vanduo

Vanduo – labiausiai paplitusi Žemėje medžiaga. Ji dengia 2/3 Žemės paviršiaus. Vandens yra visuose gyvuosiuose organizmuose ir jis būtinas gyvybei palaikyti. Gėlo vandens atsargos Žemėje nedidelės. Tuo tarpu didėjant žmonių skaičiui ir plėtojantis pramonei, vis daugiau vandens suvartojama ir kartu užkrečiama. -“Gėlo vandens ąsotis geriau už sūrią upę”- sako rytų išmintis. Vandens įvairiuose organizmuose, jų organuose ir audiniuose yra labai daug. Pavyzdžiui, žinduolio organizme yra 63—68%, Žemės paviršiaus augalų lapuose—75—86%, medūzoje ir dumbliuose—iki 98% vandens. Suaugusio žmogaus organizme yra 68—70% vandens, iš jo kraujyje—90%, raumenyse—75%, kauluose—28%. Vanduo turi įtakos visiems žmogaus organizmo gyvybiniams procesams. Su jo pagalba vyksta dauguma medžiagų apykaitos reakcijų, kurios užtikrina nenutrūkstamą gyvųjų audinių irimo ir regeneracijos procesą. Beveik visi organizmo cheminiai, fiziologiniai ir koloidiniai procesai (asimiliacija, disimiliacija, difuzija, osmosas ir kt.) vyksta vandens skiediniuose arba kartu su vandeniu .Skystoje vandens terpėje vyksta virškinimo ir maisto įsisavinimo procesai skrandyje ir žarnyne, gyvosios medžiagos sintezė organizmo ląstelėse. Kartu su vandeniu iš organizmo pašalinamos kenksmingos medžiagos arba apykaitos produktai. Laiku jų nepašalinęs, žmogus sunkiai apsinuodija ir net miršta. Suaugusiam žmogui kasdien reikia 2—2,5 1 geriamojo vandens. Kad organizmas normaliai funkcionuotų, vandens reikia 4—5 kartus daugiau, t. y. kad jame būtų 9—10l. Iš kur jo imti? Įdomu tai, kad žmogus ir gyvūnai, savo organizme perdirbdami maistą, patys pasigamina endogeninio, t. y. vidinio vandens. Jo nuolat ,,atsiranda” organizmo audiniuose. Visi gyvūnai ir augalai daugiausia vartoja tą vandenį, kurį pasigamina savyje. Antai, kupranugario kuproje esantys riebalai oksidacijos būdu gali duoti gyvuliui 40 1 endogeninio vandens .Žmogaus organizmas nepakenčia vandens trūkumo. Netekęs 1—1,5 1 vandens, žmogus pradeda jausti troškulį. Praradus dėl vandens deficito 6—8% savosios masės, žmogaus organizme sutrinka medžiagų apykaita, sulėtėja oksidacijos procesai, didėja kraujo klampa, pakyla temperatūra, dažnėja pulsas, parausta oda, suglemba raumenys ir kūnas, svaigsta ir skauda galva. Netekus 10% vandens, atsiranda negrįžtamų patologinių reiškinių: trūkinėja oda, įdumba akių obuoliai, sutrinka rega, prasideda traukuliai gerklėje, vystosi anurija (inkstai neišskiria šlapimo), silpsta protas. Netekęs 21% vandens, žmogus miršta. Žmogui būti be vandens daug pavojingiau negu be maisto: nevalgęs jis gali išgyventi iki 40 dienų, o negėręs numirs aštuntą parą. Liguistų reiškinių žmogus neišvengia ir tada, kai

