir su nacionalinio parko direkcija suderintose teritorijose; organizuoti turistinius žygius ir išvykas, masinius renginius, sportines varžybas (išskyrus buriavimą ir irklavimą bei renginius, organizuojamus Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių Kuršių nerijos gyvenvietėse), turint nacionalinio parko direkcijos bei savivaldybės raštiškus leidimus. Prašymai renginiui organizuoti turi būti pateikiami ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki renginio organizavimo. Leidimus, iš anksto suderinus, galima atsiimti nacionalinio parko direkcijoje taip pat savivaldybėse arba paprašyti išsiųsti faksu ar paštu.
MIŠKININKYSTĖ KURŠIŲ NERIJOJEKuršių nerijos nacionalinio parko plotas suskirstytas į Smiltynės, Juodkrantės, Preilos ir Nidos girininkijas. Jose dirbantys miškininkai tęsia S. Biorn’o, S. Lilliethal’io, Gotlibo Dovydo ir Georgo Dovydo Kuwert’ų, F. Epf’o, L. G. Hagen’o, P. Gerhardt’o, C. J. Wutzk’es, V.Markelio, M.Daujoto, V.Lukošiaus, J.Staniaus, R.Krištapavičiaus ir kitų pradėtus darbus. Jie tvirtina apsauginį kopagūbrį, sodina ir prižiūri mišką, tvarko marių pakrantes, vykdo aplinkosauginę veiklą.
Želdinamo ploto ištekliai nerijoje beveik išseko. Kuršių nerijos nacionaliniam parkui ir jame dirbantiems miškininkams iškyla naujų uždavinių: sustiprinti vertingų nerijos komponentų apsaugą, rekonstruoti medynus ir šitaip pagerinti jų estetinę bei rekreacinę vertę bei orientuoti darbus rekreacinės miškų įrangos kryptimi. Nuo 1973m. miške ir vaizdingose vietose pradėta statyti rekreacinius įrenginius iš kurių svarbiausi yra apžvalgos aikštelės, atokvėpio vietos, pasivaikščiojimo takai. Pajūrio apsauginio kopagūbrio tvirtinimas paplūdimių zonoje derinamas su poilsiautojų patogumu. Tam įrengiami takai, laiptai, suolai, soliariumai. Po Antrojo Pasaulinio karo keitėsi nerijos miškų rūšinė sudėtis. Tuo metu medynuose didžiausią dalį sudarė kalninės pušys – 44 procentus, o maždaug po 17 procentų buvo paprastųjų pušų ir beržų. Šiuo metu nerijos miškuose vyrauja paprastosios pušys (53 procentai), o kalninių pušų sumažėjo iki 27 procentų. Beržų skaičius pasikeitė nežymiai. Dabar jie sudaro 15 procentų visų medynų. Paprastųjų pušų želdiniai gerokai išaugo todėl, kad jomis buvo apželdintos gaisravietės bei dauguma aikščių, o pastaraisiais metais jos keičia kalnines pušis. Siekiant pagerinti nacionalinio parko medynų sanitarinę būklę, rūšinę sudėtį bei estetinę vertę, vykdomi ugdomieji, landšaftiniai, sanitariniai kirtimai. Kiekvieną pavasarį nerijoje vyksta sodinimo darbai. Sodinama 1+1 bei 1+2 metų amžiaus sodinukais, išaugintais keturiuose nacionalinio parko daigynuose iš vietinių medžių sėklų. Kuršių marių pakrantėje sodinamos nendrės, kurios saugos krantus nuo ledonešio ir bangų sukeliamos erozijos. Nuo 1956m. iki šių dienų nerijoje miškininkai pasodino apie 2000 ha naujų želdinių, sutvirtino apie 1100 ha smėlynų.KELTŲ JUDĖJIMO TVARKAJŪRŲ MUZIEJUS Organizuojant ekskursiją į kuršių neriją būtina žinoti keltų judėjimo tvarkaraštį, kadangi keltai juda nustatytu laiku. Taip pat reikia derinti laiką su jūrų muziejaus darbo laiku. Čia pavaizduotas keltų judėjimo grafikas, bei Jūrų muziejaus darbo laikas. Galima rasti bilietų kainas, norint patekti į Jūrų muziejų.