vartoja per daug vandens: pasirodo intoksikacijos simptomai, krinta kūno temperatūra, teka seilės, pykina, sutrinka judesių koordinacija, atsiranda traukuliai, suglemba raumenys, skauda galvą. Gamta kurdama žmogų, aprūpino jį ,,šilumos rele”—stebuklinga vidinio šilumos reguliavimosi savybe. Normali mūsų kūno temperatūra svyruoja labai nedaug: 36,6—37 °C. Nukrypimas nuo šios normos vos per keletą dešimtųjų laipsnio liudija apie negalavimą, vieno ar kito organo normalios funkcijos sutrikimų. Mokslui iki šiol nepavyko išaiškinti organizmo vidinio šilumos reguliavimosi paslapties. Tik viena aišku: šitoks reguliavimasis būtų neįmanomas be kraujo tėkmės. Bet gi kraujas—tai pirmiausia vanduo. Tada į šilumos reguliavimosi automatizmą galima žiūrėti kiek kitaip. Esmė yra ta, kad vanduo (kraujas) geba sugerti (ir atitinkamai grąžinti) šilumos tiek, kiek negalėtų joks kitas skystis. Gamtoje nėra geresnio šilumos nešiotojo kaip vanduo. Vanduo labai padeda palaikyti pastovią organizmo temperatūrą (yra geras šilumos reguliatorius). Krintant aplnkos temperatūrai, vandenyje dėl oksidacijos procesų kaupiasi šiluma ir neleidžia kūnui atšalti. Aplinkos temperatūrai kylant, kraujas, plūsdamas į oda, padidina šilumokaitą ir prakaitavimą. Prakaitas pro odą atiduoda šilumą aplinkai ir apsaugo organizmą nuo perkaitimo. Štai ką reiškia vanduo žmogaus gyvenime. Tačiau jo reikia ne vien fiziologiniams procesams. Normaliai žmogaus gyvybinei veiklai palaikyti vandens reikia kur kas daugiau negu nustatyta fiziologinė norma. Daugybė vandens suvartojama sanitarinėms higieninėms ir buitinėms reikmėms, gamybai, technologiniams pramonės, statybos ir transporto procesams, žemės ūkiui, gaisrams gesinti, miestų gatvėms ir želdiniams laistyti. Apskaičiuotas vidutinis vieno žmogaus suvartojamo vandens kiekis—100—600l į parą —yra jo ekonominės gerovės, kultūrinio ir buitinio lygmens rodiklis. Viduramžiais kiekvienas miestietis suvartodavo 10—15 1/per parą, bet jau praėjusiame šimtmetyje šis poreikis siekė 30—45 l/per parą.

Gyvybės vanduo

Gyvybės vanduo – lietuvių tautosakoje plačiai žinomas vadinamasis gyvybės vanduo, apgaubtas paslaptingumo, sakrališkumo, magijos, laikomas gyvybės pradu. Pirminė gyvybės vandens buveinė buvusi po stovinčiu prie Kosminio medžio didžiuliu akmeniu, iš kur išteka viso pasaulio vandens šaltiniai. Žmones, norinčius paimti gyvybės vandens, puola žvėrys, trigalvis žaltys, kraugerys varnas, milžinai. Gyvybės vandeniu palaistyti augalai labai gerai auga. Greta mitų apie gyvybės vandenį žmonės buvo sukūrę vaizdinių dar apie gyvąjį, sveikatos, stiprybės, greitumo, jaunystės, taip pat ir apie mirties vandenį. Vaizdiniai apie jį susiklostė žiloje senovėje, patyrus, kad vanduo atgaivina apalpusius ar mirštančius žmones. Kur jo surasti paprasti žmonės nežinojo. Buvo manoma, kad Šiaurės Vėjas pasineriantis į marias ir atnešantis gyvybės vandens. Kai kada to vandens iš nežinomo šaltinio atnešantis varnas, juo atgaivinantis užmuštus savo vaikus ir žmogų. Meškos paliepimu gyvybės vandens atnešantis kiškis. Šiuo vandeniu galima atgaivinti ne tik mirusius, bet ir žmones, paverstus akmenimis. Taigi gyvybės vanduo yra nežinomoje vietoje, marių dugne, šaltinyje, kūdroje ar kitur.