Senoji perkėla (Žvejų g. 8) Naujoji perkėla (Nemuno g. 8) Pastovūs reisai Rezerviniai reisai Pastovūs reisai Rezerviniai reisai Iš Klaipėdos Iš Smiltynės Iš Klaipėdos Iš Smiltynės Iš Klaipėdos Iš Smiltynės Iš Klaipėdos Iš Smiltynės05:00 05:15 06:30 06:50 06:00 06:15 07:10 07:30 07:00 07:15 07:50 08:10 07:30 07:45 08:30 08:50 08:00 08:15 09:10*d09:30 09:00 09:15 09:30 09:50 10:00 10:15 10:30*a10:45*a09:50 10:10 11:00 11:15 10:30 10:50 11:30 11:45 11:10 11:30 12:00 12:15 11:50 12:10 13:00 13:15 13:30*a13:45*a12:30 12:50 14:00 14:15 13:10 13:30 14:30 14:45 13:30 13:50 14:10*d14:30*d
15:00 15:15 15:30*a15:45*a14:30 14:50 16:00 16:15 14:50 15:10 17:00 17:15 15:30 15:50 17:30 17:45 16:10 16:30 18:00 18:15 16:30 16:50 19:00 19:15 17:10 17:30 20:00 20:15 17:30 17:50 21:00 21:15 17:50 18:10*d
22:00 22:15 18:30 18:50 23:00 23:15 19:30 19:50 00:00 00:15 20:30 20:50 02:00 02:15 21:30 21:50 22:30 22:50
JŪRŲ MUZIEJUS
Nedirba šių švenčių dienomis:sausio 1 d., lapkričio 1d., gruodžio 25d. Moksleivių atostogų metu dirba nuo 10.30 iki 15.30 (išskyrus pirmadienius ir antradienius), Delfinų pasirodymai vyksta 12.00 val., jeigu būna daugiau nei 15 žiūrovų (šeštadieniais ir sekmadieniais 12.00 ir 15.00 val.).
Programa Delfinariume:suaugusiems 10 Lt. (liepos, rugpjūčio mėn. 12 Lt.)vaikams, moksleiviams, studentams, pensininkams 5 Lt (liepos, rugpjūčio mėn. 6 Lt.)grupėms (daugiau nei 15 žm.) suaugusiems 8 Lt (liepos, rugpjūčio mėn. 10 Lt)vaikams, moksleiviams, studentams, pensininkams 4 Lt (liepos, rugpjūčio mėn. 5 Lt)Visi bilietai parduodami Jūrų muziejaus ir delfinariumo kasose
Ekskursijos kaina: lietuvių kalba – 20 Lt užsienio kalba – 40 Lt (vokiečių, anglų, rusų kalbomis).Priimami išankstiniai užsakymai ekskursijoms po Jūrų muziejų ir akvariumą tel. (8 46) 49 07 51Šiaurės jūrų liūto pasirodymai cirko arenoje: Bilieto kaina: 3 Lt Mokestis už fotografavimą: 5LtBilietų kainos:
Jūrų muziejus ir akvariumas: suaugusiems 6-8 Lt vaikams, moksleiviams, studentams, pensininkams 4-3 LtAUGALAI KURŠIŲ NERIJOJE Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių, iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. 70 proc. nacionalinio parko sausumos teritorijos padengta mišku (6852 ha). Daugiau kaip pusė medynų – sodinti žmogaus Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.). Pastarieji pajūrio smėlynuose pradėti veisti apie 1850m. Jų tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelis metus sugeba žaliuoti. Eglynai nacionaliniame parke auga tik 68 hektaruose. Lapuočių miškams tenka tik apie 20 proc. bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai, Juodalksnynai, ąžuolynai ir kt.
METODINIAI NURODYMAIMaršrutas Šiauliai – Smiltynė – Kopgalis – Juodkrantė – Nida – Šiauliai1. 6.55 Trumpas prisistatymas ir ekskursijos aptarimas (autobuse)2. 7.00 Šiauliai (Prie ŠK esanti autobusų stovėjimo aikštelė, autobusas išvažiuoja) 3. 07.10 Pasakojimas apie Kuršių nerijos struktūrą bei istoriją (autobuse)4. 09.50 Klaipėda (Perkėla)5. 09.55 pasakojimas apie Smiltynę (autobuse)6. 10.15 Išlipimas, 20 min. sanitarinis sustojimas7. 10.35 Pasakojimas apie Kopgalį (Smiltynės aikštelėje), ėjimas į Jūrų muziejų8. 10.55 Pasakojimas apie Jūrų muziejų (prie muziejaus), muziejaus lankymas9. 12.25 Grįžimas į autobusą10. 12.30 Pasakojimas apie Juodkrantę (autobuse važiuojant į Juodkrantę)11. 12.55 Raganų Kalnas (pasakojimas ir lankymasis Raganų kalne, Juodkrantėje)12. 13.30 Ėjimas link Juodkrantėje prie jūros esančio tako13. 13.45 Pasakojimas apie taką ir šalia esančius objektus14. 14.45 Autobusas pajuda link Nidos15. 15.00 Pravažiuojant pro Pervalką pasakojimas apie šią gyvenvietę16. 15.15 Pravažiuojant pro Preilą pasakojimas apie šią gyvenvietę17. 15.30 Likus keliems kilometrams iki Nidos aptariama istorija18. 15.40 20- ies minučių pertrauka prie Urbo kalno esančioje aikštelėje19. 16.05 Apsilankymas Urbo kalne20. 16.30 Vaikščiojimas Nidos gatvėmis, architektūros aptarimas21. 17.00 T. Mano sodybos lankymas22. 18.10 Lietuvos muzikantų šlovės tako lankymas 23. 18.30 laisvas laikas24. 19.45 Autobusas išvažiuoja iš aikštelės25. 20.45 Smiltynės aikštelėje paskutinis 20 minučių sustojimas26. 21.15 Įvažiavimas į keltą27. 23.00 Sustojimas ŠK autobusų aikštelėje, pabaiga