Požeminių mineralinių vandenų poveikį sveikatai dar prieš daugiau nei du tūkstančius metų pastebėjo indai, egiptiečiai ir pakistaniečiai. Lietuvoje mineralinis vanduo gydymui ir profilaktikai pradėtas naudoti XVI amžiuje. Jo nauda neabejotina. Tarkime, per dieną išgėręs du litrus lietuviško natūralaus mineralinio vandens žmogus patenkina daugiau kaip trečdalį kalcio ir kone pusę magnio paros poreikio.

Mineralinio vandens vertę ir populiarumą liudija ir dar vienas paprastas pavyzdys. Daugelyje garsių pasaulio restoranų pasiūlomas ne tik atskiras vyno, tačiau ir mineralinio vandens meniu. O pirmieji pasiūlyti klientams mineralinį vandenį kavinėse ir restoranuose sumanė vieno iš garsiausių pasaulyje mineralinio vandens „Perrier“ gamintojai. Greitai ir patys restoranų savininkai suprato, kad mineralinis vanduo – tai milžiniška aukso kasykla. Iki tol klientams nemokamai buvo siūloma atšaldyto vandens „iš čiaupo“. Šiandien, paprašius restorane stiklinės vandens, jums pirmiausia bus bandoma parduoti mineralinio vandens buteliuką. …

Ar vanduo iš butelių geresnis sveikatos požiūriu? Kadangi toks vanduo teka per uolas, įprasta manyti, jog mineralinis ir šaltinio vanduo gausus vertingų mineralinių medžiagų. Taip pat manoma, kad toks vanduo yra natūraliai išgrynintas.Iš tikrųjų, nėra taisyklių, kurios nustatytų būtiną minimalų mineralinių medžiagų kiekį leistiną mineraliniame vandenyje. Šių medžiagų kiekis kai kuriame vandenyje i iš butelių yra panašus į vandentiekio vandens.BRITA filtras suteikia žmogui unikalią galimybę namuose nesudėtingu būdu pačiam pagerinti vandentiekio vandens kokybę, kuri prilygsta, o kartais ir pralenkia išpilstyto buteliuose vandens kokybę. litras tik 13 – 17 centų.

Filtruotas vanduo

Filtruotas vanduo – tai vandentiekio vanduo, iš kurio buvo pašalintos tam tikros medžiagos jo skoniui, išvaizdai ir bendrai kokybei pagerinti.

Dabar galima įsigyti įvairiausių vandens filtrų, jie skiriasi priklausomai nuo to, kokias medžiagas išfiltruoja. Pats populiariausias tipas – ąsočio tipo vandens filtras, kuriam naudojamos keičiamos filtravimo kasetės. Tačiau filtravimo sistemos gali būti montuojamos ir prie vandentiekio.

Daugelis vandens filtrų, tokių, kurių lyderis yra BRITA, filtruoja per kasetę, kuri susideda iš aktyvuotos anglies ir jonų keitiklio mišinio. Anglis absorbuoja ir padeda sumažinti chloro ir chloro junginių, o taip pat pesticidų kiekį vandenyje, spalvingumą ir kitus organinius teršalus. Taip pagerinamas vandens skonis ir išvaizda.

Visiems, ąsočio tipo, vandens filtrams, svarbiausia dalis – keičiama filtravimo kasetė. BRITA filtravimo kasetė sudaryta iš šių pagrindinių medžiagų: jonų keitiklio ir aktyvuotos anglies. Aktyvuota anglis – tai natūrali medžiaga, gaunama kaitinant kokoso riešuto kevalą labai aukštoje temperatūroje tam, kad ji patektų į sugeriamąjį paviršių. Aktyvuota anglis absorbuoja (sugeria) chloro junginius, pesticidus, netirpias organines medžiagas. Dalis aktyvuotos anglies padengta sidabru, kuris filtravimo metu palengva tirpsta, susidaro tam tikra jonų koncentracija, kuri stabdo mikroorganizmų dauginimąsi.

Jonų keitiklis – tai tam tikra plokštelė, sudaryta iš tūkstančio mažų rutuliukų, kurie veikia kaip maži magnetai, pritraukiantys tam tikrų medžiagų jonus (kalcio, magnio) ir pakeičiantys juos į hidrogeninius jonus, t.y. sumažina laikinąjį vandens kietumą.

Jonų keitiklis sumažina laikinąjį vandens kietumą – medžiagą, kuri palieka spalvinę plėvelę arbatos ir kavos paviršiuje bei kalkines nuosėdas virtuvės prietaisuose – taip pat mažina sunkiųjų metalų, tokių kaip švinas, varis ir aliuminis, kiekį vandentiekio vandenyje.

Vandens filtro nereikėtų maišyti su vandens minkštikliu. Pastarieji yra instaliuojami prie pagrindinio vandentiekio ir yra sukurti tam, kad užkirstų kelią nuosėdoms susidaryti vamzdžiuose ir buitiniuose prietaisuose – skalbimo mašinose ir indaplovėse.

Šalinant laikinąjį vandens kietumą, minkštikliai padidina natrio kiekį vandenyje, – toks vanduo tampa netinkamas gerti. Tiems, kas turi instaliuotas vandens minkštinimo sistemas, reikalingas atskiras, prie minkštiklio neprijungtas, geriamojo vandens čiaupo.

Vandentiekio vanduo

Lietuvoje visi miestai ir gyvenvietės vandeniu aprūpinami tik iš požeminių vandeningų sluoksnių. Priemiesčiuose, mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse dar daug gyventojų ima vandenį iš šachtinių šulinių. Vandens kokybė dažnai neatitinka higieninių reikalavimų, todėl gėrimui skirtą vandenį reikia gerinti – normą viršijančias medžiagas šalinti arba mažinti jų kiekį.

Vandens tekančio iš čiaupo kokybė priklauso ne vien nuo gamtinės jo sudėties vandeningame sluoksnyje, bet ir nuo jo papildomo paruošimo – gerinimo vandentiekio įrenginiuose, nuo magistralinių vamzdynų ir atskiro namo vidaus tinklų, kuriais vanduo paduodamas vartotojui, būklės.

Geležies koncentracijos Lietuvos požeminiame vandenyje, kurį geria visi mūsų krašto gyventojai, dažniausiai gerokai viršija rekomenduojamas ribines vietas. Apie 87 % visų ištirtų eksploatacinių išteklių vandens kokybė pagal geležies koncentraciją neatitinka higienos reikalavimų.

Požeminio vandens kokybė vartojimo atžvilgiu skirstytina pagal geležingumo zonas:

iki 0,1 mg/l labai geraIki 0,3 mg/l geraNuo 0,3 mg/l iki 1,0 mg/l nepatenkinama (sąlygiškai)Nuo 2,0 mg/l iki 3,0 mg/l blogaVirš 3 mg/l labai bloga

Europos ekonominės bendrijos geriamojo vandens direktyva rekomenduoja riboti geležies koncentraciją geriamajame vandenyje iki 0,2 mg/l. Geležies kiekiui viršijus 0,2-0,3 mg/l, vanduo dažo skalbinius ir santechninius įrengimus, gali atsirasti nemalonus gėrimų prieskonis, susidaryti rusvos nuosėdos vandenyje.

Vandentiekio vanduo gali būti nemalonaus skonio ir kvapo, visų pirma dėl to, kad jis chloruojamas. Vieno tyrimo metu degustatoriams reikėjo palyginti filtruotą vandenį su nefiltruotu vandentiekio vandeniu. Jie greitai pastebėjo skirtumus.

Vandentiekio tinkle dėl vandens sąveikos su vamzdžių metalu, sąlyčio su atmosferos deguonimi ir dėl hidraulinio režimo vyksta fizikiniai-cheminiai bei biologiniai procesai, kurių metu kinta geležies koncentracija ir forma, susidaro geležingos nuosėdos. Todėl net vandentiekio stotyse išvalytame vandenyje, kai jis pasiekia vartotoją, gali būti didesnė geležies koncentracija. O vandeniui tekant plieniniais vamzdžiais, geležies kiekis gali padidėti iki keliolikos kartų.

BRITA filtrai išsprendžia ir šias problemas: efektyviai mažina geležį, manganą bei vandens kietumą, tuo pačiu išsaugomi vandens skoniui ir mitybai naudingi elementai. BRITA filtruotas vanduo – tiesiog skaidresnis, švaresnis ir skanesnis.

Chemijos mokslų daktaras, doc. J. Jankauskas, atliko tyrimą Valkininkų gyvenvietėje, Varėnos rajone, kur dideli kiekiai geležies ir mangano. Vanduo buvo filtruojamas BRITA kasete. Filtrate periodiškai buvo nustatomos tokios analitės: geležis, manganas ir bendrasis kietumas.

Perfiltravus 50 litrų vandens, gauti rezultatai: geležis buvo sumažinta 67,60 % (prieš filtravimą 5,40 mg/l, po filtravimo 1,75 mg/l), manganas 61,70 % (prieš 0,60 mg/l, po 0,23 mg/l), bendrasis kietumas – 39,80 % (prieš 5,65 mg/l, po 3,40 mg/l).Perfiltravus 100 litrų rezultatai sekantys: geležis 66,80 % (prieš filtravimą 5,37 mg/l, po filtravimo 1,78 mg/l), manganas 66,70 % (prieš 0,60 mg/l, po 0,20 mg/l), bendrasis kietumas 19,50 % (prieš 5,65 mg/l, po 4,55 mg/l).

BRITA labai pagerina geriamojo vandens kokybę: minkština vandenį bei mažina jame Fe ir Mn koncentracijas. Didžiausias vandens tūris, kurį galima perfiltruoti per kasetę tiesiogiai priklauso nuo Fe kiekio žaliajame vandenyje; didėjant Fe kiekiui šis tūris mažėja. Kai Fe kiekis žaliajame vandenyje svyruoja apie 0,8 mg/l, per BRITA kasetę galima perfiltruoti apie 160 litrų. Filtruotame vandenyje išlieka mineralinės medžiagos, mikroelementai.

Jeigu Jūsų vandenyje yra nemažas kiekis švino, reikėtų susirūpinti, nes ši nuodinga medžiaga kenkia sveikatai ir gali sukelti daugybę sveikatos sutrikimų.

Šiuo metu gyventojams, turintiems švininius vamzdynus, oficialiai patariama – rytais, prieš vartojimą, leisti užsistovėjusiam vandeniui nubėgti.

Tiems, kas nerimauja dėl švino kiekio, vandens filtras su jonų keitikliu, toks kaip BRITA, realiai sumažins švino ir kitų nepageidaujamų medžiagų kiekį vandenyje.

Kietas vanduo

Yra dvi skirtingos vandens kietumo rūšys, abi turinčios kalcio druskų. Pirmoji, pasitaikanti dažniausiai, yra žinoma kaip pastovusis vandens kietumas, tokio vandens sudėtyje yra kalcio ir magnio-chlorido, sulfato druskų. Pastoviojo vandens kietumo savybė – vandeniui užvirus, kalkinės nuosėdos nesusidaro.

Kita kietumo rūšis – laikinasis vandens kietumas, kurio sudėtyje yra kalcio karbonato. Kalcio karbonatą galime pašalinti taip: vandenį užviriname, leidžiame jam nusistovėti, švarų vandenį nupilame į kitą indą, nuosėdos pasilieka dugne. Vandeniui verdant formuojasi nuosėdos (kalkinės), jas galima pastebėti ant virdulių sienelių, o taip pat putų ar nuovirų pavidalu arbatos paviršiuje ir kituose karštuose gėrimuose. Vanduo, turintis didelį kalcio karbonato kiekį – kietas vanduo.

Žmonėms, gyvenantiems kieto vandens vietovėse, ąsočio tipo vandens filtras, toks kaip BRITA, pašalins laikinąjį vandens kietumą, dėl kurio susidaro kalkinių nuosėdų ir putų nuovirų. Tačiau BRITA nepašalins pastovaus vandens kietumo, kuris yra svarbus mūsų maisto racionui.